Vedusių vyrų įšventinimas, moterų diakonatas… Popiežiaus Pranciškaus sumanyta revoliucija sutrikdė Bažnyčią

2023, 16 rugpjūčio, 21:00 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 215 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Popiežius Pranciškus ketina apversti katalikų pasaulį aukštyn kojomis, rašo prancūzų „Le Figaro” leidinys. Jis parengė grandiozinį reformų planą, kuris pakeis Bažnyčios valdymą, tuo pačiu parodydamas įspūdingus politinius įgūdžius.

Progresyvūs pontifiko sprendimai sukėlė stiprią tiek dvasininkų, tiek pasauliečių reakciją, pažymi autorius. Popiežius ketina iš esmės pakeisti katalikiškos institucijos valdymą, o su tuo nesutinka daugelis pasauliečių ir kunigų.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę, rugpjūčio 15 d., katalikų pasaulis šventė vieną didžiausių metų švenčių. Vis dar padrąsinta viltingos Pasaulio jaunimo dienų Portugalijoje sėkmės.

Bažnyčia vis dėlto yra sumišusi dėl pasiūlymų, kuriuos popiežius ketina pateikti po švenčių.

Saldi Lisabonos forumo vasaros paguoda gali virsti tikru rudens šoku.

Prieš pat Pasaulio jaunimo dienas popiežius ryžtingais veiksmais patvirtino savo pasirengimą bet kokia kaina ir trimis kryptimis reformuoti Bažnyčią.

Pirma, padaryti valdymo mechanizmą demokratiškesnį ir labiau decentralizuotą.

Antra, kad katalikų teologinė pasaulėžiūra būtų ne konservatyvi, bet progresyvi, atitinkanti šiuolaikinės visuomenės raidą.

Ir trečia, popiežius ketina iki minimumo sumažinti jo pažiūroms į Bažnyčią prieštaraujančių kardinolų, kurie varžysis jo įpėdinio rinkimuose, skaičių.

Todėl birželio 20 d. jis paskelbė drąsų „darbo dokumentą” (instrumentum laboris), kuriuo bus vadovaujamasi būsimajame Sinode dėl Bažnyčios valdymo reformos. Būsimajame susitikime Vatikane dalyvaus 300 vyskupų ir pasauliečių ekspertų, kurie dalyvaus dviejose sesijose: pirmojoje 2023 m. spalį, antrojoje – dar po metų.

Liepos 7 d. Vatikanas paskelbė galutinį Sinodo dalyvių, išrinktų balsų dauguma už reformai pritariančias pozicijas, sąrašą.

Pavyzdžiui, tarp jų Pranciškus norėjo įvardyti Jamesą Martiną, amerikietį jėzuitą ir LGBTQ+ teisių gynimo lyderį. Šis religinis veikėjas įkūnija simbolį. Jis yra labai aktyvus ir susitikimo metu pasisakys už tos pačios lyties porų palaiminimą – vieną iš Sinodo viešai reikalaujamų reformų.

Popiežiaus „negrįžtami” sprendimai

Tarp kitų svarstomų reformų – Bažnyčios valdymas, kuris nebebus tik kunigų ir vyskupų rankose. Į šį demokratiškesnį ir mažiau hierarchinį metodą bus įtraukti pasauliečiai. Be to, Roma nebebus valdžios centras – valdžia turės būti perduota atitinkamai vietos ar žemyno mastu.

Kalbant apie moteris, joms bus galima suteikti naujas pareigas, o vieną dieną ir diakono statusą, nes jau pateikta atitinkama peticija. Galiausiai bus diskutuojama ir apie kunigų celibatą; ši diskusija reikalinga siekiant atverti prieigą prie kunigiškos tarnystės – kodėl gi ne? – vedusiems vyrams.

Liepos 1 d. Pranciškus priėmė dar vieną svarbų sprendimą. Jis paskyrė savo draugą ir dvasinį sūnų, 61 metų vyskupą Victorą Manuelį Fernandezą, į svarbiausias Tikėjimo mokymo dikasterijos (seniausios iš šešiolikos Romos kurijos dikasterijų, prižiūrinčios ortodoksiją ir doktrinos bei moralės grynumą – Foreign Media) prefekto pareigas.

