JAV. Mes negalime būti pasaulio policininkais?

2023, 17 rugpjūčio, 22:36 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 147 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Amerikiečių autorė išdėsto savo požiūri apie tai, kad kažkas turi būti Pasaulio policininku – ta vieta tuščia neliks, tad kodėl tai negalėtų būti JAV? Ji kol kas stipriausia pasaulio galia

Amerikiečių kraujyje nuolat sklinda izoliacionizmo atmaina.

Šalininkai paprastai cituoja Džordžo Vašingtono (George Washington) atsisveikinimo kalbą tautai, teigdami, kad jis perspėjo dėl „painių sąjungų”. Iš tikrųjų jis taip nesakė. Didžiąją jo kalbos dalį sudarė introspekcija apie savo gyvenimą tarnyboje, perspėjimai dėl vienos iš trijų valdžios šakų kišimosi į kitą ir karšti perspėjimai dėl politinių partijų, rašo Karen McKay „American Thinker” portale.

Kalbėdamas apie aljansus, jis sakė, kad Jungtinės Valstijos turi ištikimai laikytis galiojančių sutarčių su Didžiąja Britanija ir Ispanija. Tačiau, pasak jo, būsimas sutartis reikia sudaryti atsargiai; jokia sąjunga negali būti nuolatinė.

Kaip daugiau nei po šimtmečio pasakys Čerčilis, nėra amžinų sąjungų, yra tik amžini interesai. Vašingtonas atkreipė dėmesį į vandenynus, kurie saugo mūsų pusrutulį nuo Europos kraujo praliejimo.

Jis sakė, kad Amerika gali „pasirinkti taiką arba karą”, kad „karingos tautos” gerai pagalvotų prieš grasindamos Jungtinėms Valstijoms. Išlaikydami stiprią gynybą, mes kartais galėtume sudaryti „laikinas sąjungas nepaprastosios padėties atveju”.

Netrukus šie atstumai ėmė mažėti. Prezidentas Tomas Džefersonas, kuris visai nenorėjo nuolatinės kariuomenės, sukūrė karinį laivyną ir pasiuntė jį per pusę pasaulio, kad sutriuškintų Barbarų piratus, kurie atviroje jūroje grobė amerikiečių laivus.

Penktasis mūsų prezidentas Džeimsas Monro (James Monroe) pasiuntė JAV laivyną blokuoti Afrikos ir gaudyti vergvaldžių; Afrikos vergų prekybos patruliavimas tęsėsi iki 1861 m., kai jis buvo pašauktas namo dėl pilietinio karo.

Europoje siautėjant karui, kuris turėjo užbaigti visus karus, Vudrou Vilsonas (Woodrow Wilson) dalyvavo rinkimų kampanijoje su šūkiu „Jis neleido mums kariauti”. Tada buvo perimta Zimmermano telegrama – vokiečiai siūlė Teksasą, Arizoną ir Naująją Meksiką Meksikai, jei ši prisijungtų prie karo Vokietijos pusėje.

Du milijonai amerikiečių karių išvyko į Europos krantus, o karui pasibaigus dar du milijonai buvo pakeliui. Daugiau kaip šimtas tūkstančių amerikiečių karių negrįžo namo – žuvo mūšiuose arba nuo ligų (ispaniškasis gripas buvo toks pat mirtinas kaip ir priešo bombos, kulkos ir bajonetai).

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi ne lemiama pergale, o išsekimu ir paliaubomis. Po mažiau nei dviejų dešimtmečių jis neišvengiamai atsinaujino kaip Antrasis pasaulinis karas.

Amerika ir vėl nedalyvavo, kol 1941 m. gruodį japonai subombardavo Perl Harborą, o Vokietija iškart po to paskelbė karą Jungtinėms Valstijoms. Šį kartą karas baigėsi visiška sąjungininkų pergale ir besąlygiška Vokietijos bei Japonijos kapituliacija.

Nepaisant to, kad nuo to laiko karai nuolat kildavo kuriame nors pasaulio kampelyje – dviejuose iš jų, Korėjoje ir Vietname, kariavo amerikiečių kariai – izoliacionistai vis dar reikalavo, kad Amerika pasitrauktų į savo namų tvirtovę. „Mes negalime būti pasaulio policininkais!”

Gerai, o kas jums labiau patiktų kaip pasaulio policininkas?

Nes kas nors juo vis tiek bus.

Galbūt jums tai nepatinka, bet visada bus taip, kaip visada buvo: vaikinas, turintis didžiausią kariuomenę, yra pakankamai stiprus, kad galėtų nustatyti taisykles. Gamta nepakenčia vakuumo; jei nėra pasaulio tvarkos, tai reiškia pasaulinį chaosą.

Daugelis galių vienu ar kitu metu išlaikė savo pasaulio tvarką. Jos nebuvo malonūs policininkai. Visos jos praktikavo vergiją, kai kurios – žmonių aukojimą, savo pavaldinius kontroliavo brutaliai, jų valstybės laivai plaukiojo kraujo jūrose.

