- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Aš paklusiu

ar atlaikysiu?

Jeigu tik atsitiks kažkas kas mane nustebins ar bus man neįprasta-aš paklusiu. Jeigu kažkas manęs pareikalaus ar bandys priversti elgtis taip kaip man nepriimtina – aš paklusiu. Išjungsiu smegenis, klausysiu savo vidinio balso ir paklusiu jam. Paklusiu savo vidiniam balsui nesvarstydamas kokios bus pasekmės man. Na ne visai man, o mano fiziniam kūnui.

Kodėl taip pasielgsiu? Todėl, kad smegenys svarsto, skaičiuoja, daro išlygas, o širdis tiesiog žino. Žino iš karto, akimirksniu. Kas yra geras veiksmas ar blogas veiksmas? Smegenys bus dar net nepradėję ieškoti atsakymo, o širdis jį pateiks akimirksniu.

Jeigu aš sutikčiau vykdyti kažkieno reikalavimus kurie man nepriimtini, besikertantys su sąžine, jie niekada nesibaigtų. Jie niekada ir nesibaigė, nes kiek save atsimenu visada manęs buvo reikalaujama vykdyti kažką, kas man atrodė neteisinga, kvaila, o neretai ir nedora. Tiems reikalavimams ir dabar galo nėra. Patirtis sako, jog įvykdžius vieną reikalavimą, neišvengiamai bus kitas.

O juk buvo toks metas kai aš klausiau savo vidinio balso ir jis manęs niekada nepavedė. Tai buvo seniai. Tada, kai beveik neturėjau jokios patirties ir smegenys beveik nieko nesvėrė. Tada dar stačias po stalu vaikščiojau, tačiau tas man nei kiek netrukdė atskirti kas yra gerai, o kas negerai.

Vėliau patirties daugėjo, smegenų masė augo, atsirado imlumas įtikinėjimui, kol smegenys veikiamos per pasąmonę beveik nuslopino vidinį balsą. Tas neišvengiamai privedė prie išlygų darymų, susitaikymo, paklusimo, netgi sandėrių su savo sąžine sudarymo. Ko tik nebuvo atsitikę. Tas, aišku, galėtų ir toliau sėkmingai tęstis, vis tik jau gana.

Manau, kad, ko gero, neuždusčiau dėvėdamas veido kaukę visą laiką, tol kol mano fizinis kūnas galutinai susidėvės, tačiau taip mąsto mano smegenys, o širdis sako-leisk veikti instinktams, anksčiau ar vėliau nuo kūno nusiimsi viską kas tau nereikalinga ir jokios smegenys nepajėgs to sustabdyti.

Manau, kad gal nieko blogo neatsitiks jeigu eidamas į renginį kažkam pateiksiu savo duomenis, tačiau taip mąsto mano smegenys, o širdis sako-gali eiti kur nori nes tu net neturi jokių duomenų, visi tie, taip vadinami, duomenys tau prikergti tų, kurie dabar jų iš tavęs reikalauja.

Gal nieko blogo nebus, jeigu kažkam nurodysiu savo draugus ir pažįstamus ar net nepažįstamus su kuriais bendravau, tačiau taip mąsto mano smegenys, o širdis sako-neskųsk, tie žmonės tau nedavė leidimo šito daryti.

Klausyti savo širdies reiškia eiti prieš srovę, nusišvilpti į tai, ką kiti pasakys ar pagalvos, galimai būti areštuotam, neturėti galimybės niekur įsidarbinti, likti be lėšų, be būsto ir akis į akį susidurti su daugybe malonių ir nelabai malonių gyvenimo aplinkybių. Tebūnie. Tikiu, kad dar labai daug ko neišbandžiau.

Ką gi, pabandysiu. Jeigu vidinis balsas mane apgaus, vėl įsijungsiu smegenis, tačiau kažkodėl esu linkęs manyti, kad manęs jis neapgaus. To dar nėra buvę. Beje, apie smegenis.

