Rusija: kariuomenės įvedimas ir Novorosijos atidavimas

2014, liepos 19, 9:26 | kategorija Ideologija | 21 komentaras | peržiūrų 1 361 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisKaip jau buvo minėta populiariame straipsnyje apie „gudrųjį Putino planą“, jei charakterizuotume Rusijos politikos dėl Ukrainos istoriją, tai pirmiausia vartotumėme nenuoseklumo bei atsitiktinumo sąvokas. Visi bandymai tai neigti – pavyzdžiui, RF pralaimėjimo 2004 metais pateisinimas tuo, kad, neva, prieš „oranžinę revoliuciją“ jokios sistemingos išorinės politikos Ukrainos atžvilgiu nebuvo, atrodo juokingai.

Šiame bandyme apginti vadovybės klaidas, kvailumo pastebima daugiau, nei neišmanymo, nes šių nesėkmių priežasčių nesuvokimas neleidžia tikėtis pergalių ateityje, tad tokie propagandistai „generalinei linijai“ daro meškos paslaugą, tokią pat, kaip ir vėlyvojo brežneviškojo periodo propagandistai – daugiau judesių kartu su partijos linija, net tada, kai partijos linijos apibrėžimas neegzistuoja.

Jei rimtai, tai dabartinė Rusijos elgsena, kad ir kaip keistai ir nesuprantamai tai atrodo aplinkiniams, yra tipiška, įskaitant ir tos elgsenos dviprasmiškumą.

Kai iš Rusijos reikalauja atiduoti Novorosiją, arba priešingai – apginti ją, – kaip taisyklė šių klausimų užribyje paliekama ankstesnė patirtis, kuri daugeliu atveju ir lemia taip visiems įgrisusį įvykių dviprasmiškumą.

1.Valstybinis perversmas Kijeve buvo taip pat netikėtas Rusijai, kaip ir žaibiškas Janukovičiaus režimo žlugimas, kurį Maskva netiesiogiai palaikė politiškai bei ekonomiškai.

2.Vėlesnių įvykių sekoje, sėkmingai pasinaudojusi situacija, Maskvai paėmė Krymą, už ką dėkojame chuntai ir tiems karininkams, kurie genealiai suplanavo konkrečią, kombinuotą Ukrainos grupuotės Kryme sutriuškinimo operaciją be jokio susišaudymo.

3.Ant pergalingos euforijos bangos Kremliuje rimtai imta svarstyti apie tai, kad nebūtina apsiriboti Krymu ir susidomėta Novorosijos/Pietryčių Federacijos idėja, kai keletas Ukrainos sričių arba įstoja į RF sudėtį, arba tampa nepriklausomos nuo Ukrainos, tačiau priklausoma nuo Rusijos, valstybėmis.

4.Šios idėjos palaikymui mestos rimtos organizacinės ir informacinės priemonės, tuo pat metu buvo manoma ir atvirai skelbiama (taip pat ir paties Putino), kad – jeigu kas, RF be jokių svarstymų įves savo armiją „saviems“ ginti. Šios idėjos apogėjus buvo pasiektas balandžio pabaigoje, kai 24 dieną, pastebėjus chuntos mechanizuotos kolonos judėjimą, Kremliuje rimtai svarstė apie armijos įvedimą.

5.Visgi sprendimas priimtas nebuvo. Chunta kariuomenę atitraukė, o spaudimas iš Vakarų pastebimai išaugo – sankcijos savaime nebuvo baisios, tačiau jose buvo didžiulė potenciali rizika RF, nekreipiant dėmesio į visus tuos ura-patriotiškus „kas mums tos sankcijos, o mes…“. Tai RF vadovybė aiškiai suvokė balandžio pabaigoje.