Tokių dalykų kaip teisės ar pilietinės laisvės nebuvo. Visada stebi kitas wannabe kalno karalius, lygiavertė ar kylanti valdančiosios imperijos pakraščiuose galia, laukianti, kol aukščiausio policininko kardas atšips.

Jungtinės Amerikos Valstijos užima šią pasaulio policininko poziciją nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Mes nesirinkome šio darbo, nesiekėme jo, tiesiog buvome stipriausi iš tų, kurie liko laisvajame pasaulyje pasibaigus karui.

Dar nespėjus išsisklaidyti dūmams, mūsų kadaise buvęs sąjungininkas Stalinas jau siekė užgrobti imperiją, nesilaikydamas pažadų išlaisvinti šalis, kurias jo kariuomenė okupavo nugalėdama nacistinę Vokietiją, likviduodamas, įkalindamas ar perkeldamas milijonus jam trukdžiusių žmonių.

Amerikos sąjungininkams Europoje karas buvo tik Pyro pergalė – finansiškai išsekę jie stebėjo, kaip žlunga jų imperijos. Sovietų Sąjunga, kurią Amerikos dosnumas palaikė gyva ir dalyvavo kare, dabar rengė, rėmė ir skatino komunistų revoliucionierius buvusiose kolonijose užgrobti valdžią ir (arba) vadovauti išsivadavimo judėjimams.

Jungtinės Amerikos Valstijos savaime tapo laisvojo pasaulio lydere ir geriausia Vakarų policininke. Nors prezidentas Haris Trumanas (Harry Truman) po V-J dienos leido nevaldomą kariuomenės demobilizaciją, kuri po penkerių metų pasirodys esanti katastrofiška, karo pabaigoje Amerika vis dar turėjo stipriausią ekonomiką pasaulyje.

Europa skendėjo griuvėsiuose, o milijonai jos piliečių buvo palaidoti masinėse kapavietėse. Mūsų tėvynė beveik nenukentėjo.

Dabar Amerika atsisako lyderės vaidmens. Mūsų kultūra išsigimsta, karinė galia silpsta, tvyro tamsos amžiaus šešėlis. Naujoji blogio ašis – Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja – artėja prie mūsų ir stebi mus tarsi šakalų gauja, stebinti pavargusį buivolą.

Apsvarstykite alternatyvas. Pažvelkite į kultūrą tų, kurie dabar siekia pakeisti Ameriką pasaulio policininko vaidmenyje. Ar jums patinka tai, ką matote? Ar to norime savo anūkams?

Jei taip nėra, geriau susivokti savyje ir atnaujinti Jungtines Amerikos Valstijas tokias, kokios jos buvo įkurtos: ištikimos Konstitucijai, pagrįstai judėjų-krikščionių principais ir vertybėmis, moraliai ir finansiškai tvirtai šaliai ir žmonėms.

Jei sutinkame, kad Amerika ir toliau turi būti pasaulio policininku vien todėl, kad laisvajame pasaulyje nėra kito, galinčio tai padaryti, turime tai padaryti. Mūsų ginkluotosios pajėgos turi būti tokios stiprios ir pasirengusios kovoti, kad niekas nenorėtų su mumis susipykti ir visi norėtų būti mūsų pusėje.

Si vis pacem, para bellum (jei nori taikos, ruoškis karui). IV a. romėnas Flavijus Vegetas Renatas, su siaubu stebėdamas romėnų legionų nuosmukį, ne pirmas ir ne paskutinis istorijoje išsakė aksiomą „taika per jėgą”.

Vašingtonas patarė, kad pinigai, investuoti į pasirengimą karui, padės išvengti didesnių išlaidų „karui atremti”. Bendžaminas Franklinas būtų pasakęs, kad tai dygsnis, kuris išgelbsti devynis.

Taigi kokia mūsų pasirengimo būklė dabar? Nekokia. Turime „woke” Gynybos departamentą, apsėstą „DEI” (raides geriau išdėstyti kaip „DIE”) ir CRT. Tuo tarpu Kinija, Rusija, Šiaurės Korėja ir Iranas kuria milžiniškas jūrų, oro ir sausumos pajėgas. Jie kariauja su mumis, tik šaudymas dar neprasidėjo.

Silpnumas – tai provokacija, o mūsų priešai mus laiko silpnais. Jei norime taikos, geriau jau dabar pradėkime kariauti. Priešingu atveju, kaip rašė Makiavelis knygoje „Kunigaikštis”, „karo neįmanoma išvengti, jį galima tik atidėti, kad kitam būtų naudinga”.

Jei norime išsaugoti taiką, turime nešioti Pasaulio policininko ženklelį. Kaip sakė Tukididas: „Stiprieji daro tai, ką gali. Silpnieji ištveria tai, ką privalo.”

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.