Rudolfas Rokeris. Anarcho-sindikalizmo metodai ir tikslai [2]

2016, liepos 3, 1:01 | kategorija Metodologija | 15 komentarų | peržiūrų 664 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Visuotinis streikas

asociatyvi nuotrauka

tęsinys. Pirma dalis čia

Visuotinio streiko, žinoma, negalima sukelti dirbtinai dėl menkiausios priežasties. Jis reikalauja atitinkamo socialinio atsakingumo, tam kad vystytųsi moralinė ištvermė ir būtų atspindima plačiausių masių valia. Žemina kaltinimai, neva anarcho sindikalistai įsitikinę, jog pakanka tik paskelbti visuotinį streiką ir per kelias dienas pasiekti socializmą – tai tik kvailas piktų priešininkų pramanas. Tai bandymas bet kokiais būdais diskredituoti idėją, kurios nepavyksta atakuoti kitomis priemonėmis. lokautas

Visuotinis streikas gali būti naudojamas įvairiems tikslams siekti. Jis gali tapti galutiniu solidarumo streiko etapu, kaip pavyzdžiui, visuotinis streikas Barselonoje 1902 metų vasarį ar Bilbao 1903 metų spalį, kai šachtininkai sugebėjo atsisakyti nepakenčiamos vežimėlių sistemos ir privertė savininkus įvesti šachtose normalias medicinines sąlygas. Jis lengvai gali tapti įrankiu, kurio pagalba organizuoti darbininkai gali iškovoti kokių nors bendrų reikalavimų patenkinimą, pavyzdžiui, JAV 1886 metais, siekiant sukelti visuotinį streiką dėl aštuonių valandų darbo dienos įvedimo visose pramonės šakose. Milžiniškas visuotinis britų darbininkų streikas 1926 metais buvo atsakas į verslininkų bandymą sumažinti darbo užmokestį, o tuo pačiu ir bendrą darbininkų gyvenimo lygį.

Dar visuotinis streikas gali turėti ir politinių tikslų, kaip pavyzdžiui ispanų darbininkų kova dėl politinių kalinių išlaisvinimo 1904 metais arba visuotinis streikas Katalonijoje 1909 metais, kuris siekė priversti vyriausybę nutraukti karą Maroke. Čia galima paminėti ir visuotinį Vokietijos darbininkų streiką 1920 m., kuris buvo paskelbtas po taip vadinamo Kapo pučo; streiko metu vyriausybė, atėjusi į valdžią ginkluotu būdu, buvo nuversta. Masiniai streikai Belgijoje 1903 m. ir Švedijoje 1909 m. suteikė galimybę iškovoti visuotinę rinkimų teisę, o visuotinis rusų darbininkų streikas 1905 m. – konstitucijos įvedimą. Pagaliau, Ispanijoje milžiniškas darbininkų ir valstiečių judėjimas po fašistų maišto 1936 m. birželį peraugo į visuotinį socialinį streiką, sukėlė ginkluotą pasipriešinimą ir lėmė kapitalistinės ekonominės santvarkos likvidaciją bei galimybę patiems darbininkams reorganizuoti ekonominį gyvenimą.

Milžiniška visuotinio streiko jėga slypi tame, jog jis vienu smūgiu paralyžiuoja visą ekonominę sistemą ir sukrečia ją iki pat šaknų. Jo poveikis visiškai nepriklauso nuo praktinio visų iki vieno darbininkų pasiruošimo – juk ir politinio perversmo metu niekuomet nedalyvauja visi piliečiai. Jei sustos darbas ypač svarbiose šakose, to pakaks, kad sustotų visas ekonominis mechanizmas, negalintis funkcionuoti be kasdienio anglies, elektros energijos, žaliavų tiekimo.

