Tinklinė visuomenė. Grėsmė slypinti tinkluose [1]

2014, rugpjūčio 14, 21:10 | kategorija Metodologija | 5 komentarai | | | Sarmatai

Įvadas

paveikslėlisŽmonijos istorijoje karai visada atspindėjo technologinio išsivystymo lygį, todėl dabartinėje, postindustrinėje epochoje Vakarų valstybės, pirmiausia – JAV, aktyviai dirba prie naujo tipo karo modelio. Ši teorija buvo pavadinta „tinkliniais karais“. Interneto tinklai ar kompiuteriniai žaidimai su ja siejasi tik sąlyginai. Tinkliniai karai – tai karinių technologijų bei šiuolaikinės visuomeninės santvarkos kokybinis postūmis.

Tinklinių karų teorija keičia branduolinio tramdymo koncepciją, vyravusią šaltojo karo metu ir besiremiančią branduolinių ginklų gamybos bei jų transportavimo į galimo priešo teritoriją varžybomis tarp dviejų galingų valstybių – JAV ir TSRS. Po Varšuvos bloko bei TSRS žlugimo liko tik vienas polius – Jungtinės Amerikos Valstijos, tapusios galingiausia pasaulio hipervalstybe.

Tinklinius karus, skirtingai nei ankstesniais laikais, vykdo ne valstybės ar blokai, o globalios, galinčios būti vienaip ar kitaip institucionalizuotos, o taip pat ir teroristinės struktūros. Sparčiai globalėjančiame pasaulyje visas socialines, ekonomines, politines bei kultūrines struktūras perima informaciniai kanalai – jie ir sudaro tinklus.

Sąvokai „tinklai“ reikėtų atskiro paaiškinimo. Tinklai, kuriais teikiama bet kokia informacija, nuo buitinės – visuomeninės–politinės, energetinės, iki karinės strategijos, iš grynai techninės priemonės tampa svarbiausia šiuolaikinės visuomenės gyvavimo arterija.

Įvairios tinklinės struktūros, prie kurių priskiriamos ryšio priemonės, masinės medijos įrankiai, transnacionalinės korporacijos, religinės, nevyriausybinės politinės organizacijos, įvairių šalių spec. tarnybos, integruojasi į bendrą lanksčią, įvairialypę struktūrą, kur tiesiogiai sąveikauja elementai, anksčiau niekada neturėję jokio tarpusavio ryšio.

Šaltojo karo metu dviejų sistemų ideologinė kova bei jų karinių technologijų vystymasis buvo atskirti vieni nuo kitų. Tinkliniuose karuose ideologijos ir technologijos yra taip susipynusios tarpusavyje, kad kartais sunku jas atskirti. Tačiau ideologijų ir technologijų esmė keičiasi: nėra jokios nacionalinių valstybių priešpriešos, nėra kapitalizmo bei socializmo konkurencijos. Viskas tapo itin subtilu.

Tinklinių karų teorija, kurią sukūrė Pentagonas, skirta kontroliuoti pasaulinę padėtį taip, kad pagrindiniai globalūs procesai tenkintų JAV interesus, ar bent jau jiems neprieštarautų. Tinklinių karų specifiką sudaro tai, kad jie vyksta nuolat ir be pertraukų, ir nukreipti ne tik prieš priešus, kokiais JAV laiko „blogio ašies“ šalis – Iraną, Š. Korėją, Siriją ir t.t., tačiau ir prieš neutralias(jos atžvilgiu) jėgas, tokias kaip Rusija, Indija, Kinija, taip pat ir prieš sąjungininkus – Europos šalis bei Japoniją.

Tinklinių karų tikslas – ne nugalėti priešą tiesioginėje kovoje (tai tik nedidelis tinklinio karo fragmentas), o imti kontroliuoti viską ir visus, taip pat ir sąjungininkus. Ši kontrolė pasiekiama pačiais įvairiausiais būdais, tačiau pagrindinis jų – įvairūs tinklai, sudaryti iš amerikiečių strategų sukurtų algoritmų. Ir net nekreipiant dėmesio į tai, kad toks algoritmas gali būti paskaičiuotas ir kitų jėgų, jo kūrimo, vystymo ir kitimo iniciatyva turi priklausyti amerikiečiams. Tinklinio kodo, kuriuo dešifruojamas ir struktūrizuojamas milžiniškas informacijos kiekis, apsauga – viena iš pagrindinių tinklinių karų užduočių.

