Valdas Anelauskas: „Amerika, grasinanti sankcijomis Rusijai, nesijaučia atsakinga už valstybinį perversmą ir chaosą Ukrainoje?“

2014, rugpjūčio 23, 5:06 | kategorija Ideologija | 15 komentarų | peržiūrų 1 282 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Juozas IVANAUSKAS

Pietryčių Ukrainoje nei žadėtų paliaubų, nei derybų su vietos sukilėliais taip ir nebuvo, tęsiasi pilietinis karas, proamerikietiškos Kijevo chuntos ciniškai pavadintas „antiteroristine operacija“, kurios metu žūsta beginkliai gyventojai, moterys, vaikai… O visa tai prasidėjo po JAV ir ES viršūnių remiamos Maidano „revoliucijos“ išprovokuoto valstybinio perversmo, kuomet nuvertus oligarchą Viktorą Janukovičių, valdžios olimpe atsirado kitas oligarchas Petro Porošenka, kurio rankos iki alkūnių jau suteptos ukrainiečių krauju!..

Naujasis Ukrainos vadovas birželio 27 d.  Briuselyje pasirašė laisvosios prekybos ir politinio bendradarbiavimo susitarimą su Europos Sąjunga. „Per pastaruosius mėnesius Ukraina sumokėjo didžiausią galimą kainą, kad išsipildytų jos europinės svajonės“, – kalbėjo prezidentas P.Porošenka Bendrijos lyderiams per iškilmingą sutarties pasirašymo ceremoniją, pabrėždamas, jog pasirašo Asociacijos sutartį parkeriu, ant kurio yra užrašas: „2013. lapkričio. 29. Vilnius“.

Šis P.Porošenkos gestas neliko nepastebėtas. Kairiosios partijos „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ lyderė, europarlamentarė Tatjana Ždanoka pareiškė, kad tas parkeris, kuriuo Ukrainos prezidentas pasirašė Asociacijos sutarties dalį su ES, yra užpildytas ne rašalu, o žmonių krauju: „Tas parkeris, kuriuo šiandien P.Porošenka pasirašė sutartį, – jame ne mėlynas rašalas, ten kraujas žmonių. Kraujas nekaltų žmonių ir tų, kurie buvo suklaidinti, kad Ukraina turės naują ir laimingą gyvenimą. Tai, toli gražu, ne taip!..“, – „LifeNews“ televizijai teigė Latvijos politikė.

Tuo pat metu Jungtinės Tautos paskelbė, kad iš karinio konflikto draskomos pietryčių Ukrainos į Rusiją pabėgo apie 110 tūkst. žmonių, daugiausia – moterys su vaikais, seneliai ar šiaip neįgalūs žmonės: „Nuo 2014 metų pradžios 110 tūkst. ukrainiečių atvyko į Rusiją“, – žurnalistams birželio 27 d. sakė JTO pabėgėlių atstovė Melissa Fleming. Vėliau agentūrai AFP ji patikslino, jog dauguma gyventojų pabėgo iš rytinių Donecko ir Luhansko regionų, kur ukrainiečių pajėgos kovoja su separatistais iš rusakalbių bendruomenės. Milžiniški pabėgėlių srautai iš Ukrainos į Rusiją akivaizdus įrodymas – teroristinių atakų įbauginti žmonės bėga nuo mirties…

Jungtinių Tautų Organizacijos stebėtojai birželio 18 d. išplatino pranešimą apie žmogaus teisių pažeidimus Ukrainoje. 58 puslapių dokumente pažymima, jog žmogaus teisių pažeidimais rytinėje Ukrainos dalyje laikytini žmonių grobimo, sulaikymo, kankinimų bei nužudymų faktai. Pabrėžiama, jog dažniausiai tai daro kariškiai. Jėgos struktūrų savivalės aukomis tampa ir profesionalūs žurnalistai, dirbantys rytinėje Ukrainos dalyje. Pavyzdžiui, gegužės mėn. vidury, netoli Slaviansko vykdant (anti)teroristinę operaciją, artilerijos šūviai pakirto italų žurnalistą Andreą Rokelį ir jo vertėją Andrejų Mironovą. Kiek vėliau nuo minosvaidžio skeveldrų žuvo du TV žurnalistai iš Rusijos – Igoris Korneliukas ir Antonas Vološinas, o birželio 30 d. netoli Donecko nuo kulkosvaidžio automato serijos paleistos į autobusą, kuriuo važiavo ukrainiečių motinos pasiimti savo sūnų iš karo zonos, buvo mirtinai sužeistas Pirmojo Rusijos kanalo operatorius Anatolijus Klianas, filmavęs reportažą iš įvykio vietos…

Žmogaus teisių gynėjai pažymi, jog Ukrainos valstybinė žiniasklaida eskaluoja įtampą, provokuoja žmones šiurkščia kalbėsena, kursto šalies susiskaldymą. Anot JTO stebėtojų, pietrytinėje šalies dalyje įsigalėjo prievarta ir beteisiškumas, čia gan dažni karo veiksmuose nedalyvaujančių žmonių grobimai, plėšimai bei taikių gyventojų žudynių faktai. Be to, yra užfiksuota, kad Ukrainos kariuomenė daugybę kartų bombardavo civilių gyventojų namus, ligonines bei vaikų darželius. JTO duomenimis, iš viso nuo balandžio iki birželio abiejų konflikto pusių buvo pagrobti 387 žmonės, tarp jų – 39 žurnalistai. Žmogaus teisių gynėjai kalba apie „prorusiškų aktyvistų“ dingimo faktus. Pranešime paminėta 11 atvejų, kai Ukrainos spec. tarnybų sulaikyti žmonės dingdavo be žinios.

