Rasos – lietuvių tautos šventė

2013, liepos 4, 9:50 | kategorija LPT | 3 komentarai | peržiūrų 4 412 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisRasos, Kupolė, Joninės – turime net keletą vardų šiai nuostabiai gamtos suvešėjimo šventei. Manau, kad vardas visada yra pagrindinė informacija apie dalyką. Taigi, ką talpina savyje Rasų, Kupolės ir Joninių vardai? Kokius šventės aspektus atskleidžia? Apie tai – šiame straipsnyje.

Rasos – atgimimui

Kodėl Rasos? Šiomis dienomis vanduo tampa stebuklingas. Jam šioje šventėje skiriama ypatinga reikšmė. Žinia, kad vanduo turi sąmonę, ir mes kasdien jį veikiame savo mintimis. Galime jį apvalyti, pašventinti. Per Rasą tai padaryti mums padeda pati gamta. Sakytum, tai pačios Motinos Gamtos šventė viskam, kas gyva Žemėje. Taip pat – ir žmogui, jojo atgimimui kūne bei sieloje. Todėl patariama daug maudytis gamtos telkiniuose, braidyti po rasą, ja praustis. Taip žmogus pasikrauna gyvybine energija visiems metams, o jautresni, imlesni gali atrasti netikėtų įžvalgų apie žmogaus paskirtį, Visatos sandarą, Dievo ir Žmogaus ryšį. Minties galia beribė, ir visuomet vyksta tai, kiek sau leidžiame, drįstame patirti. O tikriausiai kiekvienas širdies gilumoje ilgimės laimės, pilnatvės pojūčio. Tai išreikšta simboliniu paparčio žiedo ieškojimu. Tai – lietuvių nušvitimo, pabudimo sąvoka, išreikšta atitinkamais papročiais. Turime ugnies kūrenimo apeigą, kaipo vidinės – dvasios ugnies puoselėjimo vyksmą, tekančios saulės pasveikinimą (gyvenant budriai, puoselėjant vidinę dvasios ugnį visada sulaukiame pabudimo – saulėtekio, visuomet jį pastebime). Turime vainikų pynimą. Nupynę puošiamės, o kartais – leidžiame į vandenį. Ši apeiga susijusi su antruoju šventės vardu – Kupole.

Kupolė – karūnavimui

Kupolė žymi gamtos sužydėjimo aukščiausią tašką. Visko yra su kaupu, gyvybės kupina ir žmogaus širdis. Kupolės vakarą skinami augalai sausoms puokštėms, gydomosioms arbatoms. Kadangi augaluose yra daug vandens, o vanduo šiuo metu ypatingai suaktyvintas, ypač stiprus ir nuskintų augalų poveikis. Tokių augalų nereikia vartoti daug, užpilui pakanka žiedelio ar lapelio – jis veikia homeopatiniu principu. O sausos puokštės, laikomos namuose iš tokių augalų, ne tik malonins akį, bet ir pripildys erdvę skanių kvapsnių, o taip pat pamažu „atidavinės“ sukauptą energiją, prisodrins ja namų aurą. Panašų poveikį, manau, turi ir vainikai, tik ko gero, jis labiau asmeninis. Juk žoles, gėles vainikui renkamės patys, intuityviai pajausdami, kokių augalų mums labiausiai reikia, o paskui juos supiname, suderiname tarpusavy irgi pagal vidinį pajautimą. Pindami vainiką, sukuriame žiedų ratą, kurį dedame sau ant galvos – save karūnuojame. Ratas yra pavidalas, reiškiantis pilnatvę, darną, išbaigtumą, tobulumą, o ratu sudėti daiktai (tarkime, akmenys, ar karoliai ant kaklo) turi apsauginę – vienijančią paskirtį. Taigi vainikas kaipo žiedų ratas leidžia mums patirti pilnatvę iš gamtos dovanų – augalų, o per juos – ir visų stichijų, žvaigždžių, planetų, taigi – Visatos energijos. Galva žmoguje yra sąmonės, sąmoningumo, savivokos ir suvokimo, kad AŠ ESU DIEVAS, vieta. Taigi nenuostabu, kad pasaulietiniai valdovai (kurie ankstesniais laikais eidavo ir vyriausiojo žynio pareigas) būtent karūnuojami. Šitaip išreiškiama aukščiausia valdžia, ar tiksliau – žmogaus garbingumas. Yra už ką gerbti tą, kuris pasižymi aukščiausia išmintimi ir prisiima atsakomybę vesti žmonių giminę, tautą, ją globoti. Na, o vainikavimas per Kupolę yra puikus priminimas: mums nebūtina užimti ypatingą vietą visuomenėje, kad taptume verti karūnos, kurią dovanoja Gamta. Kupolės vainikas nieko nekainuoja, bet jo poveikis – neįkainojamas. Vainikus dera pintis visiems – ir moterims, ir vyrams, ir vaikams, ir visi turi tai daryti patys. Vainiką nešioti ne tik tą vakarą, bet sudžiovinti ir naudoti kaip puošmeną namuose, toje erdvėje, kur būnate dažniausiai, arba, pajautus – gydomosioms arbatoms. Turint omenyje tai, kad Žemė susijusi su visa Visata, gali būti, kad Kupolė yra energijos pakilimo viršutinis taškas ir pačioje Visatoje, kurį regime, jaučiame bei išgyvename ir savo žydrojoje planetoje.