Jei ankstesnių kartų karuose viską sprendė ginkluotė, pavyzdžiui, tankų, ar branduolinių galvučių kiekis, tai dabar svarbiausia – tinklo kodo turėjimas. Globaliame pasaulyje informacija tinkle tampa vis atviresne, tačiau jos dekodavimo bei sisteminimo menas, priešingai – vis labiau įslaptinamas. Turėti informaciją gali bet kas, tačiau iš tikro kontroliuoja ir supranta ją tik tinklinių karų specialistai.

Amerikiečiai jau pradėjo aktyviai naudoti tinklinius karus praktikoje: mes tai matėme spalvotųjų revoliucijų metu Serbijoje, Gruzijoje, Ukrainoje bei visoje kitoje posovietinėje erdvėje, kur įvairialypės informacinės strategijos bei amorfinės nevyriausybinės (dažnai jaunimo) organizacijos ir fondai sugebėjo pasiekti naudingą amerikiečiams politinį rezultatą. Ir visa tai vyko be jokio karinio įsikišimo.

Tikslas – sąlyginai „nepriklausomų“ valstybių pajungimas saviems interesams, o tai ir yra bet kokio karo užduotis, buvo efektyviai pasiektas tinkliniais metodais. Tinklinio karo eigos „karšto“ konflikto metu taisykles amerikiečiai patobulino Irake bei Afganistane.
Tačiau ne tik amerikiečiai užsiima tinkliniais karais. Jų priešai – Al-Qaeda teroristai, taip pat naudojasi šiuo modeliu, stengiasi vystyti savuosius radikalaus islamo tinklus bei prasmukti į kitus tinklus. Amerikos ekspertai mano, kad rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai buvo efektyvaus įsiskverbimo į, rodos, ypatingai įslaptintus Amerikos specialiųjų apsaugos bei saugumo tarnybų tinklus, pasekmė.

Negalime ignoruoti tinklinių karų teorijos, veikiančios visame pasaulyje. Bent jau todėl, kad JAV, siekianti planetos kontrolės, jau pradėjo tokį karą prieš visus. Todėl reikėtų suprasti to karo taisykles, įsisąmoninti principus, studijuoti strategijas, sisteminti jo logiką. Skirtingai nuo ankstesnių karų, tinklinės struktūros gali atrodyti visiškai taikios bei išoriškai niekaip nesusijusios nei su strateginiais institutais, nei su profesionalia žvalgyba – verbavimu, paslapčių išgavimu ir t.t. Nekalta nevyriausybinė šachmatų mėgėjų organizacija, jaunimo subkultūrinis judėjimas, žmogaus teisių saugotojai ar marginali religinė sekta gali būti tinklo, užsiimančio ardomąja veikla, elementu; daugelis jos narių gali apie tai nieko ir nežinoti.

1 dalis.  PASAULIS APIMTAS TINKLINIŲ KARŲ
Įmanoma absoliuti visų istorinio proceso dalyvių kontrolė.

TINKLŲ VISUOMENĖ IR JOS PRIEŠAI

Apie tinklus šiandien prirašyta daug knygų. Yra techniniai vedliai apie prekybos tinklų vystymą, šnipų žinynai apie verbavimo tinklų kūrimą. Yra instrukcijų, kaip taisyti biuro kompiuterinius tinklus. Visą laiką susiduriame su sąvoka „tinklas“, tačiau kuo dažniau ją sutinkame, tuo mažiau suprantame jos esmę.

Hierarchija vs entropija

Ne tik moderno epocha, bet ir tradicinė visuomenė, netgi religinės civilizacijos visada rėmėsi dviejų pradų – hierarchijos ir entropijos – priešprieša. Fizikos kalba, entropija – tai medžiagos perėjimas į žemesnį lygmenį, išskiriant energiją. Kitaip tariant – tai trūnijimas, kritimas, sprogimas, inercija, pasipriešinimas.

Hierarchijos visad stengėsi kurti pasaulį, kultūrinę žmonių erdvę, visuomenę, valstybę, kultą.  Suteikti atskirai paimtai tautai, didelei valstybei ar net imperijai kokią nors suformuotą, protingą, racionalią, vieningą formą, turinčią savo tikslus bei prasmingą misiją. Įvairiais laikais hierarchijos buvo skirtingos – nuo šventųjų, feodalinių, riterių, pagonių iki naujųjų laikų buržuazijos. Tas pats demokratinis centralizmas, principas, kuriuo buvo paremta tarybinė komunistų partija. Visa tai nekas kita, kaip hierarchijos formos – valdžios vertikalės.