6.Balandžio pabaigoje buvo peržiūrėtas veiksmų planas, kai kovo mėnesio propaganda ir euforiškos svajos, kad „mes per porą dienų iki Dniepro nueisim“ virto suvokimu, jog ne viskas taip paprasta ir karinės jėgos panaudojimo be pasipriešinimo momentas jau praeityje. Tai atsitiko dėl operatyvios pagalbos, kurią savo marionetėms suteikė JAV bei jos satelitai, dėl ko naujos valdžios būrimas po valstybinio perversmo vyko greičiau, nei tai vyko 2014 metų kovą. Kartu su silpnai organizuotais prorusiškais sukilėliais Pietryčiuose (to priežastys aprašomos „Gudriame Putino plane“), Rusija susidūrė su aktyvesnio įsikišimo į įvykius poreikiu, kadangi chunta padedant amerikiečiams stiprėjo greičiau, nei pavienės prorusiškos grupės, veikiančios be jokio bendro plano, vieningo koordinacinio centro ir aiškios informacinės strategijos. Balandį, kol Rusija ramiai stebėjo lėtą situacijos eigą Donbase, chunta sugebėjo numalšinti atviro pasipriešinimo židinius Nokolajeve, Zaporožėje ir Charkove. Gegužės antrąją nuaidėjo Odesos Chatynė, ir kai tai praėjo be pasekmių Kijeve buvo suprasta, kad Rusija šiame etape armijos neįves. Tai tapo šiandieninių baudžiamųjų operacijų mechanizmo paleidimo svirtimi (jų metu abiejose pusėse jau žuvo daugiau kaip tūkstantis žmonių). Šis perėjimas nuo pasiruošimo įvesti armiją balandžio 24 dieną iki faktinio masinių žudynių Odesoje ignoravimo tapo populiarios tezės „Putinas viską išdavė“ esme.

7.Perėjus nuo tiesioginio sukilėlių palaikymo Donbase prie netiesioginio rėmimo savanoriais, ginklais bei informacine priedanga, kovo mėnesio propaganda – „Krymas mūsų“ iš pozityvaus ėmė vaidinti labai negatyvų vaidmenį – daugelis žmonių nuoširdžiai patikėjo tuo, ką kalbėjo Putinas ir kas buvo žadama sukilusiai Novorosijai, ir net Krymas jau nebešildė patriotų širdžių.

8.Kremliaus politikos pokytis sukėlė kognityvinį disonansą. Kaip žinia, nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Pati mintis, kad Novorosiją gali atiduoti ar leisti jai pražūti, daugeliui pasirodė nepriimtina. Natūralu, kad tokiu atveju norisi rasti kaltus, o Putinas, davęs pažadus yra vienas iš pirmųjų taikinių. Tokiu būdu, politikos pasikeitimai Novorosijos atžvilgiu sugriovė patriotinę konsolidaciją, kurią Kremlius buvo pasiekęs po Krymo prijungimo. Tarp patriotų ėmė plisto nuotaikos paremtos teiginiu, kad „Putinas išdavė“. Po žinomų Strelkovo pareiškimų šios nuotaikos ėmė lįsti lauk: dalis patriotinės visuomenės be užuolankų kelia klausimą – arba įvedate armiją arba Putinas išdavikas. Štai taip, primityviai, bet čia slypi visa esmė.

9.Iš tiesų, dar vasario mėnesį, apie jokį Novorosijos prijungimą niekas net nesapnavo. Po Krymo Kremliuje paskaičiavo, kad tokiu pat būdu galima prisijungti ir Novorosiją, bet neįvertino JAV priešpriešinių veiksmų. Valstijoms paspaudus Kremlius buvo priverstas slėpti savo ambicijas ir grįžti prie jau pažįstamos, iš 23 „nepriklausomybės“ metų laikotarpio, laviravimo taktikos, kai mažiausiai, net viešai tekdavo kęsti aiškius įžeidinėjimus bei pažeminimą. Tačiau pretenzijos į Novorosiją suteikė RF pozicijoms savotišką inerciją, kai didėjančio spaudimo iš JAV fone buvo vykdomi neoficialūs veiksmai, nukreipti į tai, kad Novorosija nežlugtų staiga. Ko pasekoje atsirado neoficialus pagalbos kanalas, kartu su paprastų piliečių bei savanorių pagalba, valstybėms, atsiradusioms Ukrainos griuvėsiuose, sukūręs šiokią tokią materialinę bazę. Tokiu būdu Rusijos veiksmai baudžiamosios operacijos fone apsiribojo minimaliu sukilimo lygio palaikymu, kuris tačiau pasirodė ryškiai nepakankamas nugalėti chuntai. Antroje birželio pusėje padėtis tapo itin sunki ir iš DLR jau atvirai ėmė sklisti pareiškimai, kad jei Rusija nesuteiks didesnės pagalbos ir neįves karinių pajėgų, tai Novorosijos projektas bus sunaikintas.