Joninės – pakilimui

Čia prieiname trečiąjį šventės vardą – Jonines. Įprasta manyti, kad Joninės yra Jonų ir Janinų vardo dienos šventė. Taip yra. Tačiau šis paprotys palyginti jaunas, o įvedė jį krikščionių bažnyčia. Norėdama įsitvirtinti pagoniškose šalyse (o tokios šalys buvo visos – nuo senosios Romos imperijos iki Keltų Anglijos, Škotijos ir Airijos, bei Rusios, įskaitant kiekvieną Europos valstybę, taip pat – ir mūsų Lietuvą), visoms gamtos šventėms krikščionybė sugalvojo švenčių atitikmenis. Buvo pakeisti vardai, bet dalis papročių išliko nepaliesti laiko tėkmės. Lietuvoje tai ypač aišku. Švenčiame Jonines, o iš tiesų – Rasų šventę. Švenčiame Kalėdas, o iš tiesų – Saulėgrįžos šventę. Švenčiame Mergelės ėmimo į dangų šventę, o iš tiesų – Žolines. Ir taip toliau. Lietuvių – latvių žiniuonės raštuose teko aptikti negirdėtą žodžio jonis reikšmę. Jonis – tai energijos pakilimo kitas vardas. Turint omeny aptartą Rasų – Kupolės prasmę, tai tik papildo mūsų šventės paveikslą. Kokių dar turime žodžių su šakniniu „j – n“ priebalsių „stuburu“? Jaunas, jaunystė – tai ta pati „j – n“ šaknis, o jaunas – tai ir sveikas, ir gyvybingas, ir veržlus. Tokia pati yra ir Jonių šventės energija. Bet negaliu nutylėti ir neva tarptautinio žodžio „jonas, jonai“ (pvz. jonizuotas vanduo). Jonai – tai energijos dalelės, turinčios aktyviųjų savybių. Kuo gi jums ne lietuviškas žodis? Verta būtų prisiminti, kad jonizuoto vandens nebūtina pirkti – jį tokiu paverčia mūsų motulė Gamta Joninių naktį. Jei mes vandens ir apskritai gyvenamosios aplinkos neterštume, galėtume mėgautis tokiu vandeniu ištisus metus iki kitos Joninių datos. Na, kol kas taip nėra, bet dera stengtis, kad būtų.

