Esu kaltas, kaltas, esu labai labai kaltas

2019, rugsėjo 20, 20:33 | kategorija LPT | 5 komentarai | peržiūrų 801 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Pranas Valickas

Kadangi Zigmo Vaišvilos postringavimai (https://www.sarmatas.lt/09/zigmas-vaisvila-manipuliavimas-mumis/ ) remiasi Aleidos Assman straipsniu. Cituoju gabaliuką iš jos straipsnio „Bernardinuose“:
↓↓↓
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-09-aleida-assmann-prisiminimai-iratmintis/62370 :
Sausio 28 d., 2015 / Aleida Assman

 

Prisiminimai ir atmintis

Kolektyviniai prisiminimai kuria bendrą tapatybę

Bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos padeda tokiems kolektyvams susikurti bendrą tapatybę (mes), kuri visiškai nesusijusi su kilme ar ištakomis, tai tėra dalyvavimas, apimantis mokymąsi, identifikaciją ir kitas priklausomybės formas. Dar visai neseniai renkantis praeities atskaitos taškus, buvo vadovaujamasi taisykle, kurią F.Nietzsche priskyrė „monumentaliosios istoriografijos“ sričiai: svarbiausia – susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. 10-ajame deš. praeities vertinimo politikoje įvyko lemtingas lūžis – įvairios valstybės pradėjo samprotauti apie savo istorinę kaltę, stengdamosi viešai ją pripažinti ir paversti savo įvaizdžio dalimi.

Ypatinga situacija: gebėjimas prisiminti trauminius įvykius

Trauma siejama su išgyvenimu, kuris yra toks skausmingas, kad jo akivaizdoje savaime užsidaro suvokties vartai. Šis skausmas tarsi atplėšiamas nuo sąmonės ir uždaromas į kapsulę – kaip dalykas, kurį žmogus, formuojantis tapatybei, vengia pasakoti ar prisiminti. Tai, kas saugoma kapsulėje ar kriptoje, nepasimiršta, šie dalykai lieka užšaldyti kažkur už sąmonės ribų ir tik po kurio laiko pasireiškia tam tikrais simptomais. Terapijos tikslas – paversti traumą sąmoningu prisiminimu ir perteikti ją kartu su žmogaus tapatybe. Tokiu būdu nesiekiama traumos išgydyti, tiesiog stengiamasi sumažinti jos žalingą poveikį.

Traumai būdingus ilgalaikius padarinius ypač junta seksualinio išnaudojimo arba kankinimų aukos, būtent todėl tokiems nusikaltimams buvo panaikintas senaties terminas. Uždelstas poveikis akivaizdus ir kolektyvinės istorinės traumos – Holokausto – atveju: tik 9-ajame deš. žmonės ryžosi pradėti pasakoti apie skausmingus ir žeminančius aukų išgyvenimus ir jau galėjo šių pasakojimų klausytis. Nuo šio konteksto neatsiejama ir moralinio liudininko, kalbančio už žuvusias aukas, samprata. Pastaruoju metu pasaulio sąmonėje šalia Holokausto atsirado ir kitų rūšių genocidas, kurio aukos reikalauja simbolinio pripažinimo ir materialinės kompensacijos. …
↑↑↑

Apie autorę

↓↓↓
Anglai https://en.wikipedia.org/wiki/Aleida_Assmann rašo (vertimas):

Aleida Assmann (mergautinė pav. Bornkamm, gim. 1947 kovo 22) yra anglų kalbos ir literatūros profesorė; studijavo egiptologiją, o darbe daugiausia dėmesio skiria kultūros antropologijai ir „kultūrinei bei komunikacinei atminčiai“.

Aleida Bornkamm gimė Vokietijoje, Šiaurės Reino – Vestfalijos žemėje, Bethelio mieste. Ji yra Naujojo Testamento mokslininko Giunterio ir Elizabetos Bornkamų dukra. 1966-1972 m. studijavo anglų kalbą ir egiptologiją Heidelbergo ir Tiubingeno universitetuose. 1977 metais parašė disertaciją „Prasimanymo įteisinimas“ (The Legitimacy of Fiction ). Ji turėjo laikyti papildomą egzaminą iš egiptologijos Tiubingene, nes jos vyras buvo egiptologijos profesorius Heidelberge.

