Arvydas Daunys. Mes klystame, manydami, kad mūsų dauguma

2022, 24 rugsėjo, 20:30 | kategorija LPT | 1 atsiliepimas | peržiūrų 176 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Arvydas Daunys

Visa normali visuomenė, besilaikanti tradicinio požiūrio į šeimą, nacionalinę valstybę, to, kad išrinktieji privalo jiems atstovauti įstatymų leidžiamojoje valdžioje – klysta, manydama, kad tai ji yra dauguma, ir jos balsas privalomai turi būti išgirstas.

Šiomis sąlygomis neprivalomai.

Nes mes, nuo kažkurio meto, kurio virsmo niekas nepastebėjo, išskyrus keletą įžvalgių ir aliarmą skelbusių žmonių, tapome mažuma.

Ne tik Lietuvoje, – kitose ES ir Pasaulio valstybėse tas virsmas įvyko gerokai anksčiau, ir tik dėl to, jau tapę mažuma, bet dar iki galo nepalaužta, mes pradėjome priešintis galutiniam pavergimui.

Tų, kitų valstybių pavyzdžiai mums jau aiškiai signalizuoja į kur esame vedami. Taip, ne einame savo noru, o būtent esame vedami, kartais saldžiais pažadais, kalbomis apie toleranciją, pakantumą, kovą už moterų teises, kovą prieš smurtą šeimoje ir visur kitur.

Kovą prieš teroristų finansavimą, suteikiant bankams teisę reikalauti asmeninių, verslo duomenų, pardavimų sutarčių ir kitų dokumentų. Panaikinant atlyginimo gavimo grynais pinigais galimybę ir tuo pačiu paliekant bankams teisę uždaryti sąskaitas kada jie užsimano, pasirinkus jiems patogesnį pretekstą. Ne priežastį.

Kai mes sakome, kad esame dauguma – turime omenyje mūsų skaičių.

Bet ne skaičius lemia daugumą, o tai, kiek tas skaičius turi galios save apginti, priversti vykdyti savo daugumos valią, įgyvendinti savo norimą gyvenimo būdą ir valstybės vystymosi kryptį.

Geras pavyzdys būtų piemuo, kuris vienas gali ganyti, sakykime, šimtą avių, o pasitelkęs sarginius šunis jau tūkstantį.

Įrengęs aptvarą – jų gali saugoti 10 tūkstančių, o įrengęs daugybę aptvarų ir pasirinkęs pagalbininkų – kiek tik užsimanys.

Ir avių skaičius čia neturi jokios reikšmės, nes jos neturi valios ir galios įgyvendinti savo svajonėms gyventi laisvėje ir mirti sava mirtimi – piemuo darys ką norės, kiek jos bebliautų protestuodamos prieš tai, kad jas nukerpa ar reikalui esant paskerdžia.

Ir dar reikia turėti omenyje, kad avys turi fizinės jėgos, bet neturi bendros, jas vienijančios idėjos ir valios ją įgyvendinti.

Tačiau akimirkai įsivaizduokime, kad bent 10 avių iš visos milžiniškos bandos virto vilkais. Ir šunys jau bėga pabrukę uodegas, aptvarai išgriaunami, o viską šluojanti avių banda išsisklaido pievose.

O, jei vilkais virto po 10 avių kiekvienoje bandoje? O, jei tie vilkai galiausiai susijungia į didelį būrį?

Rašau hiperbolizuotai tam, kad paaiškinčiau mūsų, kaip tų avių, mažumos faktą. Ir, kadangi nesame avys siaurąja prasme, tai galime išlipti iš avių statuso ir plačiąja prasme, nustoję leisti save kirpti, grūsti į aptvarus, neklausančius mušti botagu, aiškinant kitiems, kad čia teroristai, ekstremistai, aptvaro priešai ir panašiai.

Ta valdančioji dauguma, tie piemenys, dar nepavergė mūsų protų ir nenužudė mūsų maištingos pasipriešinimo dvasios. Pas visus ji yra, tik kai kurie svyruoja, nedrįsdami imtis aktyvaus pasipriešinimo veiksmų, svarstydami ką ir kiek praras, patekę po valdžios sankcijomis.

