Viena valstybė išgelbėjo savo žydus. Ar jie tiesiog buvo geresni žmonės?

2015, rugpjūčio 4, 1:01 | kategorija Realybė | 8 komentarai | | | Sarmatai

paveikslėlisMichaelas Ignatieffas yra Harvardo ir Toronto universitetų profesorius, buvęs Kanados politikas

Tokį klausimą užduoda nuostabi Bo Lidegaardo knyga. Danijos žydai išgyveno Hitlerio valdymą Antrojo pasaulinio karo metais, o kitų Europos valstybių žydai buvo masiškai žudomi. Danai kaimynystėje gyvenančius žydus laikė savo tautiečiais. Nebuvo jokio pasidalijimo į „mes“ ir „jie“, buvo tik bendras „mes“.

Kai 1943 metų spalį gestapas nusprendė apsupti 7,5 tūkst. Kopenhagos žydų, Danijos policija nepadėjo jiems laužtis į svetimus butus. Bažnyčiose tikintiesiems buvo skaitomi protesto laiškai. Kaimynai padėjo ištisoms šeimoms pabėgti į kaimus prie Baltijos jūros, kur vietiniai žmonės suteikė žydams prieglobstį bažnyčiose, rūsiuose, vasarnamiuose, o vietiniai žvejai savo valtimis ir laivais nugabendavo juos į tuo metu neutralią Švediją.

Pagrindinio Danijos laikraščio „Politiken“ redaktorius Bo Lidegaardas atpasakoja šią istoriją remdamasis stulbinama iki šiol niekur dar neskelbta medžiaga, gauta iš pabėgti sugebėjusių šeimų, taip pat liudininkų pasakojimais, tarp kurių yra ir aukšto rango Danijos lyderiai, įskaitant patį karalių. Knygoje rasite ir liudijimų vokiečių, kurie įsakė apsupti bei suimti žydus. Viso to rezultatas yra knyga, pateikianti itin jautrų pasakojimą apie vieną žydų persekiojimo Europoje epizodų, laimė, pasibaigusį persekiojamųjų išsigelbėjimu.

Nors istorija baigiasi laimingai, tačiau pats pasakojimas nėra vienmatis. Esminė dviprasmybė yra ta, kad vokiečiai perspėjo žydus ir leido daugumai jų pabėgti. Lidegaardas teigia, kad taip nutiko, nes danai nesutiko jiems padėti. Tačiau priežastinis ryšys taip pat galėjo suveikti ir atvirkščiai. Būtent tada, kai danai suprato, jog vokiečiai leidžia kai kuriems žydams pabėgti, jie atrado stiprybės padėti pabėgti ir likusiai žydų bendruomenei. Lidegaardo knyga „Kraštiečiai“ yra nuostabi studija apie dorybės dviprasmybę. Danai dar prieš karą žinojo, kad jų kariuomenė neatlaikys Vokietijos invazijos. Užuot atvirai kritikavusi Hitlerį, Socialdemokratų vyriausybė ketvirtajame dešimtmetyje siekė įskiepyti danams priešnuodį prieš kaimyninėje valstybėje klestinčią rasistinę ideologiją. Būtent tais metais politinėje šalies kultūroje buvo įtvirtinta bendra visų šalies gyventojų kaip demokratinės valstybės piliečių tapatybė, taip atsispiriant nacistinei propagandai, bandžiusiai piršti, kad Danijoje taip pat egzistuoja „žydų problema“. Pamatinė Lidegaardo prielaida yra ta, kad žmogiškasis solidarumas krizės metu priklauso nuo to, kaip anksčiau buvo konsoliduojama politika ir kaip buvo kuriama bendra politinė vaizduotė. Kai kurie danai neišvengė antisemitinių nuostatų, tačiau net ir jie suvokė, kad žydai yra politinės bendruomenės nariai ir kiekvienas išpuolis prieš juos yra išpuolis prieš visą danų tautą kaip tokią.

Tauta šiuo atveju buvo suvokiama pagal pilietinius, o ne etninius kriterijus. Svarbiausia buvo bendras įsipareigojimas demokratijai ir teisei, o ne bendra rasė ar religija. Mes tai regime pažvelgę į faktą, kad Danijos piliečiai negynė kelių šimtų komunistų, kurie buvo internuoti ir vėliau Danijos vyriausybės deportuoti už Danijos monarchijos atmetimą ir Hitlerio bei Stalino pakto palaikymą. Danai nepadarė nieko, kad apgintų savo pačių komunistus, tačiau pakilo ginti žydų.