Priešingoje nuo  hierarchijos pusėje visada buvo entropija, slypinti daugybėje faktorių. Bet kuri visuomenė iki tam tikro laiko remiasi šia priešprieša – arba hierarchija su savo logika, savo normomis, arba entropija.

Hierarchijų spektras driekiasi nuo luominio, kur praktiškai neįmanoma pakeisti savo statuso, iki demokratinių, kur egzistuoja elitų cirkuliacija. Kitoje pusėje, entropijų sferoje, formuojasi kontrelitas. Kažkuriuo metu, stiprėdamas, jis nuverčia elitą ir viskas prasideda iš naujo. Jei šio elito, kuris išsibarstęs entropiniame visuomenės sluoksnyje neleisime į valdžią, tai anksčiau ar vėliau jis tą valdžią nuvers.

Didžioji mūsų istorijoje žinomų visuomeninių santvarkų dalis buvo paremta šiuo hierarchijos ir entropijos dvilypumu. Hierarchija stengėsi suvaldyti entropiją, entropija gi stengėsi sugriauti hierarchiją, išplauti jos apačias, ištirpdyti savo nenuspėjamu elgesiu, savo iracionalumu ir pasipriešinimu. Viena svarbiausių visuomenei entropijos formų – korupcija.

Tinklinės visuomenės gimimas

80–ųjų pabaigoje, 90–ųjų praeito amžiaus metų pradžioje sociologai ėmė kalbėti apie naujo tipo visuomenę, kurią ispanų sociologas Manuel Castells pavadino „tinkline visuomene“. Ji tiesiog akyse ėmė rastis Vakaruose ir dabar vis labiau veikia mūsų gyvenimą, įpročius, papročius, mūsų gyvenimo būdą. Ypač ši įtaka matoma masinių informacijos priemonių, informacinių komunikacijų, mūsų vartojamų prekių sferoje.

Tinklinė visuomenė siūlo iš pagrindų pakeisti patį hierarchijos ir entropijos paveikslėlis sąveikos principą, ir čia svarbiausia sąvoka tampa „tinklas“. Tai gali būti žvalgybos, prekybos, religijos, įtakos agentų, informacinis, transliacijos tinklas (-ai).

Interneto tinklas taip pat yra visuotinio tinklo įkūnijimas. Tačiau internetas nėra vienintelis tinklas. Egzistuoja taip pat ir politiniai, sektantų, teroristų tinklai – visi jie iš esmės veikia kitokiu principu, nei kitos visuomenių grupės. Šiandien jau nebegalime ignoruoti šių, kaip ant mielių augančių tinklų mūsų visuomenėje, vis dažniau priminančių apie save. Pamažu mes patys tampame tais elementais, vienaip ar kitaip integruotais į tuos tinklus.

Natūralūs tinklai

Šiuolaikiniai sociologai, manantys, kad tinklinė visuomenė – tai naujo civilizacijos modelio, kurį jie vadina  postmoderno civilizacija, požymis, – teigia, kad, pavyzdžiui, priklausymą etninei mažumai galime laikyti tinkliniu faktoriumi. Daugelyje tinklinių visuomenių etninė žmogaus (prancūzo, afrikiečio, ruso, slavo, anglo) priklausomybė neturi jokios reikšmės. Svarbu – pilietybė. Jei žmogus – Prancūzijos pilietis, vadinasi jis – prancūzas. Kas jis pagal etnosą – arabas, Afrikos genties atstovas ar grynakraujis Prancūzijos gyventojas, vokietis ar rusas – nesvarbu. Taip yra beveik visose šalyse. Svarbi yra pilietybė, nors etninė priklausomybė, kuri nėra fiksuojama žmogaus teisių statuse bei daugelyje šalių nėra žymima pase, atitinkamomis sąlygomis taip pat tampa tinklo požymiu. Ši senovinė, archajiška savybė šiandien vėl tampa aktuali, kadangi šioje postmoderno epochoje jau kalbame apie dirbtinius tinklus.

Postmoderne visuomenė tampa vis labiau tinkline. Tinklas – savaime svarbi sąvoka. Mums atrodo, jog žinome kas yra tinklas. Iš tikro, kad suprastume kas yra tinklas, reikia pasistengti, kadangi įprastas tinklo įsivaizdavimas yra grynai technologinis.