Galiu užtikrinti – prarasite viską, tik gal kiek vėliau, jei nepasiryšite vieną kartą pasakyti „Gana!“ savo neryžtingumui, savo baimei pasipriešinti, prarasti menamą laikiną dar kol kas turimą gerovę.

Ta mažoji skaičiumi, bet didelė savo galia „dauguma“, sunaikins mus finansiškai visus, o vėliau ir dvasiškai, privertusi gyventi iš mūsų pačių mokamų mokesčių išmokų-išmaldos, nes gaunamo atlyginimo jau nebeužteks išgyventi.

Tai bus jau tiesiogiai avių likimas – mus kirps, skers ir iš viso to mūsų krauju uždirbto kapitalo duos šieno žiemai, kad neišmirtume badu.

Šiandien teko klausyti restoranų ir viešbučių sektoriaus atstovės kvietimą prisijungti prie jų protesto Kudirkos aikštėje rugsėjo 27 dieną 11.00 valandą. Ji konstatuoja, jog, jei vyriausybė nesiims veiksmų, bent lengvatinio PVM – daugelis jų bankrutuos.

Vienas aptvaras jau sujudo, kai pajuto grėsmę sau asmeniškai. Tai gerai, kai savanoriškai neatkiša sprando skerdžiaus peiliui. Bet toks pats likimas laukia ir kitų pramonės sektorių – kodėl jie tyli?

Mano, kad jie tai jau kaip nors ištvers ir atsilaikys?

Nebūkit naivūs brangieji – šiam rudeniui ir žiemai, o tame tarpe ir sekančiai, progresyvistams reikia daug kailių ir mėsos, jūs tik eilėje, o ne už aptvaro ribų. Jūs toje pačioje bandoje, kurioje jau paskersta daugybė pavienių įmonių, tyliai užsidariusių ir bankrutavusių, jūs esate bandoje, pavadinimu Lietuva.

Ir tik tapę dvasioje vilkais, kurie neima išmaldos, o savo maistą išsikovoja dantimis, tik susibūrę, vaizdžiai kalbant, į rują, suradę sąjungininkų, bendraminčių ir palaikančiųjų – jūs turite galimybę išgyventi. Kaip, beje, ir visi kiti.

Šiandien nustebau išgirdęs piktdžiugą – „taip jiems ir reikia“, jie „Galimybių paso“ prievartos metu stovėjo valdžios pusėje, neaptarnavo žmonių be GP, be kaukių, neleido dirbti žmonėms, atsisakiusiems testuotis už nežmoniškus pinigus ir skiepytis. Dabar jūsų eilė, dvėskite.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tokios pozicijos ar nuomonės klaidingumą.

Mūsų „piemenys“ tik to ir laukia. Juk pats paprasčiausias būdas palaužti visus – tai palaužti mažomis atskiromis grupėmis. Vieniems taikant vienus būdus, kitiems – kitus. Supriešinant vienus prieš kitus. Nepamirškime, kad mes viena „banda“. Visi galimos būsimos aukos.

Taip pat prisiminkime, kad tai ne viešbučių ir restoranų sektorius sugalvojo tuos „GP“, ne jie juos įvedė, jie buvo tokios pačios aukos, nes tuo metu prarado daugybę lankytojų, buvo priversti, o ne savo noru atleido darbuotojus – jiems A.Dulkio įsakymu buvo primesta žmonių kontrolės prievolė, o ne teisė, taip elgtis.

Jei jie to nebūtų padarę – būtų uždaryti, persekiojami ir vis tiek negalėtų verstis savo veikla, o tokiu atveju darbą būtų praradę visi tie, kurie pas juos dirbo.

Tuo kaltinti galima tik didžiuosius prekybos centrus – jei bent vienas jų būtų pagrasinęs uždaryti savo tinklą – vyriausybė būtų nusileidusi, nes neatlaikytų tokios finansinės naštos mokant išmokas dešimtims tūkstančių likusių bedarbiais su jais susijusių atleistų darbuotojų. Izraelyje tai buvo patikrinta – suveikė.