Danų atsakas naciams atskleidžia esminį faktą apie Holokaustą: vokiečiai ne visada iki galo spausdavo žydų žudynių klausimą, jei tik jausdavo, kad susiduria su okupuotos teritorijos gyventojų pasipriešinimu. Bulgarijoje, kaip savo knygoje „Gėrio trapumas“ parodė Cvetanas Todorovas, žydai buvo apsaugoti, nes Bulgarijos karalius, Stačiatikių Bažnyčia ir keli žymūs politikai atsisakė padėti okupantams. Kodėl tokio pilietinio solidarumo nebuvo kitose valstybėse? Kodėl to nebūta Nyderlanduose, kur išžudyta 80 proc. šalies žydų? O kaip su Prancūzija, kur laisvės, lygybės ir brolybės idealai nebuvo pritaikyti daliai piliečių, kurie Prancūzijos policijos buvo išguiti iš namų ir deportuoti į mirtį? Šiuos klausimus analizuoti tampa dar sunkiau turint omenyje priešingus Danijos ir Bulgarijos pavyzdžius. Vienas galimų atsakymų yra toks, kad Vokietijos okupacija Danijoje buvo švelnesnė nei Prancūzijoje ar Nyderlanduose. Danai kaip ir bulgarai išsaugojo savo karalių ir per visą okupacijos laikotarpį turėjo savo vyriausybę. Savivalda suteikė jiems galimybę apsaugoti žydus, kas niekada nebuvo įmanoma okupuotose Prancūzijos ir Nyderlandų zonose.

Tiek Danijos karalius, tiek Danijos vyriausybė nusprendė, kad geriausias būdas apsaugoti Danijos suverenitetą yra bendradarbiauti, tačiau ne kolaboruoti su vokiečių okupantais. „Bendradarbiavimas“ su okupantais atnešė naudos kai kuriems danams, tačiau kitiems padarė didžiulę gėdą. Danijos gyventojai iš senovės jautė priešiškumą vokiečiams, o okupacija šiuos jausmus tik sustiprino. Savo ruožtu vokiečiai susitaikė su tokiais šaltais santykiais: jiems reikėjo daniško maisto, o Danijos bendradarbiavimas atlaisvino vokiečių karinius išteklius mūšiams Rytų fronte, be to, naciai troško būti mylimi. Jie norėjo, kad „bendradarbiavimo“ santykiai su Danija pasitarnautų kaip modelis ateities Europai, kurioje dominuos Hitleris.

Nuo pat šių dviprasmiškų santykių pradžios danai, pradedant pačiu karaliumi ir baigiant eiliniais piliečiais, leido aiškiai suprasti, jog išpuoliai prieš žydus nutrauktų tokį bendradarbiavimą, ir vokiečiai būtų priversti visiškai okupuoti Daniją. Danijos karalius ministrui pirmininkui privačiai pareiškė, kad tokiu atveju, jei vokiečiai vers Danijos žydus nešioti geltonas žvaigždes, tai tuomet jis ir pats tokią nešiotų. Karaliaus žodis greitai pasiekė viešumą ir netgi pasklido mitas, kad monarchas iš tiesų Kopenhagos gatvėmis jojo raitas ant savo žirgo ir ant uniformos buvo prisisegęs geltoną žvaigždę. Iš tiesų karalius to niekada to nedarė. Jis to daryti ir neprivalėjo, nes dėl jo opozicijos vokiečiai niekada neprivertė Danijos žydų nešioti šias žvaigždes.

Kai 1943 metų vėlyvą vasarą vokiečių atstovus Kopenhagoje pasiekė Eichmanno laiškas, kad jie privalą atsikratyti miesto žydų, vokiečių valdžia susidūrė su dilema. Jie žinojo, kad Danijos politikai, policija ir žiniasklaida – iš esmės visa Danijos visuomenė – tam priešinsis, o jei nutrūks danų bendradarbiavimas, šalį valdyti privalės patys vokiečiai. Be to, vokiečiai Kopenhagoje apie patį karą taip pat jau mąstė kiek kitaip. Nacių kariuomenė jau buvo sumušta Stalingrade. Gestapas Lenkijoje ir Rytų Europoje, susidūręs su pralaimėjimo grėsme, tik dar smarkiau įsuko pragarišką žudymo mirties stovyklose ratą, o gestapas Danijoje pradėjo dairytis kitos išeities. Vietinis gauleiteris, į nuolaidas linkęs oportunistas Werneris Bestas, iš tiesų pradėjo supti vietinius žydus, tačiau tik tada, kai iš pradžių leido jiems žinoti, kas jų laukia ir taip suteikė laiko pabėgti. Jis iš tiesų sučiupo žmonių senelių namuose, tačiau jo spąstų išvengė visi, išskyrus 1 proc. visos žydų bendruomenės. Tai yra stulbinamas skaičius.