1992 m. Assmann baigė habilitaciją Heidelberge. 1993 m. ji tapo anglų kalbos ir literatūros studijų profesore Konstanco universitete (University of Konstanz), kur dirbo iki 2014 m. 2000 m. tapo kviestine profesore Rice universitete (Rice University) Hiustone, 2001 m. — Prinstono Universitete (Princeton University), 2002, 2003 ir 2005 m. — Jeilio Universitete (Yale University), 2005 m. — Vienos Universitete (University of Vienna). 2007 metais ji buvo kviestinė profesorė Čikagos universitete (University of Chicago). …

Nuo 2011 m. ji dirba prie tyrimo projekto pavadinimu „Praeitis dabartyje: kultūrinės atminties dimensijos ir dinamika“.

↑↑↑

Aleidos tėvas

↓↓↓

Anglai https://en.wikipedia.org/wiki/G%C3%BCnther_Bornkamm rašo (vertimas):

Giunteris Bornkamas (1905 m. spalio 8 d. – 1990 m. vasario 18 d.) buvo Vokietijos Naujojo Testamento mokslininkas, priklausė Rudolfo Bultmanno mokyklai, ir Naujojo Testamento profesorius Heidelbergo universitete. Pasisakė prieš Adolfo Hitlerio bandymą visas Vokietijos protestantų bažnyčias suvienyti į vieną „vokiečių krikščionių“ judėjimą. Jo, kaip pokario laikų tyrinėtojo, šlovė priklauso nuo jo pastangų rekonstruoti Jėzaus gyvenimą ir vėliau savaip aiškinti Mato evangeliją. Jo brolis buvo bažnyčios istorikas ir Liuterio mokslininkas Heinrichas Bornkamas.

Giunteris Bornkamas buvo Rudolfo Bultmanno, Ernsto Kėsemano (Tiubingenas), Ernsto Fuchso (Marburgas) ir Hanso Koncelmano (Giotingenas) studentas; studijavo Tiubingene, Marburge ir Giotingene. 1934 m. Jis buvo paskirtas Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, tačiau 1937 m. naciai panaikino jo habilitaciją ir išvarė iš universiteto. Prieš tai, kai 1943 m. buvo priverstas įstoti į Vermachtą, jis klebonavo Miunsteryje ir Dortmunde.

↑↑↑

Aleidos vyras

↓↓↓

Anglai https://en.wikipedia.org/wiki/Jan_Assmann rašo (vertimas):

Janas Asmanas (tikras vardas Johann Christoph Assmann; gim. 1938 liepos 7) yra Vokietijos egiptologas. Egiptologiją ir klasikinę archeologiją studijavo Miuncheno, Heidelbergo, Paryžiaus ir Giotingeno universitetuose. 1966–67 m. jis buvo Vokietijos archeologijos instituto bendradarbis Kaire. 1967–1971 m. čia jis toliau dirbo kaip nepriklausomas mokslininkas. 1971 m. baigė habilitaciją. 1976 m. buvo paskirtas egiptologijos profesoriumi Heidelbergo universitete, kur jis dėstė iki išėjimo į pensiją 2003 m. Tada jis buvo paskirtas Konstanco universiteto kultūros studijų garbės profesoriumi, kur dirba iki šiol.

Dešimtajame dešimtmetyje Asmanas ir jo žmona Aleida Asman sukūrė kultūrinės ir komunikacinės atminties teoriją, sulaukusią daug dėmesio pasaulyje. Be egiptologijos jis užsiiminėja monoteizmo (viendievystės) ištakų paieška ir jas sieja su žydų išėjimu iš Egipto.

Asmanas teigia, kad senovės Egipto religija turėjo didesnę įtaką judaizmui (Judaism) nei paprastai pripažįstama. Jis vartojo sąvoką „normatyvinė inversija“ norėdamas pasakyti, kad kai kurie judaizmo aspektai buvo suformuluoti tiesiogiai reaguojant į Egipto praktiką ir teologiją. Normatyvinės inversijos principą jis priskyrė Manetho nustatytam principui, kurį Maimonidas panaudojo savo nuorodose į Sabianus. Jo knyga „Monoteizmo kaina“ sulaukė tam tikros kritikos dėl jo minties apie „Mozaikos atskyrimą“.