Nuo rugsėjo vidurio šis argentinietis, Pranciškaus pontifikato teologinis mentorius, vadovaus pasaulinei Katalikų Bažnyčiai taip, kaip kardinolas Ratzingeris ėjo tas pačias pareigas Jono Pauliaus II valdymo laikotarpiu – tik Fernandezas tarnauja kaip Ratzingerio teologinis oponentas.

Praėjusių metų liepos 10 d. sprendimu popiežius paskyrė 21 naują kardinolą, kad šį kartą užtikrintų daugumą rinkimuose: dabar Pranciškus išrinko 72% balsavusių jaunesnių nei 80 metų amžiaus kardinolų. Dauguma, kurios reikia popiežiui išrinkti, yra 66%.

Jei Jonas Paulius II per 25 savo valdymo metus, siekdamas subalansuoti nuotaikas, paskyrė devynis kardinolus, tai Pranciškus tiek pat paskyrė vos per dešimt savo pontifikato metų. Visi paskirti kardinolai, su labai retomis išimtimis, remia pontifiko politiką.

Visi apžvalgininkai sutinka, kad šis pontifikato etapas „paspartės”. Kalbama apie tai, kad popiežiaus sprendimai taptų „negrįžtami”. Šis būdvardis dažnai skamba iš jo lūpų, sako daugelis jam artimų žmonių.

Tačiau, jei praėjus šešiems mėnesiams po Benedikto XVI mirties trys valdžios šakos – valdymas, teologinė linija, popiežiaus rinkimai – pereis iš rankų į rankas, ši evoliucija lems galimą konservatyvios įtakos užgniaužimą progresyvaus bloko naudai.

Kalbėdamas apie šį „puolimą”, amerikiečių kunigas jėzuitas Thomas Reese’as patvirtino tai, ką neseniai rašė žurnale National Catholic Reporter: „Organizacija gali turėti puikią politiką, bet jei už jos įgyvendinimą atsakingi žmonės neužima vadovaujančių postų, ta politika žlugs.”

Nuo pat savo valdymo pradžios 2013 m. Pranciškus pademonstravo daug žadančius politinius įgūdžius bažnytiniam žmogui. Tiesa, jo darbuotojai praneša, kad jis nieko nepalieka atsitiktinumui: strateginė vizija, žmonių atranka, atsiribojimas nuo oponentų, atidus pavaldinių stebėjimas – visa tai tam, kad iš tiesų būtų galima ką nors pasiekti.

Tačiau toks staigus demaršas turi vieną pasekmę: Bažnyčia jau seniai nebuvo taip susiskaldžiusi. Nenuostabu, kad būsimojo Sinodo darbo dokumentas pradžiugino reformatorius ir išgąsdino konservatyvius katalikus.

Jis sukėlė precedento neturinčią nesantaiką tarp nuosaikiųjų kunigų ir daugelio vyskupų. Daugeliui kelia nerimą Pranciškaus autoritarinis reformų siekis, kuris, jų nuomone, yra atsitiktinis ir nesuprantamas.

Kitoniškumo poreikis

Naujasis nepasitikėjimas nuosaikiaisiais kunigais yra visuotinis. Objektyvus šio sukrėtimo liudytojas yra Katalikų Bažnyčia Jungtinėse Valstijose, kur nesutarimai, taip pat ir su šiuo pontifikatu, ir gilus susirūpinimas dėl Sinodo nėra slepiami po kauke kaip Prancūzijoje.

Būtent tai paskatino monsinjorą Christophe’ą Pierre’ą, Prancūzijoje gimusį apaštališkąjį nuncijų Vašingtone (liepos 10 d. popiežiaus paskirtą kardinolu), birželio 15 d. stoti ginti „Sinodo dėl sinodiškumo”.