Smegenys, mano manymu, yra tik instrumentas, kaip kastuvas, replės ar pjūklas ir turi būti naudojamos pagal paskirtį ir tik tada, kada reikia. Jos negali veikti ištisai, pasinaudojus jomis, tai yra pagalvojus, joms turi būti leista ilsėtis. Kitokiu atveju ūžimas galvoje neišvengiamas.

Taip, aš klausysiu ir paklusiu, nesvarstydamas apie pasekmes. Todėl, kad aš esu begalinis sąmoningumas laikinai įsikūnijęs fiziniame kūne ir tai tėra tik trumputė patirtis to, ką patiria ir išgyvena dvasinė būtybė fiziniame kūne tėvų pavadintame Algirdu. Visa kita tėra etiketės.

Aš nesu mano vardas, aš nesu pavardė, aš nesu vyriška lytis, aš nesu lietuviškai kalbantis baltasis žmogus, visa tai tėra tiktai tai, ką aš patiriu ir pergyvenu. Taip yra todėl, jog gyvybė yra amžina, ji tik keičia pavidalus.

Galėčiau laukti kol atsiras pakankamai daug panašių į mane ir tada susirinkę, sakykim, apie 500 žmonių galėtume užeiti į bet kurią parduotuvę apsipirkti be kaukių, be kaukių galėtume apsilankyti bet kuriame renginyje, bet kur. Nereikėtų registruotis, niekas nedrįstų bausti.

Galėčiau palaukti, tačiau kam to reikia? Buvo progų laukti tiek ir tiek. Daugelis sakė – štai dar šiek tiek ir žmonės pabus, nes jau toliau taip neįmanoma. Nepabudo. Aš, aišku, atsiprašau pabudusių, jums jokių priekaištų. Taip buvo sakoma ir tikimasi prieš penkis metus, prieš keturis, prieš du metus ir pernai taip buvo. O po dviejų metų kaip bus? Tiesiog viskas priklauso nuo apsisprendimo. Čia ir dabar gyvenu.

Visada yra tik dabar, visada yra tik ši akimirka ir svarbiausia yra tai, kas vyksta dabar. Kas buvo, tas jau buvo, o ateities dar nėra, o kai ji ateis – tai juk bus irgi tik dabar, nes ateitis neatsitinka ateityje, viskas vyksta tik dabar.

Labai gali būti, kad jau greitai šioje svetainėje nebepasirodys mano vertimų, straipsnių ar komentarų. Jeigu taip atsitiks jūs puikiai žinosite dėl ko taip yra. Nedidelis nuostolis. Kur kas didesnis nuostolis būtų jeigu neklausyčiau savo širdies. Esu tikras, kad ji neklysta, nes ji nieko ir niekada nebijo.

Jeigu galvočiau apie galimas pasekmes, reiškia aš svarstyčiau galimybę daryti tą, kas yra nedora ir paklusti prievartai užuot klausęs savo vidinio balso. Atsikratęs baimės tiesiog darau tą kas yra teisinga neužduodamas sau jokių klausimų. Tada tiesiog žinau kas yra teisinga.

Tik baimė užduoda klausimus. Ji klausia-o kokios bus pasekmės man jeigu pasielgsiu teisingai? Baimė visada mane tapatina su tuo kuo aš nesu-su kūnu, dėl paprasčiausios priežasties. Kūnas juk laikinas ir pažeidžiamas, o aš gyvenu amžinai, man nėra ko bijoti.

Atsikračius baimės, mane valdantys praranda patį pagrindinį mano valdymo įrankį. Kai aš nebijau, jiems galas. Tai reiškia, kad bet kuris individas turi nepalyginamai daugiau galių, nei visas valdymo aparatas vien tik todėl, kad valdantieji minta mano baime bei ydomis ir niekuo kitu. Tereikia tik atsikratyti tuo kas man visiškai nereikalinga ir matricos valdytojai bei prižiūrėtojai išnyks savaime kaip ir pati matrica.

Algirdas (autorius redakcijai žinomas)