Kai valdančioji klasė susiduria su energinga ir organizuota darbininkų klase, užgrūdinta kasdienėje kovoje ir žinančia, kuo rizikuoja, – ji yra linkusi nusileisti. Ir pirmiausia ji bijo naudoti jėgą prieš darbininkus, bijodama priversti juos imtis kraštutinių priemonių. Netgi Žanas Žoresas (XIX a. pradžios XX a. pabaigos prancūzų socialdemokratas), kuris būdamas socialistu parlamentaru nesutiko su visuotinio streiko idėja, pripažino, jog nuolatinė tokio judėjimo grėsmė verčia pasiturinčią klasę būti atsargia ir vengti atimti taip sunkiai iškovotas teises, kadangi visa tai gali virsti tikra katastrofa.

Visuotinės socialinės krizės periodu arba, kai – kaip tuomet Ispanijoje – iškyla savo tautos gynimo nuo barbariškos reakcijos klausimas, visuotinis streikas – neįkainojamas ir nepakeičiamas ginklas. Sutrikdydamas visą visuomeninės gyvenimą, jis sukuria sunkumus susitarti valdančiajai klasei, vietos valdžiai ir centrinei vyriausybei. Netgi panaudoję kariuomenę jie susiduria su visiškai kitokiomis problemomis, nei politinio sukilimo metu. Politinio sukilimo atveju vyriausybei, norinčiai panaikinti iškilusį jai pavojų, kol ji dar gali remtis ginkluotomis pajėgomis, pakanka sukoncentruoti karius sostinėje ir svarbiausiuose šalies punktuose.

Visuotinio streiko metu – priešingai, tenka neišvengiamai išskirstyti kariuomenę, nes tokiu atveju, nuo sukilusių darbininkų jiems reikia ginti visus svarbius pramonės centrus ir transporto sistemą. O taip mažėja karinė disciplina, kuri visada tvirtesnė, kai kariai veikia dideliais būriais. Kai mažos ginkluotųjų pajėgų grupelės susiduria su ryžtingai nusiteikusiais žmonėmis, kovojančiais už savo laisvę, visuomet yra galimybė, jog bent jau dalis karių gali pajausti ir suprasti, jog atsuka ginklą prieš savo pačių tėvus ir brolius. Militarizmas pirmiausia susiduria su psichologine problema; jos ardanti įtaka yra pavojingiausia tuomet, kai žmogus negali pagalvoti apie savo žmogišką orumą, ir negali pamatyti to, jog jei leis kruviniems priespaudos nešėjams panaudoti save patį prieš savo paties tautą – didžiausias iš galimų nusikaltimų.

Visuotinis streikas darbininkų kovoje atlieka tokį pat vaidmenį, kaip ir barikados politinio sukilimo metu. Jis – logiška industrinės sistemos pasekmė, o jos aukos yra darbo žmonės, nors ji pati suteikia jiems patį galingiausią ginklą kovoje už laisvę, jeigu tik darbininkai supranta to ginklo svarbą ir jėgą bei išmoksta teisingai jį panaudoti. Viljamas Morisas poetiškai nuspėjo tokią įvykių eigą, kuomet savo knygoje „Žinios iš niekur“ aprašė, kaip visuomeninės santvarkos virsmui į socialistinę teks išgyventi ilgą visuotinių, vis stiprėjančių streikų eilę. Jie seną sistemą krečia iki pat šaknų tol, kol jos gynėjai netenka galios priešintis naujai miesto ir kaimo darbininkų masių sąmonei.

Visas šiuolaikinio kapitalizmo vystymasis, kuris šiandien virsta didžiausiu pavojumi žmonių visuomenei, gali tik padėti plačiai plisti tai sąmonei darbininkų tarpe. Bevaisė organizuotų darbininkų veikla parlamentuose, vis labiau akivaizdi šiandien kiekvienoje šalyje, pati verčia juos ieškoti jų interesų gynimo metodų ir būdų išsilaisvinti iš samdomo darbo priespaudos.

