Pasiklydusi Europa nesuvokia, kad viskas baigta

2023, 25 rugpjūčio, 19:05 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | peržiūrų 237 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Viskas rodo, kad žmonijos ateitis bus sprendžiama ne Europoje, o kažkur kitur, rašo „The Telegraph” autorius. Senatvė ir biurokratizmas – taip buvęs Prancūzijos ambasadorius JAV vertina ES šalis.

Mes, europiečiai, esame įsitikinę, kad mūsų mažas žemynas ne tik tebėra pasaulio istorijos centras, bet ir formuoja šiandienos pasaulį. Likusiam pasauliui diegiame vertybes, kurių universalumu net neabejojame. Save laikome didžiadvasiais, galingais ir garbingais.

Tačiau tikrosios Europos galybės laikotarpis iš tikrųjų buvo tik praeinantis istorinis epizodas.

Taip, europiečiai dominavo pasaulyje nuo 1815 m. iki 1945 m., o nuo to laiko iki šių dienų esame antri po Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau tai truko apie du šimtmečius – mažytė pasaulio istorijos atkarpa. Iki 1650 m. Indijos, o iki 1750 m. Kinijos BVP tikrai buvo didesnis nei bet kurios Europos valstybės.

Taigi, Naujasis Delis ir Pekinas mūsų klestėjimo ir dominavimo laikais laikė mus paprasčiausiais išsišokėliais, o dabartinį Azijos ir Europos ekonominės pusiausvyros atstatymą, vykstantį pastaruosius du dešimtmečius, jie vertina kaip grįžimą prie seniai nusistovėjusios istorinės normos. Naujokams buvo tik parodyta, kur jų vieta.

Nenuostabu, kad 2016 m. interviu leidiniui „The Atlantic” Barackas Obama konstatavo, kad Naujasis Delis, Pekinas ir Los Andželas kartu spręs žmonijos ateitį.

Kai buvau Prancūzijos ambasadorius Vašingtone, pastebėjau, su kokiu abejingumu, nuoboduliu ir atsiribojimu su mumis elgėsi mūsų tariami įpėdiniai. Jiems mes buvome sukriošusi teta, į kurios kalbas galima žiūrėti atlaidžiai.

JAV įsitikinimu, ir augimo potencialas, ir pagrindiniai iššūkiai slypi Azijoje, todėl Vašingtonui prasminga atsigręžti į šį žemyną. Šiuo klausimu viskas vienareikšmiška. JAV požiūriu Rusija yra regioninė galia, seniai skaudanti, bet nesanti jų dėmesio centre. Jos nori kuo greičiau užbaigti konfliktą Ukrainoje ir susidoroti su tikrąja grėsme – Kinija.

Ar mes, europiečiai, galime įrodyti, kad vis dar esame svarbūs ir nevirtome turistų periferija?

Abejoju, ir dėl labai konkrečios priežasties. Kaip prancūzas, ilgą laiką stebėjęs savo šalį, kuri 1815 m. tarp Europos galių buvo vadinama [gyventojų skaičiumi] Kinija, matau, kad ji pamažu praranda savo galią dėl demografinio nuosmukio. Tvirtai tikiu, kad būtent demografija lemia likimą.

Todėl Europa susiduria su išties precedento neturinčia situacija. Prognozuojama, kad 2010-2050 m. bendras gyventojų skaičius sumažės 5 procentais, tačiau darbingo amžiaus žmonių nuo 25 iki 64 metų grupėje – net 17 procentų.

Vengrijos, Baltijos šalių, Slovakijos, Bulgarijos, Portugalijos, Italijos ir Graikijos gyventojų skaičius jau mažėja, o Vokietijos gyventojų skaičius stabilizavosi prieš nuspėjamą mažėjimą. Vidutinis europiečių amžius yra 42 metai (palyginti su 38 metais JAV) ir taip pat kasmet vidutiniškai 0,2 metų didėja.

Ką tai žada? Mažesnę paklausą, taigi ir mažesnį augimą. Be to, gyventojų skaičius taps mažiau dinamiškas. Tiksliau, tai kelia grėsmę vadinamajam „Europos modeliui”, pagrįstam sudėtingu kompromisu tarp gerovės valstybės ir ekonominės tikrovės.

Senstantys rinkėjai reikalauja pirmosios dalies antrosios sąskaita. Ateinančiais dešimtmečiais ši problema taps dar opesnė, nes vyresnių nei 80 metų europiečių skaičius padidės daugiau nei dvigubai.

Senatvė siejama su vis didėjančiomis medicininėmis ir asmeninės priežiūros išlaidomis. Demografinė krizė savo ruožtu dar labiau suskaldys mūsų visuomenę į darbingo amžiaus žmones ir pensininkus – ta prasme, kad jų gyvenimo lygis bus nepasiekiamas darbingiems gyventojams.

Ginčas dėl imigracijos taps dar aštresnis.

Ekspertų vertinimai labai aiškūs: kadangi vadinamoji „natalistinė” politika, kuria siekiama didinti gimstamumą, žlugo, nėra kito būdo įveikti demografinį nuosmukį Europoje, kaip tik imigracija.

Būtų eufemizmas sakyti, kad šiandienos Europoje šis sprendimas neiššauktų entuziazmo. Kai neseniai vienas Prancūzijos ministras užsiminė, kad, ko gero, turėsime priimti tam tikrą ribotą skaičių imigrantų, kad galėtume spręsti darbo jėgos trūkumo problemą kai kuriuose sektoriuose, kilo toks pasipiktinimas, kad jis tuoj pat „apsigalvojo”.

Jungtinė Karalystė išstojo iš ES daugiausia tam, kad sustabdytų imigraciją – ir net iš Europos šalių. O Vokietija 2015 m. gal ir atvėrė savo sienas ir priėmė daugiau kaip milijoną imigrantų iš Artimųjų Rytų, tačiau tai padarė reaguodama į humanitarinę krizę.

Sunku įsivaizduoti, kad tai pasikartotų dėl grynai ekonominių priežasčių. Atnaujinti taip reikalingą darbo jėgos antplūdį į sparčiai senstančią šalį, atsižvelgiant į kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai” (AfD) populiarumą, aiškiai bus neįmanoma.

Todėl emigracija iš Europos yra labai nepageidautina. Mes prarandame jaunus ir labai išsilavinusius žmones, kurie dažniausiai išvyksta į JAV, kur jų laukia daugiau galimybių mokslo, švietimo ar prekybos srityse.

Keliaudamas po Ameriką visur sutikau Europos mokslininkų, chirurgų, mokytojų ir verslininkų. Sunku buvo neliūdėti, kad šie žmonės, kurių išsilavinimui mūsų šalys išleido daug pinigų, vietoj mūsų praturtina JAV.

Visi jie pateikė tuos pačius argumentus: geresnis finansavimas, daugiau galimybių, mažiau teisinių kliūčių. Deja, senstančios šalys turi mažiau pinigų ir silpnybę taisyklėms bei reglamentams.

Nesakykite man, kad mano pesimizmas yra tipiškas prancūziškas burbėjimas. Ir nepaneikite manęs sakydami, kad, tarkime, britų ir prancūzų demografinė padėtis nėra tokia bloga (nors tai tiesa).

Viskas rodo, kad Europa tampa labiau izoliuota. Iš tiesų mes esame Senasis pasaulis. Ir žmonijos ateitis tikrai spręsis kažkur kitur.

Autorius, Gerard’as Araud, yra buvęs Prancūzijos ambasadorius JAV.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.