Ypatingas dėmesys JTO pranešime sutelktas gegužės 2-ąją įvykusiai tragedijai, kuomet riaušininkų padegtuose Odesos Profsąjungų rūmuose „Dešiniojo sektoriaus“ radikalai-neofašistai žiauriai susidorojo su rusakalbiais gyventojais. Tą kart buvo nužudyta arba tiesiog „dingo be žinios“ virš šimto beginklių žmonių. Išsamus tyrimas nebuvo atliktas, tarptautinė bendruomenė tyli…

Nepaisant šiurpios realybės bei chaoso Ukrainoje, Didžiojo septyneto šalims pagrasinus Rusijai naujomis sankcijomis, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė tai pavadino „labai gera žinia“, mat sankcijos, kuriomis neva siekiama priversti Rusiją neremti pietryčių Ukrainos sukilėlių, bus koordinuojamos tarp turtingiausių Europos valstybių. Paprastai, ES apie sankcijas prakalba po to, kai JAV prezidentas Barackas Obama pagrasina Rusijai naujomis sankcijomis…

Negana to, Raudonoji Dalia pataria Vakarams tapti ekonomiškai labiau nepriklausomais nuo Rytų kaimynės, esą tai „pernelyg rizikinga“: „Kai kurių Baltijos šalių politikai iš Rytų sulaukia pasiūlymų, kad jeigu jų šalis išstotų iš NATO, gautų pigesnės naftos ar dujų“, – neseniai duodama interviu Vokietijos portalui  focus.de pareiškė D. Grybauskaitė. Pasak naujienų agentūros „Reuters“, Lietuvos prezidentė Rusijos vadovo Vladimiro Putino taktiką prilygino Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino ir nacių lyderio Adolfo Hitlerio veiksmams: „V. Putinas naudoja tautybę kaip dingstį užkariauti teritorijoms karinėmis priemonėmis. Tą patį darė J. Stalinas ir A. Hitleris, todėl šis palyginimas esąs visiškai tikslus“, – D. Grybauskaitę cituoja pasaulio naujienų agentūros.

Pasak JAV gyvenančio disidento Valdo ANELAUSKO, dvigubi standartai jau seniai tapo įprastine tarptautinės bendruomenės praktika, o visokios ten „logikos“, „teisės“, „moralės normos“ pasitarnauja kaip kažkam naudinga dūmų uždanga. Keliama baisiausia isterija, dėl nesiliaujančio teroro Ukrainoje kaltinamas Kremlius ir „fašistas Putinas“. Sisteminė žiniasklaida Lietuvoje, itin uoliai varanti propagandą „į vienus vartus“, panašėja į sovietmečio. Vykstant intensyviam šaltojo karo eskalavimui tarptautiniu mastu pačiu aukščiausiu lygiu, kas turėtų prisiimti atsakomybę už geopolitinio konflikto kurstymą bei sunkiai prognozuojamas visos tos psichozės pasekmes?!..

„Ukrainoje įvykdytas valstybinis perversmas, Maidano „revoliucija“ – JAV geopolitinio karo prieš Rusiją neatsiejama dalis, siekiant sukiršinti slavų tautas, kad būtų lengviau jomis manipuliuoti. Žmonės turėtų pagaliau suprasti, kad didžiausia atsakomybė tenka JAV. Būtent Amerika tokią situaciją sukūrė Ukrainoje, siekdama pakenkti Rusijai. Ne Rusija, o NATO vis tolyn ir tolyn braunasi į Rytus, nors savo laiku M. Gorbačiovui buvo pažadėta, jog to niekada nebus daroma. Ukrainai išėjus iš Rusijos įtakos sferos, Amerikos „anakondos žiedas“ dar labiau ėmė spausti Rusiją. Kodėl gi Rusija turėtų nusileisti JAV globalistams, propaguojantiems „naująją pasaulio tvarką“? Ko gero, net ir „Dėdulė“ Landsbergis  nesugebėtų atsakyti…

Kryme ukrainietiška tarme kalbantį gyventoją, ko gero, sunku būtų rasti. Tikrų ukrainiečių ten niekada nebuvo, nes Krymas visada buvo rusų žemė, už kurią rusai daug kraujo praliejo karuose su turkais. Krymas atsidūrė Ukrainos sudėtyje, kai TSRS vadovas Nikita Chruščiovas 1954 m. kažkodėl nusprendė prijungti jį prie Ukrainos. Sevastopolis visada buvo ir yra ypatingos strateginės svarbos karinio laivyno Juodojoje jūroje uostas. Akivaizdu, jog šią teritoriją JAV norėjo užgrobti bei įrengti ten NATO laivyno bazes!.. Tad kaip gi Rusijos prezidentas V.Putinas turėjo į tokias JAV užmačias reaguoti? Pagaliau, kaip bet kokia kita normali, civilizuota valstybė Rusijos vietoje į tai reaguotų?!..“ – retoriškai klausia Valdas Anelauskas.

Ir iš tikrųjų, kodėl Kosovo albanai turėjo teisę į referendumą dėl nepriklausomybės, o Krymo rusakalbiai neturi? Kodėl JAV bombonešių atakomis galėjo ardyti buvusios Jugoslavijos teritorinį vientisumą, o Rusija, įvykus Krymo referendumui, negali pažeisti radikalių nacionalistų bei saujelės oligarchų uzurpuotos Ukrainos vientisumo? Kodėl galima remti čečėnų siekį į nepriklausomybę nuo Rusijos, bet negalima remti rusakalbių Krymo ar Donbaso gyventojų, norinčių būti nepriklausomais nuo Ukrainoje siautėjančios proamerikietiškos Kijevo chuntos?