Kitas svarbus tiesioginio poveikio būdas yra boikotas. Darbininkai jį gali naudoti kaip gamintojai ir kaip vartotojai. Sistemiškas vartotojų atsisakymas pirkti iš firmų, prekiaujančių prekėmis, gaminamomis sąlygomis, prieš kurias kovoja profsąjungos, dažnai turi svarbiausią reikšmę, ypatingai pramonės šakose, kur gaminamos plataus vartojimo prekės. Boikotas gali pasukti visuomenės nuomonę darbininkų naudai, jei bus palaikomas atitinkama propaganda. Etiketė, kurią profsąjungos nariai užklijuoja ant prekės – efektyvi priemonė boikotui palaikyti, kadangi ji duoda pirkėjui žinią, kokį produktą jis perka. Netgi Trečiojo reicho vadovai patys įsitikino, koks galingas ginklas yra boikotas plačių žmonių masių rankose ir turėjo pripažinti, jog tarptautinis vokiškų prekių boikotas padarė didelę žalą šalies užsienio prekybai. Poveikis būtų buvęs dar didesnis, jei profsąjungos būtų palaikiusios visuomenės nuomonę nuolatine propaganda bei skatinusios protestus Vokietijos darbininkų pasipriešinimo kovoje.

Kaip gamintojai, darbininkai imasi boikoto, imdamiesi embargo toms įmonėmis, kurių savininkai ypač priešiškai nusiteikę profsąjungų atžvilgiu. Barselonos, Valensijos ir Kadžio uostų darbininkai, atsisakydami iškrauti vokiečių laivus (po nacistų atėjimo į valdžią) privertė laivų kapitonus palikti krovinį Šiaurės Afrikos uostuose. Jei taip pat būtų pasielgę ir kitų šalių profsąjungos, tai būtų pasiekti gerokai didesni, nei pavienių protestų, rezultatai. Bet kuriuo atveju boikotas – vienas efektyviausių darbininkų klasės kovos būdų, ir kuo dažniau darbininkai jo imsis, tuo sąmoningesni jie taps savo kasdienėje kovoje.

Anarcho sindikalistų priemonių arsenale, sabotažas – siaubingiausia, ką galima panaudoti prieš verslininkus. Jis dažniausiai minimas, kaip „neteisėtas“. Iš tikro šis mažojo ekonominio karo metodas yra toks senas, kokia sena yra ir pati eksploatacijos ir politinės priespaudos sistema. Kai kuriais atvejais darbininkai yra tiesiog priversti jo imtis, kai kitos priemonės nepadeda. Sabotažas yra kovos būdas, kuomet darbininkai organizuoja įvairiausius trukdžius normaliam darbui.

Dažniausiai tai atsitinka tada, kai verslininkai bando pasinaudoti sunkia ekonomine situacija ar kita patogia padėtimi ir pablogina įprastas darbo sąlygas, sumažina darbo užmokestį arba pailgina darbo dieną. Terminas yra kilęs iš prancūziško žodžio „sabo“ – medinė klumpė, ir reiškia „dirbti atžagariomis rankomis, kaip medinėmis klumpėmis“. Sabotažo reikšmė puikiai yra išreikšta tokia formule: už mažą atlygį – blogas darbas. Pats verslininkas elgiasi taip pat, kai nustato savo prekių kainas priklausomai nuo jų kokybės. Gamintojas yra tokioje pat padėtyje: jo prekė – jo paties darbo jėga, ir jis turi teisę naudoti ją kaip nori.

Jei verslininkas naudojasi prasta gamintojo padėtimi, kad įpirštų jam kaip įmanoma žemesnę užmokestį už jo darbą, tai jis neturėtų stebėtis, kai gamintojai ginasi kaip išgali ir naudojasi priemonėmis, kurias jiems suteikia aplinkybės. Anglų darbininkai taip elgtis pradėjo dar gerokai prieš tai, kai apie tai prašneko revoliucingi sindikalistai kontinente. „Cacanny“ (eiti lėtai) politika, kurią kartu su pačia fraze anglų darbininkai pasiskolino iš savo brolių škotų, buvo pirma ir efektyviausia sabotažo forma. Šiandien, šiuolaikinės darbo pasidalijimo sistemos sąlygomis menkiausias darbo sutrikimas atskiroje pramonės šakoje leidžia darbininkams sukelti gamybos trukdžius.

