Vis apie tą patį TSRS ir jo griuvimo priežastis

2014, liepos 2, 9:52 | kategorija Ideologija | 10 komentarų | peržiūrų 738 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisNuo redakcijos:
Skelbiame žinomos Rusijoje blogerės-tinklaraštininkės, Tatjanos Voevodinos, mintis apie TSRS griuvimo priežastis ir Rusijos ateities perspektyvas. Suprantama – tai subjektyvus straipsnio autorės požiūris, tačiau tikrai įdomus, todėl nutarėme jį pateikti savo skaitytojams. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių atpažins šiame rašinyje „anų“ laikų atmosferą pasiekusią mus  šiandien iš praeities…

Panašu, kad artėjantis „Didžiosios Rugpjūčio kapitalistinės revoliucijos“ datos paminėjimas vėl verčia pamąstyti apie tai, kaipgi taip išėjo, ir kodėl sugriuvo „mūsų“ tarybinis gyvenimas. Juolab, kad laikui bėgant jis pasidengia patraukliu romantiškai nostalgišku šydu. Tik laikai dabar tokie, kad reikalingas blaivus ar net rūstus, be romantikos, požiūris.

„НАДО ЖЕ, НАДО ЖЕ БЫЛО ТАКОМУ СЛУЧИТЬСЯ…“ („Ir atsitik tu man taip..“ Ištrauka iš dainos, atliekamos A. Pugačiovos, vert. past.) Šį priedainį girdime jau dvidešimt metų. Ir visada ieškome priežasčių kažkokiose išorinėse aplinkybėse bei galiose. Dabar, panašu, tvirtai žinome kas kaltas dėl tarybinio gyvenimo griūties: Tai Vašingtono „obkomas“ (tarybų „agitkomo“ kalba – „pasaulinis imperializmas“) ir penktoji kolona.

Neprieštaraukime – Vakarai stropiai dirbo, kad išklibintų tarybinį valstybingumą bei jo tvirtinimus. Tai amžinas Vakarų ir Rytų ginčas, kuris nė akimirkai nenustojo ir nenustos. Beje, pasakojama, kad net pati CŽV nusistebėjo tokia nepaprasta ir greita sėkme. Išklibinti – taip, bet kad taip jau sugriauti… Ne, to net jie nesitikėjo.

Tad, kai Bžezinskis ir Ko prisiima TSRS iširimo nuopelnus – tai yra didybės manijos požymiai iš jų pusės. Anot teisingai kalbančių Amerikos verslininkų – nereikia painioti rinkos bumo su savo komerciniu genialumu. Jie stumtelėjo tai, ką mes patys išklibinome.
Kas išklibino? Populiariausias atsakymas: penktoji kolona. Kalbos apie penktąją koloną šiandien itin madingos. Ir labai patogu – dėl mūsų bėdų, buvusių ir esamų, visada kalti kiti, bet ne mes patys. JIE. O didžiai padorūs MES, ištikimai tarnaujantys gėriui ir tiesai, esame tik liūdnos aukos. Nepasisekė MUMS, todėl, kad turime JUOS. Šie samprotavimai – sena, sudiržusi nesėkmė.

Miesčioniškas snukis

Kad suprastumėme, kas nutiko tada ir kas vyksta dabar, reikia pripažinti vieną nemalonų dalyką.

Penktąja kolona buvome MES VISI. Įvairiai, bet buvome. Visi. Taip bent jau buvo prasidedant septintajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Persilaužimas, spėju, vyko šešiasdešimtaisiais, tačiau aš ten nebuvau. Mano asmeninė, daugmaž sąmoninga atmintis siekia ankstyvus septyniasdešimtuosius. Tada penktoji kolona buvo visiškai susiformavusi.

Ne, kalbu ne apie disidentus – jų vaidmuo menkas, apie juos tuomet ne kiekvienas tegirdėjo – kalbu apie mus visus, lojalius tarybinius žmones. Apie tuos, kurie neturėjo nieko prieš socializmą ir Tarybų valdžią – per daug apie tai net nemąstėme.
Kalbu apie tai, kad jau septyniasdešimtaisiais, gyventojų kartas gimusias nuo penkiasdešimtųjų vidurio užvaldė buržuazinės vertybės.

