Andrius Martinkus. Dviejų pasaulių takoskyroje, dvi Lietuvos

2019, rugsėjo 26, 11:19 | kategorija LPT | 18 komentarų | peržiūrų 546 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Andrius Martinkus

2017 gruodis

„Dviejų pasaulių takoskyroje“, dvi Lietuvos Respublikos, dvejopi jų egzistavimo padariniai lietuvių tautai

Jau visai netrukus neoliberali Lietuvos valstybė, per kurios egzistavimo laikotarpį istorinėse lietuvių tautos žemėse gyventojų sumažėjo nuo 3,7 milijono iki 2,8 milijono, iškilmingai minės nacionalinės Lietuvos valstybės įkūrimo 100 metų jubiliejų. Šia proga verta prisiminti vieną taip pat amžiaus senumo tekstą, kurio pagrindinė mintis išlieka nepaprastai aktuali ir šiandien, o tos minties teisingumą liudija lietuvių tautos demografinė degradacija ydingą užsienio ir vidaus politiką vykdančioje neoliberalioje Lietuvos valstybėje.

Štai ši mintis: „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.“1

1917 m. pabaigoje parašyta ir 1919 m. Ženevoje išleista Stasio Šalkauskio (1886–1941) knyga „Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la Civilisation Nationale en Lituanie“ („Dviejų pasaulių takoskyroje. Sintetinis esė apie apie Lietuvos tautinės civilizacijos problemą“) alsuoja optimizmu.

Katalikų tradicionalistui gali kelti įtarimą katalikų filosofo (o toks buvo Šalkauskis) tekste aptinkamas Europos istorijos įvykių, kuriuose katalikiška mintis (pvz., 1932 m. išleistoje Juozo Lomano knygoje „Quo vadis, modernioji Europa?“) paprastai regi krikščioniškosios Europos civilizacijos degradacijos apraišką, interpretavimas, atrodo, stipriai paveiktas optimistinio Apšvietos tikėjimo istorine pažanga.

„Didžioji prancūzų revoliucija paskelbė neatimamas žmogaus ir piliečio teises ir tuo pripažino absoliučią žmogaus asmens vertę. Napoleono karai, prasidėję vėliau, padėjo naujoms idėjoms pasklisti beveik visame kultūringame pasaulyje, o XIX a. politinis darbas, tobulindamas konstituciją ir politinę santvarką, sukūrė žmogaus teisių garantijų sistemą.“Pirmasis pasaulinis karas, be abejo, buvo dar vienas milžiniškas žingsnis Europos atkritimo nuo Kristaus mokslo kelyje.

Tačiau ir nuožmiausiame šio atkritimo Europoje sukeltame kare katalikas Šalkauskis sugeba įžvelgti pozityvių dalykų: „Kadangi šiandieną pasaulinis karas išjudino netgi tautų sugyvenimo pamatus, padėtus vienur tradicijos, kitur jėgos, tai matome, kad žmonija mūsų akyse žengia į naują etapą: žmonių teisių pripažinimas logiškai bus paskatinęs pripažinti tautų teises.

Tai bus šio karo padarinys ir gražiausias laimėjimas, kad ir kažin ką manytų jį sukėlusieji. Būtent šio baisaus išmėginimo kaina pasaulis aiškiai supras ir tvirtai įsitikins, kad vien darnus laisvų tautų sugyvenimas gali laiduoti individui klestėjimą, o žmonijai – taiką. Laisva tauta bus jungtis tarp individo, vienišo dėl savo egoizmo, ir žmonijos, pernelyg didelės ir užtat dažnai nesąmoningos bendrijos.“3

1919 m. kovą rašytoje pratarmėje Šalkauskis pažymi, kad 1917 m. pabaigoje (kai buvo baigta rašyti knyga) „buvo tas pasaulinio karo laikotarpis, kai prūsiškasis imperializmas atrodė laimįs ir grasinąs tautų laisvei.“ Vis dėlto „autorius nenustojo tikėtis, kad nugalės tarptautinis teisingumas, pagrįstas tautų teise pačioms lemti savo likimą. Per tą laiką padėtis visiškai pasikeitė. Dabar autoriaus idėjos susilaukia ne tik teorinio patvirtinimo, bet ir realios prezidento W.Wilsono paramos.“4

