Lietuvos istorija – Mūsų praeities beieškant [1]

2010, rugpjūčio 18, 14:40 | kategorija Istorija | 16 komentarų | peržiūrų 9 001 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Ištrauka iš Č. Gedgaudo knygos, kuri perbraukia ir papildo daugelio iš mūsų turėtas Lietuvos istorijos žinias, kurias iki šiol sėkmingai nuslėpdavo mūsų „istorikai“. Galima tik džiaugtis tokiais žmonėmis, kaip Česlovas Gedgaudas ir tais, kurie jį palaiko, juk žinodami savo praeitį galime planuoti ateitį, kuri, mes tikime, visgi bus geresnė, nei ta juoda dabartinė šiandiena. Šios žinios padeda kitaip pažvelgti ir į dabartį – Lietuvai yra tekę iškęsti labai blogus laikus, bet ji atsilaikė iki šiol. Dabar mūsų visų eilė prisidėti, kad ji atsibustų, pakiltų ant kojų aukštai pakelta galva, tokia, kokia buvo ilgus amžius.

Lietuvos valstybės kilmės beieškant

Okupuotoje Lietuvoje išleistos LTSR istorijos 65 psl. yra duodamas „Lietuvos kūrimosi 13 amž.“ žemėlapiukas. Jis buvo sudarytas lenko H. Lowmianski Vilniaus užgrobimui istoriškai pateisinti.

Per labai apgailėtiną neapsižiūrėjimą, tasai propagandinis popiergalis ir išeivijoje mums buvo peršamas, kaip oficialios mūsų valstybės kūrimosi istorijos įrodymas. Kėslas kiekvienam doram lietuviui tiek skaudus, jog paskatino mane parašyti Dirvoje eilę straipsnių, kurie davė pradžią šiam darbui.

Originalaus žemėlapio ribose šios knygos autoriaus pridėta vytautinė riba 1920 m. Lietuvos valstybės sienos ir parodytas Gintaro Kelio eismas.

Originalaus žemėlapio lotyniški genčių vardai ir vietovardžiai atlietuvinti.

Probočiai Eisčiai įamžino Gintaro Kelio eismą, duodami jam ištisai savo dinamiškos šaknies vardus: sostinę Eistoviją Vyslos žiotyse (dabar Gdanskas); Eismares; senovės didžiausią prekybos centrą Alvytų – Eilvietę (Elbing); Vyslos šaką Eiluvingę (Ilfing); Pereigėlę (Pregel), perėjimų iš Eismarių į Kuršmares; (V)eislą, eismo kelią (Wisla) Suliejimo Eičią (Salmatia), didžiulį dabar išdžiūvusį ežerą žemyno vandenskyroje, kur buvo persikeliama iš Vyslos į Dniepro baseinus; Pereją Upetę (Pripet); Var Eistenį (Borysthenes, sen. Dniepro vardas); Vyties Eičiuvą (Vitičev, tvirtovę žemiau Kijevo); Eiluvę (Olbia), didžiulį tarptautinį prekybos uostą pietiniame kelio gale kuris atitiko to pat vardo tokį pat sandėlį šiauriniame gale – Eilvietę (Elbing) – ir pagaliau, Dniepro įlanką Eilmainą (Ilmen), dar pažymėtą tuo vardu Radvilos žemėlapyje.

Baltų valstybė 372 po kr.

6. Baltų valstybė 372 metais po Kr. (Andriveau – Goujoh Europos proistorinio žemėlapio detalė.  Paryžius,  1876 m.)

Dar seniai prieš nepriklausomybę atgaunant, tam tikra lenkų „kresowcų“   grupė pradėjo puoselėti svajonę atstatyti galingą imperiją „nuo jūros ligi jūros“. Tam siekimui pateisinti jie pateikdavo istorijos liudijimą jog, praeityje Lenkija tikrai tokia yra buvusi.

Čia patogiai buvo nutylimas faktas, jog tik pridėjus vytautinės Lietuvos Imperiją, kuri iš tiesų rėmėsi dviejų jūrų pakrantėmis ir dešimteriopai prateko savo plotu Lenkiją, ta svajonė buvo tapusi realybe po Liublino Unijos.  Teko matyti   ir kai  kurių mūsų tautiečių namuose iškabintus tokius žemėlapius, keliančius savininkų pasididžiavimą ir svečių pagarbą. Tai visai natūralu ir gerai žinoma. Kas gal tik vieno kito tyrinėtojo težinoma, yra faktas,   jog  tos imperines  Lietuvos sienos siekia žiliausią senove, o anaiptol nebuvo, kaip įprasta  manyti, sulipdytos atsitiktiniais užkariavimais 12 – 14 amžiuose.

Štai Varumonių Rikio „Getų“ Imperijos sienos 372 m. po Kr. (Žiūr.il.6). To bešališko Vakarų mokslininkų sustatyto žemėlapio pati nuostabiausia ypatybė, tai jo sutapimas su vytautinės Lietuvos sienomis, lyg  jos būtų to paties geografo braižytos,  – tačiau, tas valstybes skiria „tik“ tūkstantis metų!

Be to, žemėlapius uždėjus vienas ant kito, gauname tikslų slavų veržimosi  istorijos pavaizdavimą: Bulgarija, Rumunija – Dakija, Malopolska, Galindai, Prusai atkrinta Vakarų pasienyje, iš dalies kaip savarankiškos valstybės. Visa kita  tebelieka kaip buvę. Tas žemėlapis , nuostabiai paprastai išsprendžia tiek daug mus kankinusių mįslių: ir Lietuvos pradžios ir Dunojaus vandenėlio dainų ir Basanavičiaus lietuviškų radinių Bulgarijoje ir jis, pagaliau, vėliausių archeologijos mokslo duomenų įsakmiai patvirtintas. Taip, imkime M.Gimbutienės pateikiamą Baltų tautų gyvenamųjų vietų bronzos amžiuje žemėlapį. (Žiūr. il.9) Pietinė Imperijos dalis jame parodyta Kimerių valdoma; tai mūsų broliai apie kuriuos dar labai plačiai kalbėsime.

Imkime mūsų tautos gyvenamų vietų patikrinimą visai nepriklausomu būdu, – kalbotyra – K.Būga, išstudijavęs apie 120 upių pavadinimų Maskvos, Smolensko ir Vitebsko srityse, jo sudarytame žemėlapyje nustato tokias pat sienas. Jį paliudija vėl kitos nepriklausomos mokslo lakos atstovas; garsusis istorikas Sobolevskij, Petrapilio Akademijos narys, rašo Akademijos žurnale 1911 metais:

„Šiaurės vakarų Lietuvos teritorija prasidėjo netoli Visviato, t. y. Vitebsko gubernijos ribose, dešiniajame Dauguvos krante. Nuo Miežos Intako Dauguva buvo lietuvių rankose ir net gal būt,  nuo jos pradmės. Šiaurės rytuose Volga buvo rubežiumi, Vazuza beveik visa priklausė lietuviams. Protvos aukštupys netoli šiandieninės Vėrėjos buvo Galindų, lietuvių šakos, apgyventas. Aplamai, Lietuva gaubė dalį, šių mūsų gubernijų: Vitebsko, Pskovo, Tvėrės, Maskvos ir ypač Smolensko“.

Pabrėžtina, jog tas istorikas nustato tik sienas su Rusija, visai neliesdamas kitų, o jo išvados vėl visiškai sutampa su prancūzų geografo Andriveau pateiktomis tūkstantį metų anksčiau buvusiomis sienomis.

Grįždamas dar giliau senovėn, kitas prancūzų tyrinėtojas taip paliudija Varumonių Rikio Imperijos tęstinumą praeityje: „Dar prieš Periklio amžių (500 m. prieš Kr.) pietų Rusijoje buvo tikra, organizuota valstybė, kuri laikėsi 7-8 šimtmečius, iki hunų užpuolimo“. (Gauthier, „Genseric, Roi des Vandales“). Apie tai dar pakalbėsime.

