Viktoras Orbanas: Kinija, didžioji 5000 metų civilizacijos galia. Koks mūsų kelias?

2023, 4 rugpjūčio, 13:15 | kategorija Kelias | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 150 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Labas rytas, ponios ir ponai, gerbiamoji vasaros stovykla.

Atvykome čia pro Rumunijos karius. Tačiau mes mieliau juos laikytume sveikintojų komitetu, ir tam turime rimtą priežastį: mūsų Europos kovoje dėl krikščionybės, mums, nusilpusiems lotynų krikščionims, prireiks ir rumunų stačiatikybės. Taigi, sveikiname besidominčius rumunus, esančius auditorijoje, pradeda savo kalbą Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas studentų vasaros stovykloje, kurią pristato Vengrijos Ministro pirmininko biuras.

Kasmet tenka pasukti galvą, apie ką iš tikrųjų turėtume kalbėti; nes, suprantama, iš anksto žinome, ką galiausiai visi galvojame, – tačiau klausimas, kaip tai pasieksime. Šiemet šiuo klausimu gavau naudingos medžiagos, nes Rumunijos užsienio reikalų ministerija, kuri, kaip suprantu, labiau priklauso prezidentinei valdžiai, atėjo man į pagalbą ir atsiuntė demaršą.

Jame jie man nurodė, apie ką neturėčiau kalbėti, apie ką ir kaip galiu kalbėti, ir ko turėčiau vengti.

Tai oficialus valstybės dokumentas. Pasidalysiu jo turiniu su jumis. Mums patariama nekalbėti apie nieką, kas galėtų įžeisti rumunų jautrius jausmus. Visa tai yra išvardinta. Nacionaliniai simboliai. Puiku, manau, dėl to galime susitarti. Apie tai nekalbėsiu, bet sveikinu mūsų draugus, kurie atvyko su Vengrijos ir Szekler vėliavomis.

Neturėtume kalbėti apie kolektyvines mažumų teises. Apie jas taip pat nekalbėsiu, tik pasakysiu, kad jos egzistuoja ir priklauso čia gyvenantiems vengrams.

Nurodoma nekalbėti apie neegzistuojančias administracines teritorijas Rumunijoje. Gerai, pagalvojau, ką jie gali turėti omenyje. Manau, kad jie turi omenyje Transilvaniją / Erdély ir Szeklerlandą, bet mes niekada neteigėme, kad tai yra Rumunijos administracinės sritys.

Tada jie sako, apie kokius dalykus galime kalbėti, bet tik tuo atveju, jei nepateiksime jų blogoje šviesoje. Pavyzdžiui, vakarietiškos vertybės. Jei žmogus dalyvauja Europos politikoje, kaip aš, tai šiandien „Vakarų vertybės” reiškia tris dalykus: migraciją, LGBTQ ir karą. Mano brangūs draugai rumunai, – šių vertybių nereikia pateikti blogoje šviesoje, nes jos ir taip pačios save pateikia blogoje šviesoje.

Ir galiausiai dar vienas perlas, susijęs su tuo, ką reikia palikti nuošalyje: „ksenofobinį atspalvį, susijusį su revizionistiniu požiūriu į migraciją”. Dabar tai panašu į komunistinę kelionę laiku.

Man tai primena Hofi [vengrų komiko iš komunistinių laikų] juokelius, kuriuose buvo kalbama apie tai, kas vienu atsikvėpimu gali pasakyti „imperialistas, revizionistas, buržua, klerikalas, šovinistas, fašistas”. Beveik šiurpstu nuo tos minties. Taigi vengsime šių temų.

Ką mainais, gavę tokį demaršą, pasiūlysime savo draugams rumunams? Pirmiausia, jei Rumunijos prezidentas atvyks į Vengriją ir pasakys kalbą, o mes jį kviečiame tai padaryti, – mes jam nediktuosime, kokiomis temomis ir kaip jis gali kalbėti.

Taip pat rekomenduojame mūsų broliams ir seserims rumunams atkreipti dėmesį į tai, kad Vengrija visapusiškai remia šiuo metu pagrindinį Rumunijos nacionalinį siekį – narystę Šengeno erdvėje. Norėtume atkreipti jų dėmesį į tai, kad nuo 2024 m. liepos 1 d. Vengrija pirmininkaus Europos Sąjungai ir kad mūsų programoje pabrėžtas tikslas – Rumunijos narystė Šengeno erdvėje.

Iki tol galime pasakyti tik tiek, kad Rumunija turi naują ministrą pirmininką. Telaimina jį Dievas! Naujas ministras pirmininkas, naujas šansas, ir, galbūt, iš to išeis kažkas, kas bus naudinga mums abiem.

Nuo tada, kai aš tapau ministru pirmininku, jis yra dvidešimtasis mano kolega iš Rumunijos, todėl tikimės sėkmės ir dvidešimtuoju atveju. Dabar, po demaršo, pažvelkime į tai, apie ką turėtume kalbėti.

Gerbiamieji draugai,

išgyvename ypač pavojingą žmonijos istorijos laikotarpį. Tai didelių permainų metai. Šie pokyčiai paliečia kiekvieną pasaulio kampelį ir kiekvieną šalį, todėl jei norime ką nors svarbaus pasakyti apie Vengriją, apie vengrus Karpatų baseine, pirmiausia turime kalbėti apie pasaulį.