10.Nežiūrint į chuntos karių bei technikos nuostolius, žiedas aplink DLR ir LLR ėmė siaurėti, taip kaip chunta sugebėjo padidinti savo gyvosios jėgos ir technikos skaičių, kad galėtų sudaryti apsupties žiedą aplink sukilimo židinį. Šiame etape chuntos karinių pajėgų judėjimas vyksta labai lėtai, tačiau strateginės apsupties rizika išlieka. Viena yra apginti miestą, ir visai kas kita – ginti atviras vietoves pasienyje, kurios lengvai pažeidžiamos aviacijos antskrydžiais. Šią grėsmę visiškai supranta ir Donbase, ir Kremliuje, kas ir atveda prie paprastų arba-arba sprendimuose – arba atiduoti Novorosiją, arba įvesti armiją. Šie sprendimai radosi tada, kai tapo aišku, jog tarpinis variantas – neoficialus palaikymas – suteikia galimybę tik palaikyti pasipriešinimą, bet nežada pergalės, apie ką atvirai kalba tie, kurie kariauja Donbase. Tokie variantai, kaip „palaukime žiemos, čia chuntą ir paspausime“ neveikia, nes yra rizika, jog DLR ir LLR iki žiemos netvers. Kaip jau buvo minėta aukščiau, abu sprendimai – ir įvesti karines pajėgas, ir pripažinti Novorosijos pralaimėjimą, Rusijai lemia daug labai nemalonių pasekmių, tarp kurių šiuo metu renkasi Kremlius.

Kariuomenės įvedimas ir Novorosijos atidavimas

Kalbant apie karinių pajėgų įvedimą, turime aiškiai suprasti, kad labiausiai tam tinkamas momentas jau praeityje – jas, be didesnio pasipriešinimo buvo galima įvesti kovą – balandį, kai chunta neturėjo jokių poveikio priemonių, išskyrus keletą pakrikų smogikų būrių, nes armija buvo byrėjimo būsenoje. Ginkluotų pajėgų įvedimas be abejo būtų lėmęs RF priartėjimą prie Dniepro, didesnės buvusios Ukrainos armijos dalies padalinių nuginklavimą bei silpnų chuntos pajėgų sutriuškinimą Kairiajame krante.

Silpnos chuntos ir Pietryčių vadovybės nebuvimo sąlygomis, RF kariuomenė lengvai galėjo užimti teritorijas reikalingas Novorosijai, o po Ukrainos karinių pajėgų faktinio likvidavimo Kairiajame krante, atsiimti viso to chunta neturėtų jokių šansų. Taip Ukraina pasidalintų į dvi dalis abiejose Dniepro pusėse. Kijeve sėdėtų dabartinė marionetinė vadovybė (dar silpnesnė ir labiau priklausoma nuo jos sponsorių bei fašistinių radikalų), o Charkove – analogiška valdžia, priklausoma nuo RF.

Jokių partizaninių kovų nebūtų nė kvapo – karas Donbase parodė labai žemą ukrainiečių smogikų karinę parengtį, kurie netgi turėdami amerikietišką ekipiruotę ir techniką, suteiktą ukrainiečių kariuomenės, kovoja tiesiog bjauriai. Kovą – balandį partizaniškoms kovoms nebuvo jokių sąlygų – nebuvo materialinės, techninės bazės bei pakankamai žmonių.

Karinių bei specdalinių, taip pat Novorosijos vadų kuriamos armijos pagalba, lengvai būtų žlugdomas bet koks potencialus pasipriešinimas, juolab kad didžioji Novorosijos gyventojų dalis sėdėtų namuose ir lauktų, kuo viskas baigsis – jei jau masinės žudynės juos mažai jaudino, tai atskirų fašistų bandymai pakelti juos į kovą su Novorosija taptų dar labiau bevaisiais. Kova su „banderovcais“ užsiimtų tokios legalizuotos organizacijos kaip „Oplot“ bei įvairios savanoriškos draugijos, kurias RF galėjo apginkluoti taip pat, kaip tai daro amerikiečiai bei oligarchai, apginkluodami savo baudžiamuosius batalionus.

Taip atsirastų silpna valstybė, tokia kaip Padniestrė, naudinga Rusijos Federacijos politikai bei prestižui, tačiau kebloka ekonomiškai ir neturinti jokių vilčių „įsilieti į Vakarus“.