Kokį gi tėviškės palikimą tasai Varumonių, Varingių arba slaviškai Variagų Rikis yra perleidęs Vytautui ? Paprasčiausiai, ano meto „Šiaurės Sueco Kanalą“ – didįjį susisiekimo vieškelį,  jungiantį Atėnų – Bizantijos  Imperiją ir jos artimųjų rytų užnugarį su Baltijos jūros pasauliu. Tai mano vadinamas Gintaro Kelias.

Čia, kertant Europą tiesia linija pusiau, upynų laivininkų buvo išvengiama tolimo aplinkinio kelio, buriuojant visa Europos pakrante. Kaip žinome, tie senovės jūreiviai, nei kompaso, nei žemėlapių neturėdami, buvo priversti plaukti pagal krantą, jo iš akių nepamesdami. Toji valstybė, kurios viduriu ėjo Gintaro Kelias, rėmėsi Donu ir Dunojumi, apimdama tarp jų visą didžiulį Dniepro upyną su visais jo išsišakojimais, pridedant dar Dniestro, Pruto upynus pietuose ir Vyslos, Būgo, Nemuno bei Dauguvos upynus šiaurėje. Tai mūsų žemėlapyje pavaizduota Imperija, gaubianti pusę Rytų Europos, kurią atstatyti buvo pasišovę lenkai.

Kodėl senovėje susisiekimui naudota upes ? Atsakymas gana stebinantis. Ankstyvųjų – viduramžių šiaurinė Europos dalis buvo vientiso, neperžengiamo miškyno nuklota. Jame stūksojo tik Luneburgo, Puštos ir didžiosios Ukrainos stepės, kuriose! ganėsi milijonai taurų bei laukiniu žirgų. Nesuskaitomų upių, upelių, ežerų palankėse spietėsi visas gyvenimas. Tenai tysojo pačios gamtos sutvertos Šervietės, tos šaknies vietovardžiu labai apstu. Tik paklausykime S.Daukanto:

„Kas aprašys Kalnėnu(Aukštaičiu) ir Žemaičių senovės girias, kokias anie atsidanginę į tą kraštą rado, kurios be kokių tarpkrūmių, vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota… . Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti… o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasiekti. “ („Lietuvos girių senovėje“ įžanga).

Jei dar šešioliktame amžiuje, pagal senų žmonių atsiminimus, mūsų miškynas taip atrodė, kas gi darėsi, teisingai pastebi pats Daukantas, tūkstantmečiais anksčiau?

Tebėra dar tik viena vieta pasaulyje, galinti mums parodyti anų laikų Šiaurės Europos upynų vaizdą: tai Amazonės upynas, kuriame ir dabar, be lėktuvų, susisiekimas galimas tik upėmis. Tokios pirmykštės, nepaliestos gamtos nesuskaitomi gyvūnijos  ir augmenijos ištekliai lengvai išlaikė tame plote mažiausiai 15 – 30 milijonų žemdirbiu, papildančių gaunamą derlių medžiokle, bitininkyste, žūkle, bandų ganymu.


» Gintaro kelio senovė ir svarba »

Atkūrė anų laikų Gintaro Kelio aplinkos vaizdą,  sustokime ties jo reikšme senovėje. Kiekvienam lietuviui paviršutiniškai žinomi buvę mūsų prekybos santykiai su Viduržemių jūros ir Rytų pasauliu, bet įsižiūrėjus tiesiog neįtikėtina, koks didžiulis prekių bei monetų kiekis yra perplaukęs Gintaro Keliu. Kailiai, vaškas, vergai – viena kryptimi, druska, ginklai, sidabras – kita kryptimi sudarė nuolatines galingas ekonomines sroves. Štai A. Voldemaras („Ala Lithuanie et ses problemos“), sako, jog Švedijoje rasta iš viso 24.000 sveikų ir 14.000 kapotų gabalų Kufos (Abbassidų arabų sostinės prie Eufrato) monetų, datuotų 700 – 1000 metų laikotarpio, o taip pat apie 6.000 ankstesnių Romos Imperijos pinigų.

Graikų šaltiniai įsakmiai patvirtina to prekybos kelio klestėjimą jų laikais: Herodotas praneša, jog „Hyperborėjai“ – Šiauriečiai reguliariai siunčia gintaro dovanų Deloso šventyklai, o Dioscuras atžymi to kelio pietiniame gale dideliu mugių buvimą, kur reikėdavo vertėjų septyniomis Kalbomis. Timostenas, Egipto laivyno admirolas Ptolomėjų laikais, žino, jog Kolchidoje buvo mugiavietė, kurioje susitikdavo apie 300 tautų. Plinijus, tą kartodamas, priduria, jog dar Romos laikais ten dirbo 130 vertėjų. Tie senovės pasauliniai prekybos centrai (žiūr. il. 6,7): Olbia, Dniepro žiotyse, Gintaro Kelio gale – Panticapeum, graikų „laisvos prekybos“ uostas Kerčeje, maždaug panašiomis teisėmis bei vaidmeniu, kaip nūdieniniai Tangiers, Macao ar Hong Kongas, kur įsileidžiama prekes be muito, – pagaliau Kurtuva (Odesa), įrodo to mūsų „Sueco Kanalo“ milžinišką ekonominę ir strateginę svarbą amžių bėgyje, o tokie radiniai, kaip hetitų dievo statulėlės Šernuose prie Klaipėdos, nustato jo gilią senove, nes hetitų imperija žlugo jau XII amžiuje prieš Kr.

Iš kitos pusės, Viduržemių jūros baseine randamos stovylėlės atliedintos „žuvusio vaško“ būdu, įrodo tos prekės importą, o labai gausūs gintaro radiniai Mikėnų, Asirų bei Egipto iškasenose patvirtina tą verdančią nuo žiliausių laikų prekybą. Pabrėžtina, jog gintaras randamas Egipte nuo pirmos dinastijos laikų, o tai nukelia mus 3000 metų prieš Kr. ( Žiūr. L. E. tuo klausimu straipsnį „gintaras“).

Cheminė to gintaro analizė neabejotinai nustatė, jog jis Baltijos kilmės: „succinic“ rūgšties aukštas procentas išskiria jį iš visų kitų. Pagaliau, jei dar būtų neaiškumų tos mūsų prekybos ir susisiekimo arterijos vaidmeniui nustatyti, M.Gimbutienės skyrius apie Aukso Amžių Pabaltyje (“The Balts”, p. 109) geriausiai nušvies padėtį. Ten daugybės archeologinių radinių pačiame  Imperijos centre pagalba įrodomas verdančios prekybos klestėjimas tarp šiaurės ir pietų Europos, o romėnų, Bizantijos ir arabų piniginiai lobiai, išslapstyti Gintaro Kelio pakrantėse,  nusako tų ekonominių mainų nepaprastą apimtį.

Gintaro kelias

Gintaro kelias 220 metais prieš Kr. Eratosteno 220 m. prieš Kr.

Navigacinis “Pasaulio” žemėlapis su apskaičiuotais jūrų nuotoliais. Šį nepaprastos svarbos dokumentą lenkų mokslininkai nutyli. Čia pirmą kartą istorijoje minimas “Baltijos” vardas. Žemėlapį sudarant, senovės astronomų pavartota Olbijos (Borysthenes) lygiagretė, laikant ją lygiuos svarbos su Bizantijos, Aleksandrijos, Gadeso uosto lygiagretėmis, įrodo mūsų prekybos centro pasaulinę reikšmę. Tos koordinatės atitinka šių laikų Greenwich koordinatę mūsų sistemoje. Nuliu imta Rodo sala.