Kaip žinome, „tarptautinio teisingumo“ pergalė pasirodė esanti labai trumpalaikė, ir 1939 m. vasario 20 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos III suvažiavime Kaune skaitytame pranešime „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ Šalkauskis konstatavo, kad „šiais brutalios prievartos laikais jokia tauta ir net jokia nacija negali jaustis visai saugiai“5, ir kad rytojaus katastrofų „atmosfera jau dvelkia per nelaimingąjį pasaulį tartum apokaliptiniai aidai, einą mums iš ateities“.6

Ėjo į pabaigą po 1938 m. rugsėjo 29 d. „Miuncheno suokalbio“ prasidėjusi Čekoslovakijos agonija. 1939 m. kovo 14 d. nacistinė Vokietija okupavo visą Čekiją, o 1939 m. kovo 22 d. Lietuva neteko Klaipėdos krašto. Bet „Dviejų pasaulių takoskyroje“ parašymo metu, žemyno, kuriame kadaise klestėjo krikščionybė, tautoms jau ketverius metus naikinant viena kitą baisiausiame iki tol žmoniją ištikusiame kare, Šalkauskio plunksna palieka optimizmo ir tikėjimo ateitimi kupinus žodžius. Vieną vertus, šio optimizmo šaltinis yra pati katalikų religija, Šalkauskio žodžiais tariant, „katolicizmas“, kuris yra „dorinio optimizmo palaikytojas“.

„Jis, iš vienos pusės, teigiamai priima žmogiškąjį gyvenimą tokį, koks jis yra žemiško buvimo aplinkybėse, o iš kitos pusės – įprasmina kentėjimą šioje ašarų pakalnėje ir tuo pačiu didina moralinį žmogaus pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmingumą.“7 Tačiau kitas ne mažiau svarbus šio optimizmo šaltinis yra tai, kad Šalkauskis yra ne tik katalikas ir ne tik europietis (kaip, pvz., „Vakarykštį pasaulį. Europiečio prisiminimus“ užbaigęs ir netrukus po to nusižudęs save „pasaulio piliečiu“ laikęs Stefanas Zweigas), bet ir lietuvis, esantis lietuvių tautos atgimimo liudytoju.

Viena iš Europos krikščioniškosios dvasios nuosmukio apraiškų buvo tautinio mesianizmo filosofijos ir ideologijos suklestėjimas XIX a. „Dviejų pasaulių takoskyroje“ Šalkauskis kritikuoja tautinį mesianizmą kaip nesuderinamą su krikščionišku universalizmu, pripažįstančiu visoms tautoms vienodą moralinę vertę, ir tikru tautiniu pašaukimu krikščioniška prasme. Pasak Šalkauskio, „tautinis mesianizmas ir teokratinė idėja pasaulio istorijoje buvo įgyvendinta tik vieną kartą, kai viena tauta turėjo sutelkti visas sąlygas, būtinas tam, kad ateitų tobula asmenybė, žmogaus Sūnus“.

Po Kristaus bet koks „tautinio mesianizmo pakartojimas būtų tik beprasmis istorinis plagiatas“.8 Deja, XX a., ženklinusio Europos krikščioniškųjų pamatų griovimo paspartėjimą, istorija paliudijo, kad romantinė tautinio mesianizmo idėja, sumišusi su kitomis bedieviškomis idėjomis, gali būti ne tik beprasmis istorinis plagiatas, bet ir pareikalauti hekatombų žmogiškų aukų ant klaidingų idealų aukuro.

Skirtingai nuo kitų tautinių atgimimų Europoje, lietuvių tautinis atgimimas vyko net iš trijų pusių spaudžiant galingoms daug skaitlingesnių kaimyninių tautų mesianizmų dvasioms. Vakaruose tai buvo vokiečiai, rytuose – rusai, o pietuose – lenkai. XX a. istorija parodė šių XIX a. romantikų puoselėtų pasaulietinių mesianizmų, sumišusių su kitomis bedieviškomis idėjomis, destruktyvų potencialą.

Už kitas tautas kenčianti, pavergta ir padalinta Adomo Mickevičiaus Lenkija po 1918 m. atgautos nepriklausomybės pati tapo kryžiumi gausioms tautinėms mažumoms (viena iš kurių buvo lietuviai), sudariusioms trečdalį valstybės, kurią Winstonas Churchillis kartą pavadino „Europos hiena“, gyventojų.