Mano žinios esmė ta, kad jėgų pusiausvyra pasaulyje pasikeitė, ir dabar mes patiriame rimtų to padarinių. Žvelgdami atgal matome, kad aštuoniasdešimt metų po Antrojo pasaulinio karo pasaulyje egzistavo jėgų pusiausvyra. Mums, vengrams, šį laikotarpį sudarė dvi dalys.

Pirmieji keturiasdešimt penkeri metai buvo, kai anglosaksai mus atidavė sovietų komunistams, ir, beje, tada jie nebuvo tokie nemėgstantys rusų kaip dabar. O paskui buvo antrasis laikotarpis, iki šiol trukęs trisdešimt trejus metus, kai galime gyventi laisvai, be karinės okupacijos, Sovietų Sąjungos ir komunistų.

Nors per aštuoniasdešimt metų tai buvo didžiulis pokytis, pasaulio pusiausvyra nebuvo sutrikdyta, nes mums pavyko išvesti Sovietų Sąjungą iš istorijos parado be karo. Tačiau dabar pasaulio pusiausvyrą pakeitė Kinija.

Tai viena iš senų Vakarų pasaulio baimių. Dar Napoleonas sakė: „Leiskite Kinijai miegoti, nes kai ji atsibus, sudrebins pasaulį”. Pamokoma situacija, kaip susiklostė tokia padėtis.

Trumpai nukrypsiu į metodologiją. Iš savo patirties žinau, kad priimant politinį sprendimą reikia vienu metu įsivaizduoti tris laikotarpius. Klausimas, dėl kurio reikia priimti sprendimą, pirmiausia turi būti priskirtas vienam iš šių laiko apibrėžimų, o konkretų sprendimą dėl jo turėtumėte priimti tik tada, kai jį suklasifikuosite.

Taigi politika egzistuoja trijuose laiko rėmuose: taktiniame laike, strateginiame laike ir istoriniame laike. Jei neteisingai suklasifikuosite, jūsų sprendimas turės nenumatytų pasekmių.

Pateiksiu du pavyzdžius. Kai kanclerė Angela Merkel 2015 m. susidūrė su migrantų invazija, ji problemą klasifikavo taktiniame laike ir pasakė:

„Wir schaffen das”, arba „Mes galime su tuo susitvarkyti”.

Šiandien aišku, kad iš tikrųjų šis klausimas priklausė strateginiam laikui, nes jos sprendimo pasekmės būtų pakeitusios visą Vokietijos kultūrą. Dabar pereiname prie Kinijos. Antrasis pavyzdys – iš Jungtinių Valstijų septintojo dešimtmečio pradžioje.

Tuomet JAV nusprendė išlaisvinti Kiniją iš izoliacijos, akivaizdžiai norėdamos palengvinti santykius su rusais; taigi, jos įtraukė šį klausimą į strateginį laiką. Tačiau paaiškėjo, kad iš tikrųjų šis klausimas, Kinijos išlaisvinimas, priklauso istoriniam laikui, nes dėl šio išlaisvinimo Jungtinės Valstijos – ir mes visi – dabar susidūrėme su didesne jėga nei ta, kurią norėjome nugalėti.

Klaidinga klasifikacija, netikėtos pasekmės. Tačiau įvyko tai, kas įvyko, ir dabar faktas yra tas, kad dar niekada nebuvo tokio staigaus ir tektoninio pasaulinės jėgų pusiausvyros pokyčio, kokį išgyvename šiandien.

Atminkite – arba atkreipkite dėmesį – kad Kinijos kilimo būdas skiriasi nuo Jungtinių Valstijų kilimo būdo: Jungtinės Valstijos iškilo, o Kinija buvo ir yra. Kitaip tariant, iš tikrųjų kalbame apie sugrįžimą: kalbame apie 5 000 metų senumo civilizacijos, kurioje gyvena 1,4 mlrd. žmonių, sugrįžimą.

Šią problemą reikia spręsti, nes ji pati savaime neišsispręs. Kinija tapo gamybos galiūne. Tiesą sakant, ji jau aplenkė arba šiuo metu lenkia JAV: automobilių, kompiuterių, puslaidininkių, vaistų, informacinių ir ryšių sistemų gamyboje; visose šiose srityse ji yra stipriausia pasaulyje.

Taip atsitiko, kad Kinija per trisdešimt metų įveikė maždaug tris šimtus metų trukusį kelią nuo Vakarų pramonės revoliucijos iki pasaulinės informacinės revoliucijos. Dėl to šimtai milijonų žmonių išbrido iš skurdo, o šiandien bendra žmonijos gerovė ir žinios yra didesnės nei anksčiau.

Tačiau jei taip yra, koks pavojus kyla? Pavojus, priežastis, dėl kurios situacija yra pavojinga, Brangūs draugai, yra ta, kad aukso medalis jau turi savininką: po savo pilietinio karo, nuo 1870-ųjų, Jungtinės Amerikos Valstijos išaugo į pirmaujančią šalį, o jų neatimama teisė į pasaulinę ekonominę viršenybę yra jų nacionalinės tapatybės dalis ir savotiškas tikėjimo punktas.

Ir, kai tik šiai pozicijai būdavo metamas iššūkis, Jungtinės Valstijos visada sėkmingai jį atremdavo.