Kadangi lietuvių kalba gimininga sanskritui (senoji indų, arijų, vedų – tų, kurie veda) – kalba, neaplenksiu ir sanskrito aruodų. O sanskrito kalba joni reiškia „įsčios“, „šventa vieta“. Ir kaip gi tai susiję su Joninių švente? Visų pirma, pati žodžio „joni“ giminė – moteriška, ir ne šiaip moteriška, o atspindi esmingiausią moteriškumo pobūdį. Atkreipkime dėmesį, kad senieji šventės vardai – Rasos, Kupolė – yra moteriškos giminės. Apimant sanskrito išmintį, vėlgi gauname patvirtinimą, kad tai yra Gamtos, Motinos Žemės, kuri tapatinama su didžiule Moterimi, pirmaprade Motina, šventė. Taigi matome, kad ji atkeliauja iš labai senų laikų, kai visuomenė buvo labiau matristinė, vyravo Moters – Motinos kultas. Vanduo, toks svarbus Joninių šventei, yra tie patys pirmapradžiai vandenys, vaisiaus vandenys, arba, jei norite – vanduo, iš kurio buvo sukurtas pasaulis. Štai kodėl pasinerdami į vandenį Joninių (o gal tiksliau – Jonių?) naktį, grįžtame į Žemės įsčias ir išneriame atsinaujinę, atgavę jėgas. Gimstame naujam gyvenimo suvokimui. Visa tai puikiai papildo senąją lietuvių pabudimo sąvoką, kurią dar mename iš paparčio žiedo ieškojimo ir saulėtekio sutikimo apeigų.

Rasos – istorinė šventė

Ir tai dar ne viskas. Man nuojauta sako, kad Rasos yra kone svarbiausia šventė lietuviams. Ne tik dėl to, kad tai galių viršūnės taškas. Mes turime keletą valstybinių „atgimimo“ švenčių, tarkime, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Bet jos tokios jaunos, o mūsų tauta tokia sena! Būtų apmaudu, kad tokia sena tauta būtų pamiršusi savo ištakas ir didingumą. Ar gali būti, kad mes nesižinodami, primiršę, bet intuityviai kasmet minime savo tautos šventę? Čia man padeda kalbininkas, istorikas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“), primindamas, kad kadaise mes, lietuvių palikuonys, ir kaimyninės tautos, kartu buvome sukūrę stiprią tautų lygą, turėjusią per amžių bėgsmą net keletą vardų – vyčiai, aisčiai, rasai.

Rasa mūsų tautos savimonėje yra ypatingos pagarbos reikalaujantis žodis. Pačioje gamtoje puikiai matome, kad ji yra toji gyvybės apraiška, kuri nutinka saulei tekant ir jai leidžiantis, kuri randasi pati iš savęs ir reiškiasi mažiausiu vienetu – lašeliu, kuriame tarsi hologramoje atsispindi visas pasaulis. Rasa yra vienis, gyvybė ir tiesa, kuri krenta pagal Gamtos, Visumo dėsnius. Galima sakyti, ji pati yra dėsnis, lemiantis gyvybę, taigi – ir amžinybę. Štai tokį vardą neša Rasa, Rasos šventė, ir mūsų, rasų/lietuvių – šventė.

Na, ir karūnuosiu šį straipsnį tokia įžvalga. Lietuviams ir indams senokai metas susivokti, kad esti broliai ir seserys. Turiu omeny tuos senuosius indus – arijus, apie kurių kultūrą beveik nieko nežinome, bet jos apraiškas randame vedose – seniausiuose pasaulio šventraščiuose, o taip pat ir kitų arijų išminčių, filosofų veikaluose. Ir tiems lietuvaičiams, kurie žavisi Indija, keliauja po jos šventyklas ar netgi keičia vardus, galėčiau atlaidžiai nusišypsoti. Ne tik iš nežinojimo, bet ir iš gilaus nujautimo senųjų šaknų šitaip žmonės elgiasi. Sanskrito kalboje yra toks žodis mokša. Ką tai reiškia? O ką pas mus reiškia „nemokša“? Štai mokša yra jo antonimas – priešingos reikšmės žodis, ir jei nemokša mes vadiname neišmanėlį, o nemokšiškumu – bukumą, tai mokša esti išmintis, išmintingumas. Štai ko mums trūksta, kad prisimintume savo ištakas. Pasitelkime išmintį, kuri labiausiai atsiveria gamtoje, bendraujant su ja kaip lygus su lygiu, bendraujant per ją su Dievu Praamžiu (pradžia-amžių), arba, kaip vedai sakytų, Pradžiapačiu (pradžia-pačia). Mes, lietuviai, irgi esame vedai. Esame daugiau – vedrasai. Tie, kurie vedė kadaise savo mokšiškumu, išmintimi, viso pasaulio dėsnių pajautimu ir jų taikymu praktikoje. O kol kas turime dar savąją nemirtingąją kalbą, kuri mums byloja tai, kas svarbu. Ieškokime joje savo šaknų ir rasime. Vartodami savo žodžius, įsiklausydami į vardus, pamažu atversime pamirštą garsų – virpesių – fizikos mokslą, kurį puikiai išmanė mūsų žyniai. Linkėčiau dargi atrasti ir ką nors naujo. Juk ainiai visuomet praauga savo protėvius. Ir tebūnie taip!

