Viktoro Orbano vizija – dvasine prasme – šiandien mes esame Vakarai

2022, 29 liepos, 13:30 | kategorija Kelias | 1 atsiliepimas | peržiūrų 200 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Viktoras Orbanas

REUTERS

Praėjusios savaitės pabaigoje Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasakė ilgą, neatsitiktinę kalbą didelei vengrų grupei, susirinkusiai vengrams priklausiusioje Transilvanijoje (dabar – Rumunijos dalis). Aš ten nebuvau, bet iš ten buvusių draugų girdėjau, kad jo pastabos buvo labai aštrios. (Jei mokate vengrų kalbą, štai YouTube nuoroda į jo pasisakymą.), rašo Rodas Dreheris amerikiečių konsesvatyviame portale „The American Conservative“.

Šį rytą kažkas iš susirinkusiųjų atsiuntė man pilną V.Orbano kalbos transkripciją. Tai stebėtinai tiksli Orbano vizija, kur šiandien yra Vakarai ir kurią vietą juose užima jo šalis, kokią tik esu matęs. Po poros savaičių Ministras Pirmininkas Orbanas atvyks į Dalasą, kur sakys pagrindinį pranešimą Teksaso konferencijoje CPAC. Spėju, kad daug kas iš tos Transilvanijos kalbos nuskambės ir Dalase.

Imkime ir peržiūrėkime kai kuriuos jo kalbos aspektus. Kalba Viktoras Orbanas:

Kai kurie iš mūsų, žvelgdami į savo pasaulį, labiausiai stebisi, kad nors statistiniai duomenys teigia, jog jis gerėja, visi jaučiame, kad tiesa yra priešinga. Vidutinė gyvenimo trukmė esą pasiekė septyniasdešimties metų ribą, o Europoje – aštuoniasdešimties.

Per pastaruosius trisdešimt metų kūdikių mirtingumas sumažėjo trečdaliu. 1950 m. badaujančių žmonių skaičius siekė 50% pasaulio gyventojų, o dabar – tik 15%. 1950 m. skurde gyveno 70% pasaulio gyventojų, o 2020 m. – 15%. Pasaulinis raštingumo lygis išaugo iki 90%. 1950 m. vidutinė darbo savaitė truko 52 valandas, šiandien ji sutrumpėjo iki 40 valandų, o vidutinis darbuotojo laisvalaikis pailgėjo nuo 30 iki 40 valandų per savaitę. Šį sąrašą galėčiau tęsti ilgai.

Tačiau, nepaisant šių skaičių, vyrauja bendra nuomonė, kad situacija pasaulyje nuolat blogėja. Pats pasaulinių naujienų tonas darosi vis tamsesnis ir tamsesnis. Ateitis vis labiau suvokiama kaip žmonijos pražūtis. Kyla klausimas: ar gali būti, kad milijonai žmonių paprasčiausiai nesupranta, kas su jais dabar vyksta?

Į šį klausimą atsakysiu, kad ši „mūsų nerimo žiema“ yra iš esmės vakarietiškas požiūris į gyvenimą, kylantis iš to, kad Vakarų civilizacija praranda savo galią, produktyvumą, autoritetą ir gebėjimą veikti.

Šį argumentą vakariečiai (západniks), t. y. žmonės, gimę Vakaruose, yra linkę išjuokti. Jie sako, esą nuobodu tai, jog Spengleris rašė apie Vakarų nuosmukį. Juk jie vis dar gyvi, ir mes vis dar siunčiame daugumą savo vaikų studijuoti į universitetus Vakaruose, o ne Rytuose. Tad šiuo metu Vakarai neturi didelių problemų.

Tačiau tikrovė tokia, kad prieš šimtą metų, kai kalbėjome apie Vakarų nuosmukį, turėjome omenyje dvasinį ir demografinį nuosmukį. O šiandien stebime Vakarų pasaulio galios ir materialinių išteklių nuosmukį. Noriu pasakyti keletą žodžių apie tai, kad galėtume tiksliai suprasti, kokioje situacijoje esame.