Kodėl JAV ir NATO gali bombarduoti ir okupuoti Iraką, Libiją, Siriją ir tai nelaikoma agresija, nors tokiose „taikdariškose misijose“ žūva šimtai tūkstančių civilių gyventojų, o Rusijos kariuomenės įvedimas į Krymą, kurio metu faktiškai niekas nežuvo, laikomas baisiausia agresija?!..

– Vieša paslaptis, jog taip vadinamos „spalvotosios revoliucijos“ nėra kažkas spontaniško, netikėto, kažin ar apskritai jos būtų įmanomos be užsienio ideologinės bei finansinės paramos?

– Tarkim, nuo 1917 metų bolševikinės revoliucijos Rusijoje šių laikų „spalvotosios revoliucijos“ skiriasi tuo, kad valdžia verčiama ir imama nebūtinai ginkluotu būdu, nors kraujo ir aukų dažnai neišvengiama. Tiek finansai, tiek ir kitokia pagalba, kaip prieš šimtą metų, taip ir dabar ateina iš vis tos pačios anapus Atlanto esančios šalies – JAV. Atrodytų, lyg ir praėjo tie laikai, kai valstybinius perversmus pasaulyje organizuodavo atsiųsti po diplomatine priedanga spec. tarnybų agentai, su ilgais juodais paltais ir tamsiais akiniais. Šiandien Amerika kišasi į kitų šalių vidaus reikalus daugiausia naudodamasi kaip priedangą visokias taip vadinamas „nevyriausybines organizacijas“, per kurias finansuojama prieš esamą valdžią protestuojančią opoziciją. Tokiu būdu kurstomas visuomenės susipriešinimas, daroma įtaka rinkimams ir netgi organizuojamos riaušės, kaip tai įvyko šių metų pradžioje Ukrainoje. Destabilizuojančią sumaištį šalyje finansuoja arba tiesiogiai CŽV, arba JAV valstybės departamentas – per specialiai tuo tikslu įkurtus fondus bei agentūras.

– Ar  galėtumėte detaliau paaiškinti – kokios tai Amerikos „labdaringos“ organizacijos, kurios pasitarnauja valstybiniams perversmams Europos šalyse?

– Bene pati storiausia JAV valstybės departamento „piniginė“ vadinasi – „Tarptautinio vystymo agentūra“ (angl. United States Agency for International Development“ arba – USAID). Tik nereikėtų manyt, jog tai kažkokia visuomeninė nevyriausybinė organizacija. Priešingai, USAID kaip tik labai dosniai finansuojama iš JAV vyriausybės biudžeto. Apie šios organizacijos veiklą Lietuvoje mažai ką žinau, tad geriau nieko ir nekalbėsiu. Tačiau apie tai, kaip būtent per USAID buvo ir yra kišamasi į Rusijos bei Ukrainos vidaus reikalus, šiandien informacijos turima daugiau nei pakankamai.

Neapsikentusi Rusijos vyriausybė 2012 metų rugsėjo mėnesį pagaliau išvis liepė šitiems veikėjams išsinešdinti ir USAID biuras Maskvoje buvo uždarytas. Tada ir paaiškėjo, kad USAID, net du dešimtmečius teikusi paramą „demokratijos skatinimui“ Rusijoje, šiai „misijai“ skyrė beveik 3 milijardus dolerių!..

JAV finansinė parama įvairioms neva „žmogaus teisių“ bei „pilietinės visuomenės ugdymo“ programoms Rusijoje pradėta pumpuoti iškart po to, kai subyrėjo Tarybų Sąjunga, o ją gaudavo net 57 įvairios organizacijos, įkurtos įvairiuose Rusijos miestuose! Vien tik 2012 metais USAID ketino Rusijoje išleisti apie 50 milijonų dolerių, tačiau šitiems „geradariams“ teko nešdintis iš šalies. Apie USAID biuro Rusijoje uždarymą paskelbusi Maidane pagarsėjusi „vaišingoji“ JAV valstybės departamento atstovė Viktorija Njuland tada pasakė, kad Rusijos pareigūnų reidai prieš šalyje veikiančias „nevyriausybines organizacijas“ neva prilygstą „raganų medžioklei“, bet užtikrino, kad JAV ir toliau vis tiek „rems demokratiją, žmogaus teises ir tvirtesnės pilietinės visuomenės ugdymą Rusijoje “. Ką gi, kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim…

Visai neseniai sužinojau, jog JAV kongrese bus svarstomas įstatymo projektas, pateiktas 26 politikų respublikonų, tarp kurių aršus rusofobas Džonas Makeinas. Šis dokumentas, pažymėtas 2277 numeriu yra patalpintas oficialiame JAV kongreso tinklalapyje internete (http://beta.congress.gov/bill/113th-congress/senate-bill/2277/text arba https://www.sarmatas.lt/06/rusijos-agresijos-prevencijos-istatymas-jav-senate/), tad su juo gali lengvai susipažinti kiekvienas norintis. O vadinasi jis – „Russian Aggression Prevention Act 2014“, kas išvertus į lietuvių kalbą būtų: „Rusijos agresijos prevencijos 2014 m. aktas“.

Be jame numatomų visokiausių įvairių sankcijų ir karinių manevrų pravedimo visai šalia Rusijos sienų, minėtas projektas taip pat numato 2015-2017 metais skirti po 10 milijardų (!) dolerių kasmet (!) „demokratijos vystymui“ Rusijoje. Iš esmės tai reiškia ne ką kitą kaip įžūlų JAV kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus. Palyginkime, jeigu Ukrainos destabilizacijai buvo išleista „tik“ 5 milijardai dolerių per 20 metų, tai čia suma, kaip matome, nepalyginamai didesnė – net 30 milijardų per tris metus!..

– Tačiau dabar galbūt vertėtų kiek plačiau pakalbėti ne tiek apie Rusijos „demokratizavimą“, bet apie pastarojo meto įvykius Ukrainoje ir apie USAID veiklą būtent Ukrainoje?