Štai geležinkeliečiai Prancūzijoje ir Italijoje, pasinaudoję taip vadinamu „perlų streiku“ (streikuodami tokiu būdu, kaip perlai yra veriami ant siūlo), sukelia betvarkę visoje transporto sistemoje. Tam jie turėjo paprasčiausiai pažodžiui laikytis esamų transporto taisyklių ir tai neleido nė vienam traukiniui atvykti laiku (šiandien tokia streiko rūšis, t. y. darbas laikantis visų įmanomų taisyklių ir instrukcijų, žinoma kaip „itališkas streikas“). Jei verslininkai pamatys, jog darbininkai priemonių apsiginti turi net tuomet, kai nėra net kalbos apie streiką, supras, jog nėra naudinga naudotis bloga darbininkų padėtimi tam, kad sudarytų jiems dar blogesnes gyvenimo sąlygas.

Taip vadinamas sėdimas streikas, kuris nepaprasta greitai iš Europos pasklido po Ameriką yra streikas, kuomet darbininkai dieną naktį pasilieka darbo vietoje ir nieko neveikia. Jiems nereikia imtis priemonių, kad sutrukdytų streiklaužių veiksmus. Iš esmės, tai – sabotažo rūšis. Dažnai sabotažas organizuojamas taip: prieš streiką darbininkai sugadina mašinas, kad apsunkintų, ar apskritai ilgam laikui nutrauktų streiklaužių darbą.

Nė vienas kovos laukas nesuteikia tiek erdvės darbininkų vaizduotei, nei šis. Darbininkų sabotažas visuomet yra nukreiptas prieš verslininkus, tačiau niekada – prieš vartotojus. Tai ypač pažymėdavo Emilis Pužė (XIX a. pradžios XX a. pabaigos prancūzų sindikalistas) Visuotinės darbo konfederacijos kongrese metu, kuris vyko Tulūzoje 1897 metais. Visi buržuazinės spaudos pranešimai apie kepėjus, neva į duonos tešlą dedančius stiklo šukių, ar žemdirbystės darbininkus, apnuodijančius pieną ir t. t. – pikti pramanai, siekiantys sukiršinti visuomenę ir darbininkus.

Sabotažas prieš vartotojus – tai nuo amžių buvo verslininkų privilegija. Užprogramuotas produktų gadinimas, lūšnų ir antisanitarinių daugiabučių statyba iš pigiausių ir prasčiausių medžiagų, didelio kiekio maisto produktų naikinimas norint išlaikyti aukštą jų kainą tuomet, kai milijonai žmonių kenčia nuo siaubingo nepritekliaus, nuolatinės pastangos darbo žmonių pragyvenimo lygį laikyti kaip įmanoma žemesniame lygyje, taip gaunant maksimalų pelną, begėdiška ginklų industrijos veikla – ginklų tiekimas užsienio šalims, kurios, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms juos gali nukreipti prieš pačius tų ginklų gamintojus, visa tai ir daugybė kitų dalykų – tik keletas pavyzdžių iš didžiulio kapitalistų sabotažo prieš jų pačių žmones sąrašo.

Dar viena efektyvi tiesioginio poveikio forma – socialinis streikas, kurio vaidmuo artimiausioje ateityje neabejotinai augs. Jis mažiau susijęs su gamintojų interesais, nei su visuomenės interesais, siekiant apsiginti nuo pražūtingų sistemos reiškinių. Socialinio streiko tikslas – priversti verslininką atsakyti prieš visuomenę. Čia pirmiausia kalbame apie vartotojų gynimą, kurių dauguma – patys darbininkai. Anksčiau profsąjungų užduotis buvo tik darbininkų, kaip gamintojų, gynimas.