Svarbu, kad suprastume, jog kitos civilizacijos – kinų, indų, stačiatikių pasaulis ir net islamas – taip pat išgyvena modernizacijos procesą. Matome, kad konkuruojančios civilizacijos perėmė Vakarų technologijas ir įsisavino Vakarų finansų sistemą, tačiau neperėmė Vakarų vertybių ir visiškai neketina jų priimti.

Nepaisant to, Vakarai nori primesti jiems savo vertybes, kurios likusiam pasauliui atrodo žeminančios. Mes Vengrijoje tai suprantame, nes kartais jaučiamės taip pat.

Prisimenu mūsų užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó gyvenimo epizodą, įvykusį maždaug 2014 m., kai valdžioje buvo ankstesnė JAV administracija.

Su vizitu atvykęs aukštas JAV vyriausybės pareigūnas atsainiai pakišo Peteriui po nosimi popieriaus lapą ir paprasčiausiai pasakė, kad Vengrijos konstitucija turėtų būti pakeista pagal joje išdėstytus punktus, o po to bus atkurta mūsų draugystė.

Taigi, suprantame likusio pasaulio pasipriešinimą Vakarams, kurie „stumia“ savo vertybes ir siekia eksportuoti demokratiją. Tiesą sakant, įtariu, jog likęs pasaulis suprato modernizacijos būtinybę būtent todėl, kad tai vienintelis būdas pasipriešinti jam svetimų vakarietiškų vertybių eksportui.

Ar galite tuo patikėti? – užduoda klausimą autorius. Kad B. Obamos administracija norėjo priversti vengrus pakeisti savo konstituciją pagal Amerikos vertybes, pristatydama tai kaip atlygį už santykių normalizavimą? Žinoma, aš galiu tuo patikėti. Kaip bebūtų, Orbanas toliau kalba apie materialinius nuostolius:

Skaudžiausia, kad praradę teritoriją, galią ir materialinius išteklius, mes Vakaruose praradome energijos kontrolę.

1900 m. JAV ir Europa kontroliavo 90 % visų naftos, gamtinių dujų ir anglies išteklių. Iki 1950 m. šis rodiklis sumažėjo iki 75 %; dabar JAV ir Europa kartu valdo 35 % pasaulio energijos: JAV – 25 %, o mes, europiečiai, – 10 %.

Rusija kontroliuoja 20%, o Artimieji Rytai – 30% energijos. Tokia pati situacija ir su žaliavomis. XX a. pradžioje JAV, Didžioji Britanija ir Vokietija valdė didžiąją dalį šiuolaikinei pramonei reikalingų žaliavų.

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga ėmėsi didelės intervencijos. Šiandien matome, kad, be jų, žaliavos priklauso Australijai, Brazilijai ir Kinijai, o 50 proc. viso žaliavų eksporto iš Afrikos keliauja į Kiniją. Tačiau žvelgiant į ateitį, dabartinis vaizdas taip pat neatrodo geras.

Devintajame dešimtmetyje JAV ir Sovietų Sąjunga dominavo daugumos retųjų žemių elementų, kurie yra pagrindinės medžiagos šiuolaikinėmis technologijomis grindžiamai pramonei, tiekime. Šiandien kinai pagamina penkis kartus daugiau nei JAV ir šešiasdešimt kartų daugiau nei rusai.

Tai reiškia, kad Vakarai pralaimi kovą dėl žaliavų. Jei norime suprasti pasaulio situaciją, jei norime suprasti Vakarų žmogaus padėtį pasaulyje, turime pradėti nuo to, kad didžioji dalis pasaulio energijos ir kitų išteklių yra už Vakarų civilizacijos ribų. Tai nepaneigiami faktai.

Čia V. Orbanas atkreipia dėmesį į JAV veidmainystę, kai jos užsipuola Rusiją už tai, kad ši naudoja energetikos politiką (naftą ir gamtines dujas) kaip užsienio politikos ginklą, nors iš tiesų JAV būtent tai ir daro:

Šiuo požiūriu mūsų padėtis – padėtis Europoje – yra dvigubai sudėtingesnė. Dėl šios priežasties Jungtinės Valstijos turi strategiją, kuria dabar naudojasi. 2013 metų niekas ir niekur nepažymėjo ir neįrašė į jokias lenteles.