Tinklu mes vadiname tokį siūlų raizginį, kuris turi daugybę mazgų. Kai mes bandome įsivaizduoti tikrą tinklą, mes nematome nei jo pradžios, nei pabaigos, nematome vidurio, viršaus ir apačios. Viskas, kas sudaryta tokiu būdu yra tinklas. Tai forma, kuri jungia į tokią visuomenę, tokią sistemą, kuri neturi viršaus ir apačios, nėra joje centro ir periferijos, nėra svarbaus ir antraeilio, jis neturi nei magistralinio, nei marginalaus maršruto, ten vieni su kitais jungiasi vedini keisčiausios logikos, kuri nuolatos vystosi ir kinta.

Tinkliniai modeliai, kur informacijos, žinių, žmogaus, politinės linijos, ideologijos, ekonominių faktorių, pinigų ar prekių maršrutai gali kerotis pačiais įvairiausiais būdais, ir tęstis vos ne chaotišku režimu. Tai ir yra tinklas. Tačiau, skirtingai nuo tradicinių, mums įprastų visuomenių, paremtų centralizuotos, racionalios, proto valios, kartais žiaurios hierarchijos ir chaotiškos entropijos priešprieša, tinklas – abiejų pastarųjų sintezė. Tinkle daugiau organizuotumo ir hierarchiškumo, nei natūraliame chaose ar nebūtyje, inercijoje. Taip pat tinkle gerokai mažiau organizuotumo ir sąmoningumo, nei tradicinėje visuomenėje – hierarchijoje, valstybėje, tradiciniame moksle, teisės institutuose, politinėse, net ekonominėse struktūrose, firmose bei išvystyto kapitalo gamybos organizacijose, kurios ir taip į savo struktūras įdėjo didelę dalį laisvės bei lankstumo sandorių bei ekonominių strategijų sudarymui.

Prievartos rizoma

Tinklinė visuomenė, kuri neišvengiamai mus įtraukia, suteikia savo hierarchijos ir entropijos santykio problemos sprendimą. Tinkle šie reiškiniai susijungia. Tinklas – tai organizacija, artimesnė chaosui, laisvei, labiau nenuspėjama ir spontaniška, nei mechanizmas, kuriuo remiasi racionali hierarchija.

Daugelis filosofų, tyrinėjančių postmoderną, neatsitiktinai tinklines organizacijas vadina šakniagumbiais. Jie auga ne taip, kaip įprasti augalai – stiebas viršun, šaknys žemyn, jie dauginasi po žeme ir savaime bet kurioje vietoje išleidžia stiebą ir šaknis. Kartais jų stiebas būna be šaknų, kadangi pats šakniagumbis ir yra šaknis, kartais būna šaknys, einančios žemyn nuo paties šakniagumbio, kuris dauginasi po žeme dar giliau ir į šoną be kamieno. Kartais šakniagumbis augalas išleidžia kamieną ir aukštyn ir žemyn. Tačiau kaskart, kai norime išrauti tokį augalą, mes išrauname tik jo fragmentą. Pati šakniagumbio sistemos visuma mums lieka nematoma – ji ir toliau savaime dauginasi, nugalėdama kliūtis savo kelyje. Tokia šakniagumbių, arba rizomatinė tinklinės visuomenės forma vis labiau plinta. Taip atrodo persikertančių, uždengiančių vienas kitą, tinklų sfera.

Realybėje tinkliniai modeliai turi tiesioginį ryšį su destrukcinių modelių, ardančių valstybės tvarką, paplitimu. Pavyzdžiui, su „oranžiniu“ Ukrainos elementu, kuris įsilieja į šios valstybės valdžios organą – Aukščiausiąją Radą, taip pat ir Rusiją bei kitas valstybes. Veikiančių plintančių destrukcinių įtaisų dėka vyksta neonacistinių partijų legalizacija bei jų įtakos stiprėjimas. Tai – taip pat postmoderno ypatybė. Pavyzdžiui, moderno epochoje, pokariu, tokie dalykai niekam, turinčiam sveiko proto, nebūtų net į galvą atėję. Tik nedidelės tinklinio pobūdžio ekstremistų grupelės galėjo juokais ar rimtai užsiminti apie nacistinių nusikaltėlių reabilitavimą. Deja, šiandien viskas įgauna daugiau žaidybinį pobūdį. Tai irgi yra tinklų savybė.

