Zigmas Vaišvila. Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį

2019, rugpjūčio 12, 14:38 | kategorija LPT | 4 komentarai | peržiūrų 2 184 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Zigmas Vaišvila

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Zigmas Vaišvila

Viešpatie, atleisk tiems, kurie nežino, ką daro. Tačiau Vytautas Landsbergis žino, ką daro. Berikiuojant Lietuvos valdžią įsisiūbuoja emocijos dėl Jono Noreikos (slapyvardis Generolas Vėtra) ir Kazio Škirpos veiklos vertinimo. Diskutuojant, visų pirma, supraskime, kad žinia apie liūdno vaizdo 2019-08-08 d. mitingėlį prie Karaliaus Mindaugo paminklo Vilniuje ir 2019-08-07 Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pareiškimą, kad uždaromi šios bendruomenės namai ir Vilniaus choralinė sinagoga, nes negalima užtikrinti saugumo juose besilankantiems, kreipimasis į Lietuvos valdžią saugoti žydų kapines pasaulyje sklinda labai skirtingu garsumu ir masteliu. O 2019-08-08 d. mitingas dar ir bus parodytas kažkam naudingu rakursu. Ir komentuosime jį pasauliui ne mes.

Kita dieną, visiems drauge (ir Lietuvos valdžiai) didvyriškai atsilaikius prieš didžiąją grėsmę – 2019-08-08 d. mitingą prie Karaliaus Mindaugo paminklo Vilniuje, LŽB jau paskelbė, kad Vilniaus choralinė sinagoga vėl atidaryta, joje skaityta Tora. Bet žinia iš Vilniaus jau pasklido. Drauge su sklindančiomis žiniomis apie grasinimus žydų bendruomenėms Prancūzijoje ir kitur Europoje.

Iš esmės tai yra diskusija apie unikalų istorijos reiškinį, kurio II pasaulinio karo metais nebuvo kitose šalyse – Lietuvių aktyvistų frontą (LAF, 1940-1941), paruošusį ir įvykdžiusį 1941 m. birželio 23 d. sukilimą prieš tarybų valdžią (bolševikus, kaip buvo skelbiama), kuriame dalyvavo net 16000 – 30000 ginkluotų sukilėlių, kurie stengėsi užimti Lietuvoje valdžios įstaigas iki jas užimant Vokietijos kariuomenei, bei sukūrusį tą dieną pasiskelbusią Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV).

LLV tą pačią dieną paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. LAF ir LLV veikė bendrai. Jautriausias šios diskusijos klausimas, apie kurį patogiausia būtų išvis nekalbėti – žydų naikinimas.

Tačiau kalbėtis apie tai būtina. Kalbėtis reikia sąžiningai, išmanant tai, apie ką kalbi. Kalbėtis reikia ne tik lietuviams, bet ir žydams. Ir tarpusavyje, ir vieni su kitais. Kad dar ir dar kartą mes, lietuvių tauta, neatsidurtume užribyje, nebūtume kiršinami, priešpastatomi vieni kitiems.

Turiu ir aš šių diskusijų patirtį. 1989-1992 metų ir vėlesnę.

Pabandykime suvokti ankstesnes V. Landsbergio provokacijas, mūsų kiršinimą ir šių dienų jo veiklą, tikslus. Ne tik dėl to, kad jo tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo LLV komunalinio ūkio ministeris, įtakingas asmuo ir nacistinės Lietuvos okupacijos, ir tarybiniais metais. Pradedant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamuoju suvažiavimu (1988 m. spalio 22-23 d.d. Vilniuje) V. Landsbergis savo tėvą stengėsi kaskart parodyti svarbiuose Sąjūdžio renginuose.

Tai, kas šiemet Lietuvoje vyksta nuo 2019-04-08 d., kada Stanislovas Tomas suskaldė J. Noreikos atminimo lentą, kuri nuo Vrublevskių bibliotekos sienos dar kartą buvo paslapčia nukabinta 2019-07-29 d., manau, yra paruošta manipuliacija mumis, Lietuvos piliečiais, ir pasaulio žydų bendruomene.

Ir nebūtinai visi viešai veikiantys asmenys žino, kad ir jie prisideda prie šių provokuojančių veiksmų. Ir ne esminis klausimas yra, ar V. Landsbergis žinojo apie būsimą St. Tomo provokaciją.

Tuo labiau, kad po 2019-08-09 d. mitingo St. Tomas kreipėsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kad iš K. Škirpos ir J. Noreikos, kaip iš nacių (anot St. Tomo), būtų atimti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai ir kariniai laipsniai. St. Tomo raštingumą istorijoje parodo ne tik jo rašto tekstas, bet ir iliustracija – kaip įrodymas Respublikos Prezidentui pateikta nuotrauka, kurioje Adolfas Hitleris tariamai kalbasi su K. Škirpa.

Tačiau nuotraukoje su A. Hitleriu kalbasi Stasys Raštikis – Prezidento Antano Smetonos dukterėčios vyras, Lietuvos kariuomenės vadas nuo 1934 m. iki 1940-04-22, 1934 m. ir 1938 m. laikinai ėjęs Lietuvos krašto apsaugos ministro pareigas. St. Raštikis atvyko į Lietuvą iš Vokietijos 1941-06-23 d., t.y. Vokietijos kariuomenei 1941-06-22 d. vos įžengus į Lietuvą, ir buvo paskirtas LLV krašto apsaugos ministru.

Kalbėti reikia ne tik apie sraigtelį St. Tomą, kuris praktiškai negyvendamas Lietuvoje pats vargu ar surinko archyvinę medžiagą apie J. Noreiką. Naudinga būtų žinoti, kas ją parinko. Pritraukęs visuomenės dėmesį dalyvavimu Europos Parlamento rinkimuose, iš anksto paruošęs video įrašus apie galimus konkurentus, St. Tomas staiga pakeitė dienos temą – 2019-04-06 d. viešai buvo paskelbtas St. Tomo 2019-04-01 d. video-pokalbis su prof. Dovid Katz apie holokaustą Lietuvoje.

2019-04-08 d. Stanislovas Tomas sudaužė J. Noreikos atminimo lentą Vilniuje. St. Tomui po teismo proceso dėl šios lentos sudaužymo išvykus iš Lietuvos, žydų organizacijų tarpininkavimu per vieną (!) dieną Austrija priėmė jo prašymą nagrinėjimui ir išdavė jam dokumentą dėl politinio prieglobsčio prašymo. Jis skelbiasi, kad su šiuo dokumentu gali laisvai važinėti po kitas valstybes. Manau, kad mažai yra tikinčių, jog St. Tomas grįš į Lietuvą.

Kitas, manau, šio dramatinio siužeto sraigtelis yra Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, trečią kartą per kelis mėnesius viešai pakeitęs savo nuomonę apie J. Noreikos atminimo lentą. Mero nurodymu 2019-07-27 d. ši lenta buvo nukabinta.

Paanalizuokime įvykius.

2019-08-09 d. mitinge kalbėjusieji yra nuolatiniai V. Landsbergio ar jo liaupsinimo renginių kalbėtojai: Kasparas Genzbigelis (po J. Ramanausko-Vanago dukros Auksutės Skokauskienės jam patikėta vadovauti Sausio 13-osios brolijai), V. Landsbergio Lietuvai pasiūlytos Prezidentės D. Grybauskaitės 2018-08-23 d. „atrasto“ galimai paskutinio Lietuvos partizano Juozo Jakavonio (Tigro) dukra, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos Garbės pirmininkas Jonas Burokas, mitinge apgailestavęs, kad ministru nebebus tremtinių vaikas Rokas Masiulis (buvęs „Klaipėdos naftos“, įgyvendinusios „Independence“ dujų aferą, vadovas).

Ir Arvydas Juozaitis, susirinkusiems priminęs, kad, suprask, kaip ir 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Trispalvę iškėlęs K. Škirpa, taip ir A. Juozaitis, kaip LPS iniciatyvinės grupės narys, 1988-10-07 d. reikšmingai sudalyvavo Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje, Gedimino bokšte vietoje Tarybų Lietuvos trispalvės iškeliant mūsų visų Trispalvę.

Kaip LPS iniciatyvinės grupės narys, A. Juozaičiui priminsiu, kad tai nebuvo LPS renginys ir idėja.

Tai sugalvojo Vytautas Petkevičius su Algirdu Brazausku. Ir sutrikusi LPS iniciatyvinė grupė tą šeštadienio rytą Fizikos institute svarstė, ką daryti – dalyvauti Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir V. Petkevičiaus (taip pat LPS iniciatyvinės grupės nario) renginyje ar ne?

Keisti ar dar nekeisti mums šventoje vietoje plazdančią Tarybų Lietuvos vėliavą į mūsų Trispalvę, t.y. ar daryti tai Lietuvą tebevaldant tarybų valdžiai? K. Škirpa su bendražygiais Trispalvę Gedimino bokšte iškėlė, kai Vilniaus nevaldė joks okupantas.

Iki 1988-10-07 d. renginio LPS iniciatyvinė grupė nespėjo nieko nuspręsti. Tiesiog nuėjome į į šį renginį. Pripažinkime, kad LKP ir Vytautas Petkevičius tąkart mus pergudravo. Atėję į Gedimino aikštę drauge su susirinkusia didžiule minia ašarodami sutikome Gedimino bokšte kylančią Trispalvę. Buvau drauge su žmona Regina ir dukromis Jūrate ir Vaiva.

Tavo, Arvydai Juozaiti, 2019-08-08 d. mitingo kalboje paminėto, 1988-10-07 d. mitingo Gedimino aikštėje, Sąjūdis neorganizavo.

Grįžkime prie V. Landsbergio. Kas jis? Kodėl Lietuvos rašytojų sąjungos nuo 2014-11-27 d. narys Vytautas Landsbergis 2019-08-02 d. FB-e paskelbė savo eilėraštį LABIAUSIAI:

Labiausiai nenorėčiau
kad mano tautiečiai nusiteiktų
prieš žydus
po ir dėl Šimašiaus užtemimo.

Slapčia norėčiau,
kad atsirastų vienas kitas žydas
protingas ir drąsus
nepritariąs Šimašiui.

Ir visiems broliams lietuviams
sakau ir sakau iš tikrųjų
jau ketvirtį amžiaus:
niekada nepamirškite

kad Dievo Motina kuriai
meldžiamės kurios
užtarimo prašome
buvo šventa žydelka.

2019-08-08 d. TV3 pranešė, kad V. Landsbergis po šio eilėraščio (?) paskelbimo sulaukė labai baisaus laiško, kuriame jam grasinama mirtimi. Labai norisi tikėti, kad V. Landsbergis tai padarė ne dėl to, kad jo tėvas buvo LLV komunalinio ūkio ministras.

Ir tai rašau neatsitiktinai. Dar prieš tai 2019-07-29 d. delfi.lt paskelbė V. Landsbergio straipsnį dėl J. Noreikos – „Žmogus, kuris atidavė galvą už Lietuvą, nėra Lietuvos priešas“.

LŽB iškart paskelbė (lzb.lt) prof. Pinchos Fridberg atsaką V. Landsbergiui: “Vytautas Landsbergis: Labai svarstytina, ar jis [J.Noreika] taip labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“, kuriame ne tik atkreipė dėmesį į atvirai kurstytojiškus V. Landsbergio paskelbtus žodžius: „Įdomu tai, kad Lietuvos lenkai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos rusų. Čia yra problema – mes juos laikome lenkais, o jie galbūt yra lenkiškai kalbantys rusai“, bet ir pateikė medžiagą, kurią mes, lietuviai, turėjome ne nutylėti, bet aptarinėti.

Visų pirma, 1941-06-30 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės rytinio posėdžio protokolą Nr. 6:

LAIKINOJO LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO 1941 M. BIRŽELIO MĖN. 30 D.

POSĖDŽIO PROTOKOLAS

Pirmininkavo l. e. Ministerio Pirmininko pareigas p. J. Ambrazevičius.

Dalyvavo visi Ministerių Kabineto nariai.

[…] [Svarstyta:] 4. Lietuviškojo bataliono išlaikymas ir žydų koncentracijos stovyklos steigimas.

[Nutarta:] 4. Išklausęs Kauno Komendanto pulk. Bobelio pranešimo formuojamojo bataliono (Hilfpolizeidienstbatalion) ir žydų koncentracijos stovyklos įsteigimo reikalu,

Ministerių Kabinetas nutarė:

[…] 2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu.

Kitą Ministerių Kabineto posėdį paskirti šiandien, 19 val.

Le. Ministerio Pirmininko [pareigas] J. Ambrazevičius [parašas]

Ministerių Kabineto Reikalų Vedėjas J.Švelnikas [parašas]

Taigi, Kauno žydų koncentracijos stovyklos steigimas buvo pavestas V. Landsbergio-Žemkalnio vadovaujamai LLV komunalinio ūkio ministerijai ir Kauno miesto bei Kauno apskrities kariniam komendantui pulkininkui Jurgiui Bobeliui. Dažniausiai istoriniuose veikaluose ši koncentracijos stovykla vadinama Kauno žydų getu.

Šio šaltinio patikimumu V. Landsbergis neturėtų abejoti – LLV posėdžių protokolus surinko jo ištikimas bendražygis Arvydas Anušauskas, o išleido uolus V. Landsbergio pageidavimų įgyvendintojas – LGGRTC („Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A.], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 19–20).

Prof. P. Fridberg atsake V. Landsbergiui paskelbtas ir kitas A. Anušausko surastas ir LGGRTC paskelbtas dokumentas: PRIEDAS NR. 1 PRIE [LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO] 1941. VIII. 1 PROT[OKOLO] NR. 31

ŽYDŲ PADĖTIES NUOSTATAI

Ministerių Kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus:

[…] Kaunas, 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.

L. e. Ministerio Pirmininko p[areigas] J. Ambrazevičius [parašas]

Vidaus Reikalų Ministeris J. Šlepetys [parašas]

Kalba netaisyta. (Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A.],Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 135–137).