Tačiau tai buvo metai, kai amerikiečiai pradėjo taikyti naujas žaliavų ir energijos gavybos technologijas – supaprastintai pavadinkime jas fracking. Jie nedelsdami paskelbė naują JAV saugumo politikos doktriną. Cituoju amerikiečių pasisakymus.

Pasak jų, ši nauja technologija sustiprins jų pozicijas siekiant tarptautinio saugumo tikslų. Kitaip tariant, Amerika niekada neslėpė, kad energiją naudos kaip užsienio politikos ginklą. Tai, kad kiti yra kaltinami tuo pačiu, neturėtų mūsų suklaidinti.

Būtent iš to ir seka, kad amerikiečiai vykdo tokią agresyvią sankcijų politiką, kokią matome dabartinio Rusijos ir Ukrainos konflikto metu. Jie pradėjo aktyviai versti savo sąjungininkus, kitaip tariant, mus, pirkti iš jų energetinius išteklius.

Ir tai veikia: amerikiečiai gali primesti savo valią, nes jie nepriklauso nuo kitų šalių energijos išteklių. Jie gali daryti priešišką spaudimą, nes kontroliuoja finansinius tinklus, kuriuos dėl paprastumo vadinkime „jungikliais“.

Be to, jie taip pat gali daryti „draugišką“ spaudimą, t. y. įtikinti savo sąjungininkus pirkti iš jų. Dar silpnesnę šios politikos versiją matėme, kai prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pirmą kartą apsilankė Lenkijoje, kur jis kaip tik kalbėjo apie būtinybę pirkti „laisvės dujas“.

Dabar, 2022 m., šią JAV strategiją papildė sankcijų politika. Štai kur mes dabar esame, ir nenustebčiau, jei uranas ir branduolinė energija netrukus pateks į šią sritį.

Dabar pereiname prie man svarbiausios V. Orbano kalbos dalies – jo civilizacinės vizijos. Socialinėje žiniasklaidoje mačiau kairiųjų agitaciją dėl V. Orbano žodžių, esą jis nenori, jog Vengrija taptų „mišrios rasės visuomene“. Susirūpinęs draugas manęs paklausė, ką jis turėjo omenyje. Pasakiau draugui, jog nepasitikiu Vakarų vertinimais ir, kad man pačiam reikia pamatyti Orbano kalbos stenogramą. Taigi, štai šios jo pastabos ir jų kontekstas:

Po to norėčiau kai ką pasakyti apie mus, vengrus. Į kokius klausimus Vengrija ir vengrų tauta turi atsakyti šiandien, kaip ir kokia tvarka turėtume į juos atsakyti? Šie klausimai yra tarsi vienas ant kito sudėti dobostortos (tradicinio vengriško torto) sluoksniai: svarbiausi gabalėliai yra apačioje, o lengvesni ir skanesni – viršuje. Dabar laikysiuosi šios tvarkos.

Pirmasis ir svarbiausias klausimas, brangūs draugai, vis dar yra gyventojų skaičius ir demografija. Tiesa ta, kad vis dar turime daug daugiau laidotuvių nei krikštynų. Norime ar nenorime, pasaulio tautas galima suskirstyti į dvi grupes: tas, kurios gali biologiškai išlaikyti savo skaičių, ir tas, kurios to jau negali.

Prie pastarųjų priskiriame save ir mes. Šiuo metu padėtis Vengrijoje pagerėjo, tačiau proveržio dar nėra. Tai yra visa ko alfa ir omega: jei neįvyks esminis demografinis posūkis, anksčiau ar vėliau mes, vengrai, būsime išstumti iš Vengrijos, būsime išstumti iš Karpatų baseino.