Birželio viduryje ši galimybė buvo praleista. Dabar kalba eina jau ne apie Novorosiją, o apie DLR bei LLR išgelbėjimą, kai pati Novorosijos perspektyva lieka gana miglota. Jei žiūrėti iš karinio požiūrio taško – chuntos pajėgų sutriuškinimas Donbase – savaitės laiko klausimas (kovinė Ukrainos armijos parengtis, net kovose su sukilėliais, atvirai kalbant yra visai silpna), tai sutriuškinus dalį pasipriešinimo Kairiajame krante, malšinant teroro bei represijų pasekmes, yra apsunkinamas valdžios struktūrų formavimas ir tai didina armijos ir FST krūvį, o partizaninio karo ir teroro rizika padidėjusi, kadangi nuo balandžio fašistinės organizacijos tapo labiau struktūrizuotos bei įgavo papildomų šalininkų.

Turint omenyje sankcijas, kurios bus neišvengiamos po karinių pajėgų įvedimo, ekonomika iš oficialios stagnacijos nusirita į sisteminę recesiją, kurios be ekonominio vystymo modelio modernizavimo nugalėti nepavyks (oficialiais duomenimis) net taikos metu. Dabartinio karo metu tai reikštų nusistovėjusios ekonominės tvarkos konservaciją, įskaitant neišvengiamą ekonominį nuosmukį, kurį taip pat įtakos ir karinės išlaidos.

Rusija galutinai išmetama iš „savų klubo“ kartu su įkyria jelciniškai putiniškų liberalų idėja įsilieti į „palaimintąjį Vakarų pasaulį“ arčiau civilizacijos plento. Vadinasi šalis 23 metus, švelniai tariant, užsiiminėjo niekais, bandydama įlįsti ten, kur jos nelaukė ir ko pasekoje viskas vis tiek baigėsi tik kova už įtakos sferas su tais pačiais priešininkais, tiesa jau ne centrinės Europos teritorijoje, o ties pasieniu su Belgorodo sritimi. Ar už tokią politiką kas nors atsakys?

Kaip ten bebūtų, situacija verčia įvesti karines pajėgas gerokai blogesnėmis sąlygomis, nei prieš 2 mėnesius. Pakartotinis armijos sutelkimas pasienyje, pristabdytos reakcijos į neprognozuojamą chuntos elgesį fone (kuri įsitikinusi, kad RF įvesti armijos nesiryš – tai, panašu, garantuoja amerikiečiai, todėl chuntos prievartos aktai tokie beprotiški) yra tik duoklė visuomenei, kuri reikalauja jos įvedimo.

Simptominiai Markovo aiškinimai, kad jei Rusijos MIP situaciją Donbase nušvies tiesiogiai – gali įvykti maištas, reikalaujantis įvesti armiją, parodo, kad Kremlius vis dar bando išsaugoti pasirinkimo erdvę, nesirinkdama vieno iš variantų, nors ir supranta, kur linksta visuomenės nuomonė. Iš vienos pusės – materialinė pagalba suteikiama, iš kitos – jos jau nebepakanka. Yra „nekalbūs mandagūs žmogeliukai“, kurie nesiafišuoja, tačiau jų taip pat nepakanka – „specnazas“ negali pilnaverčiai kariauti prieš reguliarią armiją.

MIP budinčiu režimu nušviečia chuntos nusikaltimus, tačiau stengiasi mažinti įtampą. Mitingai vyksta, bet kadangi valdžia jų beveik neorganizuoja, rezultatas, palyginus su mitingais už Krymą – akivaizdus. Kol vykdoma tokia politika, pasirinkimo erdvė mažėja. Strelkovas neseniai pareiškė, kad laikas eina į pabaigą.

Daugelyje konspiracijos teorijų, paremtų tikėjimu „Putino planu“, manoma, kad tai – teisingas elgesys, nes Jungtinėms Valstijoms, neva, naudinga įtraukti RF į karą Ukrainoje ir skinti to karo vaisius. Tačiau JAV jau pasiekė strateginę pergalę vasarį (apie JAV sunkumus ir problemas Ukrainos konflikte parašysiu atskirą straipsnį – aut.) ir grietinėlę nusigriebs bet kokiu atveju – įtrauks į karą RF ar ne. Abiem atvejais Rusijos laukia nuostoliai – žmogiškieji, ekonominiai ir politiniai. Be abejo, pagrindinis JAV tikslas Ukrainos konflikte yra RF nusilpninimas. Tai įprasti imperialistinių valstybių veiksmai.