Už šiuos nutarimus LLV ministeriai balsavo vieningai. Ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Bene pirmą kartą V. Landsbergis viešai konfliktuoja su Lietuvos žydų bendruomene, jos pirmininke Faina Kukliansky. Ši bendruomenė prieš 2019-08-08 d. J. Noreikos ir K. Škirpos gynimo mitingą Vilniuje paskelbė neįtikėtiną pareiškimą, iš esmės, prieš V. Landsbergį ir 1993-05-01 d. jo įkurtą politinę partiją, vadinamą konservatoriais.

„Pastaruoju metu Lietuvos žydų bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei bendruomenė, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų, jų šeimų saugumo“, – rašoma pranešime. Bendruomenė piktinosi, kad „viena politinė partija“ nuolat reiškia norą pripažinti Lietuvos žydus žudžiusius asmenis šalies didvyriais, taip pat reikalavimą tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis ir kitais būdais.

„Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai, net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“, dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs? Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone“, – teigiama pranešime (www.lzb.lt/2019/08/06/pranesimas-del-lzb-pastato-ir-sinagogos-uzdarymo-neribotam-laikui/).

V. Landsbergio eilėraštį (?) viešai pasmerkė net jo ilgametis bendražygis Emanuelis Zingeris. V. Landsbergis pavadino F. Kukliansky nežinančia, ką daro, ir darančia tai, kas naudinga Kremliui

(www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/08/07/news/kritikos-sulaukes-v-landsbergis-atsikirto-f-kukliansky-del-zodzio-zydelka–11384607/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy).

V. Landsbergis pradėjo kovą su žydais? Netikiu. Pasiaiškinkime jo veidmainystės apraiškas.

Kad V. Landsbergis linkęs provokuoti naudojant net melą, žinau iš Sąjūdžio veiklos.

1989 m. gruodžio 20 d. TSRS liaudies deputatų II suvažiavime prieš posėdžių pietų pertrauką Michailas Gorbačiovas paskelbė žinią, kad ką tik Lietuvos komunistų partija (LKP) atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP).

Suvažiavimas žinią sutiko pasipiktinimo gausmu. M. Gorbačiovas deputatus apramino ir paskelbė ilgesnę pertrauką, o Lietuvos delegaciją (deputatus) pakvietė susitikti su juo. Po mūsų kontraversiško susitikimo su M. Gorbačiovu uždaroje belangėje Kremliaus suvažiavimų rūmuose, kurio laukiant ir kuriam pasibaigus tarpusavyje juokavome, kad jau mus sulaikys – ilgokai mus neišleido iš šios belangės.

Galop išleido. Nežiūrint į tai, kad Vitas Tomkus nekaltu klausimu M. Gorbačiovui, ką šis pats mano apie tai, kas vyksta Lietuvoje, išprovokavo atvirą M. Gorbačiovo įniršio ir necenzūrinių žodžių protrūkį. Šio susitikimo garso įrašą man pavyko padaryti. Kremliaus valgykloje papietavę, tarėmės, ką daryti.

LPS sekretoriato darbuotoja Angonita Rupšytė mums pranešė žinią, kad A. Brazauskas, tik išrinktas savarankiškos LKP pirmuoju sekretoriumi, šaukia neeilinę Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje planuojama šio tarybinio Lietuvos parlamento Prezidiumo Pirmininku vietoje Vytauto Astrausko išrinkti A. Brazauską. Sąjūdis tuo metu jau buvo pasiekęs, kad LKP be pasitarimo su LPS Seimo Taryba esminių sprendimų nepriiminėjo.

Maskvoje mūsų laukė šio TSRS liaudies deputatų suvažiavimo Komisijos dėl Ribbentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų išvadų svarstymas (šis suvažiavimas patvirtino šias išvadas ir priėmė istorinį sprendimą, kad šie slaptieji Vokietijos ir TSRS susitarimai dėl Europos valstybių pasidalinimo ir perdalinimo negalioja nuo jų pasirašymo momentų!).

Iš kitos pusės, mums reikėjo būti ir Vilniuje. Sutarėme, kad į Vilnių grįžta Zigmas Vaišvila (1989-01-15 d. papildomuose Lietuvos TSR AT rinkimuose į laisvas vietas Šiauliuose buvau išrinktas šios AT deputatu). Taip mano gimtadienio dieną parskridau į Vilnių. Sąjūdžio žmonėms pavyko įtikinti daugumą Lietuvos TSR AT deputatų (jų buvo beveik 350) nevykti į šią sesiją.

Po kiek metų A. Rupšytė man papasakojo, kad po mano išskridimo į Vilnių Kremliuje likę TSRS liaudies deputatai iš Lietuvos tarėsi toliau, ką daryti, kad sustabdytų A. Brazausko iniciatyvą. V.Landsbergis kolegoms pasiūlė pranešti Lietuvai žinią, kad mus Maskvoje sulaikė. Šią provokaciją, grįstą melu, sustabdė A. Rupšytė: „Profesoriau, ar jūs pagalvojote, kas gali nutikti su jūsų žmona Gražina, išgirdus tokią žinią?“ V. Landsbergis atsitokėjo.

Prieš 2019-08-08 d. mitingą man paskambino prof. Bronislovas Genzelis: „Zigmai, kas čia vyksta?“ Pakalbėjome ir apie K. Škirpą, ir apie J. Noreiką. Prof. Br. Genzelis pastebėjo, kad daug mūsų patriotų mažai žino istorijos faktus, taip pat ir Lietuvių Tautinės Tarybos, kuriai vadovavo J. Noreika, nutarimus, kurie patriotams gali nepatikti, nurodė ir kai kuriuos šaltinius – LGGRTC leidžiamą žurnalą „Genocidas ir rezistencija“.

Susipažinau su LGGRTC interneto svetainėje genocid.lt skelbiamais šio, 1997 m. pradėto leisti du kartus per metus žurnalo straipsniais, jų santraukomis (nuo 2007 m.). Nustebau. Viešai LGGRTC paskelbta medžiaga šokiruotų didžiuosius patriotus. Kodėl? Todėl, kad V. Landsbergis ir, manau, beveik visos Lietuvos valdžios nuo 1990 m. uoliai vykdė pasaulinės žydų bendruomenės ir pagrįstus, ir, manau, ne visada pagrįstus reikalavimus. Neretai ir konjunktūriškai.

***

Pradedant šią diskusiją priminsiu būtinus faktus:

a) Atminimo lenta J. Noreikai ant Vrublevskių bibliotekos sienos pakabinta 1997 m., kada Lietuvos Seime konstitucinę daugumą sudarė V. Landsbergio 1993-05-01 d. sukurtos Tėvynės sąjungos – konservatorių partijos ir Krikščionių demokratų partijos (tuomet jos dar buvo nesujungtos) koalicija. Vrublevskių biblioteka (tuo metu – Lietuvos mokslų akademijos biblioteka) paskelbė, kad šią lentą pakabino patriotinė (kol kas neįvardinta ir neprisipažįstanti) organizacija, suderinusi tai su Lietuvos mokslų akademija. Vilniaus miesto savivaldybė tam skyrė 7000 Lt.

b) J. Noreika Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu apdovanotas tais pačiais 1997 m. (po mirties). Tuo metu Lietuvos Seimo Pirmininku buvo V. Landsbergis.

c) Išsami informacija, dokumentai apie V. Landsbergį, V. Landsbergį-Žemkalnį, jo gyvenimą TSRS ir Vokietijos okupacijų metais surinkta Rūtos Janutienės knygoje „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“.

***

Būtina žinoti ir pagrindines šios diskusijos sąvokas, t.y. kas buvo Lietuvių aktyvistų frontas, Lietuvos laikinoji vyriausybė ir Lietuvių nacionalistų partija. Neįsigilinus į tai diskusija nepavyks.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – antitarybinio pasipriešinimo organizacija, parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą, buvo įsteigta 28 politinių veikėjų 1940-11-17 d. Berlyne Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva kovai prieš TSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir sukilimo valstybės suverenumui atkurti parengimui.

LAF Lietuvoje pradėtas kurti 1940-10-09 d. Kaune įvykusiame slaptame pasitarime, kuriame nutarta sukurti rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su TSRS. Jonas Noreika buvo Telšių apskrities LAF vadas.

1941-03-24 d. Kazys Škirpa perdavė ypatingajam Vilniaus ryšininkui Mykolui Naujokaičiui griežtai slaptus „Lietuvai išlaisvinti nurodymus“ paskaityti, kad šis juos perduotų žodžiu. Šiame slaptame dokumente išdėstyta, kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir ta proga išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų.

Šiems tikslams įgyvendinti buvo kuriamas Tautos darbo apsaugos batalionas (Vygantas Vareikis, 2004, “Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai”, Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius).

Deja, taip. Ir tai suprantama, nes nusprendus Lietuvą vaduoti padedant Vokietijai, teko prisitaikyti ir prie jos reikalavimų. Naivu aiškinti, kad K. Škirpa, gyvendamas Vokietijoje, nematė, kas ten daroma su žydais, kad jam susitinkant su Vokietijos užsienio reikalų ministru Ribbentropu ir kitais Reicho vadovais apie tai nebuvo kalbama. Toks buvo K. Škirpos ir jo bendraminčių pasirinkimas, kuriam, beje, nepritarė Prezidentas Antanas Smetona.

Manau, kad LAF sukūrimą paskatino ir Prezidento A. Smetonos neapsisprendimas.

1940 m. rugsėjo mėn. 19-25 d. Romoje susitiko tarybinės okupacijos nepripažįstantys Lietuvos pasiuntiniai Stasys Lozoraitis Italijoje, Stasys Girdvainis Vatikane, Petras Klimas Prancūzijoje,  Kazys Škirpa Vokietijoje ir Edvardas Turauskas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Jie sudarė Lietuvos Tautinį Komitetą ruoštis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kilus karui tarp Vokietijos ir TSRS.

1940 m. lapkričio 17-21 d. jie antrą kartą susitiko su Prezidentu A. Smetona ir prašė komiteto pirmininką Ernestą Galvanauską skirti ministru pirmininku, leisti jam skirti Lietuvos vyriausybę tremtyje. Tačiau Lietuvos prezidentas nedavė jam tokių įgaliojimų ir nepripažino komitetui juridinės galios (A. Smetona, 1999, Antano Smetonos korespondencija 1940-1944. VDU leidykla, 47; L. Jonušauskas. Lietuvos diplomatinė tarnyba Antrojo pasaulinio karo metais Europoje“).

1941 m. birželio 23 d. sukilimui vadovavo Kauno LAF štabas, kuris, veikdamas Vyriausios LAF vadovybės vardu (K. Škirpai nebuvo leista išvykti iš Vokietijos) 1941-06-23 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymą. LAF iš pogrindinės tapo karine sukilėlių organizacija, turėjusia savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą.

Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas buvo apie trečdalis visų sukilimo dalyvių. Neatvykus K. Škirpai, LLV laikinuoju ministeriu pirmininku buvo paskirtas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, planuotas skirti LLV švietimo ministeriu (1934–1943 m. VDU Visuotinės literatūros istorijos katedros vyresnysis asistentas, 1931–1932 m. studijavęs Bonos universitete, priešinęsis Prezidento A. Smetonos autoritariniam režimui).

Vokietijos okupacijos pradžioje Lietuvos nepriklausomybės siekusio LAF veikimui buvo trukdoma. Kadangi vokiečiai neleido grįžti į Lietuvą LAF vadui K. Škirpai, šiai organizacijai Lietuvoje vadovavo LAF įgaliotinis Lietuvos laikinojoje vyriausybėje Leonas Prapuolenis bei Kauno LAF štabas, kuriame didžiausią įtaką turėjo jaunosios katalikų kartos sparnas (L. Prapuolenis, A. Damušis), besąlygiškai rėmęs LLV veiklą ir valstybės nepriklausomybės reikalavimą. LLV perėmė Lietuvoje valstybinės valdžios įstaigas, sugrąžino į darbą asmenis, jose dirbusius iki 1940 m. tarybinės okupacijos.

Taip buvo sudaryta Lietuvių savivalda nacių okupuotoje Lietuvoje, išsilaikiusi iki 1944 m. birželio pabaigos, iškart pelniusi žmonių pripažinimą ir Vokietijai rodžiusi, kad šios kariuomenė ateina į valstybę, kurią valdo laikinoji jos valdžia. Ilgainiui Vokietija suprato, kad jiems naudingiau ir ekonomiškiau valdyti jos okupuotas valstybes per vietinę jų kontroliuojamą savivaldą. Šį principą naciai įgyvendino net žydų koncentracijos stovyklose, getuose, paskyrę juose ir Žydų savivaldos organus – bendruomenės tarybas, policiją ir net teismus. Be abejo, šie valdymo organai buvo pavaldūs nacistinei vokiečių valdžiai.

Dalis LAF narių, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP įsteigta 1934 m.) nariai, linko į kompromisus su okupacine valdžia ir nekėlė nepriklausomybės klausimo mainais už legalų politinį veikimą. Sukurstyti gestapo jie (voldemarininkai) 1941-07-24 naktį bandė įvykdyti pučą prieš LLV bei jį remiantį LAF štabą, Kauno karo komendatūrą.

LLV išsilaikė, tačiau buvo pakeistas Kauno karo komendantas, Tautos Darbo Apsaugos bataliono vadas, Lietuvos saugumo policijos vadovas. Po šio pučo paspartėjo žydų žudymas.

Vokiečiams įsteigus civilinę administraciją, LLV veikla 1941-08-05 d. oficialiai buvo nutraukta. 1941-09-21 d. naciai užėmė LAF štabo patalpas, suėmė įgaliotinį L. Prapuolenį. Kitą dieną LAF buvo uždarytas. Dauguma LAF narių perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį, tačiau jau ne kaip viena organizacija.

Deklaruojama, kad J. Noreika veikė antinacistiniame pogrindyje, tačiau tokių faktų neradau.

***

Stanislovas Tomas mane jau išvadino antisemitu. Tik nepaaiškino kodėl. Didieji Lietuvos patriotai po šio straipsnio paskelbimo mane, tikėtina, išvadins ir Lietuvos išdaviku.

Todėl pateiksiu ne tik savo nuomonę, bet ir viešai skelbiamą informaciją iš www.genocid.lt ir patriotinėmis prisistatančių organizacijų viešai skelbiamą informaciją.

Kad abi kategoriškų nuomonių dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo prieš tarybų valdžią Lietuvoje besilaikančios pusės pradėtų ne tik kalbėtis, bet ir įsiklausyti į kitos pusės nuomonę, argumentus.