» Dviejų valsčių valstybėlė »

Bent krislelis sveiko proto verčia mus pripažinti, jog du pasaulius  jungiančio kelio strateginė bei ekonominė svarba lėmė ir jį, laikiusios valstybės raidą. Kai įveltos didžiulės ekonominės ir politinės jėgos, reikia ir atitinkamai stiprios tautos tam eismui išlaikyti savo žinioje. Iš čia seka dvi išvados.

Pirma, bandymas pavaizduoti mūsų protėvius, kaip toli nuo civilizacijos pelkėse gyvenančius samanotų bakūžių artojėlius, yra, deja, tik romantiška idilija, neišlaikanti faktų teismo. Jei jie būtų pabandę taip nekaltai  ir be ginklo   pagyventi prie to pasaulinio vieškelio, jie kaip žirniai  bematant būtų nuraškyti ir šiandien netektų apie tai lietuviškai rašyti.

Antra, galingos vytautinės Lietuvos pradžia ir kilmė šitokioje šviesoje nustoja būti erzinančia paslaptimi, o sklandžiai įsijungia 3000 metų gyvavusios imperijos tęstinuman. Aukščiau matėme,  jog tos valstybės nekintančias sienas įvairiuose amžiuose mums  paliudijo keleto įvairių nepriklausomų mokslo šakų duomenys. Pagaliau, duokime pasisakyti patiems mūsų senuoliams, kurie  įsakmiai  nurodo savo rubežius: Žemgalių vardas pažymi šiaurės sieną, Maskvos Galindų – rytinę, Vyslos Galindų -vakarinę, Galyčiaus – pietvakarinę (jau Vytauto laikais), Galonių (Gelons) prie Juodųjų jūrų – pietinę, o Donas (*Undonis) ir Dunojus (*Undenojus) užbaigia lietuviškai įrėminti tą mūsų laikytą plotą.

Kai kam gal net atrodytų, jog čia laužiamasi į atviras duris, pateikiant tiek vienas kitą patvirtinančių įrodymų. Deja, lenkų mokslas yra kitos nuomonės : Lietuva, anot jų, tai buvo dviejų valsčių, keleto neraštingų kaimelių „valstybytė“ prasikalanti istorijon Xlll -me amžiuje. Tam įrodyti jų vyriausias mokovas Pan Lowmianski nubraižė net žemėlapiuką (Žiūr. il.5). Tačiau tas jo kūrinys turi dvi dideles skyles .

Viena, jis sąmoningai nepastebi mūsų tautos didžiajame plote tais laikais įvykusio feodalinio susiskaldymo. Toks smulkėjimo procesas tuomet vyko lygiagrečiai visoje Europoje, ir būtų juokinga, paėmus XIII amž. Florencijos ar Sienos žemėlapiuką teigti, neva iš ten Italija kilus.

Ingaurio Žygio sakmės dainius vienu Šiurpiu sakiniu skaldymo pradžią nušviečia: „Buvo šimtmečiai Trojėno, praėjo Jaroslavo metlaikis, stojo Olego suirutė, Olego sūnaus Sviatoslavo“. Tuo būdu jį supliekęs, kanklininkas dar priduria: „nesgi tasai Olegas kardu kivirčus kėlė ir nusėjo žemą strėlėmis“. Tokį vertinimą patvirtina ir metraščiai. Nuo jo prasideda didžiulės valstybės skilimai ir vaidai, kai Kijevo krikšto pasekoje Imperijos valstybių Federacija buvo susprogdinta, ir kilo žūtbūtinė kova tarp suslavėjusių ir apkrikštytų Rasų, iš vienos ir likusios senoje Arijų tikyboje mūsų Šiaures, iš kitos pusės.

Tuos kryžiaus karus atsimindamas, dainius apgailestauja :

„Nemigos (Nemuno) kruvini krantai ne javais nusėti ;

nusėti Rasos sūnų kaulais“…

Antrąja propagandinio lenkų žemėlapiuko nesąmonę, atremsime taip 


» Voluinės taikos faktas »

Savavališkai apkarpęs Lietuvą, Pan Lowmianski beparodo jos tik mikroskopinę dalį. Laimei, tam želigovskininkui sutramdyti turime labai patogų istorinį įvykį: Voluinės taikos sudarymą 1220 metais, taigi, jo paties nurodomame XIII -me amžiuje.

Savo įkarštyje, įrodinėjant Lietuvos menkystę, jis toli prašauna taikinį ir visai nepastebi skelbiąs nesąmonę: jo nurodoma pietinė Lietuvos siena  ir Voluinės kunigaikštija ne tik nesirubežiuoja, bet yra nutolusios 500 kilometrų, ir kas dar svarbiau, perskirtos dviejų didžiulių kunigaikštijų: Jotvingijos (vėlesnė Wielkopolska) bei Baltgudijos. Tai kam gi tie Lietuvos delegacijos dvidešimt vienas kunigaikštis be reikalo varginasi keliaudami taikos sutarties sudaryti su valstybe, kuri jiems visai negraso?

Pridėkime, jog vien tarp 1200 -1263 metų, taigi, vis tame pačiame XIII amžiuje, kronikose atžymėta ir suskaičiuota net 75 lietuvių žygių į Voluinę ir Kijevo Rasą. Išeitų, jog dviejų valsčių lietuviai turėdavo pirma 75 kartus nukariauti 500 km. ploto valstybes, kad galėtų pradėti kariauti su Voluine! Ar tai ne juokinga?

Atremti lenkų šovinizmą pasidaro nepaprastai lengva. Pirmoji jų tezė – bandymas paimti „pars pro toto“ (dalį palaikyti visuma) sugriaunama darnia visų Lietuvos sričių atstovų kelione, žygiuojančių pasirašyti sutarties vienos valstybės vardu. Taigi, Lietuva tai netik Kaišiadorių valsčius, bet taip pat ir Našlėnai, ir Deltuva, ir Karšuva, ir t.t. – dvidešimt viena „žemė“

Antrą nesąmonę atremti dar lengviau. Mat, tos delegacijos sudėtyje randame dvi kunigaikščių dinastijas, atstovaujančias toms dviems kunigaikštijoms, neva skiriančioms Lietuvą nuo Voluinės… . Vaje! Vėliau tuos pačius Ruškevičius randame valdant jų Baltgudijos kraštą Mindaugo parėdymu, o Bulevičius ginant savo Jotvingiją, kurios dalis buvo karsto ginčo su Voluine objektu.

Šitaip atstačius padėtį, išsiblaško lenkų pripūstos miglos, ir nebelieka jokios nesąmonės: Lietuva įgauna bendrą, netgi ginčytina sieną su Voluine, taikos sutartis pasidaro skubiai reikalinga, o Lietuvos teritorija padidėja dvidešimteriopai! Bulevičiai bei Ruškevičiai čia, aišku, pirmoje eilėje suinteresuoti, bet jie griežtai remiami visos žemaičių, kuršių, prūsų, aukštaičių Federacijos,

Taip Gintaro Kelio Šiaurė ir Pietūs susėda prie bendro derybų stalo. Kokia gi tad buvo iš tiesų to laikotarpio Varumonių Rikio Imperijos padėtis?

Atsakysime vienu žodžiu: baisi. 


» Dviejų marių karūnos juodžiausia valanda »

Imperija, apakusi visa kam, kas dėjosi už jos ribų, skendo brolžudiško kraujo jūroje. Kodėl Didžioji Karūna suskilo į Rasų pietinę, suslavintą ir apkrikštytą dalį ir Arijų tikybos besilaikančią šiaurinę, galime išaiškinti tik geofizikos pagalba.