Buržuazija – dvasinė būsena, ir pasireiškia ji tuo, kad pirmoje vietoje iškyla materialinės vertybės, vartojimo džiaugsmai, gyvenimo patogumas ir šio pasaulio vertybės apskritai. Buržuazija nėra materiali ar sociali charakteristika. Tai netgi nėra mąstymo forma. Buržuazija tai – ypatingas gyvenimo pajautimas.

Buržuazinis tas, kuris suteikia savaiminę reikšmę materialiai gyvenimo pusei, kuriam gyvenimas šviečia materialiniu aspektu. Kritinis tokio gyvenimo pajautimo atvejis – VISO gyvenimo pajungimas turtui bei apčiuopiamam komfortui, – vartojimui. Buržuaziškumas nesusietas nei su socialine, nei su turtine žmogaus padėtimi. Buržuazinis gali būti proletaras, o verslininkas gali būti ne buržuazinis.

Šia prasme mano karta jau buvo visiškai buržuazinė. Mano kartos (savo karta laikau gimusius tarp penkiasdešimtųjų ir šešiasdešimtųjų vidurio) jaunuolio tikslas bei užduotis – patogiau įsitaisyti gyvenime. Valdantieji tėvai „prastumdavo“ savo sūnus į diplomatus ir katedrų vadovus, o visai ne į lakūnus ar raketų konstruktorius, kas tada buvo labai populiaru viešojoje erdvėje.

Aukštosios materijos, tiksliau, kalbos apie jas, egzistavo tik lozungams, o lozungai savo ruožtu – tam pačiam gyvenimo gerinimui. „Komjaunuoliai – nenurimstančios širdys“ uoliai kaldinosi karjeras. Ne veltui būtent komjaunuolių vadovai, patys vikriausi, „vitališki“ pagal Ničę, tapo naujosios ekonomikos didvyriais. Jų vertybes aštuoniasdešimtųjų pabaigoje aprašė Jurijus Poliakovas, ir tai buvo labiau apibendrinimas, o tendencija ėmė stiprėti prieš dvidešimt metų.

Prisitaikyti, prasimušti – štai kuo gyveno mūsų karta. Ir vyresnieji taip pat; tokie, pavyzdžiui, Jurijaus Trifonovo „Maskvos apysakų“ herojai, o jų lozungas – šilta vietelė, ir to nenuneigsi – taip viskas ir buvo.

Žinoma, galima buvo sutikti žmonių, kuriems paprasčiausiai buvo įdomūs mokslai, menas, sportas. Jų visada buvo, tačiau tokių, kurie nuoširdžiai tikėtų tuo, ką rašė laikraščiai ir kalbėjo per radiją – tokių jau beveik neliko. Bet kokiu atveju jų buvo mažuma. Tarybinis „agitpromas“ atsiliepė į šį reiškinį „ryžtinga“ kova su „daiktizmu“, tačiau tikros grėsmės, manau, neįžvelgė niekas.

Gali atrodyti – o kas blogo tame praturtėjime, kai žmonės siekia gražiau rengtis, gražiau gyventi? Ogi nieko! Buitis – svarbi gyvenimo dalis, o tai, kad prekyboje vis trūkdavo tai vyriškų kelnaičių, tai vaikiškų pėdkelnių – tai visiška betvarkė. Žmonėms reikia mažų vartotojiškų džiaugsmų.

Toliau tyla

Bet čia įvyko milžiniškas virsmas. Maži buities džiaugsmų poreikiai išaugo ir užpildė visą gyvenimo erdvę. Buitis ir gyvenimo kokybė tapo VISU gyvenimu. Jokios kitos idėjos nebeliko, išskyrus – tik sukti lizdą ir tempti į jį kuo daugiau daiktų. Neatsirado kitokios idėjos! Nei pasaulinės revoliucijos, nei pagalbos „klasiniams broliams“ – jokios. Senos idėjos išbluko, naujų neatsirado. Tuštuma.

Partiniai ideologai, beje, taip pat pasidavė, pagrindiniu partijos tikslu paskelbdami Tarybų liaudies gerovės kėlimą. Gerai tai atsimenu, nes tada, man dar esant studente, tekdavo vertėjauti susitikimuose su italų komunistais, kurie atvykdavo į TSRS tarptautinio TSKP CK skyriaus kviečiami, taip pat ir su įvairiais profsąjungų aktyvistais. Tokiuose susitikimuose buvo kalbama tik teisingus bei oficialiai patvirtintus dalykus. Vadinasi tokia buvo oficiali doktrina.

