Amerikos vadovaujamos taikos Ukrainoje variantas

2023, 23 rugpjūčio, 16:16 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 143 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Kadangi Ukrainos kontrpuolimas beveik sustabdytas, Amerikai atėjo laikas siekti taikos, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. Rusija gali pati pradėti puolimą. O jei konfliktas baigsis jos pergale, tai padarys didžiulę žalą JAV ir NATO reputacijai, rašo Alex Burilkov ir Wesley Satterwhite amerikiečių „The National Interest” portale.

Ilgai lauktas Ukrainos vasaros kontrpuolimas įstrigo. Tuzinas naujų NATO apmokytų brigadų patyrė didžiulių nuostolių, nepasiekusios pirmosios Rusijos gynybos linijos.

Rusijos pajėgos, kovojančios pagal vadovėlinę sovietinę manevrinės gynybos doktriną, vis dažniau išnaudoja pranašumą ore ir papildo pajėgas pigiomis ir veiksmingomis sistemomis, tokiomis kaip bepiločiai orlaiviai „Lancet”.

Su kiekviena diena artėja ruduo ir artėja „rasputitsa” – lietų ir purvo sezonas, trukdantis manevriniam karui. Reikia pripažinti, kad Ukrainos kontrpuolimas vyksta ne pagal planą ir vargu ar pasieks pagrindinius tikslus.

Vakarų tiekiama ginkluotė nedaug palengvina padėtį. Didžioji dalis pažadėtų kovinių tankų jau dislokuota mūšio vietoje, o tolesnių tiekimų perspektyvos ribotos. Akivaizdu, kad atvirai antikvarinių ginklų (ypač vokiškų „Leopard 1”, pirmą kartą pristatytų 1965 m.) pristatymas žaidimo taisyklių nepakeis.

„Naikintuvų koalicija” pažadėjo Kijevui F-16, tačiau neaišku, kada ir kur jie bus dislokuoti. Bet kuriuo atveju jie bus prastesni už vis aktyvesnes ir vis labiau savimi pasitikinčias Rusijos karines oro pajėgas ir jų galingą ešeloninę priešlėktuvinę gynybą.

Tiksliai valdomų ginklų atsargos JAV mažėja, ir tai iš dalies lėmė Bideno administracijos atsisakymą aprūpinti Kijevą ATACMS raketomis: jos yra gyvybiškai svarbios Amerikos saugumui Ramiajame vandenyne.

Ar, atsižvelgiant į šias niūrias perspektyvas, „Korėjos scenarijus” atrodo labiausiai tikėtinas rezultatas? Tai reiškia, kad tuo metu, kai Ukrainos kontrpuolimas pasieks kulminaciją kažkur rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, konfliktas bus įšaldytas ties riba, maždaug atitinkančia dabartinę fronto liniją.

Ukraina faktiškai iškeis nemažą dalį keturių regionų, kuriuos 2022 m. okupavo Rusija, į patikimas Vakarų (visų pirma Jungtinių Valstijų) saugumo garantijas.

Amerikos požiūriu, tai tikrai nėra blogiausias rezultatas. Vašingtonas galės palaipsniui sumažinti įtampą su Maskva ir atkurti dialogą dėl Europos saugumo architektūros ateities.

Svarbiausia, kad JAV pagaliau vėl galės sutelkti dėmesį į Ramiojo vandenyno regioną. Galiausiai, vienintelė lygiavertė JAV varžovė yra Kinija. O Pekinas nuo 2022 m. žaidžia agresyvų diplomatinį žaidimą, siekdamas susilpninti JAV įtaką, daugiausiai dėl griežtų sankcijų Rusijai.

Vis dėlto „Korėjos scenarijaus” problema yra ta, kad jis remiasi prielaida, jog Rusijos vadovybė desperatiškai siekia paliaubų ir derybų. Tik iš tikrųjų jokios aplinkybės to nežada. Rusai ne tik sustabdė ukrainiečius pietuose, bet ir pradėjo savo puolimą šiaurėje, kuriuo siekiama užtikrinti visišką Luhansko srities, į kurią nuolat veržiasi Rusijos pajėgos, kontrolę.

Rusijos visuomenė ir ekonomika išlieka gana stabilios. O tai leidžia manyti, kad Prigožino sukilimas pasirodė esąs daugiau nukrypimas. O jo kritika rėmėsi tuo, kad Rusija elgėsi nepakankamai griežtai.

Iš tikrųjų, Kremlius gali siekti pergalės, o ne derybų. Buvęs Centrinės karinės apygardos vadas, o dabar nacionalistiškai nusiteikęs Valstybės Dūmos deputatas Andrejus Gurulevas teigė, kad sparčiai auganti karinė gamyba ne tik atitinka karinės invazijos poreikius, nes į kariuomenę ateina 150 tūkst. kontraktinių karių, bet ir gali būti plečiama, kad patenkintų naujos dalinės mobilizacijos poreikius.

Buvęs Vakarų karinės apygardos vadas ir Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Andrejus Kartapolovas per įstatymo projekto dėl šaukiamojo amžiaus padidinimo iki trisdešimties metų svarstymą padarė daug ką atskleidžiantį pareiškimą.