Ji atrėmė Sovietų Sąjungą. Nepamirškime, kad ji taip pat atrėmė Europos Sąjungą. Prieš kelis dešimtmečius Europos Sąjungos planas buvo skatinti eurą kaip pasaulinę valiutą greta dolerio.

Matome, kur euras yra šiandien. Mes taip pat turėjome planą, kurį išreiškėme kaip būtinybę sukurti didelę laisvosios prekybos zoną, besitęsiančią nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Ką matome šiandien?

Šiandien laisvosios prekybos zona tęsiasi nuo Lisabonos iki tolimiausio Donecko pakraščio. 2010 m. JAV ir Europos Sąjunga pagamindavo 22-23% visos pasaulinės produkcijos, šiandien JAV – 25% ir Europos Sąjunga – 17%. Kitaip tariant, JAV sėkmingai atrėmė Europos Sąjungos bandymą žengti kartu su ja ar net ją aplenkti.

Miela vasaros stovykla,

Tarptautinėje politikoje egzistuoja paprasta priklausomybė: kuo didesnis jūsų BVP, jūsų bendrasis vidaus produktas, tuo didesnę įtaką turite tarptautiniams reikalams. Kitaip tariant, šiandien matome, kad Amerikos dominavimas pasaulio arenoje nuolat mažėja. Ir jokia pirmoji pasaulio galybė į tai nežiūrės maloniai.

JAV argumentai paprasti. Juos galima apibendrinti taip: „Esame pasaulio viršūnėje. Įkopėme čia tam, kad liktume čia amžinai. Žinoma, yra toks dalykas, vadinamas istorija, kuris yra nemalonus, bet esmė ta, kad tai, kas visada nutikdavo kitoms šalims ir kitoms tautoms, baigėsi ties mumis, ir mes liksime čia, pasaulio viršūnėje, amžinai.”

Tai viliojanti mintis, tačiau nemaloni mūsų šiandienos gyvenimo tiesa yra ta, kad pasaulio politikoje nėra amžinų nugalėtojų ir amžinų pralaimėtojų. Dar nemalonesnė tiesa yra ta, kad dabartinės tendencijos yra palankios Azijai ir Kinijai – ar tai būtų ekonomikos, ar technologijų plėtros, ar karinės galios tendencijos.

Dar nemalonesnė tiesa yra ta, kad pokyčiai vyksta ir tarptautinėse institucijose.

Visi žinome koreliaciją, kuri rodo, kad tas, kas kuria tarptautines institucijas, iš jų gauna naudos. Taigi Kinija paprasčiausiai sukūrė savo institucijas: matome BRICS ir „Viena juosta ir vienas kelias” iniciatyvą; taip pat matome Azijos infrastruktūros investicijų banką, kurio plėtros ištekliai kelis kartus viršija visų Vakarų šalių plėtros išteklius.

Kitaip tariant, Azija, arba Kinija, prieš mus stovi pilnai prisistatanti kaip didžioji galia. Ji turi civilizacinį credo: ji yra visatos centras, o tai išlaisvina vidinę energiją, pasididžiavimą, savigarbą ir ambicijas. Ji turi ilgalaikį planą, kuris išreiškiamas žodžiais „užbaigti pažeminimo šimtmetį” arba, perfrazuojant amerikiečius, „padaryti Kiniją vėl didžią”.

Ji turi vidutinės trukmės programą: atkurti Azijoje dominavimą, buvusį iki Vakarų atėjimo. Ir ji gali neutralizuoti pagrindinį JAV ginklą, pagrindinį JAV galios ginklą, kurį mes vadiname „universaliomis vertybėmis”.

Kinai iš to tiesiog juokiasi, vadindami tai Vakarų mitu ir pažymėdami, kad tokios kalbos apie universalias vertybes iš tikrųjų yra kitoms, ne Vakarų, civilizacijoms priešiška filosofija. Ir, žvelgiant iš tos pusės, šioje nuomonėje yra tiesos.

Kitaip tariant, ponios ir ponai, gerbiamoji vasaros stovykla, šiandien gyvename tokioje padėtyje, kurioje diena iš dienos artėjame prie konflikto. Klausimas – milijono dolerių vertės klausimas – ar šio konflikto galima išvengti.

Šiuo klausimu yra vis daugiau studijų ir knygų, ir aš taip pat jomis vadovaujuosi. Viename reikšmingame veikale teigiama, kad per pastaruosius tris šimtus metų buvo šešiolika atvejų, kai iškilo naujas „čempionas”, kuris šliejosi greta pirmaujančios pasaulio galybės arba ją aplenkė.

Bloga žinia ta, kad iš šešiolikos taip nustatytų atvejų dvylika baigėsi karu ir tik keturi buvo išspręsti taikiai.

Kitaip tariant, brangūs draugai, šiandien pasaulio politikoje yra pavojingiausias momentas, kai pirmaujanti didžioji galybė mato, kad ji krenta į antrąją vietą. Patirtis rodo, kad dominuojanti didžioji galia linkusi save laikyti geranoriškesne ir taikesne, nei yra iš tikrųjų, ir dažniau, nei tai pagrįsta ar galėtų būti pagrįsta, priskiria savo varžovui piktybiškumą.