Tikėtina, kad taip surėdyta žmogaus psichologija: – jei nėra aukštos idėjos, ji pakeičiama žemesne, kiekvienam suprantama ir prieinama, kaip vietoj iškirsto eglyno išauga beržai, o vietoj kultūrinio augalo – dilgėlės.

Asmeninio praturtėjimo idėja – paprasta ir lengvai suprantama mintis, ir ji visada yra ten, kur nėra kitokių idėjų bei tikslų.

Link tokios evoliucijos veda pati socializmo doktrina. Ji turi savyje buržuaziškumo geną, kuris ne iškart pastebimas. Socializmas gimė iš vargšų ir nužemintųjų svajonės apsirūpinti materialiai: „Čia namą gerą mums suteiks ir duonos sočiai duos“ (V. Majakovskis – vert. pastaba). Minimalus kiekvieno žmogaus materialinis apsirūpinimas – tikslas – svarbiausia užduotis, beje, šiandienos žmonijai dar iki jo toli. Protingai organizuojant gyvenimą, šiuolaikinių technologijų pagalba šią užduotį atlikti galima. Tačiau nevalia juk apsiriboti vien tik materialine gerove.

Socialistinės doktrinos buržuaziškumas, tikėtina, – tai jos nepanaikinama, prigimtinė savybė. Jei pažvelgtume giliau, iš esmės, tai matytume, kad tai yra mokymas kaip proletarai taps mažais buržua, ir tai savotiška istorijos pabaiga.

Apie socialistinės doktrinos buržuaziškumą kalbėjo visi rimti mąstytojai, savo tyrimus bei apmąstymus skyrę šiai temai. Apie tai rašė Tugan-Baranovskis, Bulgakovas, Berdiajevas. Berdiajevas savo žymioje esė „Socializmas kaip religija“, socializmo tikėjimą vadino „pasyvia reakcija į kapitalizmą“, o ne nauja religijos forma.
Štai šis buržuaziškumas, akivaizdžiai matomas socialistinėje doktrinoje, greičiausiai mums ir pakišo koją. Bet kuriuo atveju, jis sužaidė prieš mus.

Ech Prancūzija, nėra pasaulyje geresnio krašto

O vėliau atsitiko tai, kas beveik neišvengiama. Vėliau buvo atliktas logiškas žingsnis: „Žmonės gerieji! Jei svarbiausias tikslas ir vertybė padėta „šmutkių“ lentynėlėje, štai jie, mūsų draugai – Vakarai – ten „šmutkių“ reikalai aukštumoje. Ir nėra ko čia išsigalvoti, reikia padaryti kaip pas juos ir viskas bus tvarkoje“. Pridėkite dar tradicinį rusų inteligentijos vakarietiškumą ir tampa aišku, kodėl mums nebuvo lemta išsprūsti iš stipraus Vakarų glėbio.

Reikia pažymėti, kad tame buvo sava logika, o ne tik „proto užtemimas“, apie kurį dvidešimt metų tvirtina S. G. Kara-Murza.
Paskelbusi pasiturimą gyvenimą (kaip vartojimo augimą) išsivystymo tikslu, Tarybų Sąjunga ėmė žaisti ne pagal savo taisykles ir svetimoje aikštėje. Nugalėti vakarietiškų vartojimo standartų Tarybų Sąjunga negalėjo dėl daugelio priežasčių – istorinių, psichologinių, geopolitinių, net klimatinių. Pas mus gerokai žemesnis darbo našumas, mažiau kvalifikuoti darbininkai (taip buvo visada), mes per daug resursų skyrėme didžios valstybės statusui palaikyti – žodžiu, vartojimo standartų varžybos su labiausiai išsivysčiusiomis šalimis mums buvo neįveikiamos.

Buvo ir dar viena svarbi sąlyga lemianti TSRS pralaimėjimą dviejų sistemų susirėmimo vartotojiškoje kovoje. Planinė, visiškai suvalstybinta ekonomika, kokia buvo TSRS, negalėjo pagaminti tų mielų niekučių, glostančių tūlo piliečio širdį, kuriuos puikiausiai gamino rinkos ekonomika. Planinei ekonomikai lengviau pastatyti kosmodromą, nei užkandinių tinklą. jei kosmodromą laikyti tikslu, tai galime taikytis su užkandinių niekingumu, tačiau jei tikslas geros užkandinės, vadinasi reikia spjauti į kosmodromus ir sutvarkyti gyvenimą taip, kaip jis sutvarkytas ten, kur užkandinės geros ir pasaulis pilnas vartotojiškų malonumų.