– Be abejo, kol kas tai yra aktualiausia tema, juk gerai matome iki ko ten prieita… Milijardų dolerių iš Amerikos pumpavimas Ukrainos „demokratizuotojams“ vyko ir tebevyksta įvairių neva „labdaringų“ programų pretekstu. Belieka tik išsiaiškinti, kas koordinuoja JAV Valstybės departamento pinigų injekcijas į Ukrainą. Neseniai sužinojau, jog Ukrainoje už JAV interesų protegavimą yra atsakinga konsultacinė agentūra „PBN Hill+Knowlton Strategies“.

Jeigu pamenate, aną kart kalbėdamas apie JAV propagandos juodąsias technologijas ir tiesiog begėdišką apgaulę, užsiminiau kaip 1990 metais, norint užsitikrinti amerikiečių ir „tarptautinės bendruomenės“ palaikymą karui Irake, buvo išgalvota istorija apie tai, kad Irako kareiviai Kuveite esą žudė ką tik gimusius kūdikius, o kažkokia mergina, kurios tapatybė buvo slepiama, neva norint apsaugoti okupuotame Kuveite gyvenančią jos šeimą, viešai paliudijo, kad pati savo akimis viską yra mačiusi… Tos merginos liudijimas šimtus kartų buvo rodomas per televiziją visame pasaulyje, bet paskui paaiškėjo, kad tai tėra gryniausias melas, nes pati liudytoja buvo Kuveito ambasadoriaus JAV dukra!..

Visą šią melagingą istoriją sukurpė ir visam pasauliui paskelbė viešųjų ryšių agentūra „Hill & Knowlton Strategies“. Su šita agentūra buvo susiję ir daugiau visokiausių skandalų, visų čia nesuminėti, bet ką aš norėčiau būtinai pabrėžti: pastarųjų kelių metų bėgyje ši agentūra labai aktyviai atstovauja skalūnų dujų industrijai, siekiant įvairiose šalyse įtikinti visuomenę, kad skalūnų dujų išgavimo procesas esąs visiškai nekenksmingas. Dar reikėtų pridurti, kad savo veiklą kompanija „Hill and Knowlton“ jau ganėtinai ilgą laiką, nuo 1997 metų vysto ir Lietuvoje, tiktai vadinasi ji kitaip – „Viešųjų ryšių partneriai“…

– Na, o nuo kada JAV agentūros „PBN Hill+Knowlton Strategies“ filialas pradėjo savo veiklą Ukrainoje?

– Beveik tuo pat metu, 1996 metais „PBN Hill+Knowlton Strategies“ įsteigė savo atstovybę ir Kijeve. Pirmuoju šios agentūros projektu Ukrainoje tapo kažkokios „Ukrainos rinkos reformų švietimo programos“, finansuotos būtent per USAID, koordinavimas. Kijevo būstinės vadovu buvo paskirtas Mironas Vasilikas – ukrainiečių kilmės JAV pilietis, jaunystėje darbavęsis JAV Kongreso Ukrainos komitete, vadovavęs Ukrainos nacionalinės tarnybos informacijos skyriui.

Beje, tuomet tos tarnybos direktore buvo mano kadaise pažinota Katerina Čiumačenko, vėliau tapusi Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos žmona. Atvykusi į Ukrainą jinai kurį laiką vadovavo USAID globoje veikusiai finansinių konsultacijų firmai „Barents Group“ ir taip susipažino su būsimuoju Ukrainos prezidentu, tuo metu dirbusiu Ukrainos nacionalinio banko direktoriumi. K.Čiumačenkos tautietis Mironas Vasilikas buvo Džordžo Sorošo lėšomis įsteigto „Tarptautinio perspektyvų tyrimų centro“ stebėtojų tarybos narys. Būtent tas centras rengė sutarties dėl laisvos prekybos tarp Ukrainos ir ES zonos projektą, tos pačios Asociajacijos sutarties, kurios nepasirašymas pernai Vilniuje ir sukėlė protestus bei smurtą Kijevo gatvėse. Beje, neseniai ponas M. Vasilikas tapo „PBN Hill+Knowlton Strategies“ generaliniu direktoriumi…

Ta pati agentūra „PBN Hill+Knowlton Strategies“ buvo atsakinga ir už Ukrainos žydų kilmės boksininko Vitalijaus Klyčko (šiuo metu Kijevo mero) pristatymą JAV valstybės departamentui, Baltiesiems rūmams, Kongresui, kuomet jam buvo ruošiamas politinis vaidmuo opozicijoje Maidano „revoliucijos“ metu. Būtent ši agentūra Vitalijų Klyčko pristatė JAV senatoriui Džonui Makeinui ir kitiems reakcingiems valdžios atstovams, rusafobams, kuriems pats žodis „Rusija“ kelia baisią alergiją…

Tai tiek trumpai apie USAID bei „Hill & Knowlton“ agentūras. Be abejo, Ukrainoje veikia ir daugiau Amerikos agentūrų. Pavyzdžiui, galėčiau paminėti dar vieną politinių konsultacijų kontorą – „Greenberg Quinlan Rosner“, kurios įkūrėjas Stenas Grinbergas kadaise labai glaudžiai bendradarbiavo su JAV prezidentu Bilu Klintonu. Firma šefavo Klintono rinkimų kampanijas, padėdavo Demokratų partijai per rinkimus į Kongresą, bei per JAV valstijų gubernatorių rinkimus.