JAV, kaip gerokai stipresnė imperialistinė valstybė bando nusilpninti konkurentę sudarydama jai problemas šalia jos sienų, todėl pasirinkus bet kurį scenarijų, Vašingtonas gaus savo dalį. JAV nėra labai principingos, ar jų kontroliuojama liks visa Ukraina be Krymo, ar tik jos pusė – tai resursas, kuris dabar aktyviai naudojamas keliant RF užduotis, kurias sprendžiant seka neišvengiami nuostoliai silpninantys Rusiją.

Kadangi RF nuo balandžio mėnesio sustabdė sprendimą įvesti karius į Ukrainą, tai prasidėjo baudžiamoji operacija (palaiminus JAV), kuri kasdien vis labiau silpnina visuomenės konsolidaciją, atsiradusią Rusijoje po Krymo, kadangi kyla kognityvinis disonansas tarp kovo – balandžio mėnesio euforijos bei gegužės – birželio realybės. Dalis visuomenės jau pradeda užduoti nemalonius klausimus, kas džiugina JAV, kurios taip atsilošia už savo klaidą praradus Krymą.

Tai žinoma nereiškia, kad Rusijoje kils vietinis „maidanas“, ką niūriai prognozuoja Strelkovas. Tam dar nesusidarė ekonominės sąlygos, tačiau, jei chuntai pavyks paskandinti DLR ir LLR kraujyje – pasekmės Rusijai bus tokios pat katastrofiškos, kaip ir įtraukimas į daugiametį partizaninį karą Kairiajame krante. Didelė patriotų stovyklos dalis (patikėjusi Putinu) galutinai įsitikins, kad „valdžia išdavė“ ir pasitrauks nuo dabartinio dešiniojo konservatyvaus diskurso, kurį „stato“ Volodinas.

Vykstant bet kokiems neramumas didžiuosiuose miestuose, šie žmonės palaikys lozungus, kviečiančius pakeisti valdžią, ir kadangi liberalai, atstumti valdžios, šiuo metu galutinai sulipo į siaurą „demšizos“ sluoksnį, tai ta patriotinės visuomenės dalis tampa ne „maidano“, o beprasmio ir negailestingo rusiško maišto maitinamąja terpe. Tai yra, tos jėgos, kurias Kremlius pasirinkdamas dešinę pakraipą išlaisvino, taps priešingos ir pavojingos jam pačiam – susijungusios su nacionalistais sukurs potencialią grėsmę. Jos faktiškai taps smūgiu į režimo atraminę bazę, kurią kūrė Volodinas.

Kalbame ne apie reitingų smukimą – reitingus visada galima „nupiešti“. Kalba eina apie ideologinio konstrukto žlugimą, nes atidavus Novorosiją Kremlius savo rankomis nukirs „žemių apjungimo“ ir „tėvynainių apsaugojimo“ koncepcijos šaką, kadangi patriotinėse galvose neišvengiamai gims mintis, kad norint pradėti ginti tėvynainius bei apjungti žemes, iš pradžių reikia išvalyti Kremlių nuo išdavikų. Tai nereiškia, kad jie eis šturmuoti Kremlių – tam jie neturi jėgų – bet susiklosčius nestabiliai socialinei-ekonominei situacijai šalyje šis blogai slepiamas nepasitenkinimas ims lipti lauk.

Be viso to, Ukraina bus galutinai prarasta bet kokiems rusų projektams, vykdomiems postsovietinėje erdvėje, tapdama atramine antirusiškos ir rusofobiškos JAV bei jos satelitų politikos baze, o rimtų prorusiškų jėgų ten artimiausiais dešimtmečiais tikėtis neverta. Laikinas ar pastovus NATO karių dislokavimas – taip pat tik laiko klausimas. Kažkada niekas netikėjo, jog amerikiečių lėktuvai patruliuos Pabaltijo dangų. Ukraina šiuo atveju niekuo ne blogesnė, ypač turint omenyje faktišką amerikiečių dalyvavimą kare Donbase. Jei prireiks eskalacijos RF atžvilgiu, bazės Ukrainoje būtinai atsiras – režimas, kuris tuo pasirūpins Kijeve jau yra.

Suprantama, kad didelis pabėgėlių srautas iš Donbaso suteiks papildomų ekonominių bei socialinių problemų, o kartu su jais į RF teritoriją prasmuks fašistinė agentūra, kuri veiks fašistų plano – ekspansijos į Rusijos teritoriją – realizacijos tikslais. Ko nors užgrobti jie ten žinoma negalės, bet imtis teroro RF teritorijoje – gali. Fašizmas – tai karas, ir atidavus jam Ukrainą, galima tik šiek tiek sutaupyti laiko prieš tiesioginį susirėmimą jau pačioje RF teritorijoje.