Vokiečiai https://de.wikipedia.org/wiki/Jan_Assmann rašo (vertimas):

 

Žydų moneteizmo kilmė

Už nedidelio egiptologų rato ribų Asmanas labiau žinomas kaip monoteizmo kilmės aiškintojas. Jo manymu monoteizmas prasidėjo žydams išvykus iš Egipto. Asmanas mano, kad jo darbas reikalingas aiškinant nemonoteistinių kultūrų supratimą. Teologinį perėjimą nuo dieviškojo pliuralizmo prie žydų monoteizmo Janas Asmanas aiškina taip:

„Manau, kad mūsų, Biblijos tekstų aiškintojų, užduotis yra jiems suteikti istorijos pavidalą, tai yra parodyti, kad tam tikru laiku, taip iš tiesų buvo. Pavyzdžiui, žmonės sako aš skaičiau penktąją Mozės knygą taip, kad „Kanaanas“ man iš tikrųjų reiškė mano paties pagonišką praeitį. Šiuose tekstuose išsakyta nuožmi neapykanta kanaaniečiams iš tikrųjų yra retrospektyvi neapykanta sau, neapykanta savo praeičiai, iš kurios noriu išsilaisvinti. […]“

Monoteizmo atsiradimo procesą lydėjo absoliučios tiesos sampratos plėtra, kuri ilgainiui padarė neįmanomą pliuralistinį senovės panteono supratimą ir giliai įsirėžė į šiuolaikinio žmogaus kultūrinę atmintį. Nuo tada už monoteizmą reikia mokėti tam tikrą „kainą“, nes dėl jo dažnai kyla intensyvūs religiniai, kultūriniai ir politiniai konfliktai.

↑↑↑

Apie Aleidą Asman, jos tėvą ir vyrą pacitavau ne šiaip sau.

Pradžioje pakomentuosiu jos straipsnio „Bernardinuose“ nuspalvintų gabaliukų tikrąją prasmę (citatos nuspalvintos):

1) …10-ajame deš. praeities vertinimo politikoje įvyko lemtingas lūžis – įvairios valstybės pradėjo samprotauti apie savo istorinę kaltę, stengdamosi viešai ją pripažinti ir paversti savo įvaizdžio dalimi. (Asman)

O kas gi tokio nutiko praeito šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje, kad nei iš šio nei iš to įvyko tasai lemtingas lūžis? Atsakymą duoda Ukrainos Charkovo žydų bendruomenės pirmininkas Eduardas Chodosas, tarybiniais laikais jis buvo Ukrainos vyriausiasis rabinas ir TSRS vyriausiojo rabino pavaduotojas, perestroikos laikais jis stažavosi Niujorke pas viso pasaulio žydų vadą Rebę Menachemą Mendelį Šnejersoną.

Taigi Chodosas rašo, kad dešimtajame dešimtmetyje Niujorke apygardos teismas priėmė nutarimą, kad per antrąjį pasaulinį karą Europoje buvo įvykdytas žydų holokaustas. Kadangi jau seniai JAV valdžia priėmė įstatymą, pagal kurį Amerikos įstatymai ir teismų nutarimai turi eksteritorinę galią, t.y. galioja visam pasauliui, todėl nutarimas apie holokaustą irgi galioja visiems ir JAV valdžia pradėjo iš visų reikalauti jį pripažinti kaip neginčijamą tiesą.
Nuo tada ir prasidėjo — visa Europa, ir ne tik ji, ėmė samprotauti apie savo istorinę kaltę ir viešai atgailauti — štai iš kur tasai lūžis. Bet Aleida apie tai nesako ničnieko, nes tai nenaudinga.