Todėl kiekvienos besipriešinančios šalies atspirties taškas yra ne jos ketinimai, o jos galimybės: ne tai, ką ji nori padaryti, o tai, ką ji gali padaryti. Taigi karas jau prasideda. Tai vadinama „Tukidido spąstais”, pavadintais žmogaus, parašiusio Peloponeso karo tarp Spartos ir Atėnų istoriją ir pirmojo įvardijusio šią problemą, vardu.

Kyla klausimas, kaip tai padaryti. Tiesa yra ta, kad tai yra „didžiųjų berniukų” užduotis. Mums šiame kortų žaidime nebuvo išdalytos kortos. Neįvertinkime savo vaidmens klaidingai. Galime pasakyti tik tiek, kad dabar reikėtų padaryti tai, ko dar niekada nebuvo: „didieji berniukai” turėtų pripažinti, kad danguje yra dvi saulės.

Šis mentalitetas iš esmės skiriasi nuo to, su kuriuo gyvenome pastaruosius kelis šimtus metų. Nepriklausomai nuo dabartinės jėgų pusiausvyros, priešingos pusės turėtų pripažinti viena kitą kaip lygiavertę. Matome, kad į Pekiną konvejeriu keliauja aukšto rango Amerikos pareigūnai, o tai yra ženklas, kad Jungtinėse Valstijose jie mato pavojų ir bėdą.

Į Pekiną buvo nuvykęs valstybės sekretorius, iždo sekretorius, o visai neseniai – buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Kisindžeris. Jei skaitėte naujienas, matėte, kad prieš kelias dienas japonai paskelbė, jog padvigubina savo karines išlaidas ir sukurs vieną galingiausių kariuomenių pasaulyje.

Ponios ir ponai,

pasekmė mūsų gyvenimui yra ta, kad dviejų didžiųjų galybių susidūrimas – taip pat ir tarp jų karių – yra labiau tikėtinas, nei šiandien galime matyti iš čia, iš Tusnádfürdő. Gera žinia – ar bent jau vilties spindulys – yra ta, kad karas nėra neišvengiamas. Jo išvengimas priklauso nuo to, ar pasaulis sugebės rasti naują pusiausvyrą, kuri pakeistų dabar esančią.

Taigi, ką turime daryti po šios situacijos analizės? Brangūs draugai, verta suprasti, kad naujoji pusiausvyra neįsitvirtins per vieną naktį ir net ne per vieną mėnesį. Tokiai naujai pusiausvyrai nusistovėti prireiks visos kartos.

Tai reiškia, kad ne tik mes gyvensime šioje pasaulinėje santykių sistemoje, šioje pasaulinėje epochoje, šioje dvasioje, bet ir mūsų vaikai. Ir mes, vengrai, turime žengti į priekį šioje pasaulinėje situacijoje ir zeitgeist’e, ir, atsižvelgdami į tai, turime formuoti savo vengrų nacionalinius planus.

Ženkime dar vieną žingsnį čia, Tusnádfürdő, ir pasakykime keletą žodžių apie Europos Sąjungą. Žvelgiant į Europos Sąjungą šiandien gali susidaryti įspūdis, kad ją kamuoja nerimas ir kad ji jaučiasi suvaržyta. Tam yra rimtų priežasčių.

Europos Sąjungoje gyvena apie 400 mln. žmonių, o jei dar pridėsiu likusį Vakarų pasaulį, tai bus dar 400 mln. žmonių. Taigi tai sudaro 800 milijonų žmonių, apsuptų dar septynių milijardų.

Europos Sąjunga save vertina teisingai: ji yra turtinga, bet silpna sąjunga. Tai turtinga ir silpna sąjunga, kuri aplink save mato maištaujantį pasaulį, sumišusį, senas nuoskaudas, daugybę alkanų burnų, besaikį vystymąsi, milžinišką vartojimą ir milijonus žmonių, besiruošiančių išvykti į Europą.

Ji mato milijonų žmonių bangą, kuri telkiasi Sahelyje ir kuri, jei nesugebėsime jos suvaldyti, gali persimesti į europinę Viduržemio jūros pusę.

Šios savaitės pradžioje Briuselyje vyko Lotynų Amerikos ir ES aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame visa tai mačiau ir girdėjau savo akimis ir ausimis.

Lotynų Amerikos vadovų žodyne dažniausiai pasitaikantys terminai buvo šie: „vietinių gyventojų genocidas”, kuris, mano manymu, reiškia vietinių gyventojų naikinimą; vergija ir prekyba vergais; ir „reparacinis teisingumas”, reiškiantis žalos atlyginimą už skriaudas.

Tai terminai, kuriais jie mąsto. Nenuostabu, kad Europos Sąjunga jaučiasi įkalinta.

O jei pažvelgtume į Tarptautinio valiutos fondo sąrašą, kuriame šalys reitinguojamos pagal jų ekonomikos dydį, pagal nacionalinį BVP, pamatytume, kad 2030 m. reitinge Didžioji Britanija, Italija ir Prancūzija iškris iš pirmojo dešimtuko, kuriame jos yra dabar; o Vokietija – dabar ketvirta – nusmuks į dešimtąją vietą. Tokia yra realybė.

Šiandien ši baimė, šis uždarumo jausmas skatina Europos Sąjungą atsiskirti. Ji bijo konkurencijos – tarsi senstantis bokso čempionas, demonstruojantis savo čempiono diržus, bet nenorintis dar kartą žengti į ringą. Iš to kyla atskirtis: atskirtis ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gete.