Kol verslininkai laikėsi nustatytų darbo valandų normos ir mokėjo numatytą darbo užmokestį, ši užduotis buvo lengvai įvykdoma. Kitaip sakant, profsąjungos domėjosi tik savo narių darbo sąlygomis, o ne darbo pobūdžiu. Teoriškai tai galima būtų pateisinti, jeigu santykiai tarp verslininko ir darbininko būtų grindžiami sutartimi, siekiančia atitinkamo tikslo, šiuo atveju – visuomeninės gamybos.

Tačiau sutartis prasminga yra tuomet, kai abi pusės lygiomis dalyvauja tikslo siekime. Iš tikro gi, darbo žmogus neturi balso teisės sprendžiant gamybinius klausimus, tokią absoliučią teisę turi tik verslininkas.

Galiausiai darbininkas yra priverstas daryti daugybę dalykų, kurie kenkia visuomenei, tačiau neša naudą verslininkui. Jis yra priverstas gamyboje naudoti prastos kokybės medžiagas, o dažnai – iš tikro kenksmingas, turi statyti nekokybiškus būstus, gaminti sugedusius produktus ir atlikti įvairiausius veiksmus, sumanytus vartotojui apgauti.

Energingai tam priešintis – toks, anarcho sindikalistų manymu yra pagrindinis profsąjungų ateities uždavinys. Žingsniai šia linkme žymiai sustiprins darbininkų vaidmenį visuomenėje. Tokie bandymai jau buvo, tai liudija Barselonos statybininkų streikas, kai jie atsisakė naudoti netinkamas medžiagas ir senų pastatų nuolaužas darbininkų namų statyboms (1902 m.), eilė streikų dideliuose Paryžiaus restoranuose, kai virtuvių darbininkai nesutiko gaminti patiekalų iš pasenusios mėsos (1906 m.) ir daugybė panašių atsitikimų.

Visa tai rodo darbininkų sąmoningumo ir socialinės atsakomybės augimą. Čia galime priskirti ir Vokietijos karo pramonės darbininkų rezoliuciją jų suvažiavime Erfurte (1919 m.): negaminti daugiau ginklų karui ir priversti verslininkus perorientuoti jų įmones kitos produkcijos gamybai. Ši rezoliucija veikė beveik dvejus metus, kol jos nepažeidė profsąjungų susivienijimas. Zemerdos darbininkai anarcho sindikalistai gynėsi iki galo, kol jų vietas užėmė „laisvų (oficialių) profsąjungų“ nariai.

Bet kokių nacionalinių ambicijų priešininkai, revoliucingi sindikalistai, ypatingai romaniškose šalyse savo veikloje ypatingą dėmesį skiria antimilitaristinei propagandai, stengdamiesi įtikinti darbininkus, dėvinčius kareivišką milinę, streiko metu neatsukti ginklo į savo klasės brolius. Tai jiems atnešė daug aukų, tačiau jie niekada nesiliovė, kadangi žino, jog savo teises išsikovoti gali tik nuolat kovojantieji prieš viešpataujančią klasę. Antimilitaristinė propaganda taip pat leidžia išvengti karo, kurį gali sukelti visuotinis streikas. Anarcho sindikalistai supranta, jog karai naudingi tik valdančiajai klasei. Jie visas priemones, leidžiančias išvengti organizuotų žudynių, laiko teisingomis. Ir šioje srityje darbininkai turi daug galimybių, jei jie turi valią bei moralinę ištvermę jas panaudoti.