2) Terapijos tikslas — paversti traumą sąmoningu prisiminimu ir perteikti ją kartu su žmogaus tapatybe. Tokiu būdu nesiekiama traumos išgydyti, tiesiog stengiamasi sumažinti jos žalingą poveikį. (Asman)

Žodis terapija reiškia gydymas. Tačiau Aleidos terapija visiškai nesiekia gydyti žaizdų, tikrų ar tariamų, o stengiasi žaizdas atnaujinti, iš naujo supjaustyti, sudaužyti, sulaužyti ir po to neleisti joms užgyti barstant ant jų druską — štai toks jos „filosofinis gydymas“. „Filosofinės terapijos“ tikslas primesti kaltę niekuo dėtiems žmonėms.

3) Holokausto — atveju: tik 9-ajame dešimtmetyje žmonės ryžosi pradėti pasakoti apie skausmingus ir žeminančius aukų išgyvenimus ir jau galėjo šių pasakojimų klausytis. (Asman)

Kodėl apie holokaustą pradėjo kalbėti tik 9-jame dešimtmetyje, tai yra nuo karo praėjus daugiau kaip keturiasdešimčiai metų, o Niujorko teismas dar vėliau nutarė „holokaustą“ buvus iš tiesų?

Visa kriminalistika juk reikalauja eiti karštais pėdsakais — tada lengviausia viską teisingai ištirti. Bet holokausto teorija nesiekia ką nors teisingai ištirti. Holokausto dogmos kūrėjai paprasčiausiai ima pavyzdį iš krikščionių bažnyčios (visos krikščionių atmainos šiuo požiūriu vienodos) — ji nusprendusi kokį nors veikėją padaryti šventuoju, kanonizacijos procesą (pradžioje skelbiama beatifikacija — mirusiojo pripažinimas palaimintuoju, o vėliau jis skelbiamas šventuoju) visada pradeda po mirties praėjus ne mažiau kaip šimtui metų.

Kanonizacija reikalauja, kad kandidatas į šventuosius savo gyvenime būtų padaręs kažkiek stebuklų, o kad niekas neužginčytų ir procesui netrukdytų, tai procesą pradeda tada, kai visi liudininkai ir visi ką nors apie jį girdėję ar žinoję jau seniai mirę. Tada labai lengva kandidatui į šventuosius priskirti visokiausių stebuklų darymą su visais „įrodymais“. Pagal šitą principą kuriamas ir „holokausto mitas“ — liudininkai mirė, galima pradėti.

4) Pastaruoju metu pasaulio sąmonėje šalia Holokausto atsirado ir kitų rūšių genocidas, kurio aukos reikalauja simbolinio pripažinimo ir materialinės kompensacijos. (Asman)

Visiškai teisingai — žydai jau triūbija, kad Europoje buvo ir čigonų genocidas. Vadinasi Lietuvoje irgi. Ir bus pareikalauta ne tik simbolinio pripažinimo, bet ir materialinės kompensacijos — daug milijardų dolerių/eurų kainuos mums tos kompensacijos žydams ir čigonams, ir dar su procentais; neišsimokėsime niekada, būsime amžini vergai (procentų ir skolų vergijoje). Vakaruose jau pradėta kalbėti, kad buvo ir pederastų (homoseksualistų) genocidas. Taigi ir LBGT+ publika pareikalaus kompensacijų.

Pradėjau nuo Aleidos Asman straipsnio, o dabar apie jos disertaciją. Disertacijos tema: 1977 metais parašė disertaciją „Prasimanymo įteisinimas“ (The Legitimacy of Fiction ). Žodis Fiction turi šias reikšmes – 1) išsigalvojimas, prasimanymas, netiesa, melas; 2) grožinė literatūra. Prasimanymas reiškia ne tik melą, netiesą, bet ir klastotę, šmeižtą, paskalas. Štai toks mokslinis darbas — kaip sukurti klastotę ir po to ją paversti tiesa. Ponia Asman su savo vyru (apie jį žemiau) tokį mokslą dėstė labai plačiai — jos profesoriavimo geografija apima Ameriką ir Europą (Dešimtajame dešimtmetyje Asmanas ir jo žmona Aleida Asman sukūrė kultūrinės ir komunikacinės atminties teoriją…).

Todėl netrukus ir prasidėjo — (skaityk aukščiau 1-4 punktus); t.y. sukūrė „holokausto dogmą“ ir pradėjo prievartauti pasaulį. Žinoma, kad ne vien Asmanai kūrė „holokausto dogmą“; tokių kaip jie buvo ir yra kur kas daugiau. Žodžiu, iš pradžių sukūrė klastotę (holokausto mitą) o po to ėmė moksliškai ją įteisinti (legitimizuoti), ne veltui tokia disertacijos tema.