Tai ta mintis, kurios liberalieji Vakarai tiesiog negali suvokti: kad jų žmonės gali nustoti egzistuoti savo tėvynėje. Juk niekas, niekada ir niekur nėra pritaręs tokiai minčiai – išskyrus liberalius vakariečius, kurie taip nekenčia savęs, kad įkalbinėja save kapituliuoti ir susinaikinti.

Toliau V.Orbanas:

Antroji problema – migracija, kurią galima vadinti gyventojų pakeitimu arba pražūtingu „užtvindymu“. Šia tema yra išleista puiki 1973 m. prancūzų kalba parašyta knyga, neseniai išleista Vengrijoje. Knyga vadinasi „Šventųjų stovykla“ (Le Camp des Saints) ir rekomenduoju ją visiems, kurie nori suprasti dvasinę paradigmą, slypinčią už Vakarų nesugebėjimo apsiginti.

Migracija padalijo Europą į dvi dalis – arba, galima sakyti, padalijo Vakarus į dvi dalis. Viena pusė – tai pasaulis, kuriame Europos ir ne Europos tautos gyvena kartu. Šios šalys nebėra atskiros tautos: jos yra tik tautų konglomeratas.

Taip pat galėčiau sakyti, kad tai jau nebe Vakarų pasaulis, o „post-Vakarų pasaulis“. Maždaug iki 2050 m. matematikos dėsniai lems galutinį demografinį pokytį: ne europiečių kilmės žmonių dalis šios Europos žemyno dalies miestuose išaugs iki daugiau nei 50 % visų gyventojų.

Tačiau mes gyvename kitoje Europos ar net Vakarų pusėje – Vidurio Europoje. Kitoje Europos pusėje arba Vakaruose. Jei nebūtų sunku suprasti, galėčiau sakyti, kad Vakarai – sakykime, Vakarai dvasine prasme – persikėlė į Vidurio Europą. Vakarai dabar yra čia, o kita jų pusė – post-Vakarai.

Tarp dviejų Europos dalių vyksta kova. Mes pateikėme postvakariečiams pasiūlymą, pagrįstą tolerancija ir noru palikti vieni kitus ramybėje, kad kiekvienas galėtų pats nuspręsti, šalia ko nori gyventi. Tačiau jie tai atmeta ir toliau kovoja prieš Vidurio Europą, kad mes taptume panašūs į juos. Paliksiu nuošalyje moralinį komentarą, kurį jie tam priskiria, – juk toks gražus rytas. Dabar mažiau kalbama apie migraciją, bet, patikėkite, niekas nepasikeitė: „Sorošo“ šalininkai Briuselyje tiesiog nori mums primesti migrantus.

Jie padavė mus į teismą dėl Vengrijos pasienio sistemos ir nuteisė. Dėl daugybės priežasčių dabar apie tai nelabai ką galima pasakyti, tačiau buvome pripažinti kaltais.

Jei ne Ukrainos pabėgėlių krizė, jie būtų pradėję taikyti mums šį teismo sprendimą, ir ši situacija būtų susiklosčiusi taip, kad mums būtų kilusi didelė įtampa. Tačiau dabar prasidėjo Rusijos karo veiksmai, pas mus plūsta pabėgėliai iš Ukrainos, todėl šis klausimas laikinai atidėtas. Tačiau jis nebuvo išbrauktas iš darbotvarkės, jis kol kas tiesiog atidėtas.

Svarbu, kad juos suprastume. Svarbu, kad suprastume, jog šie geri žmonės ten, Vakaruose, post-Vakaruose, negali kas rytą atsibusti ir pastebėti, kad jų dienos – o gal net ir visas gyvenimas – užnuodytos minties, kad viskas prarasta.

Todėl nenorime su jais turėti priešpriešos dieną ir naktį. Mes tik prašome, kad jie nebandytų primesti mums likimo, kurį mes laikome ne tik tautos likimu, bet ir bausme. Tai viskas, ko prašome, ir nieko daugiau.

Labai stiprūs žodžiai, bet teisingi. Viktoras Orbanas žino tai, ko Vakarų Europos lyderiai negali pripažinti: kad Vakarų ateitis šiuo metu yra abejotina dėl masinės migracijos iš nevakarietiško ir nekrikščioniško pasaulio.