Girdėjau, šiuo metu čia pas mus Oregono valstijoje jie labai aktyviai darbuojasi siekdami legalizuoti marihuaną. Beje, būtent „Greenberg Quinlan Rosner“, galima sakyti, atvedė Gruzijoje į valdžią M. Saakašvilį, o po to mokė jį vadovauti Gruzijai pagal „amerikietiškus standartus“… Nemažai ši agentūra prisidėjo ir prie 2004 metų „oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje organizavimo bei V. Juščenkos tapimo Ukrainos prezidentu.

Tiek „Greenberg Quinlan Rosner“, tiek ir „Hill+Knowlton Strategies“, yra tik dalis tos grandiozinės kampanijos, kuri koordinuojama ne tik per „Tarptautinio vystymosi agentūrą“ (USAID) bet ir (gal net didesne dalimi) „Nacionalinio demokratijos rėmimo fondo“ (National Endowment for Democracy), siekiant izoliuoti Rusiją, vykdyti joje kenkėjišką veiklą bei visaip trukdyti galimam politiniam, socialiniam, o ypač ekonominiam Rusijos bendradarbiavimui su buvusiomis TSRS šalimis. Būtent šis „Nacionalinis demokratijos rėmimo fondas“ slapta finansuoja daugumą Rusijoje veikiančių proamerikietiškų organizacijų.

Kaip teigiama oficialioje internetinėje svetainėje, „Nacionalinis demokratijos rėmimo fondas“ yra privati nekomercinė organizacija, kurios veikla nukreipta vystyti ir stiprinti demokratinius institutus visame pasaulyje“. Deja, realybėje ši formuluotė yra labai tolima nuo tiesos!.. Iš tikrųjų šis fondas tiesiog yra CŽV priedanga. Jis atsirado po to, kai Votergeito skandalo metu buvo paviešintos ČŽV slaptos operacijos. Gausūs CŽV veiklos demaskavimai XX a. aštuntame dešimtmetyje, susiję su vykdytais pasikėsinimais į valstybių vadovus, užsienio vyriausybių destabilizavimu, surengtais perversmais (pvz. Čilėje), o taip pat ir JAV piliečių sekimu, suteršė ne tik amerikiečių specialiųjų tarnybų, bet ir JAV vyriausybės reputaciją.

CŽV vykdytų politinių aferų ir valstybinių perversmų epochai, atrodytų, lyg ir turėjo ateiti galas, o „demokratijos fondų“ veikla turėjo būti pratęsta kažkaip kitaip. Vėliau JAV prezidentas Džimis Karteris netgi bandė uždrausti specialioms tarnyboms vykdyti asmenų bei politinių partijų, kurios tarnauja JAV interesams užsienyje, finansavimą. Bet kadangi kažkam tuo užsiimti reikėjo, tai naujasis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas iškart subūrė specialistų grupę, kuriai vadovavo Viljamas Keisis, greitu laiku tapęs ČŽV direktoriumi, ieškojusiu naujų priemonių JAV įtakos stiprinimui užsienyje.

Štai taip atsirado vadinamų „nevyriausybinių organizacijų“, iš pirmo žvilgsnio tarsi lyg ir neturinčių matomo ryšio su ČŽV, priedanga. Iš esmės niekas nepasikeitė, tik vietoj tiesioginių išmokų atsirado vadinamieji „demokratijos plėtros ir rėmimo fondai“, maskuojami pačiais nekalčiausiais pavadinimais…

Būtent šiuo tikslu, pagal JAV Kongreso 1983 metais priimtą įstatymą, pirmiausia ir atsirado „Nacionalinis demokratijos rėmimo fondas“, oficialiai laikomas „pelno nesiekiančia, nevyriausybine, nepartine organizacija“, tiesiog dalijančia, lyg būtų koks Kalėdų senelis, dovanas visiems, neva turintiems tikslą – „padėti demokratinių institutų stiprinimui visame pasaulyje“… Tačiau net ir šio fondo direktorius Karlas Geršmanas visai atvirai prisipažino, kad tai yra CŽV fasadinė organizacija.

Dar 1986 metais jis pasakė štai ką: „Mums nereikėjo atlikti tokio pobūdžio darbų paslapčia. Demokratinėms grupėms visame pasaulyje būtų siaubinga atrodyti CŽV pinigų gavėjomis. Mes stebėjome tai septintame dešimtmetyje ir būtent dėl to tokia praktika buvo nutraukta. Mes jau neturėjome galimybės veikti tokiu būdu, štai todėl ir buvo sukurtas šis fondas“.

Kitas šio fondo įkūrėjas Alenas Vainšteinas 1991 metais duotame interviu tiesiai šviesiai taip ir pasakė: „Daug ką iš to, ką mes darome šiandien, prieš 25 metus slapta darė CŽV“.

„Nacionalinis demokratijos rėmimo fondas“ buvo JAV vyriausybės įrankiu nuo pat įkūrimo momento. Šio fondo veikla savo ištakose buvo susieta su tokiais JAV imperiniais strategais, kaip Zbignevas Bžezinskis, kurio pagrindinis tikslas visada buvo – visais įmanomais būdais skatinti ardomąją veiklą Tarybų Sąjungoje. Ir čia, galiu pasakyti iš savo asmeninės patirties, kad dabar man visiškai aišku, kieno būdavo tos šimtinės rublių, kurias sovietiniais laikais lankydamasis Maskvoje aš vis kaskart gaudavau „dovanų“ iš savo draugų maskviečių disidentų…

Vėliau, man jau gyvenant Amerikoje, nemažai teko dalyvauti būtent šio fondo finansuojamoje veikloje. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti, kad ir tokią organizaciją „Centras demokratijai TSRS remti“ (Center for Democracy in the USSR), ji kelis kartus surengė TSRS bei Rytų Europos šalių disidentų kongresus, viename kurių, vykusiame 1990 metų vasarą Prahoje, pats dalyvavau, ir netgi pasikviečiau iš Lietuvos signatarus Kazimierą Uoką ir Petrą Vaitiekūną (dabartinį Lietuvos ambasadorių Kijeve). Visa tai buvo pilnai finansuojama būtent iš minėto fondo, kuris kas metai gauna asignavimus, patvirtintus JAV Kongreso, apie 100 milijonų dolerių. Kongresas skiria pinigus fondui kaip sudėtinę JAV Informacinės agentūros biudžeto dalį. Protingai panaudojant šiuos milijonus, į JAV naudingą veiklą galima įtraukti daugybę žmonių, iš kurių susiformuoja galingas įtakos agentų sluoksnis visame pasaulyje.