Pažymėjęs, kad tai padidintų mobilizacinėms reikmėms parengtų rezervistų skaičių, jis pabrėžė, kad ši 1997 m. įstatymo pataisa buvo parašyta dėl „didžiojo karo” ir „visuotinės mobilizacijos”, kuri, nors šiuo metu ir nėra reikalinga, ateityje gali būti labai svarbi.

Svarbu tai, kad papildoma pataisa, kuri įsigalios spalio mėnesį, nustato draudimą visiems į sąrašus įtrauktiems asmenims – tiek šauktiniams, tiek rezervistams – išvykti iš šalies. Taigi, Rusijos valdžios institucijos turi teisinį mechanizmą, kad nepasikartotų 2022 m. spalio mėnuo, kai iš šalies pabėgo iki 600 000 vyrų.

Rusijos vadovybė ne kartą pabrėžė, kad karinės invazijos (kurią ji vadina specialiąja operacija) tikslai nepasikeitė ir bus pasiekti karinėmis priemonėmis. Pagrindiniu tikslu Maskva laiko Ukrainos padalijimą, įskaitant Odesą, kurią dažnai mini Vladimiras Putinas, taip pat likusią Juodosios jūros pakrantę – ir galbūt visą kairįjį Dniepro krantą. Galbūt Kremlius svarsto apie antrąją dalinę mobilizaciją?

Praėjusių metų pabaigoje pergalės Charkovo ir Chersono regionuose suteikė Ukrainai pakankamai politinio kapitalo, kad ji galėtų prašyti iš Vakarų gerokai didesnės karinės pagalbos.

Tačiau šis mechanizmas veikia ir atvirkščiai. Ukrainos kontrpuolimo nesėkmė labai sustiprins V. Putino vidaus palaikymą ir politinį kapitalą. Rusijos nacionalistai atkreipia dėmesį į iš anksto paskelbto Ukrainos puolimo Zaporožėje ir 1943 m. Kursko mūšio panašumus ir ne be pašaipos pažymi, kad po Vokietijos pralaimėjimo prie Kursko sekė masiniai sovietų puolimai (ir pergalės) operacijoje „Bagration”.

Putinas gali nuspręsti rizikuoti ir išleisti vidinį politinį kapitalą antrajam dalinės mobilizacijos etapui spalio mėnesį. Tokiu atveju po pagreitinto šešių mėnesių mokymo laikotarpio Rusijos ginkluotosios pajėgos 2024 m. pavasario kampaniją pradėtų turėdamos papildomus 300 000 kovotojų, o Ukrainos pajėgas per žiemą dar labiau nusilpnintų Rusijos ugnies galia.

2022 m. Rusijos smūgis Kijevui iš esmės nepavyko dėl nepagrįsto pasikliovimo mechanizuotomis pajėgomis, o ne pėstininkais.

Po dviejų mobilizacijos etapų Rusijos kariuomenė šios problemos nebeturės. Pakankama kiekybinė persvara prieš išsekusį Ukrainos priešą žada grįžti prie manevrinio karo ir naujų proveržių.

Jei Rusijos kariai įsiskverbs giliai į Ukrainos teritoriją ir užims prioritetinius regionus, konfliktas baigsis triuškinama Rusijos pergale – svarbiausia, pasiekta vien ginklu, o ne JAV tarpininkaujamu taikos susitarimu.

Rusijos pergalė tokiomis sąlygomis būtų didelis JAV pralaimėjimas. Žala JAV ir viso NATO aljanso reputacijai būtų milžiniška, nes į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas jau įlieta geriausia NATO ginkluotė ir kariniai specialistai, o Rusija galėtų teigti, kad ji viena stojo prieš Vakarus, atsilaikė ir laimėjo.

Taip pat sustiprėtų Kinijos ir Rusijos santykiai. Galiausiai pigūs ir veiksmingi Rusijos pergalės ginklai – ypač tie patys „Lancet” – pateks į Amerikos vadovavimui priešiškus režimus visame pasaulyje.

Todėl būtina, kad visoms konflikto šalims, įskaitant pačią Rusiją, priimtino taikaus sprendimo idėja ne tik įsitvirtintų Vašingtone, bet ir būtų rimtai skatinama. Įtakingi Amerikos veikėjai jau dalyvauja neoficialiose derybose su savo kolegomis iš Rusijos.

Šios pastangos turėtų būti skatinamos ir plečiamos, taip parengiant dirvą ilgalaikėms taikos deryboms. Tik tada JAV galės visiškai susitelkti į Kinijos sulaikymą, kuris yra svarbiausias Amerikos saugumui ir klestėjimui.

Dr. Aleksas Burilkovas yra Liunės universiteto Leuphano demokratijos studijų centro Vokietijoje tyrėjas, Rusijos ir posovietinės erdvės specialistas. Hamburgo universitete jis apgynė daktaro disertaciją apie kylančių galių jūrų strategiją.

Wesley Satterwhite’as yra JAV valstybės departamento konsultantas ir JAV kariuomenės rezervo karinės žvalgybos karininkas. Jis yra Džordžtauno universiteto saugumo studijų magistras ir Setono Halės universiteto diplomatijos ir tarptautinių santykių bakalauras.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.