Jie išvystė tam skirtą kalbą, kurioje jie yra stiprūs: jie vis dar stipriausi formuluodami ir trumpai apibūdindami sudėtingas situacijas. Šią izoliaciją jie vadina „atsiskyrimu” (decoupling) arba, subtiliau, „rizikos mažinimu” (de-risking), kuris yra rizikos mažinimo forma.

Žvelgiant šiuo požiūriu, politika Rusijos atžvilgiu taip pat yra atsiskyrimas: bandymas atriboti Rusiją nuo Europos ekonomikos taikant karo sankcijas. Ir, žinoma, Europa gali būti atkirsta nuo Rusijos energijos, tačiau iš tikrųjų tai neveiksminga ir iliuziška, nes Rusija negali būti atkirsta nuo likusio pasaulio.

Rusijos žaliavas pirks kiti, o mes kentėsime nuo karo meto infliacijos ir prarasime konkurencingumą. Pacituosiu du skaičius. Už Europos Sąjungos importuojamas dujas ir naftą – abi kartu – prieš Rusijos karą buvo sumokėta 300 mlrd. eurų, o pernai – 653 mlrd. eurų.

Taigi šiandien Europos ekonomika veikia taip, tarsi norime konkuruoti, kai energija kainuoja dvigubai brangiau nei anksčiau, o daugelyje pasaulio dalių jos vis dar galima įsigyti už ankstesniu laikotarpiu buvusią kainą.

Tai yra didžioji Europos diskusija ateinančiais metais. Mes, vengrai, turime tam pasirengti: arba atsijungti, arba dalyvauti tarptautinėje konkurencijoje. Kaip sakoma Briuselyje, „atsijungimas arba prisijungimas”.

Čia padarysiu informacinę digresiją. Didžiosios Europos bendrovės nenori atsiskirti. Jos net nenori pasitraukti iš Rusijos. Pasidomėjau atitinkamais statistiniais duomenimis. Iš 1 400 didžiausių Vakarų bendrovių tik 8,5% pasitraukė iš Rusijos – 8,5%!

Iš farmacijos pramonės 88% liko; 79% Europos kalnakasybos pramonės įmonių tebėra Rusijoje, taip pat 70% energetikos įmonių ir 77% gamybos įmonių. Ir ko nenutuokiate: pernai, 2022 m., pasilikusios Vakarų bendrovės į Rusijos centrinį biudžetą iš viso sumokėjo 3,5 mlrd. dolerių.

Dabar, žvelgiant iš šios perspektyvos, puolimas, kurį ukrainiečiai rengia prieš mūsų vargšą, mažą Vengrijos OTP banką, yra ne kas kita, kaip vengrofobijos apraiška. Todėl privalome ją atmesti.

Net nekalbėsiu apie gudrius europietiškus triukus, tokius kaip staigus prekių eksporto iš Vokietijos į Kazachstaną padvigubėjimas per vienerius metus. Įdomu, kodėl taip atsitiko?

Kitas Europos reiškinys, kurio atžvilgiu vengrai artimiausiais metais turės užimti poziciją, yra federalistų ir suverenistų kova. Imperija ar tautos? Šiuo atveju patyrėme rimtą smūgį į paširdžius, kai dėl „Brexit” mūsų draugai britai išstojo iš Europos Sąjungos.

Tai pažeidė pusiausvyrą tarp suverenistų ir federalistų ES. Pagal ankstesnę konfigūraciją vienoje pusėje buvo prancūzai ir vokiečiai kaip federalistai, o kitoje – britai ir mes – V4 [Višegrado 4]. Jei šiandien Europos Sąjungoje būtų britai, mums net nereikėtų mokytis tokių terminų kaip „teisinės valstybės mechanizmas”, „sąlygiškumas” ar „ekonominis valdymas”, nes jie neegzistuotų.

Jie Europos Sąjungoje galėjo būti įvesti tik todėl, kad pasitraukė britai, o mes, V4 nariai, negalėjome užkirsti jiems kelio – ir iš tiesų V4 puolė federalistai. Rezultatą matome visi. Čekai iš esmės perėjo į kitą pusę, Slovakija svyruoja, ir tik lenkai bei vengrai laikosi.

Žinoma, turime galimybę padidinti suverenistų skaičių. Aš matau tokią galimybę, nes Italijoje buvo suformuota tokia vyriausybė, Austrijoje taip pat vyksta judėjimas šia kryptimi, o rytoj Ispanijoje vyks rinkimai. Neturėkime iliuzijų: federalistai vykdo bandymą mus išstumti; jie atvirai pasakė, kad nori pakeisti Vengrijos vyriausybę.

Jie naudojosi visomis politinės korupcijos priemonėmis Vengrijos opozicijai finansuoti. Tą patį jie daro Lenkijoje, ir prisiminkite, kaip jie bandė užkirsti kelią Meloni dešiniųjų pergalei Italijoje.

Visi šie bandymai žlugo, ir aš tikiuosi, kad 2024 m. birželį vyksiančiuose Europos Sąjungos rinkimuose ir po jų įvyksiančiame valdžios perskirstyme, jėgų pusiausvyra Europoje bus palankesnė nei šiandien. Ponios ir ponai, pereikime prie Vengrijos.