Per „Nacionalinį demokratijos rėmimo fondą“ finansuojamos nebūtinai vien tokios organizacijos, kurios konkrečiai veikia prieš savo valstybę, proteguoja JAV interesus. Galima finansuoti, pavyzdžiui, ir kokią nors gamtos apsaugos organizaciją ar kokį humanitarinį projektą. Bet kuriuo atveju, tokiu būdu sudaromas įspūdis esą kažkur užsienyje yra „geri dėdulės amerikonai“, kurie visada jums padės. Taip kuriamas tarptautinis geranoriškumo JAV laukas. Oficialiame „Nacionalinio demokratijai remti fondo“ tinklalapyje galima rasti didžiulį sąrašą visokių šio fondo finansuojamų programų ir „nevyriausybinių“ organizacijų, kurios kišasi ne į savo reikalus, veikdamos Rusijos teritorijoje, ko nei vienas sveiko proto amerikietis tikrai nenorėtų, kad kokia nors užsienio valstybė tai darytų Amerikoje.

– Pavyzdžiui, ką pasakytų amerikiečiai, jeigu paaiškėtų, kad rusų ar kinų dosniai finansuojamos „nevyriausybinės organizacijos“, turinčios patirtį verčiant vyriausybes ir kurstant revoliucijas, remia pinigais JAV politines organizacijas?

– Be abejo, tokia veikla Amerikoje iškart būtų ryžtingai užkirsta. Norint geriau suprasti, kodėl Rusija yra nepatenkinta tokia „taikdariška“ JAV užsienio politika, tereikia įsivaizduoti, kaip jaustųsi amerikiečiai, jeigu panašios organizacijos iš Rusijos ar Kinijos, gaudamos šimtus milijonų dolerių iš tų šalių vyriausybių ir siekdamos pakeisti JAV politiką, veiktų Vašingtone. Nesunku įsivaizduoti, kad amerikiečiai labai pasipiktintų, jeigu Kremliaus jėgos pamėgintų paremti vieną ar kitą partiją JAV rinkimuose. Arba įsivaizduokime, kad Rusija bando sugriauti pačią Amerikos valdymo sistemą, kuo būtent šiandien ir užsiima taip vadinamos „nevyriausybinės organizacijos“, finansuojamos JAV vyriausybės įvairiose pasaulio šalyse. Tokiu būdu kelti sumaištį ir chaosą pastaraisiais metais Amerikai ne kartą pasisekė…

Dėl to susirūpinimą yra išreiškusi ne vien tik Rusija, bet taip pat ir Kinija. Galėčiau pacituot amerikiečių žurnalisto Tonio Kartalučio žodžius: „Ką pasakytų amerikiečiai, jeigu vieną dieną sužinotų, kad kai kurios JAV politinės partijos yra finansuojamos Kinijos, rinkimų apylinkės kontroliuojamos Kinijos stebėtojų, o JAV Kongreso rinkimuose Kinijos remiami kandidatai atstovauja Kinijos interesus? Atsakomoji reakcija galėtų apimti reikalavimą kaltuosius patraukti į teismą, apkaltinant juos sukčiavimu, sukilimo organizavimu ar netgi išdavyste, nubaudžiant juos kalėjimu nuo dešimties metų iki gyvos galvos. Gali būti net pareikalauta mirties bausmės, o taip pat karinių veiksmų pradėjimo atsakant į tai, ką lengvai galima laikyti agresijos aktu“, – neseniai teigė T.Kartalučis.

Kita vertus, kuomet Kinijoje ar Rusijoje panašiai amerikiečių veiklai užkertamas kelias, tai iškart sukeliama baisi isterija, tarsi tai būtų „raganų medžioklė“ ir „demokratijos slopinimas“!..

Beje, lietuviams reikėtų priminti ir tai, kad pernai kovo mėnesį Vašingtone buvo įteiktas JAV „Nacionalinio demokratijos paramos fondo“ apdovanojimas Vytautui Landsbergiui, medalis „Už tarnybą demokratijai“: „Už jo demokratinę viziją, drąsų vadovavimą ir visą gyvenimą trunkantį atsidavimą savo žmonių gerovei“, – taip įteikdamas šį medalį teigė fondo prezidentas Karlas Geršmanas. „Už atsidavimą savo žmonių gerovei“ – didesnio pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių sunku net įsivaizduot!..