Georgo Hegelio filosofija Vokietijai pranašavo Pasaulinės dvasios istorinių užmojų įgyvendinimo pagrindinio įrankio vaidmenį, o XVI a. pradžią siekianti Maskvos kaip „Trečiosios Romos“ doktrina XIX a. buvo atnaujinta ir papildyta slavofilų (patyrusių, beje, didelę vokiečių romantizmo ir idealistinės filosofijos įtaką) bei tokių mąstytojų, kaip Fiodoras Dostojevskis, regėjęs rusų tautoje „tautą dievnešę“, įžvalgomis.

Deja, XX a. Vokietija ryškiausiai sužibėjo pasaulio istorijoje Trečiojo Reicho pavidalu, o Rusijoje, pasak Nikolajaus Berdiajevo, „vietoje Trečiosios Romos pavyko įgyvendinti Trečiąjį Internacionalą“.

Vietoje tautinio mesianizmo Šalkauskis kalba apie tautos pašaukimą ir uždavinį bei „apie nuosavo idealo įgyvendinimą – tai aukščiausias tautinės civilizacijos tikslas; jis apibūdina ją bei atskiria nuo kitų kultūrų ir užtat turi absoliučią vertę; tame tauta randa savo pašaukimo prasmę ir kartu uždavinio, kurio ji turi imtis, objektą“.9

Lietuvių tautos pašaukimas ir uždavinys yra nulemtas Lietuvos padėties tarp dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, o tautinis lietuvių idealas yra „dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, sintezės įgyvendinimas savitomis tautinėmis lietuviškomis formomis“.10

Šis lietuvių tautos pašaukimas buvo, yra ir bus tol, kol bus patys Rytai ir Vakarai, ir kol Lietuva bus tarp Rytų ir Vakarų. Šalkauskio įžvalga, nepaisant jos, žiūrint iš pirmo žvilgsnio, paprastumo, iš tikrųjų yra geniali, iškylanti virš šiandien Lietuvoje vykstančio ginčo tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės ir kultūrinės tradicijos gerbėjų iš vienos pusės ir tarpukario Lietuvos Respublikos reikšmę dabarčiai LDK sąskaita akcentuojančių – iš kitos pusės.

Tas, kuris rimtai vertina šią įžvalgą, su vienoda meile ir nejausdamas vidinio diskomforto gali grožėtis 1613 m. Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu Amsterdame išleistu „Magni Ducatus Lithuaniae, caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio“ – pirmuoju originaliu LDK žemėlapiu (kuriame, nepaisant 1569 m. sudarytos Liublino unijos, Kijevo, Voluinės ir Podolės žemės vis dar priskirtos LDK) – ir „smetoninės Lietuvos“ nuotraukomis.

Šalkauskio įžvalga apima tiek XIII a., tiek XX a. Lietuvą. Dar iki krikšto Lietuvos pašaukimas ir uždavinys buvo sąlygotas jos padėties tarp Rytų ir Vakarų. „Tad iš tikrųjų galima stebėtis nepaprastu reginiu, kaip paskutiniai Europos stabmeldžiai su nenuilstama energija kuria nuo Baltijos iki Juodosios jūros stiprią nepriklausomą valstybę ir kaip jie tuo XIII ir XIV a. išsaugo politinių ir materialinių jėgų pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. Šiuo savo istorijos laikotarpiu stabmeldžių Lietuva gina krikščioniškuosius Vakarus nuo totorių ordų, o krikščioniškuosius Rytus nuo teutonų ordinų.“

Pasak Šalkauskio, tiek Rytai, tiek Vakarai turi savų barbarų, kurie gali dangstytis kilniais šūkiais, tačiau iš tikrųjų vykdo brutalią plėšimo ir pavergimo politiką.

„Siekdamas apsaugoti nuo Rytų barbarų tai, kas vertingiausia Vakarų civilizacijoje, ir apginti Rytų civilizacijos lobius nuo Vakarų barbarų, likimas teikėsi pakviesti į istorijos areną stabmeldžius lietuvius ir atlyginti už naudingą pagalbą, skirdamas jiems sulydyti civilizacijas, kurias jie taip gerai gynė.“11 XIII ir XIV a. Vakarų barbarai dangstėsi krikščionybės platinimu. XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Vakarų barbarai suokia apie „demokratiją“, „žmogaus teises“ ir būtinybę išvaduoti Rytus nuo „diktatorių“ ir savo piliečius žudančių „tironų“. Neoliberali Lietuvos valstybė, deja, uoliai palaiko šiuolaikinių Vakarų barbarų politiką Rytų atžvilgiu.