Jam teko padaryti visą pareiškimą gana abejingiems Orlando susirinkime dalyvavusiems Amerikos vyskupams. „Norėdami įveikti poliarizaciją, turime išmokti klausytis vieni kitų, dirbti kartu, eiti cum Petro ir sub Petro („kartu su Petru ir po Petru”, t. y. bendradarbiaudami su Petro įpėdiniu popiežiumi ir vykdydami jo nurodymus – užsienio žiniasklaidos pastaba).

Kalbant apie sinodalumą, dabar turėtume juo pasitikėti! Tai nėra nei nauja programa, nei gudrybė, kuria siekiama užmaskuoti planą pakeisti Bažnyčios doktriną, – sakė popiežiaus atstovas.

Prieš [popiežiui] grįžtant iš atostogų, kurios žada būti neramios, Prancūzijos Bažnyčioje vyrauja skepticizmas tiek tarp pasauliečių, tiek tarp dvasininkų. Daugelis, ypač dvasininkų, kritiką reiškia anonimiškai, bijodami bausmės, nors sinodo dvasia reikalauja atsižvelgti į priešingas nuomones ir gerbti kontroversiškas diskusijas.

Paule Zellitch, teologė ir Katalikų pakrikštytųjų frankofonų konferencijos (CCBF) pirmininkė, teigia, kad „yra 10 000 šalininkų ir simpatikų”. Ši organizacija giria sinodo projektą, nors lotynišką tekstą laiko pernelyg „vidutinišku”.

Pasak jos, „klausimas paprastas, Bažnyčia turi prisitaikyti ir eiti pirmyn kartu su visais. Kitaip pasaulis žengs į priekį be Bažnyčios! Argi Jėzus nebuvo su visu pasauliu?” Ji įspėja: „Vyskupams reikia kitoniškumo, net jei jie to nenori. Niekur kitur nėra vadovo, kuris viską sprendžia, viskas baigta!”

Guillaume’as Houdanas, nuolatinis Roueno vyskupijos diakonas, Sinode taip pat jaučiasi labai gerai. Tačiau šis 51 metų šeimos vyras pripažįsta, kad preliminarioje visuotinėje apklausoje, po kurios buvo parengtas prieštaringai vertinamas darbinis dokumentas, mažai dalyvavo jaunimo.

Jis kalba apie katalikų susiskaldymą, taip pat apie „dalį dvasininkijos”, nors, pasak jo, parengiamajame dokumente keliamas klausimas, kurį „daugeliui reikia spręsti, t. y. moterų vieta Bažnyčioje” ir būtinybė rasti joms tinkamesnių kunigų. Tikėtina, kad ši tema bus „pagrindinė” iš visų Sinode svarstomų. Tačiau diskusijos žada būti intensyvios. <…>

Filipas, pasaulietis, atsidavęs savo parapijai ir dirbantis su jaunimu, sako: „Jaunimas iš tiesų simpatizuoja pagyvenusiam ir pavargusiam popiežiui, tačiau smerkia jo šūkališkas kalbas.”

Filipas mano, kad „iš esmės jaunoji karta nebesupranta popiežiaus, kuris dažnai laikomas demagogu. Norėdamas įtikti pasauliui, pontifikas atsisako kalbėtis su savo tauta. Kitų atžvilgiu jis yra liberalus, savųjų atžvilgiu – moralizuojantis.

Atsidavę jaunuoliai mano, kad popiežius per daug kalba. Į jį nebežiūrima rimtai, jo klerikalinis naujadaras nieko nebejaudina.”

Pasak Filipo, „žmonės mano, kad konsultacijos dėl preliminaraus dokumento buvo šališkos. Tie, kurie atsakinėjo į Sinodo klausimus, parapijose yra žinomi. Jiems daugiau nei 70 metų, jų vaikai neina į bažnyčią, anūkai nėra pakrikštyti.

Šie „bumeriai” naudojosi senais receptais! Šiame Sinode yra kažkas banalaus, palyginti su giliais jaunosios kartos lūkesčiais”.

Autorius: Jean-Marie Guénois

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.