Ir kad tai vyksta tuo pat metu, kai dvasiškai ir moraliai žlunga Vakarai. Jis teigia, kad dabar „Vakarų“ ribos eina tarp Vidurio Europos (Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir kitų pokomunistinio bloko šalių) ir Vakarų būtent todėl, kad buvusios komunistinės šalys dar nėra visiškai užvaldytos demografinių autsaiderių.

Prieš porą mėnesių daviau interviu vienam Vakarų žurnalistui, kuriame sakiau, kad yra visiškai aiški priežastis, kodėl Vengrija neturi problemų dėl antisemitizmo: Vengrija nepriima daug musulmonų imigrantų. Mano žodžiai jį sukrėtė, bet ne todėl, kad jie buvo melas, o todėl, kad jis niekada neleido sau pripažinti šio fakto.

Pačios Europos Sąjungos apklausos rodo, kad daugumą antisemitinių aktų ES įvykdo musulmonai, po jų seka kairieji ekstremistai. Trečioje vietoje – dešinieji ekstremistai. Ar tai žinojote?

Galiu lažintis, kad ne. Europos valdančioji valdžia nori apie tai nutylėti, nes tai kenkia jų atviram liberaliam globalizmui. Ar žinote, kas išleido didžiąją dalį savo turto bandydamas priversti Vengriją atverti sienas islamo migrantams? George Soros.

Štai kodėl Vengrija yra labiausiai prieš Sorošą nusistačiusi šalis Europoje ir kartu saugiausia žydams.

Čia Viktoras Orbanas pristato trečią problemą:

Šiame „daugianacionaliniame kontekste“ yra tam tikras „ideologinis triukas“, apie kurį verta kalbėti ir į kurį verta atkreipti dėmesį. Kairieji internacionalistai griebiasi gudrybės, ideologinio triuko, ir teigia, kad Europoje iš prigimties gyvena „mišrios rasės“ žmonės. Tai istorinis ir semantinis triukas, nes sąmoningai painiojami du skirtingi dalykai.

Yra pasaulis, kuriame Europos tautos yra susimaišiusios su atvykėliais iš ne Europos. Dabar tai ir yra „mišrios rasės“ pasaulis.

Ir yra mūsų pasaulis, kuriame žmonės iš Europos maišosi tarpusavyje, keliauja, dirba ir keičia savo gyvenamąją ir darbo vietą. Pavyzdžiui, Karpatų baseine mes nesame metisai: mes tiesiog esame europietiškoje tėvynėje gyvenančių tautų mišinys.

Palankiai išsidėsčius žvaigždėms ir pučiant palankiam vėjui, šios tautos susilieja į savotišką vengrišką-panonišką padažą ir sukuria naują Europos kultūrą. Štai kodėl mes visada kovojome už tai, kad norime maišytis vieni su kitais, bet nenorime tapti „mišrios rasės“ tauta.

Štai kodėl mes kovojome prie Nándorféhervar/Belgrado (1456 m. įvykęs Vengrijos ir Osmanų armijų mūšis. Turkai norėjo pavergti Vengrijos karalystę. Taikiniu tapo Belgrado pasienio tvirtovė (Nándorfehérvár).

Šioje kovoje turkai buvo nugalėti. (Kai kurių amžininkų teigimu, Belgrado apgultis nulėmė krikščionybės likimą). Štai kodėl mes sustabdėme turkus prie Vienos ir, jei neklystu, dar anksčiau prancūzai sustabdė arabus prie Puatjė.

Šiandien padėtis yra tokia, kad islamo civilizacija, kuri nuolat juda į Europą, būtent dėl Belgrado/Nandorfheherro tradicijos suprato, kad kelias per Vengriją nėra tinkamas jos žmonėms siųsti į Europą. Dabar invazijos ištakos yra ne Rytuose, o Pietuose, iš kur musulmonai okupuoja ir užplūsta Vakarus.