Skirtingai nuo LDK jos politinės ir militarinės galios „aukso amžiaus“ metu, 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė nėra tarp šalių, sudarančių Europos politinę dienotvarkę. Tačiau ji tebėra tarp Rytų ir Vakarų. Todėl jos pašaukimas ir uždavinys nesikeičia. „Pirmutinis lietuvių tautos uždavinys, istorinis uždavinys, […] lieka tas pats, bet jėgų balansas dabar pasikeitė. Šiandien Lietuva gali apsiimti vaidinti tik vaidmenį solidžios tarpinės valstybės tarp dviejų milžiniškų galybių, nuolat besitaikstančių susikibti.“

Šalkauskis puikiai supranta, kad lietuvių tautos klestėjimo pagrindinė sąlyga yra ne ekonominė ir militarinė galia, o kultūros puoselėjimas. „Ši padėtis išryškina ne materialines pajėgas, bet Lietuvos moralinį sutelktumą ir aukštą šviečiamąją užduotį. Lietuva privalo turėti pirmąjį, nes yra tauta, turinti savo individualybę, kuri siekia visiškai išsiskleisti.

Ji nusipelno pagarbos dėl antrosios, nes savo tautiniu savitumu siekia atlikti visa apimančią dviejų pasaulinių civilizacijų, Rytų ir Vakarų sintezę: savita forma, visai žmonijai bendras turinys – tokia turi būti kultūra, kuri viena gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas.“12

Šis kultūrinis darbas, beje, jau vyksta. Ryškiausius jo pavyzdžius Šalkauskis mato Vilhelmo Storostos Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Aleksandro Dambrausko kūryboje.

Praėjus dviems dešimtmečiams po „Dviejų pasaulių takoskyroje“ parašymo, Šalkauskis straipsnyje „Lietuviai, istorinių paradoksų tauta“ taip įvertino lietuvių tautos nueitą kultūrinės kūrybos kelią. „Atgavusi laisvę bei nepriklausomybę, ji su tuo pačiu įnirtimu ėmėsi kultūrinės kūrybos. Iš Didžiojo karo ji išėjo beveik tokia, kokią ją sukūrė Ponas Dievas: plika, nualinta, apiplėšta, tikra tabul​a rasa. Ir štai prasideda tiesiog gaivalingas nepaprasto tempo kūrybinis darbas.

Iš šalies sunku įsivaizduoti šios kūrybos sunkenybes. Užtenka priminti, kad lietuviams teko organizuoti armiją ir sykiu kariauti; tvarkyti pairusį ekonominį gyvenimą ir sykiu daryti radikalią žemės ūkio ir valiutos reformą; steigti mokyklas ir sykiu ruošti joms personalą ir vadovėlius; kurti visuomenines ir kultūrines institucijas ir sykiu sudaryti joms elementarią terminiją (pats Šalkauskis įnešė didelį indėlį į filosofijos terminologijos lietuvių kalba plėtojimą – A.M.), – ir bus aišku, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti lietuvių tauta savo atgauto nepriklausomo gyvenimo pradžioje.“13

Tiesa, ir pirmajai Lietuvos Respublikai teko susidurti su didelio masto emigracijos problema. 1933 m. išleistoje knygoje „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ Šalkauskis net nebando raminti skaitytojų tuščiomis iliuzijomis apie tai, kaip vieną gražią dieną emigrantai pradės masiškai grįžti į Lietuvą. Šalkauskis puikiai supranta, kad absoliuti dauguma emigrantų yra mirę lietuvių tautai. „Šita lietuvių išeivija, sudarantį ketvirtą arba kuo mažiausiai penktą lietuvių tautos dalį, nuolatos ir nesugrąžinamai tirpsta svetimų gaivalų jūrose.“14

Vis dėlto Lietuvos demografinė situacija leido Šalkauskiui tvirtinti, kad „Lietuvoje gyventojų prieauglis turi labai aiškios tendencijos kilti greičiau negu pas mūsų kaimynus šiaurėje (Latvijoje ir Estijoje – A.M.) ir vakaruose“.15 Nuo 1918 iki 1939 m. gyventojų skaičius Lietuvos valstybėje (su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus krašto) išaugo nuo maždaug 2,3 iki maždaug 2,4 milijono.