Vieni teigia, kad LAF ir LLV veikla buvo išskirtinė patriotinė veikla paskelbiant, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kiti teigia, kad tai buvo padaryta siekiant sunaikinti Lietuvos žydus. Labai skaudu ir gaila, kad Vokietija naudojosi LAF ir LLV tikslais ir nacių karine jėga, siekdama sunaikinti Lietuvos žydus, buvo pavertusi Lietuvą masinio žydų žudymo poligonu.

Su šiuo mūsų tautos sopuliu susidūriau dar 1989 m., kada LPS siuntimu lankiausi Kanadoje ir JAV ir mačiau, kaip abi pusės kovoja ir ten – vieni siekdami (dažnai ir be įrodymų) nuteisti tuos, kurie žudė žydus, kiti – apginti tuos garbaus amžiaus asmenis nuo kaltinimų. Ir vienu, ir kitu atveju be įrodymų ir tyrimo pasiekti santarvę sudėtinga.

Neilgam pakako ir Lietuvos Prezidento A. Brazausko atsiprašymo jam viešint Izraelyje.

***

Vieša paslaptis, jog LGGRTC yra sudėtinė V. Landsbergio komandos dalis. Net dabartinis Lietuvos Seimas, kuriame Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai tėra opozicijoje, „nesugeba“ pakeisti LGGRTC vadovės T. B. Burauskaitės, nors nustatė, kad ji ir jos vadovaujamas LR Seimui atskaitingas LGGRTC nepagrįstai apšmeižė mirusius kardinolą Vincentą Sladkevičių, Donatą Banionį ir Saulių Sondeckį bendradarbiavus su TSRS KGB.

LGGRTC interneto svetainėje www.genocid.lt patikrinau skelbiamas žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ (beje, pradėto leisti taip pat 1997 m., kada LR Seimo pirmininku buvo V. Landsbergis) straipsnių santraukas nuo 2007 m. ir straipsnius nuo 1997 m. iki 2006 m.

Faktai pagrįsti dokumentais ir yra šiurpūs. Dauguma jų niekaip nesiderina su V. Landsbergio, kaip didelio Lietuvos patrioto, vaidmeniu. Jo rėmėjams tai – didelis psichologinis smūgis.

Atkreiptinas dėmesys, kad istoriniams dokumentams ir paaiškinimams būdinga terminologija buvo grindžiama žydų ir komunistų tapatinimu. Tai psichologiškai, manau, buvo paranku ir mūsų valstybę okupavusios Vokietijos karinei – propagandinei mašinai, ir tiems, kurie tarnavo Lietuvių savivaldoje nacių okupacijos metais.

Medžiaga padės diskusijų dalyviams susivokti, kas buvo 1941 – 1944 m. Vokietijos įvykdyta Lietuvos okupacija;

be pagrindo beatodairiškai nesišvaistyti sąvoka „kolaborantas“; suprasti, kodėl Lietuvos piliečiai, ir net žydai, džiugiai sutiko Vokietijos kariuomenę; kaip šis džiugesys dingo, visų pirma, dėl masinių, daugiausia žydų, žudynių;

kaip Vokietijos okupacinė valdžia manipuliavo visais okupuoto krašto gyventojais; kaip Lietuvoje ji pradėjo ir vykdė pirmąjį Europoje masinį žydų naikinimą (ir ne tik Lietuvos žydų, bet ir atvežamų) ir kaip bei kodėl prie to prisidėjo Lietuvių savivaldos struktūros;

kaip atsirado koncentracijos stovyklos ir getai;

kas buvo Lietuvių savivalda ir Žydų savivalda getuose;

kodėl buvę žydų getų kaliniai tapo raudonaisiais partizanais, kurie žiauriai žudė ir Lietuvos kaimo gyventojus dėl pasipriešinimo siekiant neatiduoti jų paskutinio maisto;

kokios jėgos struktūros buvo sukurtos Lietuvoje ir veikė ne tik joje; kodėl ginkluotas pasipriešinimas okupantams buvo sunkiai valdomas procesas.

Visa tai padės susivokti, kodėl nė viena pusė, nė vienas įvykis okupacijos sąlygomis negali būti vertinamas supaprastintai, kaip juoda ar balta. Taip pat ir pokario Lietuvos partizanų veiksmai.

Medžiagoje (jos www.genocid.lt yra paskelbta daug daugiau) nurodyti dokumentais pagrįsti faktai, kuriuos gali panaudoti tiek viena, tiek kita šio ginčo pusė. Šią informaciją pateikiu dėl to, kad abi pusės suvoktų, jog būtina kalbėtis vieniems su kitais, o ne vengti šių diskusijų ir spinduliuoti piktdžiuga pateikiant vienpusišką informaciją. Suvokime, kad karas – tai žiauru. Taigi, kantrybės.

1. St. Buchavecko recenzija apie Arūno Bubnio knygoje „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius, 1998, atkreiptas dėmesys į esminius knygos autoriaus pastebėjimus ir išvadas (genocid.lt/Leidyba/4/recenzij1.htm 4/4).

Jei Vokietija būtų pasiekusi pergalę ir įsiviešpatavusi Europoje, Lietuvos žemėje būtų apgyvendinti vokiečiai, o lietuviai iš dalies suvokietinti, iš dalies iškeldinti į Rusijos plotus. Šio gyventojų „padalijimo“ proporcijos skyrėsi įvairių nacių aukštųjų žinybų ir skirtingu laiku rengtuose projektuose, tiksliau – jų metmenyse. Rengiami planai iš esmės skyrėsi tik Lietuvos pavertimo „vokiečių žeme“ tempais, nes naciams lietuviai buvo, kaip taikliai pažymi A. Bubnys, tik „lašas vandens ant įkaitusio akmens“.

Be to, naciai buvo įsitikinę, kad mūsų tauta turi mažesnę „teisę“ (ir mažesne proporcija) suvokietėti negu estai ir latviai, kurie viduramžiais buvo atsidūrę vokiečių riterių valdžioje. Kolonizacijos ir germanizacijos plano „Ost“ („Rytai“) metmenys dalyje dėl Lietuvos paskutinį kartą buvo tobulinami 1943 m. vasario mėnesį.

Naciai stengėsi įvairiais būdais pašalinti J. Ambrazevičiaus vadovaujamą sukilimo metu sudarytą vyriausybę. Atkreiptinas dėmesys į nacių (vokiečių)–lietuvių–lenkų santykių Rytų Lietuvoje trikampį.

„Stokodama žmonių visų grandžių okupacinei administracijai kurti…, nacistinė Vokietija okupuotose šalyse leido veikti ir vietinei savivaldai“. Nacių okupacijos pradžioje ši savivalda Lietuvoje nebuvo įteisinta. Tik žlugus Vokietijos „blyckrygui“ prieš TSRS, legalioje spaudoje plačiai reklamuota savivalda, Baltijos šalyse įteisinta A. Rosenbergo 1942-03-07 d. įsakais.

Nagrinėdamas problemišką Lietuvos žydų žudynių klausimą, A. Bubnys pateikia nemažai naujų faktų, vertina skirtingus žydų tautybės aukų statistinius duomenis, tačiau neatskleidžia savo požiūrio į šią spekuliatyvinėn plotmėn patekusią problemą: „pati geopolitinė tikrovė sudarė sąlygas atsirasti lietuvių ir žydų priešiškumui“, dėl ko problema lieka neaiški, atsiranda palanki terpė kolektyvinės tautų kaltės ieškojimams.

Lietuvos žydų eksterminacija istorikams yra problemiška dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, masinės žydų žudynės prasidėjo anksčiau, nei kitur nacių okupuotoje Europoje. Net 1939 m. nacių okupuotoje Lenkijoje masinės žydų žudynės prasidėjo vėliau.

Slaptas nacių nutarimas visiškai sunaikinti Europos žydus buvo priimtas 1942-01-20 d., o Lietuvą su Latvija ir Estija (pastarosiose šalyse žydų buvo mažiau ir jie neturėjo tokių pasaulinės reikšmės žydų kultūros centrų, kurie buvo Lietuvoje) pavertė totalinio žydų naikinimo bandomuoju poligonu.

Pirmomis karo pradžioje kilusio lietuvių antisovietinio sukilimo dienomis vyko susirėmimai tarp sukilėlių (baltaraiščių) ir komunistinės valdžios šalininkų. Tačiau „nebuvo išvengta neteisėtų susidorojimų ir tarpusavio sąskaitų suvedinėjimo“. To rezultatas – perpildyti Lietuvos kalėjimai.

Naciai civilių Lietuvos gyventojų masines egzekucijas vykdė Ablingoje (1941 m. birželis), Švenčionių ir Adutiškio apylinkėse 1942 m., sunaikino kaimus Rokiškio apskrityje bei kitur 1943 m., įvykdė Pirčiupio tragediją 1944 m. Pirmomis Vokietijos–TSRS karo dienomis išžudyta daug Alytaus miesto gyventojų. Sistemingai naikinti tarybiniai karo belaisviai Lietuvos stovyklose.

A. Bubnio skaičiavimais ir nuomone, nacių okupacijos metais žuvo ir nužudyta apie 240 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Nacių okupacijos metais Lietuvoje padaugėjo tik maisto pramonės įmonių. Kitos pramonės šakos buvo apleistos ir jų gamyba mažinama. Lietuva buvo apiplėšiama ir žemės ūkio prievolėmis, pinigų kaita ir t.t. Ūkiniai-finansiniai klausimai, vokiečių kolonistų apgyvendinimas, gyventojų prievartinis išvežimas darbams į Vokietiją, mobilizacijos į pagalbinius karinius dalinius, gyventojų skurdinimas ir sveikatos alinimas.

Lietuvių inteligentija, studentai ir moksleiviai garbingai atlaikė nacių spaudimą ir pagal išgales gynė Lietuvos kultūrą.

Baigiamosiose pastabose A. Bubnys pažymi, kad „jei Vokietija būtų laimėjusi, nacių okupacijos padariniai Lietuvai būtų buvę katastrofiški“.

2. Sigitas Jegelevičius. Lietuvių savivalda ir vokiečių okupacinė valdžia: tarp kolaboravimo ir rezistencijos (http://genocid.lt/Leidyba/7/sigitas_jegelevicius.htm).

Persiritus frontui, daug kur buvo paskelbta šaulių mobilizacija. Per patį sukilimo ir visuotinio antisovietinio pakilimo įkarštį buvo sukurti pagrindai vadinamosios vietinės lietuvių savivaldos, veikusios iki 1944 m. birželio pabaigos. Atsikūrė apskričių viršininkų įstaigos, apskričių, miestų, valsčių valdybos, kitos savivaldos institucijos.

Vienos kūrėsi dar iki ateinant vokiečių kariuomenei, o kitos – jai įžengus į konkrečią vietovę. Per 5–10 dienų nuo Vokietijos–TSRS karo pradžios visur jau buvo atsikūrusios kitados nepriklausomoje Lietuvoje veikusios vietinio valdymo bei savivaldos institucijos. Dauguma jų tarnautojų buvo seni lietuvių administracijos darbuotojai. Atsikūrusios savivaldos institucijos jautėsi vykdančios LLV valią ir stengėsi savo veiklą tvarkyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bei LLV nurodymus.

Sudėtingiau buvo atkurti lietuvių institucijas Rytų Lietuvoje. Per pusmetį lietuvių administracija čia nespėjo įsitvirtinti, jos tarnautojai labiau nukentėjo nuo sovietinio teroro nei kitur Lietuvoje (suimti, ištremti su šeimomis, sovietų sušaudyti pirmomis karo dienomis; pvz., čia į darbą grįžo tik 25 proc. policininkų, tarnavusių iki 1940 m. birželio 15 d.). Išskyrus Vilnių, Marcinkonis, Druskininkus ir kai kurias Švenčionių apskrities vietoves, čia nevyko Birželio sukilimas, o vokiečių karinės administracijos požiūris į savivaldos institucijas buvo kitoks negu kitur Lietuvoje.

Vokiečių administracija visiškai ignoravo Lietuvos laikinąją vyriausybę, bet ėjo į kontaktą su atsikūrusiomis savivaldos institucijomis. Absoliučiai ignoruoti naujo okupanto nurodymus ar iš karto jiems atvirai priešintis nebuvo išeitis. Naciai paprasčiausiai būtų išvaikę tas institucijas ir sukūrę savą pagalbinį valdymo aparatą, kuriame būtų susitelkę tik naujojo okupanto talkininkai.

Nuo 1941-07-28 d. vietoj karinės okupacinės administracijos buvo įvesta nacių civilinė okupacinė administracija. Ji faktiškai pripažino lietuvių savivaldos administraciją. Nepavykus LLV paversti patikėtiniais, 1941-08-05 d. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas LLV nariams pareiškė, kad įvedus Lietuvoje civilinę vokiečių administraciją jų kaip ministrų darbas „turi būti laikomas baigtas“.

Lietuvių institucijoms vadovauti buvo paskirti generaliniai tarėjai. Lietuvių institucijose nebuvo pakeisti nei tarnautojai, nei vadovai, netgi apskričių viršininkai – jie tik formaliai buvo pavadinti komisariniais apskričių viršininkais ar tarėjais. Todėl tie, kas mato tik J. Noreikos paskyrimą Šiaulių apskrities viršininku, turi matyti ir jo palikimą šiose pareigose, vadovavimą perėmus civilinei nacių administracijai (Z.V.).

Nuo 1941 m. liepos pabaigos–rugpjūčio pradžios faktiškai Lietuvoje egzistavo vietinės lietuvių savivaldos sistema. Tik oficialiai ji nebuvo įteisinta. Reicho vadovybė svyravo, nebuvo aiškiai apsisprendusi dėl Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose atsikūrusių ar atnaujintų savivaldos institucijų tolesnio likimo.

Tik 1941 m. spalio pabaigoje naciai pagaliau apsisprendė Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose nenušalinti vietinės administracijos ir nelaikyti vien vokiečių okupacinės administracijos su kaimų seniūnų institucija, o palikti vietinę vos ne autonominę savivaldą, kurios veiklą vokiečių okupacinė administracija tik prižiūrėtų.

