- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Po graikų „Ne“ Europoje bręsta suvereniteto krizė

slate.fr

paveikslėlis

Nors graikų „ne“ kreditorių plano atžvilgiu juridiškai nereiškia šalies pasitraukimo iš €uro-zonos, jis vis tiek gresia rimtomis politinėmis pasekmėmis visai Europos Sąjungai.

Pats referendumo vykimo faktas, net jeigu būtų nugalėjusi „Taip“ pusė, jau būtų turėjęs istorinę reikšmę. Nors, pasibaigę atsisakymu nuo europietiškų sutarčių referendumai Danijoje (1992), Airijoje (2001 ir 2008 metais), Prancūzijoje (2005) ir Nyderlanduose (2005), ir du nepriimant €uro (Danijoje 2000 ir Švedijoje 2003 metais) jau tapo tautų nepaklusnumo aktais Europos politinio elito konsensuso reikalavimams, dabar buvo pereitas iš tiesų naujas etapas. Šalies vyriausybės konfliktas, kuri kreipiasi palaikymo į savo tautą, ir jos europietiškus partnerius – tai iš tiesų kažkas nematyto. Tie, kas „kurią Europą“, negalėjo sau to net įsivaizduoti.

Prieš tai buvę referendumai iki šiol dar nė karto nebuvo vykdomi tokioje projekcijoje, o tautų nepriimti įvairūs projektai (Mastrichto, Lisabonos, Romos susitarimai ir t.t.) niekada netrukdė tolimesniam nacionalinių vyriausybių konsensusui. Pirmiausia, referendumai sakė apie tautų abejones integracinių procesų atžvilgiu, o ne apie skirtingus požiūrius Europos taryboje ar tarp europietiškų institutų, kaip tai buvo su Yanio Varufakio pašalinimu iš €uro-grupės susirinkimo.

Šią savaitę visa Europa pamatė dviejų suverenitetų priešpriešą: konsensualaus ir elitinio iš vienos pusės bei tautos ir konfliktinio iš kitos.

Tai gali nuskambėti kažkiek pasenusiai ir pakiliai. Tegu. Graikija daugeliui tapo pamoka. Ji pademonstravo realybę to, kas didžiąja dalimi buvo laikoma tik teorija. Nors visa europietiškosios integracijos istorija nurodė į tokios situacijos atsiradimo galimybę.

2008-ųjų krizė ir kairiųjų radikalų vyriausybės, ginčijančios europietiškąją ekonominę politiką, atėjimas į valdžią Graikijoje, viešai išstatė šiandienės Europos prieštaras. Be viso to, tos prieštaros atsirado tikrai ne vakar. […]

Politinės pasekmės kiekvienai valstybei

Netgi nekalbant apie vidinius susirėmimus CDU/CSU partijose įtakojant vokiečių elektoratui, Europos dešinieji susivienijo bendroje kovoje prieš Aleksį Tsiprą ir „SYRIZĄ“, o taip pat ispanų „Podemos“ ir kairiųjų pakilimą Italijoje. Savaitės pradžioje Nicola Sarkozy stojo tikro kryžiaus žygio Madride priešakyje prieš kairiuosius radikalius Europoje.

Bet kokiu atveju tas aršus ideologinis puolimas negali nuslėpti kairiųjų radikalų ir visų tų socialdemokratinių judėjimų atstovų, siekiančių atrasti alternatyvą, nepasirengimo. Taigi, gegužį graikų apžvalgininkas Gerasimos Moshonas pastebėjo „kultūros vakuumą bei žinias europietiškais klausimais“ ir „bendrų Europos mechanizmų nesupratimą“. Tai turi priminti visiems tiems norintiems pasiūlyti alternatyvų kelią, kad iš jų reikalaujama įvykdyti nuoseklią ir pilnutinę bendros europietiškos sistemos ir integracinių procesų analizę bei jų tarpusavio sąveiką.

Tokioje perspektyvoje graikų krizė tapo posūkio momentu, jeigu ne lūžio tašku Europos integracijos istorijoje. Kiekvienai politinei stovyklai dabar reikia suvokti to, kas įvyko, pasekmes. Čia kaktomis susiremia du suverenitetai: elito ir tautos. Tokiu būdu graiku „ne“ kardinaliai keičia visą Europos politinį-socialinį išsidėstymą.

infa.lt