Todėl siūlau nedaryti klaidos džiūgaujant, kad kažkam blogai, ypač, jei tas kažkas šiandien jau suvokė iš kurios pusės mūsų „aptvare“ kyla grėsmė.

Reikia vienytis su visais, kurie nėra „piemenų“ pusėje, tegu ir vienu klausimu, jei tas klausimas svarbus visiems. Ir palaikyti juos, kad ateičiai suprastų, iš ko gali gauti pagalbos šiame „aptvare“. Ir tai ne piemuo.

Vakar teko rengti Slovakijos šeimos ir socialinių reikalų ministro, Milano Krajniako kalbą – joje buvo labai teisingi žodžiai (pati kalba pilnumoje irgi):

„Neniekinkime žmonių, kurie kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo mūsų, bet daugeliu klausimų sutinka su mumis.

Priešingai, tapkime jų draugais ir sąjungininkais. Mes kovojame prieš absoliutų progresyvios žiniasklaidos ir elito, tiek Slovakijos, tiek Europos, dominavimą. Elkimės taip, kad visi, kurie nėra su jais, galiausiai prisijungtų prie mūsų.“

Ir dar – būdami avimis ir tikėdamiesi, kad jie galiausiai sutiks pripažinti mūsų vertybes šalia savųjų pažiūrų – labai klystame.

Progresyvistai pripažins tik jėgą, avių jie neklausys tol, kol jos netaps vilkais. Ir jie daro viską, kad visuomenės atstovai turėtų minimumą galimybių teisėtai patekti į valdžią. Tą liudija pakeistas savivaldos rinkimų įstatymas, kai visuomeniniams komitetams praktiškai uždarytas kelias į rinkimus.

Todėl vienintelis mums likęs kelias – naudotis jų pačių metodais – nesiteisinti, o pulti. Tapti vilkais, kuriuos jie girdės ir klausysis, jausdami jų artėjimą ir nerimą.

Kaip pasakė Slovakijos ministras – naudotis Aikido kovos meno metodais, kai priešininko jėga ir inercija apsisuka prieš jį patį. Galima paskaityti čia jo kalbą – rekomenduoju…

Naudoti humorą, memus ir karikatūras – tai veikia – į juos nustojama žiūrėt rimtai, jų nustojama bijotis. Kurti juos pašiepiančias dainas, klipus, traukti į dienos šviesą ir dalintis atrastu kompromatu.

Paversti jų gyvenimą tokiu, lyg nuolatos žiūrėtų į veidrodį ir jame kaip atspindį matytų savo nuodėmes, ir žinotų, jog visa tai mato ir aplinkiniai. Tai tikrai veikia į visas puses, jei daroma masiškai.

Nustokime būti avimis – dauguma tapsime tik virtę laisvais vilkais. Tik-ėjimas savo jėgomis, pasiryžimas – paverčia žmones laisvais nuo baimės ir prisirišimo prie savo aptvaro.

šaltinis: infa.lt

 

Sarmatai

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Vytas says:

    Palyginimai labai taiklūs. Manau, kad praleista tik pati pirmoji stadija, pirmas etapas: kad būry susidarytų nedidelis ratelis aktyvo, turi atsirasti idėja, turi atsirasti vedlys, Tokio vedlio (asmens ar partijos) šiandien Lietuvoje dar nėra. Kaip pavyzdys – „Šeimų sąjūdis“ – gerai pradėjęs, greit užgeso. Nebuvo vedlio, gera idėja nebuvo išplėtota, todėl valdžia greitai prigesino beįsiplieskiantį laužą.

Rašyti atsiliepimą

Mums svarbios jūsų nuomonės.
Tuo pačiu norime priminti, kad komentarai nėra tarpusavio rietenų ar keiksmams skirta sritis.
Komentarai nėra cenzūruojami, tačiau programa gali kai kuriuos sulaikyti, jei ras keiksmų, nevartotinų žodžių ar nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "https" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top