Tik 1942-03-07 d. Alfredas Rosenbergas pasirašė slaptą potvarkį dėl vietinės savivaldos Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose įteisinimo. Naciai suvokė, kad geriau taktiškai laviruoti tarp savų strateginių užmojų ir lietuvių savivaldos, negu pašalinti vietinę administraciją ir patiems valdyti kraštą. Tam naciams būtų prireikę daug papildomų pajėgų.

Lietuvoje iš esmės pavyko sužlugdyti visas nacių skelbtas mobilizacijas į įvairias karines formuotes, įskaitant ir planuotą SS lietuvių legioną.

Lietuvių savivaldai pavyko išsaugoti švietimo sistemą – pradines bei vidurines mokyklas.

3. „Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 1(39) (http://genocid.lt/centras/lt/2654/a/). A. Vitkus, Ch. Bargmanas.

1941 m. žydų žudynių Gargžduose paslaptis dar galutinai neatskleista.

Gargžduose buvo įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės Europoje.

Vokiečiai pareiškė, kad jie susidūrė su gargždiškių pasipriešinimu. Gargždai buvo užimti 1941-06-22 d. po pietų po apie 15 val. trukusių įnirtingų kautynių. A operatyvinės grupės vadas Fr. W. Stahleckeris įsakė Tilžės gestapo vadui SS šturmbanfiureriui H. J. Böhme’ei 25 km Lietuvos pasienio ruože vykdyti komunistų ir žydų žudynes.

Vykdydamas F. W. Stahleckerio įsakymą, tai padarė Tilžės SD vadas SS brigadenfiureris K. Hersmannas, gavęs 1941-06-23 d. ryte šio nurodymo patvirtinimą iš Berlyno – Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RSHA). 1941-06-24 d. naciai Gargžduose įvykdė pirmąjį Europoje masinį žydų naikinimą.

4. „Genocidas ir rezistencija“ 2014 Nr. 2 (36) (http://genocid.lt/centras/lt/2300/a/). A. Vitkus, Ch. Bargmanas. Salantų valsčiaus žydų žūtis.

Deja, kitokio pobūdžio straipsnis apie žydų holokaustą (Z.V.).

Vokietijos kariuomenė įžengė į Salantus jau pirmąją karo dieną (1941-06-22 d.). Jau pirmomis karo dienomis baltaraiščiai, padedami policijos, įsakė visiems žydams vyrams išeiti iš savo namų ir sėdėti ant šaligatvių ištiesus kojas į gatvės pusę. Tuomet policininkai atėmė iš jų pinigus ir vertingus daiktus. Vyrai turėjo bėgti miestelio gatvėmis, o tuos, kurie parpuldavo, plakdavo botagu, ir jie turėjo atsistoti ir toliau bėgti.

Miestelėnai tai stebėjo ir džiūgavo. Po kelių dienų, mėnesio pabaigoje, baltaraiščiai sudegino konfiskuotas žydų ir maldos namų knygas. 1941-07-01 d. visiems žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir susirinkti sinagogoje su pinigais ir vertingais daiktais. Tuoj pat žydų namai buvo apiplėšti. Naciai atnešė į sinagogą didelius krepšius ir privertė žydus į juos mesti savo pinigus ir atsineštus vertingus daiktus. Lietuvos pagalbinė policija apsupo pastatą.

5. „Genocidas ir rezistencija“ 2015 m. Nr. 1(37) (http://genocid.lt/centras/lt/2446/a/). A. Rukšėnas.

Holokaustas Lietuvoje: Kretingos apskrities Palangos ir Darbėnų valsčių žydų bendruomenių žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį.

Autoriaus nuomone, tai – okupacinės valdžios (vokiečių karinės administracijos, Tilžės operatyvinio būrio) ir lietuviškų įstaigų (Telšių saugumo apygardos Kretingos rajono lietuvių saugumo policijos, viešosios policijos su jai pavaldžia pagalbine policija ir civilinių įstaigų) pareigūnų bendradarbiavimo padarinys.

Palangos valsčiuje prie žydų genocido netiesiogiai prisidėjo 51 asmuo, t. y. viešosios policijos pareigūnai ir pagalbinės policijos būrio nariai. Iš jų 15 asmenų prisidėjo ir tiesiogiai, t.y. patys šaudė aukas. Darbėnų valsčiuje prie žydų genocido netiesiogiai prisidėjo 33 asmenys (32 viešosios policijos pareigūnai, pagalbinės policijos būrio nariai ir 1 savivaldybės pareigūnas). Iš jų 13 asmenų prisidėjo prie žydų žūties tiesiogiai, t. y. patys šaudė aukas.

Palangos ir Darbėnų valsčių žydų bendruomenių narių žūties pirmasis etapas prasidėjo 1941 m. birželio pabaigoje juos izoliuojant, t.y. atskiriant nuo kitų gyventojų. Žydai buvo suimami ir telkiami laikinose koncentravimo stovyklose, iš kur dalis suimtųjų pateko į mažuosius getus.

1941-06-26 d. suimti Palangos žydų bendruomenės vyrai, moterys ir vaikai (per 400 asmenų) buvo suvaryti į dvi atskiras sinagogas, t.y. laikinąsias koncentravimo stovyklas. Į mažąjį getą Valteriškių kaime, gyvavusį iki 1941-10-12 d., pateko tik moterys ir vaikai (per 300 asmenų). Žydų vyrai, kurių amžius buvo nuo 14 iki 60 metų, iš laikinosios koncentravimo stovyklos buvo išvežti ir sušaudyti.

1941-06-29 d. sugrįžę iš Kretingos Darbėnų žydų bendruomenės vyrai, moterys ir vaikai (ne daugiau kaip 600 asmenų) buvo įkalinti atskirose laikinosiose koncentravimo stovyklose. Vyrai trumpam buvo sutelkti vaistinės kieme, iš kur netrukus buvo išvežti ir sušaudyti. Žydės moterys, vaikai ir pagyvenę vyrai (apie 430 žmonių) buvo įkalinti iš pradžių laikinojoje koncentravimo stovykloje, o vėliau – ir mažojo geto funkcijas atlikusioje Darbėnų miestelio sinagogoje.

Šis getas gyvavo iki 1941 m. rugsėjo pradžios. Maždaug 10 darbėniškių žydų, kalintų mažajame gete, žūties pavyko išvengti. Palangos ir Darbėnų valsčių žydų bendruomenių narių žūties antrasis etapas, t. y. masinės žudynės, prasidėjo tuoj pat po to, kai jie buvo izoliuoti.

Tilžės operatyvinio būrio inicijuotose masinėse žudynėse Palangoje, prie Birutės kalno, 1941-06-27 d. sušaudyti 95 vietinės žydų bendruomenės nariai (93 vyrai ir 2 moterys) ir 16 nežydų tautybės asmenų, kaltinamų buvus tarybinio režimo rėmėjais. 1941-06-29 d. pamiškėje ties Darbėnų miesteliu sušaudyti 145 žydų vyrai ir 4 raudonarmiečiai. 1941 m. liepos 13–14 d. Darbėnų žydų kapinėse palaidoti 9 žydai (7 moterys ir 2 vyrai), iš kurių 8 sušaudyti pačiose kapinėse.

Iš viso vokiečių karinės administracijos laikotarpiu žuvo 156 Darbėnų žydų bendruomenės nariai. Vokiečių civilinio valdymo laikotarpiu (nuo 1941 m. rugpjūčio pr. iki okupacijos pabaigos) naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje naikino visus žydus – vyrus, moteris ir vaikus. Palangos žydų bendruomenės moterys ir vaikai (per 300 žmonių), kurie buvo kalinami Valteriškių kaimo stovykloje, t. y. mažajame gete, sušaudyti 1941-10-12 d. Kunigiškių miške.

Kartu su jais sušaudyta ir 100 Kretingos valsčiaus žydų bendruomenės moterų. Darbėnų sinagogoje, t. y. mažajame gete, kalintos vietinės žydų bendruomenės moterys, vaikai ir pagyvenę vyrai (apie 420 žmonių) 1941 m. rugpjūčio pab. ir rugsėjo pr. sušaudyti dviejose Balto Kalno miško vietose.

Iš viso 1941 m. vasarą ir rudenį sušaudyti ar kitais būdais nužudyti, dėl prasto maitinimo mirė 419 Palangos ir 576 Darbėnų žydų bendruomenių nariai, t. y. 995 asmenys.

6. „Genocidas ir rezistencija“ 2014 m. Nr. 2(36) (http://genocid.lt/centras/lt/2296/a/). A. Rukšėnas. Kretingos žydų bendruomenės žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį.

Pirmasis etapas – tai žydų izoliavimas. 1941 m. Kretingos turgaus aikštėje birželio 24 d. suimta apie 340 žydų vyrų (maždaug nuo 14 iki 60 metų amžiaus), o birželio 26–27 d. – apie 540 žydų tautybės moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų. Vyrai buvo uždaryti sinagogoje, kalėjime ir policijos areštinės patalpose, kurios greta savo pagrindinės paskirties atliko ir laikinų koncentracijos stovyklų funkcijas. Žydų tautybės moterys, vaikai ir pagyvenę vyrai (apie 560 asmenų) buvo uždaryti į mažąjį getą, neturėjusį savivaldos. Apie 100 mažojo geto kalinių, t. y. moterų, buvo vežta į stovyklą prie Valteriškių kaimo (Palangos vls.).

Antrasis žydų žūties etapas – naikinimo operacijos. Kvecių miškelyje 1941 m. birželio pabaigoje sušaudyta apie 330 žydų vyrų. Tikėtina, kad 1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. čia galėjo būti sušaudyta ir palaidota dar 230 žydų tautybės moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų. Kretingos žydų kapinėse sušaudyta ir kitais būdais nužudyta apie 230 žydų tautybės moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų. Iš viso čia palaidota apie 237 Kretingos valsčiaus žydų bendruomenės nariai.

1941-10-12 d. Kunigiškių miške (Palangos vls.) kartu su kitais stovyklos prie Valteriškių kaimo kaliniais, t.y. Palangos žydų bendruomenės nariais, sušaudyta ir apie 100 Kretingos žydų bendruomenės moterų. Kvecių miškelyje palaidoti 43, o Kretingos žydų kapinėse – 21 nežydų tautybės asmuo.

Kretingos žydų bendruomenės žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį buvo vokiečių okupacinės valdžios įstaigų (vokiečių karo komendantūros, civilinės administracijos, karo lauko žandarmerijos, Tilžės operatyvinio būrio) ir lietuvių institucijų (savivaldos, viešosios, saugumo ir kriminalinės policijos, pagalbinės policijos) bendradarbiavimo padarinys. Didžiausia atsakomybė už Kretingos žydų bendruomenės žūtį tenka Tilžės operatyviniam būriui, Telšių apygardos Kretingos rajono saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnams, kurie organizavo žydų ir kitų asmenų žudynes.

Kretingos valsčiuje ir apskrityje 1941 m. vasarą ir rudenį prie žydų ir kitų asmenų persekiojimo ir naikinimo netiesiogiai prisidėjo apie 731 vietos gyventojas; tai buvo pareigūnai, kurie dirbo lietuvių savivaldos įstaigose (32 asmenys), viešojoje policijos (93), saugumo ir kriminalinėje policijoje (6), tarnavo pagalbinėje policijoje (apie 600 asmenų). Kretingos mieste ir valsčiuje prie žydų naikinimo prisidėjo apie 86 asmenys, t.y. 4 savivaldybės, 6 saugumo ir kriminalinės policijos, 26 viešosios policijos įstaigų pareigūnai ir apie 50 pagalbinės policijos narių.

Nustatyta, kad 242 asmenys iš 731 atliko veiksmus, susijusius su jų netiesioginiu dalyvavimu vykdant žydų ir kitų asmenų persekiojimą ir naikinimą. Taip pat nustatyta, kad iš 242 asmenų visoje Kretingos apskrityje tiesiogiai dalyvavo žydų ir kitų asmenų naikinimo operacijose, t. y. šaudė ir kitais būdais žudė, apie 79 asmenys, o Kretingos mieste ir valsčiuje apie 11 asmenų.

7. „Genocidas ir rezistencija“, 2006, Nr. 2(20) (http://genocid.lt/centras/lt/447/a/). V.Brandišauskas.

Mažeikių apskrities žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais.

… 1941 m. vasarą visuose Mažeikių apskrities valsčiuose susikūrė sukilėlių būriai. Masiniai žydų suėmimai Ylakiuose ir Mažeikiuose prasidėjo liepos pradžioje. Žydai dažniausiai buvo suimami šeimomis ir uždaromi į sinagogas (jos buvo visų valsčių centruose), rečiau – į daržines, rūsius ir pan. Suėmus žydus buvo surašomas jų turtas, užantspauduojami tušti likę namai. Surašyti daiktai buvo vežami į sandėlį ir laikomi iki žydų sušaudymo.

Uždaryti žydai buvo laikomi apie dvi savaites (ilgiau gal tik Mažeikių žydai). Vyrai paprastai buvo laikomi atskirai nuo moterų, vaikų ir senelių. Kalinimo metu žydai buvo varomi į darbus – šluoti miestelio gatvių, ravėti runkelių, krauti malkų ir pan.; neišvengta juos žeminančių akcijų. Maistu suimtuosius dažniausiai aprūpindavo vietos gyventojai.

Mažeikių žydai netoli miesto šalia Ventos upės esančiose žydų kapinėse buvo sušaudyti paskutinėmis liepos dienomis, atvarytieji iš valsčių – pirmomis rugpjūčio dienomis. Šaudymai truko 3–4 dienas, juose dalyvavo Mažeikių bei valsčių baltaraiščių būrių nariai ir policijos pareigūnai. Neabejojama, kad vokiečiai kariškiai dalyvavo tik pirmą dieną.

Prie Mažeikių sušaudytų žydų skaičius nurodomas skirtingai: nuo 3 (pasak įvykių liudytojų) iki 4 tūkst. (anot komisijos, 1944 m. ekshumavusios palaikus). Autoriaus tyrimo nuomone, aukų būta apie 2,5 tūkst. Vieninteliai Ylakių žydai nebuvo išvaryti į Mažeikius. Jie – ne daugiau kaip 400 – buvo sušaudyti ir palaidoti miestelio žydų kapinėse. Likusį apskrities žydų turtą pasidalijo buvę baltaraiščiai, ne toks vertingas turtas buvo parduotas vietos gyventojams.