Mat, tos dvi dalys griežtai skiriasi savo gamta ir klimatu: pietuose – stepės, šiaurėje – neperžengiamas miškynas ir tūkstantmečių bėgyje jos tebuvo jungiamos tik Gintaro Kelio vientisumo. Tų dviejų pasaulių natūrali riba ėjo maždaug Liublino, Černigovo, Kursko, Voronežo linija ir ant šios, pačios gamtos nustatytos sienos nuo X amžiaus užvirė kruviniausią kova.

Kai 998 metais Vladimiras palenkė Didžiąja Kijevo Karūną krikščionybei, jis gavo už tai šventojo titulą, nors buvo benkartas, brolžudys, niekšingas žagintojas, turėjęs 900 sugulovių. Nepaprastai pasipiktinusi padori Šiaurė visa atsisakė jo klausyti, ir [siutęs jis bandė parklupdyti ją karu. Jei Nemuno upynas, kaip matėme, sugebėjo atlaikyti suslavintų Rasų bangas, jų kaulais savo krantus nuklojęs, tai Dauguvos upyne dalykai išsivystė liūdniau. Kryžiuotis Vladimiras sumušė prieš jį pastatytą Vareikos vedamą latvių kariuomenę, ir, užėmęs Rygą, išžudė senosios Baltų dinastijos visą Rikvaldų šeimą, prieš tai išprievartavęs karalaitę Riknedą tėvų akyse. Tai buvo pagiežos veiksmas: karalaitė, atmesdama jo anksčiau siųstus piršlius, išdidžiai atsakė : „Aš niekad neraišiosiu vergo vyžų“ (užuomina apie Vladimiro motiną, Šventasaulavio tarnaitę – meilužę). Sis epizodas Kijevo metraštyje plačiai aprašomas.

Plocko kunigaikštija nuo tų slavų okupacijos laikų tapo rakštimi, įvarytu Lietuvos širdin, kaip skundėsi mūsų kunigaikštis Traidenis. Žemaitijos kuršiai ir Maskvos galindai nebeteko ryšio, o vėliau Livonija, kaipo mažiausios atsparos taškas, tapo kalavijuočių ordino auka.

Pietuose buvo dar blogiau. Jotvingių ( ankstesnių istorijos Gepidų) galinga tauta, amžiais valdžiusi visą centrinę Imperijos dalį, laikydama savo rankose pirmykštę Gintaro Kelio vagą (Vysla -Būgas -Dniepras), tolydžio buvo čekų – lenkų MalopoIskos slavų stumiama į Šiaurę. Boleslavo ir Kazimiero laikais jotvingių pasipriešinimas buvo galų gale palaužtas ; jie nustojo daugumos gyventojų ir kone pusės pietinių žemių, o taip pat Būgo – Vyslos vieškelio kontrolės; Lietuvos Brasta bepaliko tik lietuvišku vietovardžiu žemėlapyje, o Gintaro Kelias buvo priverstas persimesti Nemuno vagon.

To maža. Jau 1168 metais danų karalius Voldemaras, surinkęs 300.000 piratų pasakiško grobio pažadais, užpuolė Arkonos vyriausią Arijų šventvietę Rugijos saloje, mūsų Krivių Krivaičio sostinę, ir po metų apgulos ją sudegino. Tai buvo didžiausias smūgis ne tik Lietuvai, bet ir daugelyje Europos vietų dar likusiems Arijų tikybos pasekėjams. Jo reikšmės niekad nepervertinsime. Nebetekę pasitikėjimo savo kritusiam Dievui, Pergales Vėliavų Globėjui, Arijai tapo lengvu grobiu krikštytojams, nors Krivių Krivaičio sostinė dar kurį laiką gyvavo Romuvoje, vėliau Vilniuje.

Įvertinant Voluinės taikos faktą, reikia tad turėti galvoje tą kraštutiniai nepalankią Lietuvai politinę būklę, kuri privertė senosios Federacijos palikuonis užmiršti jų vidinius kivirčus ir apsijungti, peržengiant net Šiaurės – Pietų tikybinę prarają. Tai buvo juodžiausių debesų žinios, kurios sukrėstų ir visai savanaudį feodalą. Štai jų pluoštas, toli gražu neišsamus :

1212 metais Polocko kunigaikštis susitaria su Livonijos ordinu, įsikūrusiu 1201 metais Rygoje, organizuoti kartu su kylančia Maskvos galybe bendrą puolimo jėgą (sąjungą) prieš žemaičius.

1215 metais Kališo kunigaikštis, su popiežiaus Honorijaus III palaima, suteikia vienuoliui Kristijonui Prūsų vyskupo titulą, o tai reiškia, jog Rytprūsių pasipriešinimas palaužtas ir tas visas plotas skelbiamas „no man’s land“ („niekieno žeme“) – pirmo grobiko auka.

1217 metais Gniezno arkivyskupas ir Lenčicos kunigaikštis gauna popiežiaus dispensą nuo dalyvavimo kryžiaus karuose, kadangi jie veda kovą su „pagonimis“,  kurių žemės susisiekia su jais, tad jokių kitų nebereikia ieškoti Palestinoje.

1218 metais Honorijus savo bulėje jau skelbia tiesioginį kryžiaus karą lietuviams ir prūsams ir maloniai prižada iš anksto visiems, kas dalyvaus, „nuodėmių atleidimą, kaip žygiuojantiems į Jeruzalę“. Tuo būdu visos Europos kad ir didžiausi nusikaltėliai, kuriems grėsė teismai ir mirties bausmės, subėga pas kryžiuočius „išsibaltinti“.

Tuo tarpu naujai iškeptas vyskupas Kristijonas intriguoja pas Mazovės kunigaikštį Konradą, kalbindamas įsteigti ten ordiną, Livonijos pavyzdžiu. Jo pastangos 1230 metais pavyksta.

Hanza gi, pasaulinė jūrų prekybos galia, išvysto ekonominę blokadą, sustabdydama druskos, geležies bei ginklų „pagonims“ tiekimą ir panaudoja savo platų šnipų bei agentų tinklą, renkant žinias ir keliant vaidus įvairių „žemių“ valdovų tarpe.

1218 metais tas pats Arijų prisiekęs priešas – Honorijus III savo bule įsakmiai paremia Hanzos ekonominio smaugimo kilpą, grasindamas „bažnyčios teismu“ – ekskomunikavimu visiems tiems, „nepaisant jų vardo“, kurie išdrįstu tą blokadą sulaužyti.

Santraukoje, popiežiaus kryžius, Vakarų imperatoriaus kardas ir Hanzos pinigas sudaro pasaulinį sąmokslą sutartinam, naikinančiam smūgiui Lietuvos šiaurėje. Tos didžiulės koalicijos pirmieji daliniai, danų piratai, savo galingu laivynu 1219 metais puola Baltijos pajūrį.

Betgi pati šiurpiausia žinia ateina iš pietų: Didžioji Karūna jau keletą metų susirūpinusi seka Gengis Chano žygius. Tasai, apjungęs savo valdžioje visą šiaurės Azijos kontinentą,1206 metais gauna Didžiojo Chano titulą ir visai neslepia savo užsimojimo užkariauti ir Europą. 1218 metais jis panaikina paskutinį pasipriešinimo židinį Mongolijoje – Kara – Kitajaus (Kinijos) chanatą ir 1219 metais sugriauna Korezmo (Chorezmo) imperiją, paskutinį kliuvinį tarp Azijos ir Didžiosios Karūnos.

Ukrainos stepių žvalgai   jau praneša kitoje Volgos pusėje pasirodančius priešakinius mongolų dalinius; kalbama, jog Ordos galybė viršija viską, ką iki šiol pasaulis matė netgi Atilos 100.000 hunų bei 300.000 danų plėšikų Arkonoje blėsta prieš Gengis (Čengis) Chano 1.000.000 laukinių karių antplūdį.