Pirmiausia reikia išgydyti darbininkų judėjimą nuo vidinio sąstingio, išlaisvinti jį nuo tuščios politinių partijų demagogijos, kad jis galėtų tobulėti intelektualiai ir sukurti sąlygas socializmo įgyvendinimui. Praktinis šio tikslo siekimas turi tapti vidiniu darbininkų įsitikinimu, subręsti kaip etinė būtinybė. Didis galutinis socializmo tikslas turi išaugti iš kasdienių praktinių mūšių bei suteikti jiems socialinį bruožą. Pačiame mažiausiame konflikte turi atsispindėti didi socialinio išsilaisvinimo užduotis ir kiekviena tokia kova turi padėti pravalyti kelią bei sustiprinti dvasią, kuri vidinį siekį pavers veiksmu.

(Antros dalies pabaiga)

parengė: Darius Dimbelis

infa.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 15

  1. Mindaugas says:

    Ačiū už straipsnį. Kai kurios mintys, nors ir ne visos, vertos dėmesio.

  2. dovydas says:

    ….visiškas briedas. „….darbininkų judėjimas, ……klasės broliai….“ Skaldyk ir valdyk…

  3. Mindaugas says:

    dovydui: dabartinę sistemą (kapitalizmą) pavadinčiau visišku briedu…o tai, kad jums išsireiškimai „darbininkai“, „klasės broliai“ siejasi su „briedu“ ir „skaldyk ir valdyk“, deje tik parodo jūsų neišmanymą…

  4. memel says:

    sveiki atvykę į žiurkių lenktynes

  5. Ec says:

    Iš to kas parašyta nebent už boikotą darbininkai per sprandą negautų. Streikams reikia gauti leidimus, už sabotažą iš vis pasodintų. Va taip sistema save saugo. Kaip bebūtų aprašyti karo būdai, tereikia apsispręsti ko nori kiekvienas – kariauti ar laimėti? Jei kariauti – galima vadovautis šiuo straipsniu, jei laimėti – ne

  6. saul says:

    Noreciau paklausti Mindaugo,o kokia sistema yra ar buvo „ne visiskas briedas“ ( cia as klausiu ne apie hipotetine ar kokias nors svajoniu sistemas,o apie realia)??? Is karto,dekoju uz atsakyma.

  7. pestininkas says:

    Taip mindaugai kokia gi rimtai sistema ne briėdas?Ir norėčiau pranešt mindaugui kad visapusiškai išstudijavau viska kiėk radau apiė smetonos konclagerius,ir suprantu tavo nepasitenkinima jeis,nes ten dydžiojoj daugumoj buvo laikomi komunistai,ir daugelis ju buvo žydai!Bet visgi manau Smetona manau ilsisi palygint su sovdepijos lageriais!O apiė duju kameras anot taves išvis niėko neradau,gal blogai jiėškojau jai ka atleisk man,o jeigu tu niėko nežinai apiė sssr lagerius tai patariu kreiptis i dar gyvus liudininkus jiė tau papasakos!