Ir tai dar ne viskas. Aprūpinti amerikietiško gyvenimo kokybe visą žmoniją neįmanoma iš principo – neužteks resursų. Šiandien 25% gyventojų sunaudoja 90% energijos. Kad duotumėme visiems tiek, kiek gauna Vakarų gyventojas, prireiks dar keleto Žemės rutuliukų. Visos išsivysčiusių kapitalistinių valstybių vakansijos jau užimtos – liko tik kapitalizmo užkampiai, kur yra žaliavų atsargos. Ten mes ir pakliuvome, verždamiesi „sugrįžti į civilizaciją“.

Ir iškelsime virš žemės raudoną darbo vėliavą

Tai ką daryti?

Norime to ar ne, reikia kurti civilizaciją, alternatyvią kapitalizmui. Ekonomiškesnę resursų atžvilgiu, nukreiptą labiau į dvasines, o ne vartotojiškas vertybes. Tai turėtų būti visuomenė grindžiama darbu, visuomenė, nenorinti gyventi kitų sąskaita. Kurios egzistavimas paremtas bendradarbiavimu, o ne vilkų kovos už mėsos gabalą principais. Ši alternatyvi civilizacija – kažkas labai panašaus į socializmą. Jo šiuolaikinė forma.

Visi pasaulio marksistai jautėsi prastai dėl to, kad socialistinės revoliucijos įvyko ne labiausiai išsivysčiusiose šalyse kaip žadėjo jų mokytojas, o atvirkščiai – atsilikusiose. Tai dėsninga: socializmas yra reali kapitalistinės periferijos vaidmens alternatyva. Tai ne kapitalizmo nuvertimo revoliucija, o, sakykim, įspėjimas.

Kažkada Rusija pirmoji pabandė sukurti tokią visuomenę paremtą darbu, bendradarbiavimu, be eksploatacijos. Kažkas pavyko, kažkas ne.

Daugelis šiandien sako: socialistinis eksperimentas nepavyko. O jei ir taip, tai ką? Tai buvo pirmas bandymas, galimi ir reikalingi (?) kiti. Prisiminkime, iš kelinto karto žmonijai pavyko įveikti skrydžius oru? Kiek laiko praėjo, kol suprato, kad skrydžio aparatas turi būti sunkesnis už orą (skraidant dirižabliais)? Ir taip visose srityse. Visiškai įmanoma, kad šiuolaikinės informacinės technologijos sudarys sąlygas efektyviam planavimui, kuris yra pagrindinė socialistinio ūkio ašis…

Tam, kad sukurtumėme galingą įcentrinę jėgą, reikia svarios idėjos. Be jos nieko nesigaus. Susivienijimai be idėjos negalimi. Kažkada Rusija vienijo žemes aplink Maskvą ne užkariaudama, o savanoriškai jungdama apie stiprią idėją: bendrai pasipriešinti Antikristui. Taip gimė Maskvos – Trečiosios Romos idėja. Trečiasis Internacionalas, kaip taikliai pastebėjo Berdiajevas, buvo ne kas kita, kaip nauja Trečiosios Romos versija.

Kadaise iš Tarybų Sąjungos sklido ši vienijanti, viliojanti energetika. Vienas senyvas italas man pasakojo: kai mirė Stalinas, jo tėvas liepė namiškiams gedėti. Jis nebuvo komunistas, tiesiog smulkus prekeivis ir dievobaimingas žmogus. Stalinas jo sąmonėje turbūt siejosi su pergale kare, taip pat su bandymu sukurti geresnį, teisingesnį, krikščionišką gyvenimą. Ir jis savo parduotuvės vitrinoje pastatė Stalino portretą su šalia uždegta žvakute.

Šiandien tos energetikos nebėra. Mūsų nevykę bandymai atkartoti vakarietiškos minties užpečkius ir kopijuoti Vakarų gyvenimo būdą, negeba sukurti jokios energetikos ir negali į mus atkreipti niekieno dėmesio. Apskritai kalbant, mūsų bandymai mėgdžioti Vakarus mintimis ir darbais tokie pat nevykę, kaip neturinčio nė grašio kišenėje aštuoniolikmečio „profkinio“ bandymai pamėgdžioti turtingą šešiasdešimtmetį rentininką.