Štai katastrofinis laikotarpis, kurį „netyčia“ pasirinko lenkų mokslas bandant įrodyti mūsų „kilmę“.

Taigi, turint omenyje susidariusias (baisias) aplinkybes, Voluinės taikos sutarties prasmė iškyla kaip ant delno: – broliai ir pusbroliai, galutinio žlugimo pavojaus akivaizdoje, atsiminkime tūkstantmetės mūsų Federacijos sandorą, meskime smulkius kivirčus ir sudarykime Šventąja Taiką (kronikininkas, baigęs pasirašymo apeigos pranešimą, pabrėžia: „ir stojosi  žemėse  Taika“). Taip kunigaikščiai pasidalino uždaviniais: Kijevo Rasa mobilizavosi prieš Gengis Chaną, turėdama laisvą užnugarį, o Baltijos šiaurė telkėsi atremti ordino, danų be! lenkų smogikus.

Šią sutartį reikia laikyti mūsų istorijos persilaužimo tašku. Nuo to laiko Šiaurės padėtis tolydžio gerės, ypač, kai Mindaugas, laikinai išrinktas vyriausiu karvedžiu, pasinaudos ta proga, kad apjungtų susmulkėjusias „žemes“, o Didžiajai Kijevo Karūnai kritus, Aukso Ordos smūgio pasekoje perims ir tą titulą, kurio buvo vienas pretendentų.

Vėliau, Durbės, Šiaulių pergalės sutramdo kryžiuočius ilgesniam laikui, gi 1262 metai, prieš pat Mindaugo nužudymą, ypač būdingi: jo armijos, remdamos sukilimą Prūsuose, trimis kolonomis užlieja kraštą ir pasiekia  net Frankfurtą ties Oderiu, kurį paima. Kiti pulkai, vedami jo brolio Tautvilas, sutriuškina kalavijuočius prie Dorpato, o dar kitos jėgos tuo pat  laiku muša kitą ordino kariuomenę prie Dauguvos žiočių. Ankstesni Aukso Ordos įgeidžiai išreikalauti iš Lietuvos duoklę – mat, jie teisingai laikė Lietuvą jų užkariautos Didžiosios Karūnos dalimi, buvo su panieka Rimgaudo atmesti, grąžinant Batijui jo ambasadorius su nupjaustytomis ausimis, kas žinoma sukėlė Ordos įsiutimą ir baudžiamąja ekspediciją Lietuvon. Karvedys Skirmantas, pasitikęs ją prie Kedainiuvos (Kaidanovo), sudavė mongolams tokį skaudų smūgį, jog jie pasitraukė iš užgrobtų Kijevo žemių į Volgos baseiną ir ten prasidėjo amžiais trukęs Maskvos rusų engimas. 1259 metais randame ordos chaną Burundajų jau kaip Mindaugo sąjungininką – vasalą, kartu su lietuviais puolant ir baisiai nuniokojant Sandomiro lenkų žemes.

Frankfurtas, Dorpatas, Ryga, Sandomiras – didžiulis plotas. Mindaugas, tokiu plačiu frontu iš karto kariaudamas, neįsivaizdavo, jog jis pateisins archeologo, kalbininko, istoriko bei pristorės tyrinėtojai nepriklausomai nuo vienas kito sudarytus žemėlapius. Jam paprastai atrodė, jog jis gina jo probočiaus Varumonių Rikio palikimą, Gintaro Kelio Imperiją. Lenkai tuo tarpu tvirtina, kad tuo laiku Lietuva susidėjo iš Kaišiadorių ir Alytaus valsčių… . Geresnio „demonstratio ad absurdum“ (įrodymo nesąmonės būdu) negalima nė sugalvoti. Šioje planetoje galioja fizikos dėsniai, kurių sulaužyti neįmanoma. Toks yra smūgio – atosmūgio dėsnis.

Fakto, jog Lietuva atsilaikė prieš dviejų kontinentų organizuotą puolimą, akivaizdoje esame priversti pripažinti, kad ji prieš tas milžiniškas jėgas atstatė lygią ar net truputį didesnę jėgą. Šiaip blaiviai pažiūrėjus, pranyksta dviejų valsčių absurdiškos „valstybėlės“ ir Lietuvos iš „nežinios“ atsiradimo pasakėčia.

Mindaugo ir Vytauto Lietuva, staiga iššokstantį istorijon, kaip Pilypas iš kanapių, didžiai ginkluota ir galinga ir iš karto, magiškai, atmušanti milijoną profesionalių galvažudžių (kokiais tuomet garsėjo totoriai) bei užvaldanti, lyg niekur nieko, 1.040.000 kv.km. plotą su 25 milijonais gyventojų, mūsų istorijos vadovėliuose absoliučiai nepagrįsta ir neišaiškinta.

Tą jų „neapsižiūrėjimą“ su kaupu užpildysime ketvirtoje knygos dalyje „Išcenzūruota praeitis“.

šaltinis: www.Lietuvos.org
vikingas©A.C./Aldas

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 16

  1. algimantas says:

    Šaunu , visiškai akivaizdus faktai . mes visi puikiai žinome kam tai naudinga ir dėl kokių priežasčių tai buvo daroma . Jeigu Lietuviškas žodis, arijų tikėjimas buvo amžiams uždrausta per prievarta .
    Ačiū mūsų tikriesiems Lietuvos istorijos tyrinėtojams ir tikrosios tiesos atskleidėjams .
    Lietuvių tauta suvokdama savo šaknis turės galimybę atgimti tikrąja prasme.

  2. Antanas says:

    Tkra nesuklastota istorija.Stai ko reikia siandieninei Lietuvai.Ka mums dave krikscionybe?Tapome vergais,pataikaudami Vakaru Europai,ir liksime tokiais,jei nieko nedarysim.Krikscionybe naudinga valdanciajai klasei.Klupantis,besimeldziantis zmogus-vergas.Galvokite!!!

  3. Pijus says:

    Labai idomi istorija. Dauguma lietuviu dabar tures kam padekoti uz atskleista istorine tiesa apie musu prabocius. Dabar reikia mums poetu, kurie visa tai sudetu eiliuoton formon ir apdainuotu.