Galbūt mums tai dar nėra svarbi užduotis, tačiau ji bus labai svarbi mūsų vaikams, kuriems reikės gintis ne tik nuo pietų krypties, bet ir nuo vakarų. Ateis laikas, kai turėsime kažkaip priimti krikščionis, atvykstančius pas mus iš ten, ir integruoti juos į savo gyvenimą.

Taip jau buvo nutikę anksčiau. O tie, kurių nenorime įsileisti, turės būti sustabdyti prie mūsų vakarinių sienų – Šengeno ar ne Šengeno. Tačiau tai nėra nei dabartinė, nei mūsų kartos užduotis. Mūsų užduotis – paruošti tam savo vaikus.

Kaip viename interviu sakė Parlamento pirmininkas László Köveris, turime užtikrinti, kad geri laikai neugdytų silpnų žmonių ir, kad šie silpni žmonės neatneštų blogų laikų mūsų žmonėms.

Dabar, turbūt, suprantate, kodėl džiaugiuosi, kad perskaičiau visą V. Orbano kalbą prieš reaguodamas į „mišrios rasės“ temą. Akivaizdu, kad jis kalba ne apie genetiką, o apie kultūrą. Jis sakė: „Karpatų baseine mes nesame mišri rasė, mes esame tik tautų mišinys, gyvenantis savo europietiškoje tėvynėje.“ Prieš tūkstantį metų, kai į Karpatų baseiną atvyko magyrai, tai nebūtų buvęs teisingas teiginys.

Tačiau tai tiesa ir šiandien. V. Orbanas sako, kad europiečiai nori gyventi su kitais europiečiais ir bendrauti su jais, nes tai padeda išsaugoti taiką. Terminą „rasė“ jis vartoja kaip religijos ir kultūros simbolį. Orbanas teigia, kad jei Europa ir toliau leis masinę migraciją iš islamo pasaulio, Europos 1500 metų religija bus išstumta, o kartu su ja ir Europos kultūra. Jis neatmeta neeuropietiškų religijų ar kultūrų. Jis tik sako, kad jei norime išsaugoti tai, ką turime, negalime vykdyti masinės imigracijos.

Ar yra akivaizdesnė geopolitinė tiesa už šią? Ar yra akivaizdesnė tiesa, kurios negali pripažinti kairiųjų ir dešiniųjų isteblišmentas? Matote, kairiuosius taip graužia neapykanta sau, kad jie smerkia europietiškos kilmės žmones tiek tada, kai jie persikelia į juodaodžių rajonus („gentrifikacija!“), tiek tada, kai jie palieka juodaodžių rajonus („baltųjų pabėgimas!“).

Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi kairieji, yra tas, kad viskas, ką daro baltieji europiečiai, turi būti blogis. Kaip išmintingai supranta V. Orbanas, nė viena civilizacija Žemėje netiki tuo, ką jai siekia primesti Vakarai. Visos kitos civilizacijos tiki savimi. Kaip ir turėtų būti! Mes, šiuolaikiniai Vakarai, esame visiškai nenormalūs. Manome, kad esame laisvi nuo istorijos.

Atkreipkite dėmesį į istoriškai pagrįstų V. Orbano žodžių griežtumą: Europa vėl turės gintis nuo islamo invazijos, nors tikroji kova guls ant dabartinių Europos vadovų anūkų pečių. Ir atkreipkite dėmesį į kitą dalyką: jis sako, kad šį kartą islamo invazija taip pat ateis ir iš Vakarų, todėl vengrai turi pasirengti priimti krikščionių pabėgėlius iš Vakarų Europos ir integruoti juos į vengrų tautos gyvenimą.

Vengrija nėra prieš imigrantus nusiteikusi šalis. Ji priima ukrainiečių pabėgėlius ir randa jiems darbo vietų. Tačiau ji nepritaria tam, kad į šalį būtų įleidžiami žmonės, kurie nesutinka su originaliąja vengrų religija (arba judaizmu, kuris Vengrijoje egzistuoja tiek pat laiko, kiek ir pati Vengrija).