Ypač sparčiai augo miestai. Panevėžyje gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 19 iki maždaug 27 tūkstančių. Šiauliuose – nuo maždaug 21 iki maždaug 32 tūkstančių. Klaipėdoje – nuo maždaug 36 iki maždaug 47 tūkstančių. Laikinojoje sostinėje Kaune – nuo maždaug 92 iki maždaug 155 tūkstančių.

Pirmoji Lietuvos Respublika turėjo daug trūkumų. Vis dėlto vienas faktas abejonių nekelia – per savo egzistavimo laikotarpį ji ženkliai sustiprino lietuvių tautos egzistencinį pajėgumą.

Iš žlungančios Sovietų Sąjungos, kurios agonijos, skirtingai nuo Rusijos imperijos agonijos, nelydėjo (bent jau didžiojoje SSRS dalyje, taip pat ir Lietuvoje) karai ir kruvinos revoliucijos, Lietuva išėjo būdama tikrai ne tabula rasa. Antrosios Lietuvos Respublikos pradinės pozicijos atkuriant prarastą valstybingumą buvo nepalyginti geresnės negu pirmosios Lietuvos Respublikos. Pirmą kartą per visą valstybės istoriją Lietuvai priklausė ir istorinė sostinė Vilnius, ir Klaipėdos uostas.

Kitaip nei 1918 m., šalis turėjo išvystytą pramonę, žemės ūkį, susisiekimo komunikacijų sistemą, laivyną, visuotinai raštingą populiaciją, išplėtotą mokslo, sveikatos, kultūros ir meno institucijų tinklą. Tačiau pasibaisėtina, stataus kalno formos demografinė kreivė, kurios viršūnė sutampa su keliais paskutiniaisiais Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos ir keliais pirmaisiais neoliberalios antrosios Lietuvos Respublikos metais, sudaro įspūdį, kad pastarosios istorija yra ištisas karo, bado ir maro laikotarpis – būtent tokiais laikotarpiais Lietuvoje nuo seniausių laikų iki pat Antrojo Pasaulinio karo taip drastiškai sumažėdavo gyventojų skaičius.

Skirtingai nuo pirmosios Lietuvos Respublikos, kurios egzistavimo laikotarpiu gyventojų skaičius šalyje išaugo daugiau kaip 4% (iki Vilniaus krašto prijungimo), antrosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu gyventojų šalyje sumažėjo daugiau kaip 24%. Panevėžyje gyventojų skaičius sumažėjo nuo maždaug 127 iki maždaug 91 tūkstančio. Šiauliuose – nuo maždaug 146 iki maždaug 101 tūkstančio. Klaipėdoje – nuo maždaug 207 iki maždaug 151 tūkstančio.

Kokia palaiminga Kaunui buvo pirmoji Lietuvos Respublika, tokia pražūtinga yra antroji, per kurios egzistavimo laikotarpį Kaunas susitraukė nuo maždaug 420 iki maždaug 293 tūkstančių gyventojų.

Niūri demografinė statistika aplenkė tik istorinę Lietuvos ir neoliberalios antrosios Lietuvos Respublikos sostinę Vilnių, miestą, kurio prijungimas prie pirmosios Lietuvos Respublikos tapo viena Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių, ir kurio tautinė sudėtis neatpažįstamai pasikeitė (lietuvių naudai, lenkų ir, ypač, beveik visiškai sunaikintų žydų nenaudai) nacių ir sovietų okupacijų metais.

Ar tik šis sąlyginis Vilniaus klestėjimas likusios Lietuvos merdėjimo fone nebus viena priežasčių, dėl kurių Vilniuje formuojama vidaus ir užsienio politika yra tokia negailestinga lietuvių tautai?

Vilniaus klestėjimo iliuzija užstoja faktą, kad šitas miestas yra sostinė valstybės, kurios demografinė situacija per pastarąjį ketvirtį amžiaus katastrofiškai pablogėjo palyginti su kaimyninių valstybių (išskyrus taip pat sparčiai nykstančią Latviją) demografine situacija.

Rusija, kaip ir Lietuva tapusi viena pagrindinių nusikalstamo neoliberalaus eksperimento aukų, patyrusi milžiniškus demografinius nuostolius, kurios demografinė situacija ir šiandien tikrai nėra gera, vis dėlto beveik pasivijo prieš šį eksperimentą buvusius demografinius rodiklius, o Lenkijos ir „paskutinio Europos diktatoriaus“ valdomos Baltarusijos gyventojų skaičius per pastarąjį ketvirtį amžiaus sumažėjo labai nežymiai.