Tai pat taps sudėtingesnis Krymo klausimas, nes kontroliuodama Donbasą, chunta galės aktyvuoti agentūrinį diversinį darbą Kryme, naudodama Saugumo tarnybą, Chizbut-Tachmyro kovotojus ir Medžliso radikalus. Suprantama, palaikant amerikiečiams, Kryme bus sudaromos maksimalios kliūtys, nors šiame etape atimti jį iš Rusijos be atominio karo visiškai neįmanoma.

Kas lieka

Šiandien sprendimas įvesti karines pajėgas arba palikti Novorosiją likimo valiai (iškeisti į Krymą, ar šiaip atiduoti, Vakarams spaudžiant) nepriimtas. Kremlius vis dar stengiasi išsėdėti ant dviejų, viena nuo kitos tolstančių kėdžių, tarp kurių atstumas, JAV bei chuntos pagalba, vis didėja. Rinktis anksčiau ar vėliau teks, kadangi esant tokiai padėčiai DLR ir LLR frontuose, jau artimiausioje perspektyvoje gali tekti sulaukti jų karinio pralaimėjimo, o tai visi konflikto dalyviai traktuos kaip Kremliaus pralaimėjimą. Ir tada Kremliui teks arba perimti situaciją jėga (blogiausiu atveju), arba praryti dar vieną pažeminimo Ukrainos konflikte kąsnį, susitaikant su JAV pergale, guodžiantis tuo, kad bent jau Krymą atkando (geriau žvirblis rankoj…).

Iš esmės, Kremliaus pasirinkimas – tai rinkimasis iš dviejų labai jau nemalonių dalykų, todėl Putino ir jo administracijos svyravimai suprantami – be visų pliusų (jų požiūriu) kiekvienas sprendimas kartu atneša labai daug problemų. Tačiau pasirinkimo nebuvimas dar blogiau, kadangi Novorosijos atidavimas (po daugelio mėnesių kovos) ar armijos įvedimas (kai priešas jau organizuotas) – ką benuspręstų – nešios su savimi sunkų prarasto laiko ir susidariusių pasekmių antspaudą.

Mano manymu, variantas su karinės jėgos palaikymu yra kiek labiau tikėtinas, nei kapituliacija Novorosijos atžvilgiu, nes Novorosijos atidavimas, mano įsitikinimu, Putinui būtų tolygus nusišovimui, o kaip parodė 2011-2012 metų įvykiai, Putinas visiškai nelinkęs į savižudybę.
Kaip tai yra iš tiesų, pamatysime artimiausiomis savaitėmis – viskas priklausys nuo to, ar sugebės chunta atsikariauti vieną iš pagrindinių miestų, ir jei tai įvyks, sprendimą dėl karinių pajėgų įvedimo ar Novorosijos atidavimo teks priimti – privers aplinkybės. O Kremlius jau priprato Ukrainos klausimus spręsti pagal aplinkybes.

P.S. Kai kurie yra linkę manyti, kad nėra ko aptarinėti valdžios planų, atseit „pirma tapk Putinu, paskui kritikuok“, perfrazuojant argumentus iš ciklo „Pirma pasiek“. Neva, žmonės aukštuose postuose geriau žino, kaip ir kas. Tačiau istorija rodo, kad net tie žmonės, kurie užima labai aukštus valstybinius postus kartais turi gana miglotą supratimą apie tai, kas vyksta.

1963 metais Kenedis mėgo cituoti 1914 metų replikas tarp dviejų Vokietijos vadovų apie karą. Buvęs kancleris klausdavo: „Kaipgi taip galėjo atsitikti?“, o jo įpėdinis atsakydavo: „Ech, jei kas žinotų!“.
„Jei mūsų planeta, – kalbėjo Kenedis, – kada nors bus pasmerkta merdėti po atominio karo ir išgyvenusieji po jo sugebės iškęsti ugnį, nuodus, chaosą ir katastrofą, aš nenorėčiau, kad vienas jų klaustų: „Kaipgi taip galėjo atsitikti?“, ir gautų netikėtą atsakymą: „Ech, jei kas žinotų!“

©Barbara Takman „Rugpjūčio patrankos“

rusvesna.su

vertė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentaras 21

  1. tiesa says:

    VERTA DĖMESIO SUSIMASTYTI VISIEM
    Шокирующая правда о Путине и о России.