P.s. Susidomėjusiems, iš kur visa tai sužinojau, patarčiau atsisėsti po kokiu didžiu medžiu. Medžiai gali daug ką papasakoti tiems, kurie klausosi.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Meno versmė

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 3

  1. Joris says:

    Labai gražus straipsnis. Daug gražių žodžių. Tačiau gilesnių žinių, manau nėra. Kad joninės,rasos, kupolinės – viena šventė – viskas tvarkoje. Tačiau aiškaus paaiškinimo nėra. Kuris pavadinimas seniausias: kupolinės ar rasų? Kita vertus, gal rasų šventė nesusijusi su iškritusia rasa, o su rasais – rusais? Gamta gražiai aprašyta, tačiau, kokios šios šventės ištakos?
    Apie paparčio žiedo ieškojimą, tai yra girdėjau tokį dalyką, kad tai nebuvo simbolinis paparčio žiedo ieškojimas. Senais laikais, šios šventės metu žiedo išeidavo ieškoti daugkas, bet rasti jį galėdavo tik tas, kas mokėdavo matyti. Jei žmogus mokėdavo matyti aurą arba energetiką, tai radęs tinkamą papartį matydavo savotišką „energetinį žiedą“. Vėliau šitai tapo simboliška, kartais net kokią dovanėlę papartyne paslėpdavo, tačiau tikroji šio papročio prasmė pasimiršo. Paparčio ieškojimo paprotys buvo skirtas tam, kad jauni žmonės vystytų savo sugebėjimus, išmėgintų jėgas ir galimybes(savotiška paskata) .
    O štai karūnos ant karalių galvų atsirado tik krikščioniškos eros metu. Ir ta karūna simbolizavo energetinį ratą, kurį turėdavo tik atitinkamų gamų žmogus. Taigi valdžion patekdavo ne betkas. Ir kai atsirado karalius institucija (krikščioniškos- arkaip ten tais laikais ji vadinosi, nes krikščionybės terminas atsirado gana vėlai kažkur 12 – 14 a. – „civilizacijos“ išradimas), kad apgauti žmones, kurių dauguma dar mokėdavo matyti aurą ir nebuvo sugadinti parazitiškos ideologijos, valdžią užgrobusieji karaliai ėmė dėtis ant galvų karūnas, taip norėdami parodyti, kad turi teisę būti valdžioje.
    O karaliais karūnuodavo tik popiežius – bažnyčios vyriausias šventikas.
    Kas dėl lietuvių tautos ištakomis su Indija, tai čia taip pat daug neaiškumų. Mes dabar tipo vadinamės indoeuropiečiais pagal kilmę, bet niekas niekur neįrodė ir neužsiminė, kad kažkur Indijoje yra kada nors gyvenusi tauta ar gentis ir kalbėjusi lietuvių kalbos prokalbe ar jai artima tarme.
    Taip Arijai atėjo į Indiją ir atnešė ten savo vedas, kaip žinių pradžiamokslį, tačiau ne daugiau. Pačioje Indijoje žinomas mitas, kur kalbama, kad Vedas atnešė baltieji išminčiai iš šiaurės.
    Kas dėl lietuvių kalbos, tai autorė teisi, tik galėjo pateikti bent keletą pavyzdžių, kad mūsų kalboje slypi protėvių žinios.
    Pavyzdį duosiu aš:
    Meila – (skiemenimis atgal) LA I ME. O Laima mūsų mitologijoje tai meilės deivė. Lygiai taip pat LA I ME – ME I LA. Štai ir visa išmintis mūsų protėvių: laimę gyvenime duoda tik meilė ir , jei nori laimingai gyventi, tai ir vadovautis turi meile.
    Mūsų protėviai paliko mums žodius, kad mes suprastume, kas už jų slypi, tik pamiršome, kaip reikalinga juos „skaityti“.
    Štai KARALIUS – Is Kara Lika As Kalu – tautos veidą karu kalanti valdžios institucija.
    KUNIGAIKŠTIS – Iš Kuni Iga Aš Tisu – iš kūno jėgą aš traukiu – žmogus mokantis panaudoti neįprastas galias ir turintis teisę į valdžios postą.
    KATEKIZMAS – Ka Teka Iz (Ra)Z(u)MA Asa – siela bėga iš razumo aso arba, jei skaityti nuo galo kairėn ratu, SA M(u)ZIK(a) ETA K(a)SAM – čia mužiką šitą užkasam (laidojam). Taigi ne vien lietuvių kalbą platino M.M. katekizmas. Prūsų (germanų) kunigaikštis užsakęs šią knygutę turėjo kaip matome savų tikslų.