Ką gali – ir ką turėtų – daryti Vengrija šioje tarptautinėje situacijoje, šioje Europos aplinkoje, vykstant šiam dideliam susiskaldymui? Svarbiausia – pažinti save. Čia turiu omenyje ne mūsų vienuolikos šimtmečių istoriją ir net ne puikų apibendrinimą, kurį pateikė RMDSZ [Rumunijos vengrų demokratinis aljansas]: „Tūkstantis metų Transilvanijoje / Erdeilyje, šimtas metų Rumunijoje”.

Dabar turime nepamiršti kelio, į kurį pagaliau įžengėme 2010 m., po dvidešimties chaotiškų perėjimo nuo komunizmo metų. 2010 m. pradėjome naują erą, ir to neturime pamiršti – kad ir su kokiais sunkumais susidurtume, kad ir kokios audros, žaibai ir perkūnijos mus lauktų. Mūsų laukia nauja era, turinti dvasinį ir ekonominį pagrindą.

Pirmiausia trumpai prisiminkime šios epochos dvasinius pagrindus. Šie dvasiniai pagrindai apibendrintai išdėstyti Konstitucijoje. O naujoji Vengrijos Konstitucija yra dokumentas, kuris mus aiškiausiai išsiskiria iš kitų Europos Sąjungos šalių.

Jei perskaitysite kitų Europos šalių konstitucijas, kurios yra liberalios konstitucijos, pamatysite, kad jų pagrindas yra „aš”. Jei perskaitysite Vengrijos Konstituciją, pamatysite, kad jos centre yra „mes”.

Vengrijos Konstitucijos esmė, jos pamatinė prielaida, yra ta, kad yra vieta, kuri yra mūsų: mūsų namai. Yra bendruomenė, kuri yra mūsų: tai mūsų tauta. Ir yra gyvenimo būdas – o gal tiksliau, gyvenimo tvarka – kuris yra mūsų: mūsų kultūra ir mūsų kalba.

Todėl Konstitucijoje mūsų dvasinis išeities taškas yra tai, kad svarbiausi dalykai žmogaus gyvenime yra tie, kurių negalima pasiekti vieniems. Štai kodėl Konstitucijos centre yra žodis „mes”.

Taika, šeima, draugystė, teisė ir bendruomenės dvasia negali būti pasiekti einant po vieną. Ir, miela vasaros stovykla, net laisvės negalima įgyti vienam: žmogus, kuris yra vienas, yra ne laisvas, o vienišas.

Visi geri dalykai gyvenime iš esmės grindžiami bendradarbiavimu su kitais, o jei tai yra svarbiausi dalykai mūsų gyvenime, kaip teigiama Vengrijos Konstitucijoje, tai visuomenė ir teisinė sistema turi juos saugoti. Dabar, kaip konceptualus mūsų naujosios eros pagrindas, šis pripažinimas ir šie bendri dalykai pasireiškia individo gyvenime kaip ryšiai su kitais.

Todėl Vengrijos Konstitucija yra bendruomeninių ryšių konstitucija, kuria siekiama šiuos ryšius stiprinti, todėl ji stovi ant stiprinimo kultūros pagrindo. Liberalios konstitucijos aprašo ne prisirišimo, bet atsiribojimo pasaulį; jose siekiama ne ką nors patvirtinti, bet ką nors atmesti – vardan asmens laisvės.

Tačiau mūsų Konstitucija patvirtina, kad vieta, kurioje gyvens mūsų vaikai, yra mūsų tėvynė. Ji patvirtina mūsų, kaip vyrų ir moterų, tapatybę, nes tai vadiname šeima. Ji taip pat patvirtina mūsų sienas, nes taip galime pasakyti, su kuo norime gyventi.

Kai 2011 m. sukūrėme naują Konstituciją – vengrišką, nacionalinę, krikščionišką konstituciją, besiskiriančią nuo kitų Europos konstitucijų, – priėmėme neblogą sprendimą. Iš tiesų, sakykime, kad priėmėme ne blogą, o teisingą sprendimą, nes nuo to laiko mus kamuoja migracijos krizė, kurios akivaizdžiai negalima spręsti liberaliu pagrindu.

Nuo tada turime LGBTQ, lyčių puolimą, kuris, pasirodo, gali būti atremtas tik bendruomenės ir vaikų apsaugos pagrindu.

Liberaliu pagrindu veikiančių šalių nesėkmė yra ta, kad jos manė, jog jų senąsias bendruomenes pakeis naujos, tačiau vietoj to įvyko tik tai, kad visur atsirado keistas susvetimėjimas. Žinoma, nuo to kenčianti Prancūzija yra didi tauta, ji turi „la gloire” ir tikrai ras kokį nors sprendimą.

Tačiau, turint omenyje dvasinius pagrindus ir kasant giliau, taip pat verta pasakyti, kad Vengrijos konstitucijos ir naujųjų laikų intelektualinių pagrindų pagrindas yra antropologinė įžvalga.

Prieš du šimtus keturiasdešimt metų, Apšvietos laikais, kairieji, internacionalistai ir liberalai intelektualai bei politiniai lyderiai manė, kad atmetus religiją ir krikščionybę atsiras ideali, apsišvietusi bendruomenė, pagrįsta gėrio ir bendrojo gėrio supratimu, gyvenanti laisvą ir geresnį gyvenimą pagal pripažintas, sociologiškai pagrįstas visuomenės tiesas.