  4. Allan Morrison says:

    Gerbiami, Kaip matot mano vardas suamerikonejes. Kai mazas buvau tai is manes issijuoke ir muse anglu ir airisiu amerikos viespaciai. Jie visi nuo senu laiku yra sovinistai ir rasistai. Tas kas jiems nepritinka, jie isjuokia ir psichologines kojas padengia kad istryptu pacio eiga i savo gerinima. Kai mano tevai atvaziavo i amerika tai turejo taikytis kad galetu mus vaikucius bent auginti (Yra be sakymo, del stokos valiutos, jog tas auginimas vystesi tik ant blogos gelzkelio puses.) Ir as, susigedines uzaugau, bizniavau, ir pakeiciau varda kad pritapciau i sia vakarine supuvuse kultura.. Bestudijuodamas musu lietuviu istorija, pastebejau kad pries tukstanti metu lyg tai nepermatomas sydas uzdenge musu praeities atpazinima. Ir, begalvodamas priejau isvados kad bjauri ranka kazin kodel mus laiko istorineje migloje, lyg visa vakaru kriscioniska genge supluko is musu bendros kulturines atminties atimti musu savita jausma, ir, asisakydami musu senos, geros pasauleziuros, paversti mus vakaru paklusniais klapciukais. Visa europa bande mus genocidaliai nudeti, bet jiems nepasiseke. Mes dabar suzaloti, neturime susipratusio sebro solidarumo, ir atrodo kad esame vakaru fiziniu blizguciu apakinti, ir ju politisko saldialiezuviavimo apkurtinti. Ir mes atrodo manom jog vakaru takas yra geresnis nei musu kuri jie jau bando uzgniuasti nuo musu senu senu proistorinoiu dienu. Tiktai paziurekit koks susiktas pasaulis ju vadovybeje: Nuo pat tu dienu kada visos europos katalikai kryziavo pries mus, iki tu dienu kai zude amer indenus kad ivestu sava protestantiska krikscioniska tvarka, iki pat siu dienu kada jie mus be respekto iskraipytai saukia „Lithuanian“ lyg tai butumem kazin kokios draculos. Mes ne Polish, ne Russian, ne Slavic, ne Lithuanian. Mes lietuviai. Per pastarus penkiasdesimt metu musu tyrinetojai yra padare dideliu suoliu atskleisti ta istorini syda, kuri visas vakaru pasaulis laiko uzsspausta ant musu, ir parodyti branguma to ko mes beveik praradom, is kur ateinam, ir kur turim eiti. Neparmirskit jog saldzialiezuviavimas kitu musu kaimynu, kaip lenku, rusu, ir kitu europos kaimynu yra tik tas, Jie niekad nebuvo musu biciuliais ir niekad nebus. Isnaudokime visas galimybes isnaudoti juos musu labui, bet beziuredami i ju sypciancias akis neuzmirskime kad jose gludi ne tik isnaudojimo, bet ir kulturinio, fizinio, ir filosofinio zudiku peilis. Lai tai visad buvo ir visad bus. Nepamirskim kad tik mes patys galim buti savo tikrai susipratusiais draugais, broliais ir sesemis. Gelbekim viens kitam. Nesididzuokim iskile kaip sulenkeje bajorai antai dare. Neussiaklinkim in ne uzsikurtinkim moderniu sirenu melaginomis dainomis. Atgaivinkim musu kelia. Po velniu su visais politiniais karsto oro prisiputusiais sliuzais. Pasirasau — lietuvis pagonis. (Mano mama, labai tikinti katalike, sakydavo man, „Ak tai tu pagonis.“ kai isgirsdavo mano amerikos gatvese laksciusio kalba.)

  5. egis says:

    mus permete is Rytu Romos imperijos i Vakaru Romos imperija. Rusijoje buvo prieita išvada, kad pats Dievas liepiąs rusams tapti trečiąja Roma. cia cituoju is http://www.geopolitika.lt/?artc=707

  6. Kinziulis says:

    Norint turėti didelę armiją, reikia turėti arba daug karių arba daug pinigų. Mongolai neturėjo nei to nei to. Istorija suklastota norint paslėpti tikrąją tiesą.

  7. nonis says:

    Neblogas straipsnis. Gal netgi geras. KAd pasakyti tiksliau, reikia turėti geras žinias ir išdėstytus argumentus patikrinti pačiam. Tačiau yra ir netikslumų, kurie iškarto krenta į akis. Visų pirma yra stipriai nuslepiamas faktas ir dėlto mažai kam žinomas, kad ištikro egzistavo ne atskira slavų ir arijų imperija, o bendra slavų-arijų valstybė, kurios sostinė buvo Asgardas (dabartinis Omskas) ir ši sostinė gyvavo daugiau 100 tūkst. metų. Dabar mes visi atsiskyrę – esam kas sau: sau lietuviai, sau lenkai, rusai ir t.t. Tačiau šis susiskaldymas – tai grobikiškos ir parazitiškos krikščioniškosios politikos ir okupacijos rezultatas. Iš tikro egzistavo didžiulė valstybė, kurioje visos tautos ir tautelės turėjo vienodas teises ir sudarė vientisą Didžiąją Tartariją – bendrą slavų-arijų valstybę. Ir pirmajame , regis, 1775 m. išleistame Britanijos Enciklopedijos leidime, ši valstybė – tai didžiausia pasaulio valstybė pažymėta žemėlapyje, siekianti nuo europos iki Kinijos sienos (beje jau netekusi didesnės Europinės dalies). Turint galvoje laikus, apie kurios kalbama šiame straipsnyje, ši valstybė buvo dar didesnė, be abejo egzistavo ir jos provincijos su savo valdovais, kuriuos iki įsigalilėjant krikščionybei rinko tauta. Deja nuo 9-10 amžiaus šiai valstybei atėjo ypač sunkūs laikai, kurie, kaip nekeista, tampriai susiję su krikščionybės atsiradimu ir įsigalėjimu. Iki šio laiko krikščionybės kaip tokios nebuvo, buvo Dionizijaus kultas, kuris buvo vadinamas Graikų religija (galiu truputį painiotis pavadinimuose, bet kalba eina apie tą patį mirties kultą, kur žmogui skirta tik nuolankaus vergo dalia o atlygis po mirties). Šis kultas, vėliau pasivadinęs krikščionybe, beje regis ne anksčiau 10ar 11 amžiaus, buvo puikus ideologinis ginklas užkariauti tautas ir žemes, kuriose gyveno slavai-arijai, krikščuionių pavadinti pagonimis. Tai va šie pagonys religijos neturėjo, bet jie gerbė ir saugojo savo protėvių atminimą, kas atsispindėjo įvairiuose stabuose ir kas buvo specialiai pavadinta pagoniškąja religija, kad nuslėpti tiesą. O tiesa ta, kad pagonys buvo gryniausi ateistai dabartine šio žodžio prasme ir jų pasaulėžiūra buvo paremta žiniomis, realiomis žiniomis apie pasaulį, gamtą, žmogų. Vergų nebuvo. Netgi mūšiuose su priešais paimti belaisviai nebuvo laikomi vergais ir atidirbę keletą metų už bausmę, galėdavo grįžti namo arba vesti ir pasilikti. KAs beje nutikdavo labai dažnai. Jau vien šis faktas pasako tai, kad tokia pasaulėžiūra paremta valstybinė santvarka buvo daug pažangesnė ir „našesnė“ už vergovinę. Ir tik po to kai Radomiras ,regis, 1086m. buvo nukryžiuotas Konstantinopolyje (vėliau jį žydai pavadino Jėzumi Kristumi, sumaišė su Dionizo t.y. mirties kultu ir vėliau pateikė gražią istoriją masėms pritraukti) susiformavo ir pati krikščionybė. Taigi tuo metu vyko nuožmi kova tarp dviejų visiškai skirtingų pasaulėžiūrų. Kraujas liejosi visur. Tautelės buvo specialiai supjudomos tarpusavyje, kad nusilptų ir vėliau būtų lengvai užkariaujamos ir tokiu būdų atskeliamos nuo Didžiosios Tartarijos, kuri skirtingais laikais taip pat vadinosi skirtingai. Reikalas čia toksai, kad lietuviai norom nenorom tapo paskutiniais pagonimis europoje. GAlite lengvai įsivaizduoti, kad ir iš aukščiau pateikto straipsnio, kas dėjosi jų žemėse. Beje kai buvo krikštijama Lietuva ir Lenkija (tuometinė,saišku) jose kildavo pagonių sukilimai, kurie buvo žiauriai numalšinami. Bent jau man teko apie juos perskaityti keletą žodžių istorijos vadovėliuose, kai mokiausi mokykloje. Net nežinau ar apie šitai kas rašoma dabartiniuose vadovėliuose. Fokusas tame, kad pagoniškoji pasaulėžiūra parodoma kaip niekam tikusi ir primityvi, o iš tikro buvo ir yra visai priešingai. Lietuviai nebuvo beraščiai ir krikčionybė ir tai kas atėjo su ja neatnešė jokio progreso – tik nuosmukį. Mūsų protėviai kaip reikiant pasistengė, kad išliktume kaip tauta, o štai dabar ateina eilė mums. Ir padaryti šitai teks ne kumščiais, o žiniomis ir itikrosios istorijos viešinimu. Mūsų kunigaikštis Vytautas Lydoje yra surašęs raštą (nežinau kokiais metais, bet prieš akis turiu vieno jo odos lapo iliustraciją), kuris surašytas runomis, o tiksliau, kiek man pavyko netyčia išsiaiškinti (tikiuosi nesuklydau) „harijų karūnomis“ (arijų buvo 2 giminės – tai harijai ir darijai, iš čia ir rašto pavadinimas, nes runos labai panašios į savotiškas raides su karūnomis). Taigi, kad paverstų mus „viešpaties“ vergais, pirmiausia buvo išskersti visi, kas laikėsi senosios pasaulėžiūros, po to dingo raštai, ir, tokiu būdu nuslėpdami mūsų tikrąją tautos istoriją, pavertė mus savo praeities nežinančiais ir jos nesuprantančiais… Poto senasias pagoniškas šventes padarė krikščioniškomis, pakeitė jų pavadinimus ir po atitinkamo laiko niekas jau nebeprisiminė nei senūjų papročių, nei pažangios pasaulėžiūros, nei senojo rašto. Beje kai dabartinėje istorijos versijoje kalbama apie Mongolų jungą ir Aukso Ordą, tai čia gudriai suvalsifikuoti istorijos faktai, kurie priešingi tikrai situacijai. Reikalas tame, kad „mongolų“ orda – tai senosios slavų-arijų valstybės dar besilaikančios savo pasaulėžiūros, – karinis atsakas į provincijų užgrobimą. Patys dabartiniai mongolai apie tokį Čingis Chaną nieko nebuvo girdėję iki pat 20 amžiaus. Chanas – tai senasis armijos vado laipsnis, lygiai kaip ir orda buvo vadinama tam tikro dydžio armija tais senais laikais.
    Ir visa tai tik mažutis epizodas iš mūsų istorijos. Beje su lietuva, su lietuvių kalbos kilme yra susijusi kažkam labai nepatogi istorinė tiesa, kuri slepiama. Ne be reikalo mes lietuviai iki šiol nežinome savo kalbos kilmės. Sakomą kad ji priklauso indoeuropiečiams, bet ar kas nors gali paminėti kokią tautelę Indijoje, kuri kalbėjo lietuvių bent jau prokalbe? Ne. Lygiai taip pat kaip sanskrito kalba niekas nekalbėjo Indijoje iki slavų-arijų pirmojo karinio žygio į ją (tikslai nepamenu), bet regis prieš 4-5 tūkst. metų (įdomu ar ne? – jau prieš tiek metų buvo valstybė, kuri galėjo surengti panašų žygį!). Mūsų oficialioje istorijoje pilna ne tik baltų dėmių, bet ir šlykštaus naglo melo, kuris atidžiau besigilinant lenda kaip yla iš maišo. Kad nuslėpti tiesą buvo sugalvota Romos imperija, kuri realiai buvo tos pačios slavų-arijų valstybės provincija. Aš vis dar prisimenu įdomų lepsusą istorijos vadovėlyje, kai vienu metu vienoje teritorijoje egzistavo Romos ir Bizantijos imperijos. Paklausiau mokytojos kaipgi čia taip? Tiesiog neturėjo man ką atsakyti. Kažin dabartiniai istorikai šį lepsusą pataisė? Beje apgailestaudamas turiu pasakyti, kad 100 proc. pasikliauti vikipedijos internetine enciklopedija negalima. Įsitikinau tuo ne kartą, nes staiga pasirodydavo, kad istorijos traktavimas vis „privedamas“ prie oficialios istorinės versijos, net jaigu ir akivaizdžiai šitai bado akis. Tuomet nepatogūs faktai ir datos išviso pašalinami.
    Pabaigai norėčiau pasakyti štai ką, kaip ir anksčiau taip ir dabar prieš mūsų slavų-arijų tautas yra vykdomas kuo tikriausias genocidas, tik anksčiau jį vykdė su kryžiumi ir kalaviju, o dabar su GMO, alkoholiu, narkotikais ir netgi ekonominėmis priemonėmis, o daroma šitai todėl, kad slavų-arijų tautas taip ir nepavyko iki galo palaužti ir nukariauti.
    Kam įdomu paskaityti apie nuslėptus istorinius faktus, pašarykit po levashov.info tinklalapį. Ten daug įdomaus galima rasti.