  8. Mindaugas says:

    saul: Darbo žmogui, idealiausia sistema buvo, yra ir bus socializmas, pamažu peraugantis į komunizmą. Šiuo klausimu, savo laiku, puikiai pasisakė, L.Trockis. Panašus modelis buvo sukurtas TSRS laikais. Aišku, įvairaus plauko parazitams, ši sistema buvo kaip kaulas gerklėje…
    pestininkui: ačiū už savo nuveiktų darbų ataskaitą :) Jūs manote, kad politinių oponentų kišimas į konc. lagerius bei dujų kameras nėra fašizmas? Štai ką aš manau. Smetonmetis Lietuvoje atitinka visus fašistinės diktatūros bruožus – Tautos Vadas, vienpartinė sistema, paleistas parlamentas, žiniasklaidos cenzūra, korporacinė santvarka. Dėl konc. stovyklų. 1927–1931 m. Lietuvoje veikė koncentracijos stovykla Varniuose, nuo 1937 m. – Dimitrave, o nuo 1940 m. – ir Pabradėje, kur valdžia be teismo galėjo įkalinti savo piliečius 1,5 metų laikotarpiui. Mūsų tautiečiai, tapatindami laisvę su prieškario Lietuva, aiškiai serga mirtina liga, kuri vadinama socialine patologija. Šios ligos požymiai ryškūs ir šiandien: lietuvis mielai atsisakys laisvės ir savigarbos – kad tik turėtų ko paėsti. Užsimerks ir apsimes nepastebįs, kad sėdi konclageryje, – kad tik pilvas būtų sotus ir mašna pilna. Štai kodėl taip lengvai nugalėjo landsberginė revoliucija, iškėlusi turto restitucijos vėliavą. Dabar jau niekas nebekreipia dėmesio, kad buvo grąžintas ne tik turtas, buvo įvykdyta mentaliteto ir dvasios restitucija, t. y. MENTALITETO LYGMENIU SUGRĮŽTA Į SMETONMETĮ. Vargšai tautiečiai taip „prisikentėjo“ nuo sovietinio „dvasios teroro“, kad tarpukario Lietuva su savo konclageriais jiems ėmė atrodyti kaip laisvės idealas. Atrodo ir dabar. Kai kalbančios galvos šiandien suokia, kad mes, lietuviai, ėmėme gyventi geriau ir laisviau, tai omenyje dažniausiai turi tik pilvo dalykus: gėris – tai turtas, laisvė – tai laisvė jį įsigyti. O kai jie suokia apie vakarietiškus laisvės idealus, tai, aišku, nutyli ir Abu Graibo kalėjimą, ir Gvantanamo konclagerį, ir pabėgėlių stovyklas visame Vakarų pasaulyje. Kas dėl dujų kameros. Tokia Lietuvoje buvo pastatyta 1937-01-28, Aleksote, netoli I forto. Nors oficialūs buržuazinės Lietuvos istorikai suokia, kad joje buvo nuodijami tik kriminaliniai nusikaltėliai, realybė buvo kitokia….

  9. saul says:

    Mindaugai…,kazka tai….cia bandai suvelti.Pats pasisakai,kad vienpartine sistema ,prie Smetonos,buvo blogybe,bet pavyzdziu statai buvusia CCCP.O ten,niekam,net minties nebuvo apie kita partija.Ir pogrindzio partiju CCCP nebuvo,ne taip,kaip „Smetonos“ Lietuvoje,kurioje pogrindyje dirbo,netik,kad Valstieciu partija,bet ir komunistu partija.Na,o jeigu jau Tu laikai geriausiu pavyzdziu sistema,kuri buvo CCCP,tai atsiprasau.Reiktu,kad tu pabutum tos CCCP sistemos sraigteliu.Bet ne tuo,kuris dalino ,pagal talonus,sunkiai uzdirbtus darbo zmoniu vaisiua,bet tuo….kuris dirbo Sibiro konclagerio rudos kasyklose,,keldamas CCCP industrializacijos rodiklius uz dyka ir ten po metu pakratydavo kojas.Tokiu vat…budu ta „tavoji geriausioji sistema“ ir egzistavo.Kas desintas CCCP pilietis kele salies gerove dykai( as kalbu apie laikotarpi…nuo NEPO laiku iki Stalino mirties) Antra…jokiu duju kameru „prie Smeronos“ nebuvo ir .aplamai,duju kameras sugalvojo sovietai ir ismokino jais naudotis savo sajungininkus-nacius.Tu nelygink tarpukario Lietuvos kalejimu su Sibiro konclageriais.Negalvok,kad cia vien tik jaunimas komentuoja.Is kitos puses,jei Tau ta Sovietine sistema…pati patraukliausia ir priimtiniausia….tada as suprantu.kur link tu mus „gviesiesi“ nuvesti. :)

  10. pestininkas says:

    Taigi mindaugai papasakok apiė kolektyvizacija kaip varė žmones i kolchozus beveik už dyka dirbt,kaip tik pagimdžiusias moteris irgi,apiė gpu-nkvd,ir vėlgi žydeli trocki cituoji,tavo kumyrai žudikai,ir manai kad esi apsišviėtes,taip kalbančiu kaip tu aš girdėjau ir mačiau daug metu gyvai,ir daugelis dabar suokia kita giėsme!Gal paaiškinsi kaip dar sovdepijos laikais lansbergio šeima galėjo grižt iš vakaru čionais,ir atgaut savo turta?Tavo draugeliai tai tiė kas dabar priė lovio sėdi ir ditirambus eurosojuzuj giėda!Tai apiė ka tu rašai kokia žynute neši žmogau?Juk galia tu pačiu rankose,pasikeitė tik šventės!Nors Smetonos ir nevertinu bet dar pasikartosiu kad jis ilsisi paliginus jo lagerius su sovdepu!Sažinės apturėtum rašydamas mindaugai,ar išvis nušokai nuo proto?Dar betruko kad parašytum jog lt pati i sssr istojo.!!!Nors gal ir parašysi…

  11. Mindaugas says:

    saul: ir kur man tokie „faktai“, o tiksliau liberastinė demagogija girdėta? Ir kodėl man tokia retorika jokios nuostabos nekelia? Gal todėl, kad tai rašo žmogus, neskiriantis kapitalistinės santvarkos (smetonos režimas) nuo socializmo (TSRS)? O gal todėl, kad šis žmogus aklai neigia smetoninėje Lietuvoje buvusią dujų kamerą? Taip, taip…dujų kameras sugalvojo sovietai….ajajai, kaip negerai kartoti nuvalkiota fašistinės Vokietijos propagandą…
    pestininkui: Apie kolektyvizacijos blogybes aš žinau. Beje, ar bent jau žinojote, kad L.Trockis, net būdamas tremtyje, kolektyvizacijai aršiai priešinosi? Ir iš viso. Ką jūs žinote apie tuos laikus? Ogi visiškai nieko. Nieko nežinodamas, sugebate komentuoti ir žerti man kosminio dydžio nesąmones…

  12. Ec says:

    gyvas pavyzdys – man močiutė pasakojo, kad nors prie Smetonos jie turėjo 2 valakus žemės ir gyveno pakankamai gerai, lyginant su kitais kaimiečiais, tačiau sekmadieniais į bažnyčią eidavo basi, nešini batais, apsiaudavo tik bažnyčią priėję, kad batai mažiau susinešiotų. Tuo metu puikiai gyveno tik valstybės tarnautojai, žemės ūkio produkcija buvo žemai vertinama, reikėjo dirbti nuo aušros iki aušros. TSRS pradžios laikais taip pat reikėjo dirbti nuo aušros iki aušros, tik kolūkiui už darbadienius. Rezultatas tas pats, ta pati vergija, tik kitaip vadinama. Tiesa, į TSRS pabaigą prasigyveno, žmonės tuo metu tikėjo valstybe (buvo posakis – valdžia neapgaus), laikė pinigus taupkasėje, bet atėjo „nepriklausomybė“….

  13. pestininkas says:

    Taigi mindaugai dabar tik supratau kad čia viska žinai tik viėnas pats,ir kas tik bando tau oponuot tai klijuoji landsbergistu,nacionalistu,ir tt.etiketes!O i save veidrodije žiuri kartais?Jaigu aš parašiau kad jiė buvo žydai tai aš išsigalvoju?Na ka gi aš tau GENIJAU,galiu tik ramybės palinkėt tokiu atveju!Ec apiė tai ka rašei aš taip pat nuo mažens esu girdėjes,ir dar karta rašau kad smetona man ne idealas,bet ir visi kiti režimai irgi…

  14. Nustebes says:

    Zmogelis, kuris pripazysta tik savo tiesa IR tik savo nuomone- turi aiskia ligos diagnoze- didybes manija. Ir deja isgyti nuo jos mindaugas sansu turi mazai. Pabaiga- labai liudna.

  15. Dalia says:

    Pagarba SARMATAMS už straipsnį. Ačiū,

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top