    Ištrauka iš Albino Jovaišos knygos „Martynas Mažvydas“ (25 p. pask. pastraipa).

    „Lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose 16 a. pradžioje ir anksčiau svariai argumentuoja 1962 m. radinys Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje. Bibliotekos darbuotoja O. Matusevičiūtė, tvarkydama senuossius fondus, rado lietuviškus poterius (24 eilutes), ranka įrašytus lotyniškos knygos paskutiniame tuščiame puslapyje. Knyga „Tractatus secerdotalis“ („Traktatas kunigams“) išleista 1503 m. Vakarų Europoje (Strasbūre). Joje rašoma apie sakramentus ir kitus kunigams svarbius dalykus. Knyga įrišta daruge su kitomis trimis knygomis į vieną konvoliutą (rinkinį). Taigi ji visą laiką buvo Vilniuje. Įrašyti šie poteriai: Tėve mūsų, Sveika Marija ir Cikiu ingi Dzievą Tėvą.“

    Mus domina „Tractatus secerdotalis“ t. y. „Traktatas kunigams“. Pamėginkime išsiaiškinti, ką šie žodžiai ištikro reiškia. Jokie lotynų kalbos žodynai mums nereikalingi, pakaks lietuvių, rusų kalbos žinojimo ir žinojimo, kad senovėje rašant dažnai būdavo praleidinėjamos balsės (a,e,i, o, u). Dar reikia paminėti, kad lotyniska „c“ yra skaitoma kaip „k“. Taigi…skaitome iš kairės ir bandome išskirti atpažystamus žodžius…

    TRAKTATUS – T(a) RAKTA ATUS US – tai raktai mirties už – tai raktai už mirties.
    Arba TA RAKTA ATUS TU(O)S – tie raktai mirtis duos.
    Arba TA RAKTA TU(O)S – Tie raktai duos.

    SAKERDOTALIS – SA KER(U) DOTA SILA (sk. nuo galo) – ČIA KERŲ DUOTA JĖGA.
    Taigi pilnas lietuviškas „Traktato kunigams“ vertimas yra „Tie raktai duos čia kerų duotą jėgą“.

    Įdomu, kokia magija užsiiminėjo dvasininkija ir užsiiminėja iki šiol, jeigu jiems būdavo reikalingi štai tokie magijos „vadovėliai“. Ir kaip gi čia taip gaunasi, juk visus pagonius apšaukdami magais, raganomis (turinčiomis gana Ra – šviesos) degindavo ir kankindavo, o štai patys tuo pačiu kokia velniava užsiiminėjo? Gal būt į šį klausimėlį atsakys žodelis „poteriai“.

    POTERIAI – Poteria I – praradimas i (i tai kaip kiniečių žinoma gyvybinė energija in) – taigi gyvybinės energijos praradimas.

  2. Anonimas says:

    tikrai?

  3. Anonimas says:

    Kodel Rasos svente pavadinta net trimis vardais?

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top