Asmanas teigia, kad senovės Egipto religija turėjo didesnę įtaką judaizmui (Judaism) nei paprastai pripažįstama. Štai taip — ponas Asmanas be egiptologijos studijavo dar ir judaizmą. Ir jis reikalauja štai ko: „Manau, kad mūsų, Biblijos tekstų aiškintojų, užduotis yra jiems suteikti istorijos pavidalą, tai yra parodyti, kad tam tikru laiku, taip iš tiesų buvo“. Žodžiu, Biblijos tekstai yra tikra istorija pagal jį.

Visi šitie Asmanai, Bornkamai ir kiti į juos panašūs mokslininkai viską išveda iš tariamo žydų išėjimo iš Egipto. Todėl dabar pacituosiu Tel-Avivo universiteto istorijos profesoriaus  Šlomo  Zando  knygą  „Kas  ir  kaip  išrado  žydų  tautą“  (http://politikym.net/biblioteka/kniga_evreev_ne_syschestvuet.htm) [vertimas]:

1 Pati fantastiškiausia koncepcija yra „vieninga žydų tauta“ pačiu neįtikėčiausiu būdu tūkstančius metų išgyvenusi būdama išsklaidyta tarp kitų — bet iš tikrųjų tai visiškai nesenas išradimas. Dar prieš du šimtus metų niekas nebūtų supratęs apie ką kalbama, o „žydų rasės“ išradėjas būtų buvęs išjuoktas…

2 Originalų vaidmenį, jei ne svarbiausią šioje klastotėje (jei kam labiau patinka — „konstrukcijoje“), suvaidino žydų istoriografija; ji tam tikra prasme ankstesniais laikais tikinčiuosius vienijančią bet jau mirštančią judaizmo religiją pakeitė istorija, kuri tapo nauja organizuojančia ir cementuojančia jėga…

3 Žydų (Izraelio) išėjimas iš Egipto — mitas; Jėzaus Navino vadovaujamų žydų Kanaano užkariavimas net ne mitas, o nemokšiškas prasimanymas, taip pat kaip ir Izraelio kultūra, raštas ir net senovės žydų (hebrajų) kalba jau nekalbant apie „galingas Dovydo ir Saliamono imperijas“.

4 Biblijos pasakojimuose apie patriarchus minimi palestiniečiai, aramėjai ir didelis skaičius kupranugarių. Tačiau archeologija ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad palestiniečiai Kanaano žemėje pasirodė ne anksčiau kaip XII amžiuje prieš mūsų erą. „Pradžios“ knygoje labai svarbų vaidmenį atlieka aramėjai, bet Artimųjų Rytų metraščiuose pirmosios žinios apie juos pasirodė tik XI a.pr.m.e. pradžioje, o svarbų vaidmenį regione jie pradėjo vaidinti tik IX amžiuje prieš mūsų erą. Bet didžiausią problemą padarė kupranugariai. Kaip naminiai gyvuliai jie Artimuosiuose Rytuose pasirodė tik pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pradžioje, o kaip nešuliniai gyvuliai karavanų prekyboje pradėti naudoti tik VIII amžiuje prieš mūsų erą

Kiti, ne žydų tyrinėtojai su drąsiuoju amerikiečiu Tomu Tompsonu priešaky jau seniai parodė, kad patriarchų epochos datavimas yra visiškai nelogiškas, kaip ir visa periodizacija. Vietoj to jie teigia, kad pasakojimus apie patriarchus reikia suprasti kaip vėlyvųjų laikų teologų literatūrinius kūrinius. Kitais žodžiais tariant, detalus pasakojimo planas, vietovių aprašymas, kaimyninių genčių pavadinimų išvardijimas liudija apie tai, kad mes reikalą turime ne su miglotais liaudies mitais apie senovę pagražintais bėgant amžiams, o su sąmoninga ideologizuota kūryba atsiradusia kaip žanras gan vėlyvais laikais.