Nesant patrauklios idėjos ideologinė kova neįmanoma. Koneveikti liberalus gali kiekvienas. Tačiau ką galime priešpastatyti jų atkakliems bei visa griaunantiems pamokslams? Juk jie teigia paprastus ir aiškius dalykus: turtėk; viskas man mieliausiam; viskas, kas protinga, jau sukurta Amerikoje. Kovoti PRIEŠ kažką yra labai sunku ir neproduktyvu. Didesnę sėkmę neša kova UŽ, t.y. ne neigimas, o tvirtinimas.

Deja, šiandien mes nelabai ką teturime tvirtinti. Kol kas nėra idėjos, programos, rezultato atvaizdo – tik išskydusios šešėlių formos. Kai tik tai kondensuosis į suprantamą nacionalinę filosofiją, galima laukti posūkio – nuo subyrėjimo iki suvienijimo ir sutelkimo į vieningą visumą. Patraukli, aiški idėja – štai kas vienija žmones.

Kai tokia idėja atsiras ir susiformuos, esu įsitikinusi – po jos vėliava gebės telktis ir tautos, anksčiau buvusios Tarybų Sąjungos sudėtyje. Tai proletariškos, varganos tautos, sočiai prisiragavusios kapitalistinių „gėrybių“. Šiandien skirstymas į buržuaziją ir proletarus juk vyksta ne taip kaip Markso laikais – ne pagal socialinius bruožus, o greičiau pagal valstybines sienas. Taigi, Rusija galėtų tapti proletarų tautų susivienijimo centru. Šiandien telktis jos negali – nėra vėliavos. Kokiam gyvenimui mes jas kviečiame? Kaip jis atrodys?

Turbūt šioje vietoje kas nors skeptiškai prunkštelės: kad taip atsitiktų, pirmiausia reikia nuversti oligarchų, „kapitalistų ministrų“, ofšorinę, verteivų ir kitokių buržujų, valdžią. Taip, tai tiesa, reikia daug ką nuversti. Todėl ir reikia turėti tikslo siekiančią idėją, kad būtų prasmė nuversti. Kitu atveju – kam juos versti?

Mes vis dar esame mokyklinio istorinio materializmo įkaitai: – tikime, kad gyvenimo kokybę lemia ekonominiai procesai, o nuo jų priklauso ideologija, religija ir t.t. O iš tikro, ekonomika priklauso nuo žmonių tikėjimo netgi labiau, nei jų tikėjimas nuo ekonomikos. Būtent žmonių tikėjimas sudaro realią valstybingumo bazę.

Kol mes tikėjome, kad galime pastatyti Dnepro hidroelektrinę ir pakilti į kosmosą – mes galėjome. Kai ėmėme save laikyti antrarūšiais ubagais – tapome nebeįgalūs. Taip visur, tiek mažuose, tiek ir dideliuose dalykuose.

Turėsime įkvepiančią, aiškią ir patrauklią idėją – turėsime ir pasekėjų, kovotojų kolonas bei galingą įcentrinį judėjimą. O jei liksime nuobodūs patys sau (kaip dabar) – nieko nebus. Vis labiau prarasime tai, ką turime.

Tatjana Voevodina

vertė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 10

  1. Nustokite rašyti apie tuos rusus!, paskui didelė dauguma dėl to neina į referendumą! Rusijoje taip pat kaip ir visame pasaulyje buvo viskas suplanuota., net atominės bombos technologija buvo specialiai nutekinta iš JAV, tam kad paskui ilgus metus „Šaltasis karas“ neštų neregėto masto pelną. Ir dabar kas vyksta, yra kruopščiai suplanuota. Tarp Obamos ir Putino yra lygybės ženklas. Jie yra tiktai „atstovai spaudai“. Jų šeimininkai yra tie patys. Nei vienas jokios valstybės prezidentas neišrenkamas be „Committee of 300“ palaiminimo.
    Jei kam trūksta informacijos, rasite pas mane nuorodą „Valdžios Žiedas“
    (Paskutinėje filmo dalyje rekomenduojami sprendimai)

  2. Kestutis says:

    Nesutinku. Tas „Commitee of 300“ gerai sudeliotas filmas, bet jame nemaza ir „spejamu“ faktu…
    Be to jei atsisakytume rusofobiskumo ir atkreiptumem demesi i pagrindines straipsnyje issakytas mintis, tiksliau ju esme, manau straipsnio autore gan tiksliai apibudino TSRS (ko dalimi Lietuva kazkada taip pat buvo ir cia faktas) zlugimo priezastis.
    Geras straipsnis.