  2. entdx says:

    Vargšai rusai juos supa tie chuntininkai, pribaltai, lenkai, mongolai ir kiti fašyštai.

  3. PP says:

    Bet fašistams mirtis. Ir tą Rusija moka padaryti.

  4. ??? says:

    rusiškai nemoku, gal yra anglų kalba? Įdomu, ką ten rodo apie Putiną?

  5. Gojus says:

    Manau kariuomenės Putinas neįves, nes čia žaidimas šachmatais ir niekas nesibaigia vienu ėjimu. Pernai rugsėjį visiems atrodė didžiulė Putino pergalė prieš JAV, kad šie su Grybauskaite nepuolė Sirijos. Tik dabar aišku, kad JAV paaukojo pėstininką idant dabar kirstų žirgu Ukrainoje – o kas galėjo pagalvoti. Tiesa, spaudimas buvo didelis iš ES dėl visiškai niekinės sutarties, bet net abejonės nebuvo, kad Janukovičius yra Maskvai lojalus.
    Putinas negali įvesti kariuomenės į Ukrainą – tai suvienytų ukropus ir jiems suteiktų žūdbūtinį pasiryžimą ginti chuntą. Putinas laukia, kol pačioj Ukrainoj Parašenko bus paklausta – na ko ką toliau? Juk maištininkai, vertę ologarchus, turi prezidentu patį didžiausią iš jų. Tad dar kiek patempus tokioje padėtyje, patys Ukrainos vakarai nustos ištikimybės oligarchiniam prezidentui.
    Bet dar svarbesnis klausimas yra kada JAV tokiomis pačiomis priemonėmis užpuls Rusiją?! Juk dėl to abejonės nėra, kad Ukraina ne galutinė stotelė?! pastaruosius 10 metų JAV puikiai išbandė maidanų situacijas Artimuosiuose Rytuose – praktikos daug – galima panaudoti. Neabejoju, kad Putiną tas labiausiai gąsdina. Tik klausimas, kada smogs ir kaip tam pasirengti!?
    Strateginis Novorosijos svarbumas giliai pranyksta šalia tokio tikėtino scenarijaus.
    Vienintelis šansas Rusijai spėti įtikinti kiniečius, indusus bei latinosus smogti JAV per dolerius. Ir pastaruosius įtikinti yra be galo sunku, manau, nes jei viską vertina tik šiandienos perspektyvoje ir dabar turimais skaičiukais – dėl ko beje pralaimėdavo visus karus. Jei Putinui pavyks juos įtikinti, kad trumpalaikiai dideli praradimai nukirtus dolerį atsipirks dosniai ateityje galime laukti kitokio scenarijaus ir karšto karo staiga.

  6. Mindas says:

    įdomios įžvalgos. Iš kitos pusės, jei Putinas išties galvotų vien tik kaip gintis nuo jav, jis jau būtų pralaimėjęs, arba link pralaimėjimo judėtų, nes laukimas ką darys priešininkas ir tik reagavimas į iniciatyvą naudos neduoda jokiose srityse, laimi praktiškai visad iniciatorius.

  7. Stebetojas says:

    Putinas atlks jam skirtą vaidmenį:)
    Viskas seniai suplanuota ir vis labiau planas matosi.
    $ jau yra aukojamas. Kas logiška- nusikratoma skolos ( kas $ ir yra).
    USA gyventojų gerbūviui ateina galas, bet tam valdžia jau pasiruošė.
    Kas laukia tuo tarpu EU, klausimas ( mums svarbiausias).
    Rusijai gi okupuoti visą Ukrainą ir dar Baltijos valstybes- įmanoma, bet per brangu, jau nuo Krymo iždas braška.

  8. PP says:

    Trumpai tariant, pragyvenimo lygis atėjus Putinui į valdžią Rusijoje kilo, mirtingumo/gimstamumo santykis mažėjo, atlygimai, pensijos augo, perkamoji galia didėjo, Rusija atsistojo ant kojų po Jelcino valdymo ir tai nepatinka Vakarams bei vietinei liberastinei penktajai kolonai.

  9. PP says:

    Tu mažiau dėl Rusijos pergyvenk. Ji tai tikrai išgyvens, o Vakarai, neturėdami nei realių resursų, nei galimybių toliau grobti juos iš kitų, paskęs skurde ir bardake. Aišku, jie dar bandys išlaikyti padėti karu.