Kai 1943 metais Eichmannas atvyko į Kopenhagą, kad išsiaiškintų, kodėl tiek daug žydų sugebėjo pabėgti, jis neatleido vietinio gestapo. Vietoje to jis nusileido ir atšaukė deportacijas tų, kuriuos laikė pusiau žydais ar tų, kurie buvo susituokę su žydais. Lidegaardas tokį Eichmanno sprendimą aiškina tuo, kad visos Danijos visuomenės institucijos kategoriškai atsisakė bendradarbiauti, o be bendradarbiavimo „galutinio sprendimo“ Danijoje įgyvendinimas tapo neįmanomas. Totalitarizmas, jau nekalbant apie etninį valymą ar etninį išnaikinimą, visada reikalauja plataus masto kolaboravimo.

Kai 1943 metų rugsėjį danai sužinojo Vokietijos planus, Danijos vyriausybė atsistatydino ir nė vienas politikas po to nebesutiko dirbti kolaboracinėje vyriausybėje su vokiečiais. Kai buvo pranešta apie žydų apsupimus, įtakingiausi Danijos politikai ir skirtingos politinės partijos priėmė bendrą pareiškimą, kuris skelbė: „Danijos žydai yra integrali tautos dalis, todėl visi žmonės yra giliai sukrėsti priimtų priemonių, kurios yra traktuojamos kaip pažeidžiančios danų teisingumo sampratą.“ Tai yra politinė „kraštiečių“ kultūra, kuria Lidegaardas paaiškina išskirtinį apsisprendimą ir galiausiai sėkmę to, kaip danai saugojo savo bendrapiliečius žydus.

Atrodo, kad tokia visuotinė Danijos visuomenės parama įgalino Kopenhagos žydus. Kai 1943 metais gestapas atėjo apieškoti žydų bendruomenės biuro, bendruomenės iždininkas Axelis Hertzas nesidrovėjo įsibrovėlių paklausti: „Kokia teise remdamiesi jūs čia atėjote?“ Kratai vadovaujantis vokietis gana kandžiai atkirto: „Vadovaudamiesi stipresniojo teise.“ Hertzas atšovė: „Tai nėra gera teisė.“ Žydai Danijoje elgėsi kaip piliečiai, turintys teises, o ne kaip užuojautos ieškančios aukos. Ir jie neklydo, nes jų priklausymas Danijos visuomenei buvo įsišaknijęs politinėje kultūroje.

Kai vokiečiai atvyko pradėti deportacijų, žydai jai buvo iš anksto perspėti savo sinagogose ir paprasčiausiai pradingo kaimo vietovėse ar keliavo į pakrantę, kad iš ten persikeltų į neutralią Švediją. Praktiškai nebūta žydų bendruomeninių organizacijų ar danų pogrindžio, kuris galėtų padėti. Šeimos bėgo pavieniui, o danai, apklausinėjami nacių, apsimetė nieko nežiną, nors tuo pačiu metu slėpė žydų šeimas pakrantės kaimuose, viešbučiuose ar sodybose. Danijos policija pakrantėje perspėdavo besislapstančias šeimas apie besiartinantį gestapą ir informuodavo apie laiką, tinkamą perplaukti į Švediją. Žvejai, kurie plukdydavo žydus į Švediją, reikalavo didžiulių pinigų, tačiau bent jau sugebėjo nugabenti išgąsdintus savo bendrapiliečius į saugų prieglobstį.