  8. ara-copy says:

    noniui>
    nereikia čia Levašovo, Trechlebovo ir Chinevičiaus propagandos.
    Laikas atsibust – nebuvo jokios slavų-arjų valstybės – apie tai sukūrė istoriją Chinevičius, išpopuliarino Trechlebovas, o moksliškai pagrįst bando Levašovas.

    Jei paskaitysit rusų kalbininko akademiko Vlaimiro Toporovo darbus apie lietuvių kalbą – tai ten jis aiškiai įrodo, kad rusų kalba atsirado vėliau nei lietuvių – atitinkamai negalėjo būti jokių slavų-arijų valstybės apeinant lietuvių protėvius.
    Ir čia tik vienas argumentas. O jų yra marios…

  9. vaidas says:

    nesamone, kliedesiai kazkokie.. Ka israsti bandot, kaip dabar esam europos sikna, taip ir visalaik anksciau ja buvom ir is paskos viso tempemes. Neapgaudinekim saves ir nejuokinkim kitu…

  10. pakiamonas says:

    labai netiketa, bet idomu. yra tikrai idomiu gairiu pamastymams parodyta

  11. fanas says:

    Labai idomus zmoniu komentarai.Faktas,kad musu proteviu istorija pavogta.Tegu pasisako visi.Tai bus tartum iskultu javu mase.Paskui gi laikui begant galima remiantis nenugincijamais faktais daug ka atsijoti.Labai rimti J. Statkutes de Rosales,M. Gimbutienes, C.Gedgaudo darbai. Tik kvailiai ir besarmaciai demagogai gali tuos darbus niekinti, bet yla visuomet islenda is maiso.Gali buti,kad musu proteviai gyveno nuo Oderio iki Jenisiejaus.Labai argumentuotai apie tai rase KGB sifruotojas Lipovka.Tie kvailiu nelaike.O kiek iskilo nauju vardu:A.Lileika,J.Semys ir kiti.reikia atsikratyt isankstiniu stereotipu. Istorija gali pateikti ivairiu siurprizu ir kazusu.Mes ir dabartiniai slavai-broliai irseses.Bendra valstybe -klausimas.Dabar lietuvoje kiek tarmiu. Kiek buvo tokiame milziniskame Euroazijos plote?Slavai yra nutautinti arijai. Pats Lietuvos pavadinimas atsirado gana velai.Viska rodo kalba paprociai,pagaliau antropologinis panasumas.Nekvailos V.Megre lupomis Sibiro atsiskyreles mintys.

  12. arvydas damijonaitis says:

    VAGIAMA LIETUVOS ISTORIJA: Kodėl Lietuvos istorikai nutyli, vengia, bijo liesti siaubingus masinius Lietuvos gyventojų žudymus, genocidą 17 amžiaus viduryje(„Tvanas“):  1655 m. rusų ginkluotos ordos nužudė 70 proc. (apie 2 milijonai) beginklių Lietuvos gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas, sugriautas iki pamatų, pasakiški turtai išgabenti į žudikų irštvą Maskvą. Visa tai, kas Lietuvos valstybėje per amžius sukurta ir sukaupta, buvo sunaikinta vieno rusų ordų antplūdžio „tvano“ metu, kodėl lietuviai istorikai apie tai nutyli?
        VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo ( Žalgirio mūšis) ,ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo; 2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų sąjungininkai. Vytautas , augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, nesugebėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, būsimus engėjus rusus. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis – Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto vasalai, proanūkis Maskvos caras Ivan Grozni , toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, “Tvanas“, kurio metu Lietuva neteko 60-70 % savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų; 3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė , kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją , į “Stalino saulę” ,trėmimus, masines lietuvių žudynes.Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais; 4.Rusijos imperija yra ne tik blogio (R.Reiganas) ,bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu sukurta imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

  13. korne says:

    buvau kernavej ir maciau senoves akmeninius kirvukus.Man pasakimas, kad juos padare senoves lietuviai netinka.Akmeni pragrezti medzio gabaliuku net ir su abrazyvu (gal ne taip parasiau) neimanoma.Gal kas bandete betone pradurti skyle pirstu?Mano zmona istorike su aukstuoju issilavinimu paprase manes nesigilinti i tas nesamones.Ir dar klausimas kaip bronzos amzius buvo anksciau uz gelezies amziu:juk bronza vario ir gelezies lidinys.