To jie tikėjosi iš krikščionybės ir religijos atmetimo. Tuo metu, prieš du šimtus metų, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Tai negalėjo būti įmanoma. Tačiau praėjo du šimtai metų, ir šiandien matome, kad tai gryna iliuzija: atmetę krikščionybę, iš tikrųjų tapome hedonistais pagonimis.

Tokia yra tikrovė! Štai kodėl, mano akimis, buvo lemta, kad mūsų 2011 m. Konstitucija buvo paskelbta per Velykas, o jos gimimo pavadinimas – Velykinė Konstitucija.

Ponios ir ponai,

tai taip pat yra Europos Sąjungos ir Vengrijos konflikto esmė. Europos Sąjunga atmeta krikščioniškąjį paveldą, per migraciją valdo gyventojų kaitą ir vykdo LGBTQ puolimą prieš šeimai draugiškas Europos tautas.

Vos prieš kelias dienas žlugo Lietuva, kuri turėjo tikrai puikų, nuostabų, puikų vaikų apsaugos įstatymą, kuriuo rėmėmės kurdami savąjį. Ir aš matau, kad, patirdami didelį spaudimą, lietuviai atšaukė ir panaikino 2012 m. priimtus vaiko apsaugos įstatymus. „Aš bijau graikų, net kai jie atneša dovanų…” Štai kur veda amerikietiška draugystė, Brangūs draugai!

(V. Orbanas blogai informuotas – Lietuvos Teisingumo ministerija dar tik parengė įstatymo projektą, kuriuo nori atšaukti „Vaiko apsaugos nuo neigiamos informacijos įtakos” įstatymo punktus, kur vaikams draudžiama teikti informaciją apie kitokias šeimas, nei numatyta Konstitucijoje – t.y. vyro ir moters šeimą. Galima manyti, kad TM taikosi vaikams dėstyti apie LGBT šeimas, todėl nori pašalinti įstatymo punktą, kuris tai draudžia – redakcijos past.)

Ką gi, tenka konstatuoti, kad šiandien Europa sukūrė savo politinę klasę, kuri nebėra atsakinga ir nebeturi jokių krikščioniškų ar demokratinių įsitikinimų. Ir turime pasakyti, kad federalistinis valdymas Europoje atvedė į neatskaitingą imperiją.

Kito pasirinkimo neturime. Dėl visos mūsų meilės Europai, dėl viso to, kad ji yra mūsų, turime kovoti. Mūsų pozicija aiški: nenorime, kad visi turėtų tą patį tikėjimą, nenorime, kad visi gyventų tą patį šeimyninį gyvenimą ar švęstų tas pačias valstybines šventes, tačiau reikalaujame, kad turėtume bendrus namus, bendrą kalbą, bendrą viešąją erdvę ir bendrą kultūrą, ir kad tai būtų vengrų saugumo, laisvės ir klestėjimo pagrindas.

Tai turi būti išsaugota bet kokia kaina. Todėl mes nesileisime į kompromisus. Mes nenusileisime. Europoje reikalausime savo teisių. Nepasiduosime politiniam ar finansiniam šantažui. Derybos įmanomos dėl klausimų, susijusių su taktiniu ar net strateginiu laiku, bet niekada dėl klausimų, kurie priklauso istoriniam laikui.

Ponios ir ponai,

Ir galiausiai, jei Zsoltas man leis, pasakysiu keletą žodžių apie naujosios eros ekonominius pagrindus. Naują ekonominę sistemą kūrėme trylika metų. Per tą laiką ji buvo sukurta gana gerai ir gerai veikė.

Mūsų planas buvo toks, kad iki 2030 m. ji tarnaus Vengrijai be didesnių pokyčių: jos rezultatas bus saugi, klestinti Vengrija ir vengrų gyventojai Karpatų baseine. Mes einame teisingu keliu, kad pasiektume savo tikslus. Per trylika metų bendras Vengrijos ekonomikos našumas patrigubėjo: nuo 27 trilijonų forintų iki 80 trilijonų forintų.

Ir, nors politinėse mokyklose mokoma, kad kalbant niekada nereikėtų tame pačiame sakinyje jungti skaičių ir datos, mūsų tikslas – iki 2030 m. pasiekti 160 trilijonų forintų BVP. Jei pažvelgsime į mūsų vystymosi tikslus, galiu pasakyti, kad 2010 m. mes siek4me 66% Europos vidurkio, 2022 m. – 78%, o iki 2030 m. norime pasiekti 85-90% vidurkį.

Jei pažvelgsime į Vengrijos ekonomikos konkurencingumą, kitaip tariant, jos eksportą, galiu pasakyti, kad per trylika metų mes jį padvigubinome, o Vengrijos produktų – Vengrijai priklausančių įmonių produktų – dalis padidėjo.

Mūsų energetinė priklausomybė mažėja pagal planą: šiuo metu importuojama elektros energija sudaro 28% suvartojamos energijos, o iki 2030 m., išplėtus Paks II [atominę elektrinę], saulės energiją ir plėtojant tinklą, norime pasiekti nulinį lygį. Atitinkamai statome savo elektrines ir tam išleisime 11,5 mlrd. forintų.