  10. Stebetojas says:

    >> PP
    Tamstos pastabos logiškos, bet rašiau apie kitus dalykus.
    Rusija tai išgyvens, ir tai nedomina, sėkmės jiems.
    Domina, kaip konkrečiai mums atsilieps JAV žlugimas ir kokie Rusijos valdžios veiksmai mūsų pašonėje bus.
    Kaip suprantu, Europai irgi bus riesta.
    Dėl resursu: Europa turi technologijas ir žmogiškuosius išteklius, Rusija materialinius.
    Natūraliai vieni  kitiems lygiai reikalingi.
    Istorija rodo, kai Vokietija su Rusija gerai sutaria, Lietuvoje velniava.

  11. PP says:

    Lietuva bus prijungta prie Rusijos. Kito varianto nėra.

  12. Tangas says:

    KOks nuoširdus susirūpinimas Rusijos ateitimi, apsiverkt galima

  13. Stebetojas says:

    >>> PP:
    Variantų visada yra.
    Užbaigiamas $ žlugdymas, pasaulinis finansų krachas.
    IMF , Pasaulio bankas sujungiamos su atitinkamomis BRICS struktūromis ir turime pasaulinę vyriausybę su viena valiuta, visi vaikštom sučipuoti ir tt.
    LT santykis su Rusija tampa mažai reikšmingu dėmeniu, 
    Pasaulio valdovams vargu ar tai turės reikšmės.

  14. PP says:

    Nuo Rusijos ateities tiesiogiai priklausys Lietuvos ateitis. Negi vaikas esi ir to nesupranti?

  15. PP says:

    Lietuva bus prijungta prie Rusijos, arba nebus Rusijos. Bet ir Lietuvos tuomet taip pat nebus, nes čia vėl yra variantai: 1. karas tarp Vakarų ir Rusijos vyks ir Lietuvos teritorijoje, kaip buferinėje zonoje, ir nei viena, nei kita pusės neverks dėl Lietuvos, o tiesiog čia plieksis raketomis, bombomis ir t.t. T.y. Lietuva bus nušluota. 2. karo nebus arba jis bus ne Lietuvoje, bet jo pasekoje Rusija bus suskaldyta, o Lietuva ir toliau liks po Vakarų padu ir bus išpiderastinta, išpedofilinta, išparduota ir kolonizuota imigrantų bei naujųjų žemių šeimininkų.

  16. Stebetojas says:

    >>> PP
    Logiska.
    Kokie tamstos planai?

  17. Stebėtojas says:

    Vien nuo Rusijos? Ar Rusijos valdžios? Įdomu išgirsti argumentus.

  18. PP says:

    Nesikabinėk prie žodžių, provokatoriau. Puikiai supratai, mano mintį. Jei nesuprantai, tai tavo problema.

  19. Stebėtojas says:

    >>> PP.
    Šio atveju tamsta prisiimate moderatoriaus teises.
    Buvo dar tiesmukas klausimas- kokie paties planai šioje situacijoje?
    Galimos rekomendacijos?
    Įdomu išgirsti mintis, kurios gali būti visiškai skirtingos nei mano ir tuo gali būti naudingos.

  20. Strategas says:

    Aciu uz gera straipsni ir mintis. Putinas jau ne karta yra ivares isterija vakaru partneriams o konkreciau JAV savo tyla arba ju nuomone nenuspejamais sprendimais. Is tiesu Putino sprendimai yra nuoseklus, logiski ir padiktuoti ivykiu, o kodel vakarms jie atrodo nenuspejami – neaisku.  Putinas puikus strategas. Mano nuomone jis siaip sau nedelsia, o paprasciausiai laukia optimalausio momento, pvz.., ivykiai rutuliosis taip, kad padetis taps patogesne kariu ivedimui ir kalbu ne tik apie padeti novorosijoje, bet ir apie geopolitine atmosfera, ekonominius veiksnius, o be to pasaulio demesys dabar krypsta i gaza ir iraka, arba gali prasideti kazkas ko mes dar nezinome, ir tai sudarytu palankias salygas kariu ivedimui. Nors reikia pripazinti, kad Putinas stengiasi nebuti isprovokuotas kariu ivedimui i ukraina. Savo metiniame susitikime su rusijos ambasadoriais jis pabreze svarba, nesileisti i provokacijas ir islikti santuriems.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top