8. „Genocidas ir rezistencija“ žurnaluose rasite ir duomenis apie holokaustą Alytaus, Raseinių, Telšių, Lazdijų, Kėdainių Kauno, Vilniaus apskrityse, Pilviškiuose, Molėtuose, Kelmėje, Vaiguvoje, kitose Lietuvos vietose.

9. A. Bubnys. Kauno getas (1941–1944 m.) (http://genocid.lt/Leidyba/16/bubnys.htm).

Kauno žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis karo dienomis. Atvykus į Kauną vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės vadui W. Stahleckeriui, nacių pastangomis 1941 m. birželio pabaigoje buvo suorganizuoti didžiausi Lietuvoje žydų pogromai.

Didžiuliai pogromai vyko Vilijampolėje. Žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai elementai). Pogromų metu buvo nužudyta keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų).

1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir lietuvių Tautos darbo apsaugos bataliono (TDA) kareiviai. Nuo karo pradžios iki geto įsteigimo (1941-08-15 d.) Kaune galėjo būti nužudyta apie 8 tūkst. žydų.

Masinės žudynės buvo tęsiamos ir po geto įsteigimo (1941-08-15 d.). Žydai buvo žudomi Kauno IV ir IX fortuose. Po „didžiosios akcijos“ (1941-10-29 d.) gete liko gyventi apie 17 tūkst. žydų (perpus mažiau, negu jų gyveno Kaune iki karo).

Stabilizacijos laikotarpiu buvo sukurta plati geto administracinė struktūra, kuriai vadovavo Seniūnų taryba. Getas tapo savotiška mikro-valstybe, turinčia savo valdžią, ekonomiką, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. Geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvumui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui.

1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Žydai galėjo dirbti tik izoliuotose stovyklose, darbo brigados civilinėse įstaigose buvo išformuotos. Geto savivalda iš esmės buvo panaikinta ir SS kontrolė getui dar labiau sugriežtinta.

Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d. Kauno getas buvo likviduotas – pastatai sudeginti, apie 6–7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, apie 1 tūkst. nužudyta geto likvidavimo metu: išsigelbėjo tik apie 300–400 geto kalinių.

Karo pabaigos nacių koncentracijos stovyklose sulaukė vos keli šimtai Kauno žydų (iš daugiau kaip 30 tūkst., gyvenusių iki karo).

Ilgiausiai Lietuvoje veikė Kauno ir Šiaulių žydų getai (nuo 1941 m. liepos vidurio iki 1944 m. liepos vidurio). Nacių okupacijos laikotarpiu Kauno žydų bendruomenė patyrė ypač didelį nuostolį. Dėl blogesnių partizaninio veikimo sąlygų, lyginant su Vilniaus sritimi, iš Kauno geto į miškus pasitraukė mažiau antifašistinio pogrindžio dalyvių negu iš Vilniaus geto.

10. „Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24) (http://genocid.lt/centras/lt/708/a/). A. Bubnys. Lietuvių savisaugos dalinių Vilniaus apygardos batalionai (1941–1944 m.).

Vilniaus apygardos lietuvių batalionai buvo suformuoti 1941 m. liepos–rugsėjo mėn. iš patekusių į nelaisvę Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių karių. Iki tų metų spalio mėnesį Vilniaus apygardoje suformuoti šeši policijos batalionai (1-asis, 2-asis, 3-iasis, 4-asis, geležinkelių apsaugos batalionas (vėliau gavęs 6-ąjį numerį) ir Gardino batalionas (vėliau gavęs 15-ąjį numerį). Šiuose batalionuose ir kituose savisaugos daliniuose tuomet tarnavo apie 3 tūkst. karių. 1942 m. pavasarį Vilniaus apygardoje suformuotas 254-asis policijos batalionas.

Tarnaudami Vilniuje policijos batalionai dažniausiai saugojo įvairius karinės reikšmės objektus (sandėlius, geležinkelius, tiltus, kareivines ir t. t.). Beveik visi 1941 m. Vilniuje suformuoti

batalionai (išskyrus geležinkelių apsaugos ir Gardino batalionus) tų pačių metų rudenį buvo įtraukti į holokaustą (dalyvavo perkeliant žydus iš butų į getą, geto apsaugoje, konvojuodavo žydus, varomus sušaudyti iš Lukiškių kalėjimo į Panerius, ėjo sargybą masinių žudynių metu).

Vilniaus 1-asis batalionas taip pat dalyvavo žydų žudynėse 1943-04-05 d. Paneriuose ir likviduojant Vilniaus geto darbo stovyklas (Bezdonyse, Kenoje) 1943 m. vasarą.

11. „Genocidas ir rezistencija“, 2006, Nr. 2(20) (http://genocid.lt/centras/lt/448/a/). A. Bubnys

Lietuvių policijos 1 (13)-asis batalionas ir žydų žudynės 1941 m.

Straipsnio tikslas – atskleisti Tautos darbo apsaugos (TDA) bataliono vaidmenį Lietuvos žydų žudynėse 1941 m. 1-ojo policijos bataliono 3-ioji kuopa (arba J. Hamanno „skrajojančio“ būrio branduolys) buvo labai veiksmingas nacių organizuotos holokausto politikos instrumentas. Pagal nužudytų žydų skaičių su juo galėtų lygintis tik vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys Vilniuje arba lietuvių policijos 2(12)-asis batalionas.

Lietuvių policijos 1-asis batalionas 1941 m. kartu su vokiečių gestapininkais ir pagalbiniais policininkais (baltaraiščiais) nužudė ne mažiau kaip 36 tūkst. Lietuvos ir užsienio šalių (Austrijos, Baltarusijos, Čekoslovakijos,Vokietijos) žydų. Apie 23 tūkst. buvo nužudyta Kaune, apie 11 600 – kitose Lietuvos vietovėse ir apie 1400 – Baltarusijoje. Jei paaiškėtų, kad 1-ojo bataliono 3-ioji kuopa žudė beveik visose K. Jägerio raporte išvardytose vietovėse (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas), tai nužudytų žydų skaičius gerokai padidėtų.

Tiesiogiai žudynes vykdė 3-ioji bataliono kuopa ir iš dalies – 1-oji kuopa (pastaroji įvykdė pirmąjį šaudymą Kauno VII forte 1941-07-04 d.). Autoriaus skaičiavimais žydus šaudė 104 3-iosios kuopos karininkai, puskarininkiai ir kareiviai. Tačiau vienaip ar kitaip (įskaitant ne tik šaudymą bei žudynių vietos apsaugą, bet ir konvojavimą į žudynių vietą, geto ir fortų saugojimą) į holokaustą buvo įtraukta didžioji bataliono dalis (1-oji, 2-oji ir 3-ioji kuopos).

12. „Genocidas ir rezistencija“, 2000, Nr. 2(8) (http://genocid.lt/Leidyba/10/henrikas.htm).

A. Bubnys, Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai (1941–1944). Atsakymas p. H. Kudreikiui (ištrauka):

Masinės žydų žudynės Paneriuose prasidėjo jau 1941-08-12 d. Tiesiogiai žydus dažniausiai šaudė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys, tačiau į žudynes buvo įtraukti ir kai kurie Vilniuje tuo metų buvę lietuvių policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas. Net keliolika nuteistų buvusių šio bataliono kariškių patvirtina faktą, kad batalionas dalyvavo konvojuojant žydus iš Lukiškių kalėjimo į Panerius.

Dalies nuteistųjų liudijimu, tarp bataliono kareivių atsirado savanorių, padėjusių ypatingojo būrio budeliams šaudyti mirčiai pasmerktus žydų vyrus, moteris ir vaikus. Buvęs bataliono kareivis Stasys Gricius apklausos metu paliudijo, kad 1941 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. beveik visas batalionas buvo nuvestas prie Lukiškių kalėjimo. Iš kalėjimo buvo išvaryta apie 1000 žydų vyrų ir moterų. 2-ojo bataliono kareiviai konvojavo žydus į Panerius. Miške buvo iškastos dvi didelės duobės. Atvarytiems žydams buvo įsakyta sugulti vienoje duobėje.

Duobę apsupo bataliono kareiviai. Kuopos vadas ltn. I. Račkus paklausė kareivių, ar yra norinčių šaudyti žydus. Iš kuopos atsirado keletas savanorių. Jie buvo nuvesti prie kitos duobės, kurioje turėjo vykti šaudymas. Prieš šaudymą kareiviams buvo duota išgerti degtinės. Savanoriai bataliono kariai padėjo ypatingojo būrio nariams šaudyti žydus. Žudynės truko kelias valandas. Visi iš Lukiškių kalėjimo atvaryti žydai buvo sušaudyti (žr.: S. Griciaus 1969 m. gruodžio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1847, l. 83–86).

2-ojo bataliono dalyvavimą žydų žudynėse Paneriuose patvirtina ir šio bataliono kuopos vadas kpt. Antanas Mėšlius. A. Mėšliaus liudijimu, 1941 m. spalio pabaigoje iš savisaugos dalinių vadovybės buvo gautas įsakymas skirti grupę kareivių ypatingam uždaviniui vykdyti. Šiam reikalui buvo skirta 2-ojo bataliono 3-ioji kuopa ir dalis kareivių iš kitų dviejų kuopų, iš viso apie 200 kareivių. Jie buvo nuvesti prie Lukiškių kalėjimo ir sustatyti dviem eilėmis prie kalėjimo vartų. Iš kalėjimo buvo išvaryta apie 2000 žydų: vyrų, moterų, vaikų ir senelių. Batalionas konvojavo žydus į Panerius. Kareiviai suvarė pasmerktuosius į didelę duobę ir juos saugojo. Į Panerius atvažiavo apie 20 ypatingojo būrio vyrų, kuriems vadovavo A. Mėšliaus pažįstamas j. ltn. Balys Norvaiša.

Ten pat buvo ir keli vokiečiai. Žydai grupėmis po keliolika žmonių buvo vedami į kitą duobę, ten nurengiami, iškratomi ir sušaudomi. Šaudė ypatingojo būrio nariai. Po pietų A. Mėšliui nepažįstamas asmuo pasiūlė kuopos kareiviams dalyvauti šaudant žydus. Iš A. Mėšliaus kuopos atsirado apie 10 savanorių. Jie šaudė žydus kartu su ypatingojo būrio nariais. Žudynėms pasibaigus, batalionas sunkvežimiais sugrįžo į kareivines (žr.: ibid., l. 194–196). Panašių liudijimų apstu.

2-ojo bataliono dalyvavimą žydų žudynėse Vilniuje liudijo ne tik KGB, bet ir autentiški to laikotarpio vokiečių dokumentai. Štai apsaugos policijos (Schutzpolizei) majoras ir tvarkos policijos vadas Vilniuje Maximilianas Stötzelis 1941 m. spalio 24 d. informavo savo viršininką SS ir policijos vadą Vilniuje apie čia esamas vokiečių ir lietuvių policijos pajėgas. M. Stötzelis rašo, kad Vilniuje šiuo metu yra penki policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas, kuriame tarnauja 18 karininkų ir 450 kareivių. Šalia įvairių sargybų visi šie batalionai yra naudojami beveik kasdien vykstančioms ypatingoms akcijoms (für die fast täglich stattfindenden Sonderaktionen (Juden)). Žr.: LCVA, f. R-658, ap. 1, b. 1, l. 15–18.

Taigi autoriaus nuomonė šiuo klausimu lieka tokia pat kaip ir anksčiau. 2-asis lietuvių policijos batalionas 1941 m. buvo įtrauktas į masines Vilniaus žydų žudynes ir padėjo naciams vykdyti genocido nusikaltimus. Ateityje autorius pataria p. H. Kudreikiui kuo mažiau protestuoti, bet daugiau argumentuoti.

13. „Genocidas ir rezistencija“ 2017 m. Nr. 2 (42) (http://genocid.lt/centras/lt/2878/a/).

A. Rukšėnas. Nacių okupacijos laikotarpio (1941–1944 m.) Lietuvoje Kauno apskrities valsčių žydų turto istorijos bruožai: nekilnojamojo turto konfiskavimas ir valdymas.

Šiuo laikotarpiu nacių okupacinė valdžia vykdė žydų turto reformą. Žydų turto reformos idėjos raiška buvo pastebima ir Berlyne veikusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF, vadas K. Škirpa) veikloje, jis kvietė krašto gyventojus ruoštis ir atėjus laikui imtis žydų turto reformos, t. y. perimti jį į savo rankas, o pačius žydus išvaryti iš Lietuvos.

Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymo projektus rengė Berlyno LAF’o štabas. LLV parengtuose denacionalizacijos įstatymuose žydai savininkai vertinami kaip asmenys, kuriems nebus grąžintas sovietmečiu nacionalizuotas jų turtas, leidžia daryti prielaidą, kad LLV ėjo žydų turto reformos keliu. Tai, kad Berlyno LAF’as ir LLV ketino imtis šios reformos, neigia aplinkybę, jog jų veiklai turėjo įtakos nacių valdžia.

Faktas, jog prezidento A. Smetonos valdymo laikotarpiu (1927–1940 m.) buvo miestų, t.y. žydų turto, reformos šalininkų ir priešininkų, kuriems nedarė įtakos svetimos valdžios veiksnys, taip pat priešiškas A. Smetonos požiūris į žydų turto reformą leidžia daryti prielaidą, kad tarp Berlyno LAF’o ir LLV narių galėjo būti žydų turto reformai pritariančių ir nepritariančių asmenų.