Kai gestapas mažame Gilelėjės žvejų kaimelyje suėmė bažnyčioje besislėpusias žydų šeimas, vietiniai gyventojai taip pasipiktino, jog susivienijo tam, kad padėtų kitiems pabėgti. Vienas kaimietis netgi stojo į atvirą akistatą su gestapo karininku, šviesdamas jam prožektoriumi į akis ir tardamas žodžius: „Vargšai žydai!“ Kai vokietis atsakė, kad „parašyta Biblijoje, jog toks turi būti jų likimas“, kaimietis nedvejodamas atkirto: „Bet neparašyta, kad tai turi nutikti Gilelėje.“

Kodėl danai elgėsi taip skirtingai nuo daugumos kitų okupuotos Europos gyventojų? Pradžioje galima pabrėžti, kad Danija buvo vienintelė valstybė, kurią nuo saugios neutralios valstybės skyrė tik siauras vandens ruožas. Be to, patiems danams negrėsė išnaikinimo grėsmė. Jie nebuvo tiesiogiai okupuoti, o jų valdymo struktūra nuo pat karaliaus viršuje iki vietinių merų apačioje nebuvo išdraskyta. Kopenhagos laikraščiai buvo gana laisvi, kad praneštų apie deportacijas ir taip įspėtų apie tai dar nežinančius žydus, jog dera bėgti. Palyginti laisva informacijos sklaida taip pat užkirto kelią ne žydų kilmės danams teigti, kaip kad darė daugelis vokiečių, jog „mes nieko apie tai nežinojome.“

Be to, Danija buvo maža, homogeniška visuomenė, turinti stabilią demokratiją ir gerbtiną monarchiją, taip pat bendrą nacionalinį priešiškumą vokiečiams. Danija tam tikra prasme patvirtina Rousseau pastebėjimą, kad dorybė lengviausiai puoselėjama mažose respublikose.

Lidegaardas yra puikus gidas, kol nenutolsta nuo Danijos realijų. Kai jis žengia toliau ir kelia didesnius klausimus, jis iškrypsta iš kelio. Savo knygos pabaigoje jis klausia: „Ar žmonės iš prigimties yra geri, bet silpni? Ar mes esame brutalūs savo prigimtimi ir tik civilizacija mus pažaboja bei kontroliuoja?“ Jis nori, kad Danijos istorija atsakytų į šiuos klausimus, tačiau ji negali pakelti tokio svorio. Paprasčiausiai nėra visuotinio atsakymo, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip ekstremalių situacijų atveju. Lidegaardo istorija iš tiesų pademonstruoja, kad istorija ir kontekstas yra viskas. Danija buvo Danija – štai ką mes užtikrintai galime pasakyti.

Išvadose Lidegaardas pateikia argumentą, kad tokiu atveju, jei pasipriešinimas būtų buvęs toks pats stiprus ir likusioje Europoje, naciams niekada nebūtų pavykę įgyvendinti „Galutinio sprendimo“. Jis rašo: „Kito, kuris yra skirtingas, neapykanta niekada nebuvo kažkokia pirmapradė jėga, kuriai buvo suteikta laisvė. Veikiau tai buvo politinė nauda, kurią buvo galima interpretuoti kaip nori, o daugumoje savo okupuotų teritorijų naciai savo interesų siekė su siaubingais padariniais. Be kolaborantų tokia strategija būtų neveikusi. Ją buvo galima atsverti paprastomis priemonėmis net ir šalyse, kurios negalėjo apsiginti ir buvo okupuotos. Kalbu apie nuolatinį teiginio, kad egzistuoja „žydų problema“ atmetimą.“

Man tai primena tik pusinę tiesą. Antisemitizmas iš tiesų nebuvo „pirmapradė jėga“, kurią naciai paprasčiausiai išlaisvindavo užkariautose valstybėse. Kiekvienoje nacių okupuotoje valstybėje žydų laukė skirtingas likimas arba bent jau išžudytų žydų skaičius buvo skirtingas. Bet tai nereiškia, kad kiti žmonės taip pat sėkmingai galėjo padaryti tai, ką padarė danai. Vokiečiai kiekvienoje okupuotoje šalyje susidūrė su skirtingo lygio pasipriešinimu. Ten, kurie jie turėjo užtektinai karinės ir policinės galios, tą pasipriešinimą jie numalšino su nežabotu žiaurumu. Ten, kur jie bandė netiesioginio valdymo strategiją, kaip kad Danijoje, jie susidūrė su pasekmėmis: gyventojų teroru nebuvo įmanoma priversti paklusti nacių įsakymams, o dėl to buvo galima laukti pasipriešinimo tuo atveju, kai nusprendžiama suiminėti ar deportuoti bendrapiliečius.