Galima įvairiais aspektais lyginti pirmąją ir antrąją Lietuvos Respubliką. Vis dėlto vienas faktas abejonių nekelia – priešingai pirmajai Lietuvos Respublikai, antroji Lietuvos Respublika per savo egzistavimo laikotarpį ženkliai susilpnino lietuvių tautos egzistencinį pajėgumą.

Tokie antrosios Lietuvos Respublikos egzistavimo padariniai lietuvių tautai yra nulemti to, kad neoliberalios Lietuvos valstybės užsienio ir vidaus politika yra visiškai nesuderinama su lietuvių tautos pašaukimu ir uždaviniu, pasak Šalkauskio, nulemtu Lietuvos padėties tarp dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų.

Iš SSRS griuvėsių į nepriklausomą valstybinį būvį įžengusi antroji Lietuvos Respublika, užuot atsidavusi nuo amžių tarp Rytų ir Vakarų esančios lietuvių tautos ekonominių ir kultūrinių poreikių tenkinimui, pasirinko besąlygišką naujosios pasaulio tvarkos – globalios neoliberalios pax Americana – aptarnavimo kelią.

Melagingą nukrikščionėjusiuose Vakaruose gimusią komunizmo evangeliją pakeitė melaginga tuose pačiuose Vakaruose gimusi neoliberalizmo evangelija, skelbiama pirmiausia iš Vašingtono ir Briuselio sakyklų, kuriai tarnauti pokomunistiniuose kraštuose stojo daug buvusių uolių komunizmo evangelijos tarnų.

Naujoji neoliberalizmo evangelija skelbė „istorijos pabaigą“ kaip galutinį Vakarų demokratijos ir globalios laisvosios rinkos triumfą, neapibrėžtai ilgalaikę pasaulinę taiką, kurios garanto ir demokratijos bei kapitalizmo priešų tramdytojo vaidmens ėmėsi JAV. Neoliberali antroji Lietuvos Respublika besąlygiškai prisiekė naujajam Vakarų mesijui, užsimojusiam visame pasaulyje išplatinti American way of life, ir garsiai plojo, kai naujųjų Vakarų barbarų bombos griovė valstybes Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.

Kadaise Lietuvos valstybė, Šalkauskio žodžiais tariant, gynė Vakarų civilizaciją nuo Rytų barbarų, o Rytų civilizacijos lobius – nuo Vakarų barbarų. Neoliberali Lietuvos valstybė uoliai palaikė Vakarų barbarų vykdomą politiką, kurios dėka Rytuose pažadintas tamsus barbariškas gaivalas sunaikino daugybę Rytų civilizacijos lobių, sukėlė mirtiną pavojų nuo apaštalų laikų egzistuojančioms Rytų krikščionių bendruomenėms ir jau sėja mirtį kadaise krikščioniškos Vakarų Europos miestuose.

Eižėjant globaliai neoliberaliai pasaulio tvarkai, ko gero, ženklinusiai paskutinį pustrečio amžiaus trunkančios pasaulinio Vakarų dominavimo epochos etapą, neoliberali Lietuvos valstybė demonstruoja fanatišką ištikimybę silpnėjančiai Vakarų galiai – kasmet netekdama Ukmergės dydžio miesto, ji dosniai remia Vakarus savo akyse tirpstančiais „žmogiškaisiais ištekliais“ ir tuo pačiu metu, į dar didesnį skurdą stumdama retėjančią ir senėjančią populiaciją, karštligiškai ginkluojasi prieš galią atgaunančius Rytus. O tarp Rytų ir Vakarų esanti lietuvių tauta traukiasi nelyginant šagrenės oda.

susijusi tema: Andrius Martinkus. Neoliberali Lietuvos valstybė

Andrius Martinkus – filosofijos mokslų daktaras.

andriusmartinkus.lt

♦◊♦◊

Stasys Šalkauskis, Raštai, IV t., Vilnius, Mintis, 1995, p. 170

2 Ten pat, p. 25
3 Ten pat, p. 25
4 Ten pat, p. 22
Ten pat, p. 523
6 Ten pat, p. 538
7 Ten pat, p. 536
8 Ten pat, p. 29
9 Ten pat, p. 29
10 Ten pat, p. 170
11 Ten pat, p. 81
12 Ten pat, p. 170
13 Ten pat, p. 518–519
14 Ten pat, p. 271
15 Ten pat, p. 269

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 18

  1. Socialistas says:

    Gerai įsiminiau straipsnio autoriu — filosofijos mokslu daktarą iš diskusijos su K. Voiška apie marksizmą. Įsidėmėjau būtent todėl, kad nesugebėjo nei vieno rišlaus ir protingo sakinio suregzti.