Holokaustą naciai panaudojo kaip priemonę žydų turto reformai vykdyti. Kauno apskrities valsčių žydų nekilnojamojo turto konfiskavimas yra tiesiogiai sietinas su apskrities valsčiuose vykusiu getizacijos procesu, prasidėjusiu 1941-08-07 d. Vadovaujant Kauno apygardos komisarui A. Lentzenui, kuris pasitelkė lietuvių savivaldos ir policijos nuovadų pareigūnus,

1941 m. rugpjūtį ir rugsėjo pradžioje Kauno apskrities valsčiuose buvo konfiskuotas daugiau nei 445 žydams savininkams ir žydų bendruomenėms priklausęs nekilnojamasis turtas: 620 gyvenamųjų namų, 209 tvartai, 79 sandėliai, 75 negyvenamieji namai, 58 gyvenamieji ir negyvenamieji namai, 45 kluonai, 30 malkinių, 17 daržinių, 16 priestatų, 15 sinagogų, 11 klėčių, 10 svirnų, 4 pašiūrės, 3 šopos, 3 pirtys, 3 vandens malūnai, 2 namukai, 2 rūsiai, 2 mokyklos, 2 įmonės, 1 pastogė, 1 lauko virtuvė ir 1 skerdykla. Konfiskuotų žemės sklypų bendras plotas – 1020,9926 ha. Konfiskuoti 82 daržai. Nustatyta, kad dalies šio turto vertė – 4 599 115 rb.

Po šio konfiskavimo Kauno apskrities valsčių žydų nekilnojamojo turto istorija pakrypsta su žydų genocidu, jo sudedamosiomis dalimis nesusijusia linkme. Nustatyta, kad dalis konfiskuoto nekilnojamojo turto 1941–1942 m. buvo atiduota valdyti 254 Kauno apskrities gyventojams ir 5 įstaigoms (Altoniškio girininkijai, Plentų valdybai, Kauno maisto prekybai, Pažaislio kooperatyvui ir Valstybiniams ūkiui).

Šis turtas anksčiau priklausė 207 žydams savininkams, žydų bendruomenėms ir žydų draugijai „Chevra kadiša“. Valdomą turtą sudarė 132,5 gyvenamojo namo, 92 tvartai, 33 sandėliai, 29 kluonai, 9 daržinės, 5 svirnai, 4 priestatai, 4 pašiūrės, 4 malkinės, 3 pirtys, 3 klėtys, 3 šopos, 2 namukai, 1 lauko virtuvė, 1 sinagogos kambarys, taip pat 1 sodas, 50,5 daržo (49 daržų bendras plotas 11,65 ha) ir 145 žemės sklypai (141 sklypo bendras plotas 895,3595 ha, dar 4 sklypų dydis nežinomas).

14. „Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 1(39) (http://genocid.lt/centras/lt/2655/a/). M. Šikšnianas. Tarp masės ir individo. Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1945 m.

Vilniaus ypatingasis būrys, viena iš pagrindinių formuočių, daugiausia Vilniuje ir Vilniaus krašte nacių okupacijos laikotarpiu vykdžiusių masinį žmonių naikinimą. Atskleidžiama būrio formavimosi eiga, aptariama jo narių motyvacija (stojimą į būrį daugiausia lėmė materialiniai motyvai). Iš atskirų epizodų sudėliotas galimas jų kasdienės gyvensenos modelis: aptariama sargyba „bazėje“, pirmasis šūvis, naktinis budėjimas Paneriuose ir kiti momentai.

Atskleidžiama, kaip į ypatingojo būrio narius žiūrėjo aplinkiniai žmonės. Pabaigoje aptariamas ypatingojo būrio pasitraukimas iš Lietuvos, jo narių likimai po karo. Iš Lietuvos būrys pasitraukė 1944 m., bet dar ir 1945 m. Lenkijoje jis išliko kaip vientisas junginys. Artinantis Tarybinei armijai visi išsibėgiojo. Po karo mirties ar laisvės atėmimo bausmėmis nuteista apie 20 ypatingojo būrio narių, kiti pabėgo daugiausia į Didžiąją Britaniją, JAV ir Australiją.

15. A. Bubnys. Kauno ir Vilniaus getų žydų policija (1941–1944 m.),

www.genocid.lt/Leidyba/17/bubnys.htm.

Getų policijos tema pasaulinėje ir Lietuvos istoriografijoje labai mažai tyrinėta. Šios temos tyrimą stabdo ne tik objektyvios (archyvinių šaltinių stoka), bet ir subjektyvios moralinio-psichologinio pobūdžio priežastys (žydų policijos kolaboravimo su naciais problema, būtinybė diferencijuotai vertinti atskirų geto gyventojų sluoksnių padėtį ir elgesį).

Lietuvoje, kaip ir kitose nacių okupuotose Europos valstybėse, buvo įsteigti žydų getai su vidaus reikalus tvarkančia administracija (savivalda). Vienas svarbiausių geto administracijos komponentų buvo žydų policija. Ji buvo suformuota visuose dideliuose Lietuvos getuose (Vilniaus, Kauno ir Šiaulių) ir veikė visą getų egzistavimo laikotarpį.

Getų policija buvo naujas ir neturintis analogo žydų istorijos reiškinys. Lietuvos getuose buvo sukurta unikali teisinė sistema: svarbiausia jos sudedamoji dalis buvo žydų policija, be to, svarbias funkcijas vykdė geto teismai, prokuratūra ir kalėjimas. Geto policija turėjo palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamumu ir darbo prievolės sabotažu, vykdyti okupacinės valdžios ir žydų tarybų įsakymus.

Dažniausiai getų policija buvo steigiama okupacinės valdžios nurodymu, tačiau jos steigimą spartino ir ekstremalios žydų gyvenimo sąlygos (būtinybė palaikyti viešąją tvarką, garantuoti bent minimalų geto gyventojų poreikių patenkinimą, organizuoti nacių valdžios įsakymų vykdymą ir t.t.).

Žydų policija Kaune ir Vilniuje buvo steigiama getų formavimo laikotarpiu. Ji buvo suorganizuota netrukus po Žydų tarybų įsteigimo. Žydų policijos gausumą lėmė geto gyventojų skaičius, nacių valdžios keliamų užduočių mastai ir geto vidaus poreikiai. Geto policijos struktūra ir policininkų skaičius Vilniaus ir Kauno getuose buvo panašus. Svarbiausi policijos elementai buvo vadovybė, nuovados (komisariatai), kriminalinė policija ir vartų sargyba.

Vilniaus ir Kauno getų policijoje vyravo dešiniųjų sionistinių žydų partijų ir organizacijų aktyvistai. Santykiai tarp Žydų tarybų ir geto policijos Vilniaus ir Kauno getuose buvo skirtingi. Formaliai getų policija buvo pavaldi Žydų taryboms ir privalėjo vykdyti jų įsakymus bei nurodymus. Kauno gete minėta žydų policijos juridinė ir faktinė subordinacija iš esmės buvo išlaikyta per visą geto egzistavimo laikotarpį. Vilniaus gete Žydų tarybos ir geto policijos kova dėl valdžios 1942 m. liepos mėnesį baigėsi geto policijos viršininko J. Genso pergale.

Žydų policiją kaip baudžiamąjį okupacinės valdžios įsakymus vykdantį organą dauguma geto gyventojų vertino neigiamai. Geto policijos nepopuliarumą dar labiau didino išsikerojusi korupcija, kyšininkavimas, protekcionizmas, žiaurus ir amoralus elgesys su geto gyventojais. Geto policija iš esmės buvo privilegijuotas geto gyventojų sluoksnis. Policininkų šeimos turėjo didesnes galimybes užsitikrinti geresnes materialines gyvenimo sąlygas ir laikinai išvengti masinių žudynių akcijų.

Geto gyventojų požiūris į geto teismus buvo palankesnis. Ypač tai pasakytina apie Kauno geto teismą, kuriame dirbo autoritetingi teisės žinovai, be to, Kauno geto teismas buvo mažiau priklausomas nuo geto administracijos, negu Vilniaus geto teismai.

Dėl savo veiklos funkcijų geto policija neišvengiamai turėjo kolaboruoti su nacių valdžia. Tačiau kolaboravimo mastas bei formos Vilniaus bei Kauno getuose skyrėsi. Vilniaus geto policija su naciais bendradarbiavio intensyviau. Iš dalies tai lėmė policijos viršininko J. Genso taktika – paaukoti dalį geto gyventojų naciams (ypač senelius, ligonius, nedarbingus žydus), siekiant išsaugoti likusiuosius.

Vilniaus geto policija dažniau dalyvaudavo geto gyventojų gaudymo ir išdavimo naciams akcijose (ypač 1941 m. rudenį masinių žudynių laikotarpiu ir geto likvidavimo bei deportavimo į Estiją laikotarpiu 1943 m. rudenį). Panašių akcijų neišvengė ir Kauno geto policija. Tarp geto policininkų gestapas turėjo savo agentų, kurie informuodavo apie geto gyventojų nuotaikas ir antifašistinio pogrindžio veiklą.

Tačiau geto policijos negalima laikyti vien tik nacių nusikalstamos politikos įrankiu. Nemaža dalis žydų policininkų kiek galėdami stengėsi įvairiais būdais padėti kenčiantiems tautiečiams, o kai kurie netgi tapo aktyviais antifašistinio pogrindžio nariais ir partizanais. Kelios dešimtys Kauno geto policininkų kartu su vadais 1944 m. kovo mėnesį buvo sušaudyti IX forte.

Dalis geto policijos funkcijų (kova su kriminaliniais nusikaltėliais, viešosios tvarkos ir švaros palaikymas, kultūrinių ir sportinių renginių organizavimas) atitiko geto gyventojų poreikius ir interesus.

16. LLV įkūrėjas LAF, vadovaujamas iš Berlyno K. Škirpos, atšaukė Vytauto Didžiojo žydams suteiktas teises Lietuvoje, įspėjo žydus tuoj pat palikti Lietuvos žemę (http://www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/holokaustas.pdf) E.Meilus „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941–1944)“, p. 30).

Panašu, kad K. Škirpa, nepritaręs 1926 m. perversmui Lietuvoje, būdamas Lietuvos atstovu nacistinėje Vokietijoje, pakeitė pažiūras dėl autoritarizmo. Prezidentas A. Smetona liudija tokią K. Škirpos jam perteiktą nuomonę:

„Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistais, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais (…). Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija. Mums svarbu laisvos lietuvių valstybės kontinuitetas, – tąsa. Taigi, jau dabar Respublikos Prezidentas turėtų paskirti ministrą pirmininką, kad šis, kai tik iškils tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karinis konfliktas, sudarytų ministrų tarybą ir su savo deklaracija, su kuria sutiktų Reicho vadas, pasireikštų Lietuvos žemėje.“ (A.Smetona (1999). Antano Smetonos korespondencija 1940-1944. VDU leidykla).

17. V. Sakaitė. Žydų gelbėjimas (http://genocid.lt/Leidyba/4/viktorij.htm).

Pateikta informacija apie lietuvius, išgelbėjusius apie 3000 žydų nacių okupacijos metais. Per nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje sunaikinta 94% iš 240000 Lietuvoje gyvenusių žydų.

Žydų padavimuose kalbama apie „lamed vov – teisiuosius“, paprastus, kuklius žmones; jau vien būti šalia jų – laimė. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve saugomi dokumentai, nuotraukos, prisiminimai apie lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių šeimas, gyvenusias Lietuvos teritorijoje ir karo metais gelbėjusias žmones.

Gelbėtojų skyriaus archyve kaupiama Lietuvos ir užsienio spaudos informacija apie žydų gelbėjimo atvejus, susirašinėjimas su gelbėtojais ir išgelbėtaisiais ar jų giminėmis, kaimynais. Labai vertinami išgelbėtų žydų liudijimai, laiškai, nuotraukos, visos bylos, kuriose sukaupta informacija apie gelbėtojų šeimas.

1953 m. Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas Jad Vašemo Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas. Jis siekia trijų tikslų: įamžinti, tirti ir auklėti. Institute peržiūrimi išlikusių gyvų žydų pristatyti dokumentai ir gelbėtojams suteikiamas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, jie apdovanojami atminimo medaliu ir garbės raštu, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodinamas medis.

1992-09-23 d. pirmą kartą grupę gelbėtojų Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Šio apdovanojimo iniciatoriai – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Žydų muziejaus direktorius Emanuelis Zingeris.

18.1 „Genocidas ir rezistencija“ 2004 m. Nr. 1(15), Nr. 2(16). R. Zizas. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m. (http://genocid.lt/Leidyba/16/zizas.htm 8/9).

Daržininkų, Dargužių, Grinkavos ir Babrauninkų puolimai buvo didžiausios raudonųjų partizanų baudžiamosios operacijos 1943 m. kovojant su išplitusia kaimų savisauga Pietryčių Lietuvoje.

18.2 „Genocidas ir rezistencija“, www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm, R. Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais.

Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugininkų ginkluotame konflikte 1943–1944 m. išskirtinė vieta tenka Kaniūkų kaimo (Eišiškių aps. Jašiūnų vlsč.) užpuolimui 1944-01-29 d.

Kaniūkų puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais yra žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas). Matyt, Kaniūkų kaimo savisaugininkų „kaltė“, lėmusi negailestingą kaimo sunaikinimo akciją, buvo ta, kad per vieną ar kitą susirėmimą su sovietiniais partizanais jie gynė 1943 m. derlių ir kitą savo turtą, nenorėjo nusiginkluoti ir paklusti jų valiai.

Tai, kas įvyko Kaniūkų kaime 1944-01-29 d. (šeštadienio) ankstų rytą, geriausiai matyti iš 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Baltininkų atsparos punkto vado 1944-01-31 d. raporto Nr. 58: „1.A.

1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 banditų (žydų, rusų), ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, puolė Koniuchy (pol. kv. 1605, ž[emai], dešinėje) kaimą. Kaimą sudegino, žmones ir gyvulius išžudė (žmonių nukauta 35, sužeista 15). Atvyko iš Dawčiuny (pol. kv. 1605, viduryje) ir WLK Salki [Didžiųjų Sėlų. – R. Z.] (pol. kv. 1605, viršuje dešinėje) krypčių. Apie 1 val. užtrukę kaime, pasitraukė ta pačia kryptimi“.

Saugumo policijos papildomomis žiniomis, kaime nužudyti 36 asmenys, 14 žmonių sužeisti, 13 iš jų – sunkiai. Sudegė 50 karvių, 36 gyvenamieji namai ir visi negyvenamieji (ūkiniai) pastatai. Nesudegę liko 6 gyvenamieji namai. Partizanai kaime išbuvo 1,5 valandos, 150 kaimo žmonių spėjo pabėgti. Saugumo policijos galutinėmis žiniomis, raudonieji partizanai į kaimą šaudė padegamosiomis kulkomis iš 4 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų; nuo kulkų ir užsidegė trobesiai.