Viena iš nepatogių galimybių, kurios nenagrinėja Lidegaardas, yra ta, jog naciai netiesioginio valdymo strategiją įgyvendino todėl, kad laikė danus savo broliais arijais, t. y. potencialiais sąjungininkais arijų Europoje. Tai paaiškintų, kodėl naciai taip patogiai jautėsi Kopenhagoje ir kodėl juos taip sukrėtė danų pasipriešinimas. Lenkus jie galėjo laikyti paprasčiausiais „Untermenschen“, o prancūzus – priešais iš senų laikų. Tuo tarpu potencialių sąjungininkų pasipriešinimas buvo itin skaudžiai geliantis. Kaip kitaip galima paaiškinti, kodėl toks nuožmus biurokratas kaip Eichmannas nusileido Danijos reikalavimams ir sutiko neareštuoti žydų, gyvenančių santuokoje su danais? Viena paradoksalių galimybių yra ta, kad naciai danų protestams nusileido, nes jų iliuzinė rasinė antropologija leido jiems regėti danus kaip jų pačių šeimos narius. Amžinai danų šlovei reikia pasakyti, kad jie puikiai išnaudojo šį įsivaizdavimą pasipriešindami nežmogiškai nacių politikai.

„Kraštiečiai“ yra istorija apie mažą valstybę, kuri dėl komplikuotų priežasčių padarė teisingą dalyką ir dėl lygiai taip pat komplikuotų priežasčių išnešė sveiką kailį. Tai yra istorija, kuri patvirtina seną tiesą: solidarumas ir padorumas priklauso nuo tankaus žmones tarpusavyje jungiančio tinklo, nuo ilgą laiką formuotų širdies įpročių, nuo ilgalaikės kultūros, pabrėžiančios bendrą pilietiškumą, ir nuo lyderių, kurie savo pavyzdžiu įkūnija tas dorybes. Danijoje šis tankus tinklas susiejo žmonės draugėn ir neleido vokiečiams netiesioginio valdymo metu viso to išardyti. Kitur Europoje jis buvo sunaikintas palaipsniui – pirmiausia uždarant žydus getuose, o po to izoliuojant eilinius žmones nuo nacių vykdomų nusikaltimų ir siaubingų jų intencijų. Kai tik žydai netekdavo pilietybės, nuosavybės, teisių ir socialinio statuso, kai jie tegalėdavo apeliuoti tik į persekiotojų ir stebėtojų bendražmogiškumą, jau būdavo per vėlu.

Lidegaardo pasakojimas pateikia mums blaivinamą išvadą apie žmogaus teisių erą, kilusią po visų šių žiaurumų. Jei žmonės dėl savo apsaugos gali pasikliauti tik žmogaus teisėmis, tik abipusiu bendražmogiškumo pripažinimu, jie jau yra didžiuliame pavojuje. Danijos istorija mums pasakoja, kad ekstremaliais atvejais žmones draugėn susieja ne universalus bendražmogiškumo saitas, o veikiau lokaliniai smulkesni saitai: konkrečios eros sąmoningumas, vieta, paveldas, kuris leido Danijos kaimiečiui atsistoti prieš gestapininką ir tarti jam ne, šitai čia nenutiks, tik ne mano kaime. Ši išskirtinė istorija sulaukė atgarsių ir už Danijos ribų. Knyga „Kraštiečiai“ turėtų būti perskaityta visų, kurie siekia suprasti, kokie bendri socialiniai ir politiniai saitai siaubingiausios tamsos metais gali leisti vykti tokiems pilietinės drąsos ir padorumo žygdarbiams.

Pagal The New Republic parengė Donatas Puslys

Bernardinai.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 8

  1. Gojus says:

    Man švedas iš neutralios Švedijos pasakojo, kad tuo metu 95 % švedų buvo už hitlerį. O žydus jie rinko į vieną vietą būtent dėl to, kad galėtų visus kartu atiduoti jei Hitleris ateitų… Tai tokia va interpretacija įdomi…

  2. Joris says:

    Danija – simbolika jos įdomi… ir DAN – tai vienas iš Israelio giminių pavadinimų… ir bankai… ir visokios nevyriausybinės abejotinų tikslų organizacijos veikiančios neaišku už kieno pinigus… ir lgbt…. ar ne panaši istorija kaip ir su usa, kuri jau tapusi žydų šalimi (iš tsrs visi žydai traukdavo ne į izraelį o būtent į usa).