  2. Vytas says:

    „Neoliberali Lietuvos valstybė uoliai PALAIKĖ Vakarų barbarų vykdomą politiką…“ Galima pagalvoti, kad dabar jau nepalaiko. Ar tas „neoliberalumas“ jau praeityje. Kažkas netvarkoje su veiksmų terminais. Juk viskas, apie ką parašyta, vyko ir vakar ir užvakar, vyksta ir šiandien.

  3. Pro says:

    Puikus straipsnis, pagarba autoriui,

    nesistebiu, kad socialistu užsimaskavęs komunistas nesugebėjo nieko pasakyti į straipsnio temą, tad teko tik užsipulti autorių asmeniškai.

    Bet tai tik parodo straipsnio vertę.

  4. socialistas says:

    Pro, eilinį kartą praleido progą patylėti. Straipsnio nepabaigiau skaityti, nes jis bevertis. Anot tavęs kiekvieną biezdariu privalu liaupsint vien tik dėl „liberalaus padorumo“? Aš tokiam požiūriui nepritariu. Kita vertus tu pats užsipuoli mane už mano nuomonę. Veidmainiškai atrodai, pro!

  5. katalikas says:

    Kadangi socialistas yra Mordechajaus Levi sektos išpažinėjas jam – kaip ir kiekvienam sektantui su sektos „doktrinos“ užzombintomis smegenimis – visi, nepriklausantys sektai, yra geriausiu atveju „biezdariai“. O šiaip – ir naikintini padarai, kaip rodo istorija šalių, kur tie sektantai buvo užgrobę valdžia. Mordechajaus Levi mokymo išpažinėjui vertingas yra tik tas mokymas. Visa kita – beverčiai dalykai.

  6. Socialistas says:

    Pro transformavosi į kataliką ir toliau drebia savo „tiesą“ paremtą kvailomis, nepągrįstomis išvadomis. Paskaityk pirmą mano komentarą, ten yra svari priežastis kodėl straipsnio autorių vertinu būtent taip, o ne kitaip. Dar daugiau siūlau pasižiūrėti tą diskusiją, ir tada galėsi man įrodinėti, kad tu ne kupranugaris.

  7. Pro says:

    Socialistui-komunistui,

    nesu tamstos padermės, kad į kažką transformuočiausi. Visada atvirai dėstau savo poziciją. Tad galiu daryt išvadą – kuo pats kvepi, tuo ir kitus tepi.

    O tavo dabartinį užsipuolimą galiu vertinti tik kaip eilinį komuniagos, neturinčio nei argumentų, nei fantazijos, gynybą. Tik va klausimas nuo ko? Nuo savo baubų?

    Vienu žodžiu, rekomenduoju susirūpint sveikata.. arba bent jau, komentuoti straipsnį, o ne komentatorių pasisakymus, kurių dauguma reaguoja į tamstos išpuolius.

    P.S. kadangi nesijaučiu kataliku, tai tokio nicko net nesugalvočiau.

  8. katalikas says:

    Pažiūrėjau. Na ir kas? Voiška kaip robotas drėbė atmintinai iškaltas Mordechajaus katekizmo „tiesas“. Be to, pirmiausia vertinu tekstus, t.y. minties darbą, o ne narcizišką malimą liežuviu. A.Martinkaus tekstų indėlis į intelektualinę Lietuvos kultūrą (taip pat ir į neoliberalaus Lietuvos režimo kritiką) daug didesnis už Voiškos ir kitų Mordechajaus pasekėjų. Bet aš, kaip Kristaus mokinys, ir tu, kaip Mordechajaus mokinys, vargu ar rasime bendrą kalbą.

  9. Dalia says:

    “manęs čia nėra ir aš nekaltas“- tarė Vatikanas….. Kaip patogu neišmanėliams viską suversti ir pripaišyti tikrajai krikščionybei, o ne jos padielkai…….

  10. interpretatorius says:

    o jeigu TIESA yra ‘pasislepusi’ tarp Kristaus ir Mordechajaus mokiniu 2 teisybiu?Padeka autoriui.