Be abejo, tai nėra vienintelė tokia organizacija, Amerikoje jų gana daug. Visų pirma, jau minėta „Tarptautinio vystymosi agentūra“ (USAID), kurios ir biudžetas gerokai didesnis, o ir veikia ji beveik visai atvirai. Paminėčiau dar ir „Tarptautinį respublikonų institutą“, kuris aktyviai užsiima maištų ir revoliucijų visame pasaulyje kurstymu. Šiai organizacijai pirmininkaujantis senatorius Džonas Makeinas tapo centrine figūra dabartinėje JAV kampanijoje prieš Rusiją. Išsklaidydamas bet kokias abejones dėl savo kėslų Rusijos atžvilgiu, D. Makeinas kartą įžūliai pareiškė V. Putinui: „Brangus Vladai, arabų pavasaris artėja pas jus!..“. Dabar respublikonų senatorius užgauliai vadina Rusiją „benzino kolonėle, apsimetančia valstybe“…

Laisvas Laikraštis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 15

  1. Kestutis says:

        Speju, jog jei sekancius prezidento rinkimus J.AV laimetu Makeinas, o Rusijoje Zirinovskis, treciasis pasaulinis ivyktu su lyg diena…  
        Tik man nuojauta, kad nezinau kaip ten istikruju, bet jei jau Kinijoj ir Rusijoj valdzia i rankas paeme kiek daugiau apsisviete ambicingi ir gudrus saugumieciai, puikiai ismanantys zmogaus psichologija, turintys resursu ir istekliu, ir kokia tai progresivesne pasaulio vystymosi ideja, speju, kad vakaru, o ypac J.A.V valdzia su savo zaidimu „gero pateikti kaip bloga ir atvirksciai“ ilgai netemps, juolab, kad ir ginkluotes kokybe, ir finansuose nebestovi taip tvirtai ant koju kaip anksciau…
        Labai geras straipsnis. 

  2. tiesa says:

    stai analize ivikiu ukrainoje ir galimi tolimesni scenarijai to kas gali ivikti. rusu kalba https://www.youtube.com/watch?v=TAu3rDTs318

  3. tiesa says:

    reikia kad zmones suprastu koks grese pavojus pasauliui. galimas trecias pasaulinis karas

  4. PP says:

    Tai kad Rusijoje Žirikui laimėti nėra šansų. Putinas bus prezidentu iki mirties. Jei mirtis bus „išankstinė“, tai jau tuomet ir be karo JAV „padarys“ Rusiją galutinai.

  5. Kestutis says:

    Nesutinku su nuomone, kad vien tik Putinas Rusijoje laiko valdzia rankose ir jo „pasalinimas“ galetu kazka kardinaliai ten pakeisti. Salia jo stovi ir Medvedevas, ir Luzkovas ir dar nemaza eile issirikiavusiu asmenybiu. Bet ir asmenybes cia dar ne viskas, visu pirma uz siu nugaru tvirtai stovi rusu kapitalistu sluoksnis, kurie tikrai nesidalins „uz aciu“ savo salies turtais su atejunais is uzsienio, galu gale daugybes ten esanciu pavadinkim „tautininku“  matymas kur link priveda nuolaidziavimas vakaru demokratinem vertybem. Didele reiksme turi ten ir slaptosios tarnybos, ypac sioms tarnyboms vadovaujantys itakingi zmones, (prisiminkim, Putinas lyg ir buves KGB agentas), o jos ne vien vien kaimo bobuciu sekimu uzsiima…

  6. Rolandas says:

    Idijotiskas straipsnis ir autorius toks pat. Neissilavinusiu varguoliu ir debilu duona

  7. PP says:

    Kol kas nesimato, kas galėtų pakeisti Putiną. Medvedevas – liberastas. Ir jis šalia Putino tik dėl to, kad Putinas iš tiesų ne visagalis ir yra susitarimas tarp imperininkų (Putino šalininkų) ir oligarchato bei dalies liberastų. Lužkovas iš viso ne prie ko, su Izraelio pilietybe tegul mauna Izraelin. Taigi, kapitalistai, sakai? Vagys ir oligarchai. Iš jų TOKIE patriotai, kad net juokas ima. Nebus Putino – nebus ir Rusijos. Nes Amerikos planas senas – suskaldyti Rusiją. Jei po TSRS žlugimo jie to proceso labai neskubino, manė, kad pati Rusija suskils be didelio išorinio poveikio, tai Putinas jų planą sužlugdė ir dabar jie griaus Rusiją net ir karu.

  8. Rolandui says:

    Prasigerusio zeko komentaras. Uz cigarete ar uz sriubos bliudeli dirbi?

  9. keleivis says:

    Rusu uzsakomasis straipsnis, pons ivanai. Jusu penktoji kolona isdrasejusi, nes broliai is Kaliningrado paragina nebijoti.Kagi paziuresim kai dugna desim.

  10. Lauryna says:

    autorius gyvena JAV ir dėl to nelabai gaudosi situacijoje. Klausimas: „Kodėl galima remti čečėnų siekį į nepriklausomybę nuo Rusijos, bet negalima remti rusakalbių Krymo ar Donbaso gyventojų, norinčių būti nepriklausomais nuo Ukrainoje siautėjančios proamerikietiškos Kijevo chuntos?“ – gali kilti tik amerikoje gyvenančiam žmogui. Čečėnai jau 200 metų kovoja už savo šalies nepriklausomybę, jie turi Čečėniją ir joje nori būti laisvi, nes kitos žemės jie neturi. Krymo ir Donbaso rusai turi savo tėvynę, bet nori iš kitos šalies atplėšti žemių gabalą ir prijungti prie savo tėvynės Rusijos. Ar matote skirtumą? Donbasiečiai ieško prieglobsčio Rusijoje, Čečėnai neturėjo kur bėgti, todėl buvo masiškai naikinami. Tokį baisų žodį „začistka“ (išvalymas) naudojo rusų žinisklaida apie veiksmus Čečėnijoje. Baisu, kad dvi didžiausios agresorės JAV ir Rusija nori pasidalinti ir valdyti pasaulį, bet matyt, mes to negalėsime (bent artimoje ateityje) pakeisti. Ir patikėkit, čia Lietuvoje, Rusija neatrodo tokia balta ir pūkuota, kaip žvelgiant iš anapus Atlanto.