    Bronza yra vario ir alavo lydinys
    moderatorius
    http://lt.wikipedia.org/wiki/Bronza

  14. korne says:

    mano el pastas: korne1973@gmail.com   gal man kas pades tuo klausimu. aciu.

  15. Arvydas Damijonaitis says:

                UŽDRAUSTA  ISTORIJA. 1655 – APOKALIPSĖ LIETUVOJE.    
     
       Mielieji, kad būtų aiški istorijos dėstymo mokyklose kryptis – mirtina grėsmė Lietuvos valstybei  buvo ir yra iš Rytų, iš Rusijos imperijos. Fantastinio grožio sostinė Vilnius  „TVANO“ metu,1655 m., buvo paverstas pelenų (ačiū Dievui ne radioaktyvių) krūva. Šiandien Kremlius, Ukrainos okupacijos fone, grasina pasaulį paversti radioaktyvių pelenų krūva. 
       
        I.„TVANAS“ –rusų ordų antplūdis. Lietuvių tautos genocidas.

           1654 m. gegužės 18 d. laukinių rusų ordos ( Maskvos DK kariuomenė) ėmė veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Krito vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas. Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet panikoje nieko nenuveikęs, nesurinkęs bajorijos išvyko atgal į Lenkiją, Lietuva buvo palikta laukinių rusų ordų valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę maskolių  siautėjimą, bet 1655 m. jie vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą viską degindami ir žudydami beginklius gyventojus.1655 m. liepos 30 d. rusai pasiekė Vilnių ir įsiveržė į beginklį miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę. Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę, rusai ėmė baisiausiai plėšti, viską naikinti, masiškai žudyti beginklius gyventojus. Visos brangenybės buvo gabenamos į žudikų irštvą Maskvą. Ten buvo išvežti net rūmų baldai. Buvo išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose palaidotų žmonių kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Plėšimų metu rusai padegė miestą, gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo su Maskvos DK Vilniaus nebegalima buvo pažinti, miesto ir gyventojų neliko. Susprogdinta Gedimino pilis atstatyta tik 20 amžiaus pabaigoje. Visa tai, kas Lietuvos valstybėje per ilgus amžius sukurta ir sukaupta, buvo sunaikinta laukinių rusų ordų antplūdžių 1654-1655 m., „Tvano“ metu, kodėl lietuviai istorikai apie tai nutyli? Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti, Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje,11 milijonų ukrainiečių nužudymą badu Kremliaus ginkluotos akcijos HOLODOMOR 1932-1933 m. Nebaudžiami, nutylimi nusikaltimai skatina naujus Kremliaus nusikaltimus, būtina teismo  keliu įvardinti lietuvių ir kitų tautų genocido faktą, priversti niekingą imperiją kompensuoti. Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose akcentuojama melo imperijos Rusijos  politikų sukurtos „istorijos“ versija apie „grėsmę iš Vakarų“, nutylima mirtina grėsmė Lietuvai iš Rytų. Istorijos vadovėliai formuoja tautos istorinę atmintį.
             II.VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po politiškai kenksmingo, pragaištingo  Lietuvai  mūšio prie Tanenbergo ( Žalgirio mūšis) 1410 m., Romos popiežiaus kontroliuojamo Kryžiuočių ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta. Konfrontacija su Romos popiežiumi buvo tragiška klaida, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo; 2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų, popiežiaus sąjungininkai. Vytautas , augęs ir auklėtas krikščioniškoje ordino aplinkoje, nesugebėjo laiku savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, būsimus engėjus rusus. Didžiausias pavojus lietuviams grėsmingai artėjo iš Rytų, ne iš Vakarų. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis – Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto vasalai, jo proanūkis Maskvos caras Ivan Grozni , toliau sekė siaubingi laukinių  rusų ordų antplūdžiai iš Maskvos DK, “Tvanas“, kurių metu Lietuva buvo nužudyta tiesiogine prasme. Lietuva neteko 60-70 %,apie du milijonus savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų; 3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė , kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, takoskyra Rytai-Vakarai, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją , į “Stalino saulę” ,trėmimus, masines lietuvių žudynes.Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1944 metais; 4.Rusijos imperija yra ne tik blogio (R.Reiganas) ,bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu sukurta imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“. Deja, iki šiol nužudytos Lietuvos mokykloms yra pateikta melo imperijos Rusijos „istorijos“ versija. Paklauskit istorijos mokytojo – kas ir kada sugriovė Lietuvos valdovo Gedimino pilį? Lietuvių istorinės atminties problema turi būti sprendžiama ir mokyklose. Nebaudžiami Rusijos imperijos nusikaltimai skatina naujus nusikaltimus.  Arvydas Damijonaitis

    LITERATŪRA:
    Plačiau šia tema rekomenduotina skaityti Vlado Terlecko veikale „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009), 

  16. Arvydas Damijonaitis says:

    UŽDRAUSTA ISTORIJA. ISTORIJOS KLASTOTĖS LIETUVOS MOKYKLOSE.
        Mus supančius reiškinius, vienaip ar kitaip moksliškai įvertina ISTORIJA, kurios dėstymas lietuvių mokyklose yra labai chaotiškas, klaidinantis, žeminantis lietuvius, karalių (rex) tautą. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos institutas 2005 m. išleido falsifikatą „Mindaugo knyga. Istoriniai šaltiniai apie Lietuvos karalių“, kur, nepateikus dokumentų originalų, gėdingai pateikti tik originalių dokumentų, popiežiaus laiškų Mindaugui „vertimai“  yra šių dokumentų klastotės, kuriuose lotyniškas „rex“ (karalius) yra verčiamas „kunigaikščiu“, „Lithuaniae  regnum“ (Lietuvos karalystė) – „Lietuvos kraštu“. Pateikti istorinių dokumentų „vertimai“  klastingai iškraipo popiežiaus žodžius ir sąvokas. Lietuva yra vienintelė pasaulyje savo valstybę paniekinusi šalis ,kurios „istorikai“ Lietuvos karalystę pervadino didžiaja  kunigaikštyste, o Lietuvos karalius – didžiaisiais kunigaikščiais. Posovietinių „istorikų“ tendencija , rašant istorine tematika, „drebinti kinkas“ (Vincas Kudirka) matomai atsirado trijų šimtmečių Kremliaus dvasinio ir fizinio lietuvių prievartavimo, genocido aplinkoje. Lietuvis istorikas privalėjo vadovautis melo ir blogio imperijos Rusijos nustatytais kanonais, istorija buvo paversta politikų , okupacinio režimo tarnaite.
         Akivaizdu, laikas pašalinti politines klastotes „didžioji kunigaikštystė“, „didysis kunigaikštis“ iš istorijos pamokų Lietuvos mokyklose. „Kunigaikštis“ – vasalas, pavaldinys, “karalius“, “valdovas“ yra aukščiausios kategorijos sąvokos. Istorikai turėtų šitai suvokti…Deja surusėjo…
                    Pagarbiai  Arvydas Damijonaitis

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top