  11. Socialistas says:

    Katalike, matomai davatkai nelemta teisingu įžvalgu ir išvadu daryt. O tai yra žmogaus infantilumo požymis. Be argumentu menkini kitamintį, tuo tarpu kalba ėjo apie šio straipsnio autoriaus, kuris būdamas filosofas pretenduoja į pažangios minties avangardą, negebėjimą rišlios minties suregzti, argumentuotai kalbėti į temą. Bet sprendžiant iš tokiu kaip pro ir katalikas tai sistemiška Helsinkio sindromo diagnozė būdinga davatkinei išnaudojamuju grupei.

  12. Katalikas says:

    Jokių argumentų dėl A.Martinkaus teksto nepateikei, Mordechajaus „filosofijos“ epigone. Ir ne „kalba eina“, o „kalbama“ – taip lietuviškai reikia išsireikšti. „…kuris būdamas filosofas pretenduoja į pažangios minties avangardą“, – tai Mordechajus ir jo garbintojai pretendavo būti „pažangios minties avangardu“ ir sukrovė hekatombas žmogiškų aukų ant Mordechajaus fantazijų („pažangios minties“) altoriaus. A.Martinkus nepretenduoja būti tokiu „pažangos“ vedliu. Savo tekstuose jis liberastus, komuniagas ir nacius vadina satanistais. Jums – komuniagoms – nepatinka jūsų statymas į vieną gretą su liberastais ir naciais. Bet jūs tokie esate. Taigi varyk velniop, Morgechajaus davatke.

  13. socialistas says:

    Kad ir kaip neigtum, kataliko drabstymosi stilius vienodas kaip saul ar pro. Taigi esi demaskuotas.
    Kitas klausimas Dauniui. Kodėl taikomi dvigubi standartai? Mano komentarai cenzūruojami, o neargumentuoti šovinistiniai komentatoriai akivaizdžiai kurstantys neapykantą kitaminčiams ir įžeidinējantys yra toleruojami?

  14. katalikas says:

    Kažin kas kursto neapykantą kitaminčiams? Neapykantą kitaminčiams kurstė Mordechajaus sektantai. Vien per jų sukeltą Rusijos pilietinį karą kiek milijonų žmonių neteko Dievo jiems dovanotų gyvybių! Tai prašyčiau netepti kitų, kuo pats kvepi. Ir nevaidink čia nuskriausto ir diskriminuojamo. Jokių argumentų prieš Martinkaus tekste išsakytas mintis nepateikei. Išskyrus argumentą ad hominem. Tad baik vaidinti. Užsipuolei ad hominem – gavai atkirtį. O gal tikėjaisi, kad tau bus leista čia nebaudžiamam siautėti?

  15. Katalikas says:

    Tu taip žemai puolęs, kad net nesugebi sąjungininkų prieš bendrą priešą įvertinti. Nes tu – SEKTANTAS. Agresyvus Mordechajaus sektos adeptas, žinantis, kad VIENINTELĖ TIESA yra MORDECHAJAUS RAŠTAI. Ir dėl to tu toks – kartu – ir pažeidžiamas. Boba. Narcizas. Užsipuolei Pro – išvadinai Kataliku. Gavai per nosį. Ir teisingai. Tai ko čia verki? Būk vyras! Ar jūsų padermė vyrais jaučiasi tik tuomet, kai užgrobia valdžią ir gali vykdyti terorą?

  16. socialistas says:

    Akivaizdu, kad nei Martinkaus ala geri tekstai nei kas kitas tau nepadės paaštrinti savo buko mąstymo ašmenu. Ir žinai kodėl? Todėl, kad tavo smegenys iš neokybiškos medžiagos, kurios aštrinimas tai bergždžias Sizifo vargas.

  17. socialistas says:

    Ir dar įsidėmėk, kad tavo drabstymas purvais tai ne atkirtis, o tik tavo silpnumo, argumentu neturėjimo ir bejėgiškumo įrodymas. Ir tokie kaip tu slabakai su maža smegenu keliamąja galia niekada nepajėgs man duoti atkirtį. Daugiausiai ką tu gali, tai pagadinti orą.

  18. Katalikas says:

    Sulig kiekvienu mano argumentuotu komentaru socialisto atsakymai darosi vis labiau apgailėtini. Akivaizdu, kad vargšelis nesitikėjo tokio atkirčio. Įtariu, kad net nežino, ką reiškia argumentas ad hominem. Bet man malonu, kad šitą narcizą įvariau į desperaciją.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top