  11. artas says:

    Jūs klystate Lauryna,

    Donbaso ir Lugansko rusai jau gyvena savo tėvynėje – jie ten gimė, Jei sakykim Lietuvos žydai važiuoja į Izraelį – tai nereiškia, kad ten jų tėvynė. Tėvynė nuo žodžio tėviškė – kur gimė, augo tėvai ir tu pats.

    Todėl jie nenori nuo nieko nieko atplėšt.. iki tol jie kuo gražiausiai ten gyveno ir niekam netrukdė, kol kažkas iš naujos valdžios užsimanė juos priverst šnekėt ukrainietiškai. Štai nuo ko ten viskas prasidėjo.

    Ne rusai ten pradėjo, o būtent nauja Kijevo valdžia. Na o Lugansko ir Donecko rusams tas nepatiko – štai ir prasidėjo.

  12. Lauryna says:

    Artai,
    daugybė rusų gimė, augo, vaikus augino Lietuvoje. Taip, tai turėtų būti jų tėvynė. O jie sakė, kad gyvena ne Lietuvoje, o Tarybų sąjungoje. Paskelbę nepriklausomybę mes juos privertėme išmokti lietuvių kalbą ir kalbėti lietuviškai. Tie, kurie kategoriškai nenorėjo to daryti, ne šaudė į mus, o išvažiavo į savo „didžiąją tėvynę“. Ar tai neteisinga? Ar Vilnių, jo kraštą rusakalbiai turėjo atplėšti nuo Lietuvos? Juk iki nepriklausomybės Vilniuje gyveno tik 45 % lietuvių. Mes juos privertėme kalbėti lietuviškai. O Vilniaus krašte mes lenkus verčiame kalbėti, rašyti gatvių pavadinimus lietuviškai, tai vadovaujantis tavo logika, jie turėtų imti į rankas „kalšnikovus“, mėtyti nuo pastatų lietuviškas, kelti lenkiškas vėliavas, užimti administracijos pastatus ir prašytis Lenkijos tankų ir kitos karinės technikos? Kažkas ne taip tavo galvoje darosi. Ukrainos rusai turi tėvynę, kurioje kalbama, galvojama, daroma rusiškai, bet jeigu gyveni svetimoje šalyje, turi taikytis prie tos šalies tvarkos. Juk nepatiktų, kad atėjęs kaimynas tavo namuose elgtųsi taip, kaip jam patinka? O rusai turi labai gerą posakį: „В чужой монастырь со своим уставом не ходят“ (į svetimą vienuolyną su savo įstatais nevaikštoma).

  13. artas says:

    Matote Lauryna koks skirtumas tarp tų rusų, kurie gyveno Lietuvoje ir tų, kurie gyvena Luganske ar Donbase (Donecke)… Tai rusiški miestai, o Lietuvoje rusai gyveno lietuviškuose miestuose. Tie miestai rusų pastatyti.

    Toks tai skirtumas. Ir skirtumas čia ne gyventojų procentais o miestų kilmėje. – Pasidomėkite.

    Vilniaus krašte tai jokie lenkai – tai sulenkėję lietuviai, mūsų piliečiai. Turime rast su jais bendrą kalbą. Jei žinoma nenorime ir Lietuvoje to paties, kas vyksta Ukrainoje.

    Ir nekalbame apie atėjusius kaimynus – kalbame apie tuos miestus pastačiusius, ten gimusius ir gyvenusius žmones. Kartų kartas.

  14. Lauryna says:

    Artai,
    tu neteisus. Vilniaus krašte gyvena buvusių Lenkijos piliečių palikuonys, nes pradžioje jie gyveno, kaip ir lietuviai Rusų imperijoje, jai subyrėjus, Lenkijoje. Ir nereikia menkinti žmonių. Jeigu jie jaučiasi lenkais, nereikia sakyti, kad jie sulenkėję. Sulenkėję buvo jų proproseneliai ar proseneliai, bet dabar gyvenantys jau gimė lenkais. Tarp kitko , gimiau Vilniuje po karo, dar prisimenu koks Vilnius buvo sugriautas, o jį atstatė, pastatė tie patys 55% ne lietuvių. Dabar čia gyvena jau kelios tų žmonių kartos, jie gimė, užaugo ir vaikus augino čia, Vilniuje. Mažiau skaitykite, žiūrėkite ir tikėkite rusų MIP. Jie jau pradėjo teigti, kad rusai gyveno labai išsivysčiusioje Giperborėjoje, įvykus kažkokiam kataklizmui, apsigyveno nuo šiaurės iki vakarų Europos, o germanai, baltai ir kt. kilę būtent iš rusų. Tad , jeigu imsime atskiras istorijos dalis, tai galime ir mes patys pretenduoti į Ukrainą, dalį Rusijos ir t.t. Po karo buvo nustatytos sienos, į savo teritoriją Ukraina gavo teisę po sąjungos subyrėjimo, kai atsisakė atominio ginklo. Jeigu Rusija nori atgauti dalį Ukrainos, tegul pagalvoja, kad Kaliningrado sritis jiems niekada nepriklausė, dabar jie ten įsikūrė ir net negalvoja išsinešdinti. Ar niekada nepagalvojote kas kariauja maištingose srityse, iš kur ima ginklus (tik nesakykit, kad atėmė iš ukrainiečių)? Nuo pat konflikto pradžios jie turėjo daug „kalašnikovų“. Iš kur tokia gausa? Pabandykite apginkluoti bent dalį tų žmonių be Rusijos pagalbos. O gal manote, kad ukrainiečiai tokie pat ginkluoti kaip amerikonai ar, savo laiku, čečėnai?

  15. vytas says:

    Šis komentaras buvo pašalintas, kaip neatitinkantis atsiliepimų erdvės paskirties sarmatas.lt svetainėje. Atsiliepimų erdvė yra skirta temos, bet ne jos autoriaus asmeninių savybių aptarimui.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top