Kaime buvę lietuvių policininkai atsišaudė apie 45 minutes, policininkas Juozas Bobinas buvo nušautas, kitas policininkas – Juozas Varonis – sunkiai sužeistas. Visi kiti policininkai kaimui užsidegus pasitraukė. Saugumo policijos žiniomis, 3 partizanai buvo sunkiai sužeisti, 1 nukautas. Tarp vietos gyventojų buvo nukauti 35, sužeista 13, 10 iš jų – sunkiai. Gaisro metu sudegė 36 gyvenamieji namai, 40 kluonų, 39 tvartai, pirtis. Sudegė 50 karvių, 16 arklių, apie 50 kiaulių, apie 100 avių, 400 vištų, inventorius, pašarai, viskas, kas buvo trobesiuose. „Banditai“ buvo įvairių tautybių – rusai, žydai ir vietiniai lenkai.

G. Zimanas LPJŠ viršininką A. Sniečkų apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą informavo 1944-01-31 d. tokio turinio radiograma: „Sausio 29 d. Vilniaus būrių, „Mirtis okupantams“ būrio, Margirio būrio ir Gen[eralinio] štabo specialiosios grupės jungtinė grupė visiškai sudegino patį aršiausią Eišiškių apskrities savisaugos kaimą Kaniūkus. Kaniūkai ne tik neįsileisdavo partizanų pas save į kaimą, bet ir rengdavo jiems pasalas keliuose, puldinėjo partizanams draugiškus kaimus, priversdavo ginkluotis neutralius kaimus. Savisaugininkams padaryti sunkūs nuostoliai. Iš mūsų pusės aukų nėra “.

19.1 „Genocidas ir rezistencija“ 2017 m. Nr. 1 (41) (http://genocid.lt/centras/lt/2810/a/).

R. Zagreckas. Lietuvos partizanų baudžiamosios operacijos Alytaus apskrityje 1944–1952 m.

Palyginti su XX a. Europoje vykusiais partizaniniais karais, Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo kilusio partizaninio judėjimo dalyviai ypač daug dėmesio skyrė kovai su naują okupacinę valdžią pradėjusiais remti bendrapiliečiais.

Kova su kolaboravimu iš pradžių nebuvo svarbiausia partizaninės veiklos dalis, bet, SSRS represinėms struktūroms (pirmiausia NKVD ir MGB) į kovą su partizanais vis labiau įtraukiant vietos gyventojus, partizanų atsakomųjų baudžiamųjų operacijų padaugėjo. Ypač smarki tokio pobūdžio kova įsiplieskė Pietų Lietuvoje, pirmiausia Dzūkijoje, nes čia susikūrė stiprūs ir palyginti ilgai gyvavę viso regiono partizanų junginiai – Dainavos ir Tauro apygardos.

Iki susikuriant šiems junginiams, spontaniškai susiorganizavusių pirmųjų partizanų grupių vadai greičiausiai vadovavosi vien savu etikos supratimu, nors dalį jų turėjo pasiekti formaliai visoje Lietuvoje veikusios Lietuvos laisvės armijos vyriausiojo štabo 1944-11-10 d. įsakymas dėl elgesio su kolaborantais. Vėliau minėtų partizanų apygardų vadai parengė karo meto sąlygoms daugiau ar mažiau pritaikytą ir labiau išplėtotą teisinę bazę, reglamentuojančią partizanų kovos su kolaboravimu taktiką ir metodus.

Surinkta statistika rodo, kad didžiausioje Dzūkijos regione Alytaus apskrityje 1944–1952 m. Lietuvos partizanų aukomis tapo per 1 450 žmonių (į šį skaičių įeina ir susirėmimų su NKVD ir MGB padaliniais aukos). Apie 300 (21 proc.) iš jų žuvo per masinius vieno ar kelių kaimų antpuolius, vėliau pavadintus Baltramiejaus naktimis.

Didžioji aukų dalis yra žmonės, daugiau ar mažiau prisidėję prie TSRS valdžios įtvirtinimo Lietuvoje, nors tiksliau nustatyti tokių žmonių skaičių yra problemiška, nes tyrinėjant konkrečius atvejus dažnai nepakanka duomenų atkurti visas įvykio aplinkybes. Atvejai, kai buvo išžudomos ištisos šeimos su mažamečiais vaikais vienareikšmiškai laikytini kriminaliniais veiksmais – rašytiniame partizanų palikime nėra tokius veiksmus pateisinančių dokumentų (kai kurie konkretūs įvykiai rodo, kad partizanų vadai visiškai atsakingu už savo veiksmus laikė 14 metų sulaukusį asmenį).

19.2 „Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33) (http://genocid.lt/centras/lt/1838/a/).

L. Mikelevičius. Partizanų baudžiamoji praktika Varėnos krašte (1944–1952 m.).

Vienas mažiausiai nagrinėtų 1944–1953 m. Lietuvoje vykusio partizaninio karo aspektų – partizanų baudžiamoji praktika. LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vykdomos programos „Bendri negrįžtamieji žmonių nuostoliai Lietuvoje 1944–1953 m.“ tikslas – kuo detaliau ištirti partizanų ir gyventojų santykius karo metu, atskleisti nužudymo atvejų įvairovę, išaiškinti partizanų organizacijų taikytą sprendimų gyventojų atžvilgiu priėmimo tvarką.

Iškelti uždaviniai atlikti kompleksinį istorinį statistinį tyrimą, parengti žūties atvejų klasifikaciją ir statistinių duomenų rinkinį; surinkti duomenis apie partizanų organizacijų santykius su gyventojais, karo lauko teismų (KLT) ir kitų partizanų institucijų veiklą; atlikti šių duomenų istorinę ir teisinę analizę, įvertinti partizanų sprendimų gyventojų atžvilgiu teisėtumą, pagrįstumą ir padarinius. Būtina patikslinti, papildyti ir ištaisyti klaidas sovietinių laikų kartotekoje, kuri saugoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre kaip partizanų nužudytų ir sužeistų asmenų duomenų bazė.

Tyrimo pagrindu parengtas šis straipsnis apie 1944–1952 m. Varėnos krašte, kuris apėmė buvusios Varėnos apskrities teritoriją, partizanų įvykdytas mirties bausmes, nužudymus ir kautynėse žuvusius asmenis. Atliktas archyvinis-istoriografinis tyrimas, kurio metu nuodugniai išnagrinėti nužudymo atvejai, aiškinantis įvykio aplinkybes, motyvus ir kitą informaciją. Svarbi tyrimo dalis buvo partizanų dokumentų – KLT protokolų, įvairių atsišaukimų ir įspėjimų – analizė. Taip pat aptartos opiausios partizanų baudžiamosios praktikos kryptys – šeimų ar nepilnamečių nužudymai, kaltumo ir nekaltumo klausimai bei vykusio partizanų karo aplinkybės.

1944–1952 m. Varėnos krašte buvo nužudyti 688 žmonės, o iš viso tirti 858 užfiksuoti nužudymo ar galimo nužudymo atvejai. Nustatyta 497 asmenų socialinė padėtis, 443 asmenų gimimo datos. Nužudytųjų amžiaus vidurkis – 35,6 metų. Išskirtos 3 pagrindinės nužudytųjų kategorijos: karinių ir saugumo struktūrų darbuotojai ir pareigūnai (29,6 proc.); sovietinės administracijos darbuotojai ir tarnautojai (20,9 proc.); ūkininkai ir darbininkai (iš viso 30,6 proc.; atitinkamai 22,1 ir 8,5 proc.). Kitos pagal asmens pareigas, užsiėmimą ar kt. išskirtos kategorijos: karinių ir saugumo struktūrų narių šeimos nariai (2 proc.), administracijos darbuotojų ir tarnautojų šeimos nariai (4,8 proc.), naujakuriai (3 proc.), informatoriai ir agentai (3,2 proc.), aktyvistai (2,8 proc.), aktyvistų šeimos nariai (0,2 proc.), komjaunuoliai (0,8 proc.), moksleivis (0,2 proc.), buvę partizanai ir jų aplinkos žmonės (1,8 proc.).

Nustatyta 80 partizanų KLT nuosprendžių, taip pat 23 kiti partizanų dokumentai (įspėjimai, atsišaukimai), palikti nužudymo vietoje. Tai sudaro 14,9 proc. visų nužudymo atvejų. Dauguma karinių ir saugumo struktūrų karių, darbuotojų ir pareigūnų žūčių yra nužudymai surengiant pasalą. Sovietinės administracijos tarnautojų, darbuotojų ir kitas pareigas einančių asmenų nužudymo atvejai dažniausiai motyvuoti sovietų valdžios nurodymų vykdymu.

Vyrauja nužudymo atvejai, įvykdyti namuose ar iš jų išvedus, partizanams pateikus įspėjimą ir kaltinimą. Daugiausia klausimų kelia ūkininkams ir darbininkams įvykdytos mirties bausmės, jų nužudymo atvejai. Didžiąją jų dalį sudaro nužudymai kaltinant kolaboravimu ir kenkimu partizaniniam judėjimui ir jo aplinkai. Remiantis surinkta informacija, dažniausiai sunku galutinai įvertinti tokių nužudymų pagrįstumą.

20. „Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 1(39) (http://genocid.lt/centras/lt/2658/a/)

A. Rukšėno straipsnis „Jono Noreikos-Generolo Vėtros biografijos kontraversijos“, taip pat http://genocid.lt/tuskulenai/lt/1163/a/ , manau, skirti ne Jono Noreikos, kurio nuopelnai Lietuvai, mano nuomone, ženkliai mažesni lyginant su Kazio Škirpos (užbaigusio savo bendradarbiavimą su vokiečiais Bad Godesbergo koncentracijos stovykloje, į kurią pateko 1944 m. įteikęs Vokietijos Vyriausybei memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo nuopelnais) biografijos faktams išsiaiškinti, bet pagrąžinti, pateisinti. Keletas mano pastebėjimų dėl šiose medžiagose pateiktų teiginių, kurie ne tik nepatvirtina norimus matyti faktus, bet ir neįtikina skaitytojo:

20.1 Teiginys, kad J. Noreika po Vokietijos kariuomenės atėjimo į Lietuvą iškart įsijungė į antinacinę kovą, yra akivaizdžiai žinomai netikras. Lietuvos žmonės sutiko vokiečių kariuomenę džiugiai, kaip išvaduotojus, sveikino juos. Atsitokėta tik pamačius masines žydų žudynes. Be įrodymų nepatikėsiu, kad J. Noreika, būdamas LAF-o Telšių apskrities skyriaus vadu (LAF vadovas K. Škirpa Berlyne derino su Reicho vadovybe būsimą veiklą Lietuvoje), nuo pirmos vokiečių kariuomenės atėjimo dienos būtų kovojęs su ja.

20.2 Sunku patikėti, kad LAF Telšių skyriaus vadas Jonas Noreika nežinojo, kad jo pavaduotojas Bronius Juodikis surengė visų Telšių žydų vyrų išžudymą 1941 m. liepos 15-17 d.

20.3 J. Noreikos kolaboravimas su naciais neigiamas argumentu, kad Šiaulių apskrities viršininku 1941-08-02 d. J. Noreiką pakyrė LLV, bet ne naciai. Tačiau nutylima, kad 1941-08-05 d. vokiečiai paleido LLV, o J. Noreiką paliko šiose pareigose. Kaip Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika pasirašinėjo dokumentus dėl žydų perkelimų, turto ir pan. Nutylima, kad holokaustu laikomas ne tik žydų tautybės žmonių žudymas, bet ir jų suvarymas į getus, turto atėmimas.

20.4 Nenustatyta, dėl ko J. Noreika buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Teiginio be įrodymų, kad jis drauge su dar keliais Lietuvių savivaldos viršininkais vykdė pogindinę antinacistinę veiklą, nepakanka.

20.5 Akivaizdžiai dirbtinai sureikšminta J. Noreikos antitarybinė veikla pokario metais (žr. ir www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-7-t-1993-m/3411-lietuviu-tautine-taryba-ir-jos-veikejai). Po demobilizacijos iš Tarybinės armijos (rezervinės kariuomenės) J. Noreika 1945 m. lapkričio pabaigoje atvyko į Vilnių, 1945-12-10 d. įsidarbino juriskonsultu Lietuvos TSR Mokslų akademijoje. 1946 m. sausyje drauge su Stasiu Gorodeckiu, Ona Lukauskaite-Poškiene ir Zigmu Šerkšnu-Laukaičiu įkūrė Lietuvių Tautinę Tarybą ir jos vardu nusprendė vadovauti ginkluotai kovai prieš tarybinius okupantus, o J. Noreiką paskirti Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiosios Vadovybės vadu, kuris ir pasirinko slapyvardį Generolas Vėtra. 1946-03-16 d. dėl konspiracijos problemų jie jau buvo suimti (Z. Šerkšnas-Laukaitis – anksčiau). Tad per kelis mėnesius spėta išleisti direktyvas ir J. Noreikos įsakymus, sukontaktuoti tik su nedaugeliu asmenų, kuriems J. Noreika nusprendė vadovauti, nutarta sukurti jaunimo mirtininkų grupę, užgrobti lėktuvą ir nuskristi į Švediją atsivežti skelbimų. J. Noreika nuteistas myriop, tačiau bausmės įvykdymo vieta (ir faktas) nenustatyti, palaikai nerasti. Kapas – ne tik Tuskulėnų memoriale, bet ir Antakalnio kapinėse Vilniuje. Bent aš nebuvau susidūręs su faktu, kad žmogus būtų palaidotas dvejose vietose.

***

21. S. Jegelevičius. Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais (www.genocid.lt/Leidyba/13/sigitas.htm).

„Okupacija iš esmės niekuo nesiskiria, skiriasi tik okupacijos režimai. Ta pati valstybė okupantė, jeigu ji nesilaiko tarptautinių teisės normų, viename okupuotame krašte gali įvesti vienokį, o kitame – kiek kitokį okupacinį režimą. Neatkreipę į šį momentą reikiamo dėmesio, pernelyg supaprastinsime viename ar kitame okupuotame krašte vykusių procesų suvokimą. Tad okupacijos problemas svarstyti reikia remiantis ne priešpriešinimais, o palyginimais, atsižvelgiant į specifines ypatybes ir jas lėmusias priežastis.