2010 m. užimtumas buvo 62%, šiandien – 77%, o iki 2030 m. siekiame jį padidinti iki 85%. Turime didžiulę universitetų plėtros programą. 2010 m. nė vienas Vengrijos universitetas nepateko tarp 5% geriausių pasaulio universitetų, o pernai tarp 5% geriausiųjų pateko vienuolika Vengrijos universitetų. Kalbant apie paramą šeimai, anksčiau gimstamumo rodiklis buvo 1,2, bet mes jį padidinome iki 1,5.

Tai vadinama gimstamumo arba reprodukcijos rodikliu, o tai nėra gražus terminas; tačiau jis buvo 1,2, o dabar yra 1,5. Tačiau tam, kad gyventojų skaičius nustotų mažėti, reikia, kad jis būtų 2,1. Tai rodo, kad esame didelėje bėdoje, todėl turime ir toliau sutelkti visas jėgas, energiją ir išteklius – valstybės biudžeto lėšas – šeimos politikai.

Gynyba taip pat pradeda atsigauti. Turime arba pradedame turėti veiksmingą kariuomenę. Vietoj uniformuotų darbuotojų turėsime karių. Kartu su jais dabar turime ir nacionalinę gynybos pramonę. Esame viena iš nedaugelio NATO valstybių narių, galinčių tam skirti bent 2% savo metinio BVP.

Neatsiliekame ir nuo 2030 m. nacionalinio suvienijimo programos. Įgyvendinome dešimteriopai didesnį nei 2010 m. nacionalinio vienijimosi už sienų finansavimą, o šiais metais – kai susiduriame su įvairiausiais sunkumais – penkis kartus – 500% didiname paramą švietimui ir mokymui.

Galiu pasakyti, kad jau matome to rezultatus. Norėčiau pasveikinti tuos šekliečius ir transilvanus, kurie dalyvavo renkant parašus dėl mažumų iniciatyvos „SafePack” ir Europos piliečių iniciatyvos dėl nacionalinių regionų – jiems pavyko surinkti daugiau nei milijoną parašų kiekvienu klausimu. Tam reikia jėgų, žmonių ir stiprybės. Tai buvo didelis pasiekimas. Sveikiname!

Ir galiausiai, šie ekonominiai pagrindai – naujosios eros ekonominiai pagrindai – yra puikūs, jie skamba gerai; tačiau yra viena klaidelė, ir tuo norėčiau baigti. Ši kliūtis yra ta, kad per trejus metus į mus nukrito du meteoritai.

Pirmasis buvo 2020 m. COVID. Mums kažkaip pavyko nuo jo apsisaugoti ir gana greitai grįžome į kelią, kurį buvome užsibrėžę, į kelią, kurį planuojame 2030 m. Tačiau 2022 m. mus užpuolė dar vienas meteoritas; šis buvo karas, o tai – kietesnis riešutas. Šis meteoritas išmušė mus iš kurso.

Galiu pasakyti, kad šiandien Vengrija, Vengrijos žmonės ir Vengrijos vyriausybė stengiasi ir kovoja, kad grįžtų iš šio nukrypusio kurso ir stotų į įprastą kelią, kuris mus nuves iki 2030 m.

Mano nuomone, anksčiausia data, kada bus galima grįžti į šį kelią, yra maždaug 2024 m. liepa. Tikiuosi, kad tada galėsiu jums pranešti, jog Vengrijos ekonomikos augimas vėl yra didelis, bankų skolinimas vėl stiprus, o augimo tempas vėl gerokai viršija Europos vidurkį.

Sunkiausias laikotarpis jau praeityje. Infliacija buvo milžiniška, bet dabar mes ją mažiname ir turime visas galimybes iki metų pabaigos ją sumažinti iki mažesnės nei 10% ribos, t. y. iki vienženklio skaičiaus. Pirmasis pusmetis buvo labai sunkus, nes infliacija Vengrijoje augo sparčiau nei darbo užmokestis.

To nebuvo jau labai seniai, gal daugiau nei dešimt metų. Tačiau antrąjį pusmetį išsilyginsime, ir, jei Gerasis Dievas mums padės, galėsime panaikinti darbo užmokesčio nuvertėjimą per visus metus, 2023 m.

Paskolų palūkanų normos Vengrijoje šiandien taip pat yra milžiniškos, bet tikiu, kad mums pavyks jas normalizuoti ir sugrąžinti į priimtiną lygį ne vėliau kaip kitų metų antrąjį ketvirtį.

Tai reiškia, kad jei viską darysime teisingai, jei mums pasiseks ir jei Dievas mums padės, iki 2024 m. Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimų grįšime į kelią, kuris mus nuves iki 2030 m. O tada, 2024 m. Tusványos stovykloje, galėsiu ramiai kalbėti apie 2030-2040 m. planus.

Apibendrindamas, ponios ir ponai, galiu pasakyti, kad reikia būti įžvalgiems svarbiausiuose pasaulio reikaluose, megzti ryšius pasaulio ekonomikoje, kovoti ES ginčuose, atkakliai spręsti dvasinius klausimus ir išlikti tvirtiems nacionalinio susivienijimo srityje.

Dievas aukščiau už mus visus, Vengrija aukščiau už visa kita!

Pirmyn, Vengrija, pirmyn, vengrai!

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.