Iš tikrųjų Vengrija atmeta islamo migraciją ne dėl ypatingos neapykantos musulmonams, o todėl, kad Vengrija kadaise gyveno islamo okupacijos sąlygomis ir žino, kas tai yra. Vengrija iš tikrųjų palaiko itin gerus santykius su Turkija ir nemano, kad ši islamiška šalis plačiai atvers duris ne musulmonų migracijai. Kodėl ji turėtų tai daryti?

Amerikiečiams tai labai sunku suprasti, daugiausia dėl to, kad esame imigrantų tauta. Imigrantams asimiliuotis JAV palyginti lengva. Tačiau musulmonams Europoje tai yra kategoriškai netinka.

Tai lemia kelios priežastys. Pirma, priešingai nei JAV, kur pati geografinė padėtis, t. y. šios šalies atokumas, leidžia manyti, kad islamo imigracija – tai klausimas, kaip įsileisti daugiau išsilavinusių musulmonų.

Europoje taip nėra. Antra, musulmonams sunku prisitaikyti prie Europos gyvenimo. Civilizaciniai skirtumai yra pernelyg gilūs. Prancūzas gali persikelti į Ameriką ir netrukus būti supainiotas su amerikiečiu. Žinau tai, nes pažįstu daug tokių prancūzų.

Tačiau amerikiečio, kad ir kaip gerai jis kalbėtų prancūziškai ir, kad ir kaip stipriai jis mylėtų Prancūziją, Prancūzijoje niekada nesupainiosite su prancūzu. Panašiai yra ir kitose Europos šalyse.

Tai tiesiog gyvenimo faktas, kuris suteikia šioms šalims grožio ir originalumo, kuriuo mes žavimės. Tačiau už tai tenka sumokėti tam tikrą kainą, nes šį gyvenimo Europoje faktą daug sunkiau įsisavinti.

Bet kokiu atveju atrodo akivaizdu, kad Viktoras Orbanas mano, jog Vakarai prarasti ir kad po kelių dešimtmečių vengrai sunkiai išgyvens tai, kas liko iš Vakarų. Jis mano, kad vengrų užduotis – parengti savo vaikus ginti Vakarus.

Praėjusiais metais čia rašiau, kad Viktorą Orbaną vadinu „Vakarų lyderiu“, ir už tai sulaukiau progresyvistų pašaipų. Bet aš ir toliau taip manau. Jis yra vienintelis šalies vadovas, kuris mato pasaulį tokį, koks jis yra, ir turi drąsos tai pasakyti tiesiai.

Galiausiai, štai ištrauka iš jo kalbos apie lyčių politiką. Galbūt nežinote, kad ES griežtai kritikuoja Vengriją už įstatymą, draudžiantį LGBT propagandą tarp nepilnamečių. Orbanas apie tai pasisakė taip:

Mes prašome paprasčiausio tolerancijos principo laikymosi: nenorime kam nors nurodinėti, kaip gyventi. Mes tik prašome jų pripažinti, kad mūsų šalyje tėvas yra vyras, o motina – moteris, ir palikti mūsų vaikus ramybėje. Prašome jų pasirūpinti, kad George’o Soroso armija taip pat su tuo sutiktų.

Svarbu, kad žmonės Vakaruose suprastų, jog Vengrijoje ir šioje pasaulio dalyje tai ne ideologinis klausimas, o svarbiausias išgyvenimo klausimas. Šiame pasaulio kampelyje niekada nebus daugumos, kuri palaikytų Vakarų beprotybę, – prašau atleisti už aštrumą, – kuri ten vyksta.

Amerikos skaitytojai turėtų suprasti (autorius amerikietis), kaip stipriai dauguma Vidurio Europos tautų – vengrai, lenkai, čekai, slovakai ir rumunai – piktinasi, kaip atkakliai ir įžūliai JAV ir Vakarų Europos vyriausybės jiems kiša į gerklę LGBT idėjas ir koncepcijas.