  3. Aleksas says:

    Dekui Sarmatams uz gera straipsni.

  4. Kęstučiui says:

    Neduosiu Kęstuti faktų… Faktai už aukštos tvoros ir kelių eilių policininkų. Duosiu tau jų veidus. Nuimti šiemet the bilderberg meeting suvažiavime.
    http://youtu.be/mCvKb_RujRM?t=29s

  5. Vilpišius says:

    Peržiūrėjau „bilderberg meeting“- Cosa Nostra „ilsisi“ . . .!

  6. PP says:

    Niekas ten nebuvo suplanuota. Nereikia pasakų sekti.

  7. Stebėtojas says:

    Būtent. Obama =Putin. Kodėl Rusija dalyvauja IMF veikloje? Kodėl Rusijos banko atstovas vyksta į Bazelį į BIS posėdžius? Kodėl Putinui patarinėja Goldman Sachs ekspertai ( kur beje, Mario Draghi dirbo anksčiau:)?)
    O SSSR  subyrėjo dėl naftos kainos kritimo.
    Galėjo jau apie septyniasdešimt kelintuosius, bet OPEC išgelbėjo 1974, kai naftos kainos staiga sukilo.
    O iš kur dabartinė Rusijos galia? Kiek ten gyventojų ( tikite oficialia statistika?) Kokios ten technologijos? ( taip, yra perliukų, bet, kaip Nietsche rašė, dar labiau panašu į kriaukles). 
    Putinas reikalingas baubo vaidmeniui, kad Vakarų žmonės kaip avinai sutiktų su totalitarinės valstybės įteisinimu, o atėjus laikui, gausim pasaulinę vyriausybę.
    Uždanga nusileidžia?
    Dar ne- jei jau apie tai kad ir čia kalbam, tai dar kažką galim.
    VISOS VALDŽIOS SVETIMOS- VISI ŽMONĖS SAVI!

  8. Stebėtojas says:

    Sarmatams apskritai dėkui:)
    Dar Alkas yra.
    Kol Sarmatus atradau, maniau, kad tik zerohedge ir thedailybell skaityti teks.
    Sėkmės!

  9. SARMATAS says:

    Sarmatai? Čia šiaip tada.

    Radau aprašymą apie Sarmatus (spustelėti mano vardą). Yra ir apie lietuvius Yahoo Group Telepatija.
    Nenusivilsit…

    Apie Svetainės Sarmatai pavadinimo reikšmę rašoma čia:
    http://www.sarmatas.lt/apie-mus/
    moderatorius

  10. Vytautas says:

    Iš tikro geras straipsnis. Kadangi pusę savo sąmoningo gyvenimo pragyvenęs anoje sistemoje tai iš tikro oficialiai skelbiami visokie lozungai buvo juokingi ir niekas jų rimtai nevertino. Visi tik vaizdavo kad tiki. Iš kitos pusės sistema lyginant su dabartine buvo žymiai galingesnė. Privati nuosavybė realiai yra stabdis vystymesi. Tiesiog pažiūrėjus kaip buvos sutvarkytas žemės ūkis, kelių infrastruktūra, praktiškai naujai pastatyti miestai ir palyginus tą patį laikotarpį su dabartiniais globaliais rezultatais tai jų tiesiog nėra arba labai menki. Tai matosi plika akimi. Kitas momentas santykiai tarp žmonių ir ūkinių subjektų. Konkurencija tai juk kova kas išgyvens. Ir tai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Norėdami išgyventi žmonės pasiruošę viens kitam perkasti gerkles. Ir nėra kito pasirinkimo. Visumoje žmonės anoje sistemoje praktiškai gyveno be įtampos. Jokio aukštesnio tikslo taip pat neturėjo. Šioje sistemoje viskas susiveda į tikslą tiesiog elementariai išgyventi, o jei išgyveni tai vartoti. Kažkokių kitokių aukštesnių tikslų taip pat nėra. Žodžiu abi sistemos be tikslės. Tiesiog žmonės nežino ko jie gyvena šiame pasaulyje ir kokia to prasmė.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top