Daugelis „Pradžios“ knygoje minimų pavadinimų atsirado tik VII ir VI amžiais prieš mūsų erą. Biblijos autoriai, be jokios abejonės, žinojo apie Asirijos ir Babilono imperijas, kurios atsirado daug vėliau nei XX a.pr.m.e., kuomet, kaip Senajame Testamente pasakojama, Abraomas tariamai persikėlė gyventi į Kanaaną.

Vėlyvieji Penkiaknygės (Senojo Testamento) rašytojai norėjo pabrėžti ypatingą savo išgalvotų „protėvių“ kilmę. Jie buvo visiškai nepanašūs į šių laikų patriotus, „įsišaknijusius“ į savo tautos žemę ir įsitikinusius, kad išdygo iš jos grumstų. Senovės autoriams kilmė iš kultūringo krašto buvo daug svarbiau, nei jų „nacionalinės“ žemės valdymas. Todėl didžiai gerbiamas „tautos tėvas“ Abraomas, pasak legendos, atėjo iš chaldėjų Uro Tarpupyje (Mesopotamijoje).

Ir kai jo apipjaustytam sūnui Izaokui atėjo laikas vesti, jis, savaime suprantama, negalėjo į žmonas imti vietinės Kanaano mergaitės ir dar priedo pagonės. Todėl parsivežti „košerinę“ nuotaką nusiuntė pasiuntinį pas Abraomo brolį Nahorą (į vietovę tokią pat nelabai monoteistinę kaip ir pats Hebronas, tačiau VI ar V a.pr.m.e. buvusią kur kas prestižiškesnę nei mažytis miestelis Kanaane). Pasiuntinys nuvyko į Urą, kuris tais laikais buvo didžiausias kultūros centras, t.y. jei ne senovės pasaulio Niujorkas tai jau Paryžius tikrai. Tačiau chaldėjai Ure pasirodė tik IX amžiuje prieš mūsų erą! Negana to, chaldėjų karalius Nabonidas pagrindinį religinį centrą Ure padarė tik VI amžiuje prieš mūsų erą. Ar tik anoniminiai ir labai vėluojantys Biblijos autoriai neatvyko iš tų pačių vietų?

Hipotetinio „išėjimo iš Egipto“ laikais, t.y. XIV-XIII amžiais prieš mūsų erą, Kanaanas buvo faraonų valdžioje, o jie tais laikais buvo didžiausia jėga. Tai reiškia, kad Mauša išlaisvintus vergus vedė iš Egipto į Egiptą.

Jis savo tautą vedžiojo po dykumą ištisus keturiasdešimt metų, jei tikėsime Biblijos pasaka — vien tik karių buvo šeši šimtai tūkstančių, o iš viso net trys milijonai dūšių. Net jei minutei pamiršime, kad tokia masė žmonių negali staigiai pasitraukti iš sėsliai gyvenamos vietos ir bastytis dykumoje tokį ilgą laiką; tokio mąsto įvykis privalo palikti pėdsakus rašytiniuose šaltiniuose ir archeologijoje.

Egipte labai stropiai rašė į dokumentus visus nors kiek reikšmingus įvykius ir todėl dabar turime daugybę tekstų pasakojančių apie šalies politinį ir karinį gyvenimą. Pavyzdžiui, išliko įrašai apie į Egipto teritoriją prasiskverbusią nedidelę klajoklių gyvulių augintojų gentį.

O su Biblija problema tokia, kad nėra jokio Egipte gyvenusių „Izraelio sūnų“ paminėjimo, nėra paminėta apie jų maištą prieš faraoną ir jų savavališką išėjimą iš šalies…

Kanaano užkariavimas yra eilinis prasimanymas, kurį nuvainikavo archeologija.

5 Dar iki-nacionalinis protestantų judėjimas Anglijoje, o dar didesniu laipsniu puritonai-kolonistai Šiaurės Amerikoje ir Pietų Afrikoje apsiginklavę lakia vaizduote Šventąjį Raštą (Bibliją) pavertė į šiuolaikinio religinio-politinio kolektyvo idealų modelį. Jei anksčiau tikintieji žydai visai nesidomėjo Biblija, tai Haskalos gadynėje pasaulietinis Biblijos tekstų skaitymas tapo labai madingas. (Haskala žydai vadina Apšvietos amžių.