Juk tai tiesiog civilizacinis imperializmas. Jei jūs, amerikietis, manote, kad kovojate už prigimtinę šeimą, supraskite, kad šioje pasaulio dalyje jūs (mes) turite daug sąjungininkų. Turite suprasti, kad anksčiau Europoje, Amerika buvo laikoma laisvės ir gėrio šalimi, o dabar ji čia laikoma priešiška, antikrikščioniška ir prieš šeimą nukreipta hegemonija.

Aš nejuokauju. Šioje pasaulio dalyje daug kalbėjausi su vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie išgyveno Šaltąjį karą ir yra aiškiai sutrikę bei nusivylę tuo, kas nutiko Amerikai. Tačiau negalime gyventi praeitimi.

Labai svarbu, kad mes, amerikiečiai, dabar suprastume, ką mūsų šalis reiškia pasaulio arenoje ir kodėl žmonės, kurie tiki prigimtiniais dalykais apie šeimą, vyrus ir moteris, krikščionybę, tautų svarbą, dabar vis priešiškiau žiūri į Ameriką.

V. Orbanas vėl sako tiesą, kad svarbiausi mūsų ateitį lemiantys veiksniai yra gender ideologija ir migracija:

Todėl prašau: nesileiskite suklaidinami ir neapsigaukite. Vyksta karas, siaučia energetikos krizė, ekonominė krizė ir karinė infliacija. Ir visi jie užgožia mūsų akyse esminius pasaulėdaros klausimus – gender politiką ir migraciją.

Tačiau iš tikrųjų būtent šie klausimai nulems mūsų ateitį. Tai didžioji istorinė kova, su kuria susiduriame: demografija, migracija ir natūrali žmogaus lytinė tapatybė. Būtent tai dabar ir yra kairiųjų ir dešiniųjų kovos objektas.

Neminėsiu vienos draugiškos šalies pavadinimo, tik pateiksiu jos pavyzdį. Šioje šalyje laimėjo kairieji, ir viena pirmųjų priemonių, kurių jie ėmėsi, buvo išardyti pasienio tvoras. Antroji priemonė – pripažinti visas liberalias „lyčių taisykles“ – ne tik tos pačios lyties asmenų santuokas, bet ir tokių porų teisę įsivaikinti vaikus. Neapsigaukime dėl dabartinių konfliktų: būtent išvardinti šie klausimai lems mūsų ateitį.

Orbanas kalba apie Vokietiją. Vokietija pati pasirinko kelią, kuriuo nori eiti: nacionalinio nuosmukio ir savidestrukcijos link. Vengrija pasirenka alternatyvų kelią ir dėl to turi kentėti. V. Orbanas toliau kalba apie sąjungininkų svarbą.

Jis daug daugiau pasakoja apie karinį konfliktą Ukrainoje, bet tai paliksiu atskiram leidiniui. Norėčiau tik pasakyti, jog labai tikiuosi, kadViktoras Orbanas kalbės apie šiuos dalykus CPAC konferencijoje. Dalase.

Noriu pridurti savo nuomonę, kad bet kuris politikas, ketinantis 2024 m. Respublikonų partijos sąraše kandidatuoti į JAV prezidentus, turi suprasti, kad mes, amerikiečiai, turime būti labai artimi Vengrijai ir Lenkijai, taip pat bet kuriai Europos šaliai, kuri, kaip ir V. Orbanas, pripažįsta, kad dabar kovojame už Vakarų ateitį, norime to ar ne.

Mano nuomone, Viktoras Orbanas – tai Margaret Thatcher, priešpriešoje tūlam naujajam Ronaldui Reaganui. Tai reiškia, kad jis yra kraštutinių dešiniųjų politikas, turintis ateities viziją. Jis supranta dabartinius laikus ir žino, ko reikia jo tautai ir mūsų civilizacijai, kad ji ne tik išgyventų, bet ir klestėtų.

Antra dalis čia…

šaltinis: infa.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Vytas says:

    V.Orbanas – TIKRAS savos šalies Prezidentas. Būtent, Prezidentas, o ne prezidentas. Šalies bei Tautos interesai – jam aukščiau visko. Linkiu jam geros sveikatos bei stiprybės, kovoje su Vakarų brukamomis nieko vertoms „vertybėms“.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top