Tinklinis visuomenės modelis leidžia mums atsisakyti hierarchinių struktūrų, kuriomis žmonija gyveno iki šiol ir inertiškai tebegyvena šiandien. Kalbame apie moralę – kas gali ir ko negali būti. Štai, Tarantino filmuose, žiaurumas tampa banalus, ironiškas, kai žmogžudystė ar koks kitas nusikaltimas įpinamas į kasdienę kalbą, pvz., filmuose „Kriminalinis skaitalas“ ar „Pasiutę šunys“. Tarantino filmus galime naudoti iliustruojant ne tik požiūrį į siužetą, kinematografą, bet ir kasdienius, mus supančius procesus.

Prievartos tematika hierarchinėje visuomenėje visada yra arba hierarchijos prerogatyva – taip vadinamas prievartos iš valstybės pusės, valdžios pusės, legalizavimas – arba tai tampa nusikaltimu, jei prievarta ar žmogžudystė yra vykdoma iš entropijos pusės – tada už tai žiauriai baudžiama. Šitaip yra grindžiamas hierarchijos ir entropijos santykis.

Tinklinėje visuomenėje mes matome, kaip šis vienareikšmiškas santykis išsisklaido. Nedidelis teroristinis tinklas, toks, kaip, pavyzdžiui, Al-Qaeda, kurios niekaip negalime lyginti su pasaulinio lygio amerikietiškąja jėga, – tinklų, jų modelių ir veikimo algoritmų pagalba suduoda milžinišką smūgį JAV, smūgį, žudantį žmones. Tačiau tam jie panaudoja esančias po ranka priemones – civilinės aviacijos lėktuvus, dispečerių tarnybos tinklo nulaužimą bei daugelį kitų būdų ir metodų, kurie niekaip netelpa į tradicinio karo eigos rėmus.

Tokiu pat principu kilo tinklinių karų idėja. Tinkliniai karai kariaujami parankinėmis priemonėmis, o prievartos naudojimas, žala, kartais labai didelė, daroma pasitelkus tai, ką galima rasti agresijos objekto viduje, tai, kas yra jo paties dalis, perimant jo paties struktūras. Pati prievarta tampa tinkline.

Daugelis tinklų, kurie kuriami tiesiog mūsų akyse – kaip natūralūs, taip ir dirbtiniai – sudaro milžinišką struktūrą, kurioje įvairūs potinkliai persikerta vienas su kitu. Žmogus, pavyzdžiui, gali išnešioti arbatą marketingo tinkle, naudotis tinklo resursais, interneto tinklu, tuo pačiu metu būti nevyriausybinės organizacijos nariu ir taip pat sėkmingai būti žvalgybinio tinklo nariu.

Manipuliavimas tinklais, šios bene chaotiškiausios tinklų sistemos valdymas, yra aukščiausia valdymo forma šiuolaikinėje visuomenėje. Tinklai lengvai kerta valstybių sienas, įveikia ekonomines bei juridines kliūtis, įauga į mūsų gyvenimą, į mūsų praktiką, tampa mums kažkuo, be ko negalime apsieiti. Pamažu mes iš įprastų žmonių, hierarchinių, su savo požiūriu į prievartą, teisę, į požiūrį „įmanoma“ ir „neįmanoma“, moralę bei dorą, virstame globalaus tinklo segmentais.

Per pajungtus į tinklą narius galima perkošti bet ką. Teigiamus dalykus, pavyzdžiui, pinigus ar informaciją, ir visiškai neigiamus – tamsiuosius impulsus, stimulą atlikti kokius nors destruktyvius veiksmus, kurie, jei mes sugebėtumėme išsaugoti savo pradinę vertybių skalę, niekada mums net į galvą neateitų. Būtent dėl tos priežasties tinklai, kurių mes nepažįstame, kelia mums milžinišką grėsmę.
Tačiau, kaip ir kiekvieną ginklą, tinklus galime naudoti mes, o kažkas gali juos panaudoti ir prieš mus. Šiandien tinklai mums yra priešiški, tačiau pakanka juos suvokti bei pradėti naudoti, ir mūsų tinklinė visuomenė įgys priešų.

II dalis: Tinklinė visuomenė. Grėsmė slypinti tinkluose [2]

vertė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 5

  1. vaidmantas bite says:

    Kol kas sunkiai suvokiu, kas tie tinklai, labai jau mistifikuotai aprasyta, truksta konkreciu pavyzdziu ir ju platesnio paaiskinimo, kas turetu buti pirmoje dalyje. Nes dabar turejau savo isivaizdavima apie tinkline visuomene, kurio nei paneige, nei patvirtino. Kas tuos tinklus formuoja ir i kieno rankas jie sueina?