Aiškinantis kolaboravimo problemą okupuotame krašte derėtų išsiaiškinti politines okupavimo ypatybes. Antrajame pasauliniame kare ir naciai, ir bolševikai dangstėsi ideologinėmis doktrinomis. Šitai sietina su okupuoto krašto gyventojų pasipriešinimo pobūdžio bei formų nagrinėjimu.

Lygindami Lietuvos ir Lenkijos okupaciją pirmiausia turėtume atkreipti dėmesį į okupantų skirtingumą, kuris nulėmė daugelį procesų, vykstančių okupuotuose kraštuose. Prieš Lenkijos valstybę karą pradėjo ir jos nepriklausomybę sunaikino nacistinė Vokietija, tam tikru momentu prie to prisidėjus bolševikinei Sovietų Sąjungai. Ir nacistinė Vokietija, ir Sovietų Sąjunga buvo Lenkijos priešininkės. Vis dėlto lenkų sąmonėje ir praktinėje veikloje pirmasis ir svarbesnis priešas buvo nacistinė Vokietija, užpuolusi Lenkiją ir pažeidusi jos nepriklausomybę.

Lietuvos padėtis buvo diametraliai priešinga. Ją užpuolė, okupavo ir nepriklausomybę sunaikino bolševikinė Sovietų Sąjunga. Lietuvai tai buvo pirmas ir svarbiausias priešas, toks pats, koks lenkams tuo metu buvo Vokietija. Daugelio lietuvių sąmonėje toks anų laikų pirmojo priešo įvaizdis išliko iki šiol. Vokietija Lietuvos teritoriją okupavo po SSRS. Natūralu, kad ji tapo antruoju Lietuvos priešu, nes neleido atkurti nepriklausomybės ir įvedė savo okupacinį režimą. […]

Sovietinė okupacija, valstybės griovimas, aneksija, represijos nulėmė Lietuvos žmonių antisovietinį pasipriešinimą. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje susiformavo labai išsišakojęs antisovietinis tautinis pogrindis, rengęs tautą ginkluotai kovai. Krašte tvyrojo kone visuotinis karo laukimas. Su artėjančio karo pradžia buvo siejama galimybė atsipalaiduoti nuo priklausomybės Maskvai, atkurti nepriklausomybę.

Šiais laikais, turėdami dabartinę istorinę patirtį, žinodami slaptą Maskvos ir Berlyno sąmokslą, galime stebėtis to meto žmonių naivumu. 1941 m. žmonės nežinojo savo ateities, bet tikėjo ja. Per karo pradžios triukšmą ir suirutę tikėtasi išsivaduoti nuo bolševizmo, bet ne naujos okupacijos.[…]

Vermachto daliniai buvo sutinkami pabrėžtinai mandagiai, netgi entuziastingai. Negailėta gėlių. Kai kas prieš metus jų negailėjo ir sovietų tankams bei kavaleristų žirgams puošti. Taigi skirtumas tik tas, kad prieš metus gėlėmis puošė išvaduotojus nuo manomo kruvino fašistinio Smetonos režimo, o dabar – nuo tikrai kruvino fašistinio bolševikinio Stalino režimo.

Stepono Batoro universiteto profesorius, buvęs rektorius Witoldas Staniewiczius teigia, kad Vilniuje netgi žydai sveikinę įžengiančius vokiečių karius: „Lietuvės kiekviename žingsnyje rodė dėkingumą savo išlaisvintojams, netgi žydai, veikiau žydės, sveikino įžygiuojančius vokiečius su gėlėmis. Entuziazmas Lietuvoje iš tikrųjų buvo neregėtas“.

Lietuvoje tuomet kalbėta apie kovą su bendru priešu – bolševizmu, bet ne apie bendrą kovą. Niekas nė manyti nemanė, kad po kelių mėnesių prasidės masinės žydų skerdynės, nors ir buvo girdėję apie žydų izoliavimą bei jų gyvenimo suvaržymus Vokietijoje ir okupuotuose kraštuose.“

***

Surinkau LGGRTC paskelbtą medžiagą, kurią gali panaudoti ir viena, ir kita ginčo pusė. Tačiau labai kviečiu abi šio ginčo puses ramiai perskaityti ir vienus, ir kitus argumentus. Sustoti ir pradėti diskutuoti. Taip atsiras bendra kalba, bendras suvokimas to, kas vyko Lietuvoje 1940-1944 m. Ir nepamatuotai beatodairiškai nei smerkti, nei išaukštinti istorines asmenybes. Jei K.Škirpą aš drįsčiau vadinti istorine asmenybe, tai J. Noreiką neskubėčiau. Jo iškėlimo 1997 m. istorija man atrodo padaryta dirbtinai. Kaip ir jo atminimo lentos sudaužymas ir nuėmimas 2019 m.

Abi puses kviečiu nustoti svaidytis kaltinimais ir dirbtinai matyti vienus faktus, bet nutylėti kitus. Šiame straipsnyje surinkau tik dalį LGGRTC paskelbtų faktų ir vertinimų. Jų daug daugiau.

Kalti už masinį žmonių žudymą ir kolaboravimą turi atsakyti. Tam yra įstatymai, tai ir daryta, nors gal ir nepakankamai. Tačiau ne tik dėl to, kad, ko gero, visi galimi kaltininkai jau mirę, bet ir dėl to, kad būtina sąžiningai diskutuoti ir veikti šia išskirtinai sunkia ir jautria tema, jei tikrai mes, Lietuvos lietuviai, žydai, lenkai, rusai ir kitų tautybių žmonės, siekiame gero mūsų valstybei, norime joje gyventi.

Tokio pobūdžio pamoką apturėjau ir 1992 m. vasaros pradžioje, dirbdamas Ministro Pirminko Gedimino Vagnoriaus pavaduotoju. Man pateikė Lietuvos Respublikos vardu buvusios Ministrės Pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės ir Niujorko Žydų istorijos centro sudarytą sutartį, pagal kurią už simbolinę kainą žydų kultūros Lietuvoje dokumentų ieškojimo pretekstu buvo kopijuojamas ir mikrofilmuojamas visas Lietuvos archyvas.

Man pateikė ir įrodymus, kad šiuo pretekstu kopijuojamos ir 1944 m. Panevėžio Lietuvių kriminalinės policijos bylos. Pasikviečiau svečių komandai vadovavusį asmenį iš Niujorko. Jis atėjo su Emanueliu Zingeriu, kuris pokalbio metu labai nejaukiai jautėsi. Planuotas pusvalandžio pokalbis truko beveik dvi valandas.

Į mano klausimus, kodėl dėl kriminalinių klausimų nesikreipiama į Lietuvos prokuratūrą ir kodėl tai daro ne teisėsauga, bet žydų kultūros įstaiga, atsakymo neišgirdau.

Į mano klausimą, ar svečias supranta, kad kopijuoja ne vieną kitą jį dominantį dokumentą, o daro Lietuvos valstybės archyvo dublikatą, atsakymo taip pat neišgirdau. Tuomet uždaviau svečiui paprastesnį klausimą, kiek man lankantis Niujorko Žydų istorijos centre kainuotų vieno puslapio kopija.

Svečias tik po pusvalandžio diskusijų pasakė kainą (25 JAV dolerio centai), kuri buvo ar ne penkis kartus didesnė, nei K. D. Prunskienės pasirašytoje sutartyje. Šią sutartį nutraukiau, mūsų Vyriausybės vardu atsisakęs ir abejotinos vertės dauginimo aparato po tiekos padaugintų puslapių dovanos, numatytos sutartyje.

Pasiūliau tiems, kuriems būtina medžiaga dėl baudžiamųjų bylų, nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos prokuratūrą. Netrukus sužinojau, kad „New Yorks Times“ turi pasirodyti neigiamas straipsnis apie Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotoją Zigmą Vaišvilą ir Generalinį prokurorą Artūrą Paulauską, neleidžiančius domėtis žydų istorija. Straipsnis buvo paskelbtas, tačiau jame liko tik A. Paulauskas, nes Z. Vaišvila tuo metu jau nebebuvo Lietuvos Vyriausybėje.

2000 m. spalio mėn. Vilniuje vyko tarptautinis forumas dėl žydų kultūros vertybių, pagrobtų holokausto metu.

2000-10-18 d. Lietuvos Seimas, vadovaujamas V. Landsbegio, priėmė pareiškimą, kviečiantį Europos Tarybos vadovybę ir forume dalyvavusias šalis šio forumo nutarimų įgyvendinimą patikėti jį rengusiam Europos išskaidytų tautinių mažumų institutui.

Dar iki forumo, 2000-10-19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus istorinio geto būdingų fragmentų atkūrimo“, o 2000-10-03 d. – Įstatymą dėl religinių rankraštinių tekstų (torų), perrašinėtų išimtinai apeigų paskirčiai, perdavimo žydų religinėms bendruomenėms ar bendrijoms.

Šiuo pretekstu paskubomis, t.y. šiam Lietuvos Seimui baigiant savo kadenciją, ilgus dešimtmečius Lietuvos restauratorių kruopščiai restauruotos Toros buvo išvežtos iš Lietuvos. Kaip Lietuvos pilietis, aš to nesuprantu.

Toros yra didžiulės vertės Lietuvos turtas, nes Lietuvos žydai – tai Lietuvos valstybės ir istorijos dalis. Tad kodėl dalis šios istorijos įrodymų turėjo būti išvežta iš Lietuvos? Deja, buvau susidūręs ir su šio įvykio užkulisiais. Tuo skaudžiau buvo po kurio laiko skaityti naujieną, kad šios Toros ar dalis jų užsienyje buvo sunaikintos. To mat reikalauja tikėjimas.

***

Kol batodairiškai dirbtinai, net deramai nesusipažinę su mūsų istorija ar konjunktūriškai nematysime nacių okupacijos tikrojo vaizdo; kol garbinsime mūsų didvyrius, nevertindami visapusiškai jų veiklos; kol dirbtinai dėl žydų genocido Lietuvoje kaltinsime tik lietuvius ir nematysime, kad getuose su naciais bendradarbiavo ir žydai; kol V. Landsbergio įkurtos partijos nariai ir kiti patriotai smerks 1944 m. Kaniūkų žudynes ir piktinsis, kad buvusi Kauno žydų geto kalinė Faina Jocheles-Brancovskaja (drauge su jos vyru Michoeliu Brancovskiu 1944 m. liepą po Kaniūkų žudynių apdovanoti „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliais) 2017 m. vasario 16-ąją buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Riterio Kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“, bet „nematys“, kad tai padarė Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, ir šie besipiktinantys neklaus Vytauto Landsbergio Lietuvai pasiūlytos Dalios Grybauskaitės, kodėl ji tai padarė; kol šie patriotai neklaus, kodėl Lietuva pripažino D. Grybauskaitės daktaro disertaciją, apgintą TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje Maskvoje, kurioje visi pokario partizanai suskaičiuoti ir vadinami banditais, tol mes ir toliau gyvensime didžiule veidmainyste ir priešprieša. Tai – kelias į niekur.

Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, 2017 m. vasario 16-ąją apdovanodama F. Jocheles-Brancovskają ir kitus asmenis, pasakė ir šiuos žodžius: „Mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke. […] Į šią dieną mūsų valstybė ėjo partizanų, disidentų, tremtinių takais, Sausio 13-osios gynėjų gatvėmis ir aikštėmis.“

2009 m. spalio mėn. Vokietijos ambasadoje Lietuvoje buvusiai tarybinei partizanei F. Brancovskajai buvo įteiktas Vokietijos ordino „Už nuopelnus“ kryžius. Ir ką gi turime daryti, jei būrys, kurio nare buvo F. Brancovskaja, Lietuvoje kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui – vokišku ordinu apdovanotosios moters bendražygiai Šalčininkų rajone išžudė paskutinį maistą atsisakančius atiduoti 46 civilius (iš jų – 22 vaikai) ir sudegino kaimą, o Vokietija mums nesiteikia tai paaiškinti?

Turime suvokti, kad ne vieni gyvename šiame pasaulyje ir nesame pasaulio centras.

Lietuva – tai mūsų visų, lietuvių, žydų, lenkų, rusų ir kitų čia gyvenančių tautybių žmonių, bendra ateitis. Jei leisimės taip valdomi, tai taip mumis žais, kaip kas panorės, ir mus valdys.

Ir tai bus daroma, naudojant, visų pirma, įvairius veidmainius, kurie besikeičiant valdžioms kaskart vis keis savo nuomonę.

↓↓↓

Sarmatai redakcija pažymi, jog straipsnyje yra pateikta asmeninė straipsnio autoriaus nuomonė. Dalis straipsnyje pteiktos medžiagos gali nesutapti su redakcijos nuomone ir pozicija ją vertinant.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 4

  1. Alvydas says:

    Žmogus parašė magistratūrinį darbą. Bet reikia labai mažai. Vytukas fliuxsusistas. Ozolas rašė. Tuo viskas pasakyta. Griaut, juoktis ir tyčiotis mokoma. Nauja statyti, kūrti neduota. Kopijuoti tik. Tai yra socialinė liga, kuria apkrėtė mūsų tautą. Kol infekcija gaji, jau 1000 000 išsitrėmė.😀

  2. Vilnietis says:

    Įdomu ar kas nors perskaitė straipsnį iki galo?
    iš kur pas vaišvilą tiek laiko knygoms rašyti?
    Vaišvila dar kartą patvirtino kad nemėgsta Juozaičio ir lietuvių. Jam prie Mindaugo paminklo matai mitingėlis buvo- padaryk bent tokį. Vaišvila jau pajuokos objektu tapo- visų nekenčiamas ir pats visų nekenčia apart nako. Svarbiausia kad priešus sugebėjo pats sukurti iš žmonių kurie jam simpatizavo.

  3. konkurencijos nėra says:

    ZIGMAI trauk Paleckį iš belangės!

  4. Anonimas says:

    Na leiskit patriarchui reikstis. Su saule niekas negyvena ,na o mes paskaitysim samprotavimus o prota turim savo

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top