  3. e says:

    Iš vieo vermacht kareivio prisimiimų“Į SS daliius eidavo savanoriais,tarp kurių buvo daug danų“.

  4. algimantas says:

    Keista, kad nematau kažką sakančių apie elementarų žmoniškumą :) Na tai aš pasakysiu… Eiliniai žydai buvo absoliučiai normalūs žmonės – teko su keliais dirbti tarybiniais laikais, tačiau jie turi tam tikrų savybių, kurios juos iškelia virš tų normalių ir eilinių. Ir tie eiliniai dažnai negali su tuo susitaikyti ir patyliukais giežia dantį… O jei prisiminsime, jog visais laikais tuos žydus išbuožindavo, apvogdavo-apiplėšdavo, o papildomai daugelyje šalių buvo vykdomi masiniai žydų pogromai, patyliukais palaikant valdžiai, kuri dar ir pakurstydavo – tai suprantama, jog žmonijoje to dėka susidėliojo nuomonė (padedant propagandai) kad žydai visumoje ir iš esmės yra blogis.. Kas žinoma yra absurdas. Yra atskiri individai, kaip ir visose kitose nacijose, tačiau ne visi juk… Ir kai žudomas ištisas etnosas, o kiti dar patyliukais pritaria – čia jau kvepia idiotizmu tų, kurie visa tai palaiko…

  5. Jahve says:

     zydai patis valesi nuo zydu, berods ju ten 12 kastu, kai kaikurie zydai pradejo panaset i gojus tai tipo i mus tai ir pradejo sterelizuoti, cia paprasta matematika

  6. Ec says:

    Algimantai, kiek pamenu išbuožinimas buvo prie Stalino, ir būtent daugumoje žydai tuo išbuožinimu ir užsiiminėjo. Nuo žydų įmonės esu nukentėjęs stipriai, mano įmonei tai kainavo bankrotą (nors vėliau per teismus ir įrodžiau, kad mes buvome teisūs). Jie patys pasirašė talmudą, pagal kurį sau leidžia viską nežydų atžvilgiu, turbūt todėl, kad sąžinė negraužtų, ir dėl to man dalis jų nepatinka, taip pat turiu kelis gerus draugus žydus. Tu teisus, žmones reikia vertinti individualiai. Bet jei kokiam žydui, arabui, lietuviui ar rusui ir bet kokiam žmogui (net tam, kuris man padarė ką bloga) grėstų pavojus, o aš galėčiau išgelbėti – gelbėčiau

  7. Ką norima nuslėpti ... ? says:

    Apie TAI tiek prirašyta melo ir dezinformacijos, kad daug kas pradeda netikėti visu tuo, kas yra rašoma oficialiai arba kokiuose laikraščiuose. Visiems mąstantiems žmonėms turėtų kilti vienas esminis klausimas: Kodėl už abejonę ar diskusiją apie TAI yra baudžiama netgi kalėjimais? Ką oficialioji pasaulinė vyriausybė tokiais baudimo metodais nori nuslėpti? Gal tiesą, kuri, matomai aiškiai nesutampa su oficialiai skelbiama propoganda apie TAI. O šitas daniškas „rašinėlis“ tėra tik dano bandymas pasirodyti teisuoliu. Deja , tai tik bandymas.

  8. Dovydas says:

    Man švedas iš neutralios Švedijos pasakojo, kad tuo metu 95 % švedų buvo už hitlerį…..Danija – simbolika jos įdomi… ir DAN – tai vienas iš Israelio giminių pavadinimų…..iš vieo vermacht kareivio prisimiimų“Į SS daliius eidavo savanoriais,tarp kurių buvo daug danų“…..zydai patis valesi nuo zydu, berods ju ten 12 kastu….. ……………Argumentai daugiau negu geležiniai…. Tačiau tiesa slypi – „….solidarumas ir padorumas priklauso nuo tankaus žmones tarpusavyje jungiančio tinklo, nuo ilgą laiką formuotų ŠIRDIES ĮPROČIŲ, nuo ilgalaikės kultūros, pabrėžiančios bendrą pilietiškumą…. Ir ją ypač p[abrėžia – „…..ir nuo LYDERIŲ, kurie savo pavyzdžiu įkūnija tas dorybes…..“. Tik tiek – nei daug nei mažai.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top