  2. artas says:

    >>vaidmantuui bitei>>>

    Tinklai, sudarant sąlygas (kurios sudaro postūmį) formuojasi lyg ir patys, o kontroliuoja juos:

    Citata iš straipsnio:

    „Tinklinių karų teorija, kurią sukūrė Pentagonas, skirta kontroliuoti pasaulinę padėtį taip, kad pagrindiniai globalūs procesai tenkintų JAV interesus, ar bent jau jiems neprieštarautų. Tinklinių karų specifiką sudaro tai, kad jie vyksta nuolat ir be pertraukų, ir nukreipti ne tik prieš priešus, kokiais JAV laiko „blogio ašies“ šalis – Iraną, Š. Korėją, Siriją ir t.t., tačiau ir prieš neutralias(jos atžvilgiu) jėgas, tokias kaip Rusija, Indija, Kinija, taip pat ir prieš sąjungininkus – Europos šalis bei Japoniją.“.

  3. Kestutis says:

        Cia kiek painokai… bent jau kiek as supratau is to straipsnio, tai esme yra didziulio informacijos kiekio ismetimas ziniasklaidai ir kitoms masinems informacijos priemonems, kuriame blogi,  ziaurus, ir kiti  nepateisinami dalykai labai gudriai perteikiami kaip iprasti, geri ir netgi sveikintini, ko pasekoje zmones vis labiau „susipainioja“ tarp ivairiu savoku, ir nustoja kreipti demesi i tokius dalykus, kaip agresyvi ir neleistina J.A.V uzsienio ir monetarine politika, ar netgi akiplesiska skandinavijos banku veikla Lietuvos zmoniu atzvilgiu atvirai juos skurdinant daugumai pradeda atrodyti kaip iprastas ir priimtinas dalykas…
       Jei teisingai supratau kaip kovoti pries tuos tinklus, tai:
    A. Sunaikinti (ar isardyti) Pentagona ir J.A.V valdzia… 
    B. Kurti, remti ir stiprinti tautine ziniasklaida, dar skiriancia balta nuo juoda.
    c. Prisilaikyti doroves ir morales normu isbandytu per tukstancius metu…
    D. Telktis ir vienytis, ko pasekoje, per atitinkama laikotarpi susidares „savo“ elitas susikloscius palankioms aplinkybems sugebes pakreipti zmoniu mases  konkreciam atkirciui…
      Ar cia teisingai supratau?

  4. Algirdas says:

    Neteisingai supratote. Citata iš straipsnio – „Tinklu mes vadiname tokį siūlų raizginį, kuris turi daugybę mazgų. Kai mes bandome įsivaizduoti tikrą tinklą, mes nematome nei jo pradžios, nei pabaigos, nematome vidurio, viršaus ir apačios. Viskas, kas sudaryta tokiu būdu yra tinklas. Tai forma, kuri jungia į tokią visuomenę, tokią sistemą, kuri neturi viršaus ir apačios, nėra joje centro ir periferijos, nėra svarbaus ir antraeilio, jis neturi nei magistralinio, nei marginalaus maršruto, ten vieni su kitais jungiasi vedini keisčiausios logikos, kuri nuolatos vystosi ir kinta.

    Tinkliniai modeliai, kur informacijos, žinių, žmogaus, politinės linijos, ideologijos, ekonominių faktorių, pinigų ar prekių maršrutai gali kerotis pačiais įvairiausiais būdais, ir tęstis vos ne chaotišku režimu. Tai ir yra tinklas. Tačiau, skirtingai nuo tradicinių, mums įprastų visuomenių, paremtų centralizuotos, racionalios, proto valios, kartais žiaurios hierarchijos ir chaotiškos entropijos priešprieša, tinklas – abiejų pastarųjų sintezė.

    Svarbūs yra tinklo MAZGAI ir tinklo KODAI.

    Be to, čia tik teksto I dalis… Palaukime tęsinio

  5. zjb says:

    Tinklai nėra chaotiški. Jie gudriai valdomi. Tai truputį sudėtingiau, nei memai  http://lt.wikipedia.org/wiki/Memas.
    Tai kaip kirminas prieš kompiuterinį virusėlį.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top