Žydai prie Apšvietos prisijungė XVIII a. pabaigoje. P.V. pastaba) Šiame skyriuje parodžiau, kad tik XIX amžiaus antrojoje pusėje „šiuolaikinės žydų tautos kūrimo dramoje“ žydų istoriografija Biblijai skyrė pagrindinį vaidmenį. Iš teologijos lentynos Bibliją perstatė į istorijos, o kovotojai už nacionalinę žydų idėją ją pradėjo studijuoti kaip dokumentą detaliai aprašantį tikrus istorijos įvykius. Toliau dar gražiau, Bibliją iškėlė į rangą „mitinės istorijos“, kuria abejoti draudžiama, nes jos tiesa yra akivaizdi.

6 Mitą apie žydų išvarymą sukūrė krikščionių tradicija, o iš jos jį pasiskolino tikintys žydai ir su laiku iš jo padarė neginčijamą tiesą, kaip bendrą-pasaulinę, taip ir žydų-nacionalinę.

7 Tuo laiku Judėjoje gyveno taip mažai žmonių, kad, kai žingeidus Herodotas tas vietas lankė V amžiaus prieš mūsų erą penktajame dešimtmetyje, tai jis net sugebėjo jų nepastebėti. (Turiu Herodoto knygą ir laužiau galvą kaip ją pacituoti, nes Herodotas rašė apie to meto visas Artimųjų Rytų valstybes, t.y. Egiptą, Persiją, Babiloną, Lydijos karalystę ir karalių Krezą, kuris tais laikais buvo turtingiausias pasaulyje ir visus kitus žymius miestus ir karalystes, bet nė puse žodžio neprasitarė apie žydus, o juk Biblija juos aukština, kaip to meto pačią kultūringiausią ir galingiausią šalį. Bet va — Šlomo Zandas viską sutvarkė taip, kad cituoti Herodoto nereikia. P.V. pastaba)

8 Iš kitos pusės (čia Veksleris daro savo didžiausią atradimą), ivrito ir aramėjų kalbos judaizmo tekstuose pradėtos naudoti tik X amžiuje ir be to tokios jų formos, kurios atmeta bet kokią galimybę teigti, kad jos išsivystė natūraliai savarankiškai iš šnekamosios kalbos. Kitais žodžiais tariant šių kalbų negalėjo atsivežti I-jame mūsų eros amžiuje iš Judėjos išvyti žydų emigrantai. Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje Europos žydai nežinojo nei ivrito, nei aramėjų kalbų! Tik po to, kai islamas šventąja kalba paskelbė klasikinę arabų kalbą, o jo pavyzdžiu krikščionybė — viduramžių lotynų kalbą, judaizmo išpažinėjai pradėjo naudoti savo „šventąją“ kalbą, kaip elitinę kultūros kalbą. (Polas Veksleris, Tel-Avivo universiteto profesorius.)

9 Rašydamas šią knygą nepadariau jokių atradimų. Visą mano naudotą medžiagą gerai žino visi Izraelio istoriografai (jau nekalbant apie kitų šalių) ir ne tik žino, bet ir patys yra apie tai rašę. Tačiau didžiajai daliai medžiagos kreipiama per mažai dėmesio, o visi kiti į modelį neįsipaišantys įvykiai labai greitai sušluojami po „istoriografijos kilimu“ arba dėl jų neatitikimo valstybės ideologijai mielai „pamirštami“. Labiausiai pritrenkia tai: didžiąją dalį šioje knygoje išdėstytų dalykų gerai žino siauras profesionalių istorikų ratas, bet „pavojinga“ informacija visada „pasimeta“ pakeliui į kolektyvinę bendruomenės atmintį kuriančią švietimo sistemą.

Manau užteks devymių Šlomo Zando citatų.

 Išvados:

1) Žydai niekada nebuvo Egipte. Biblijoje minimi kupranugariai tuose kraštuose (Artimieji Rytai, Egiptas) pasirodė tūkstančiu metų vėliau nei tariamai žydai bastėsi po Egiptą (į jį atėjo, po to išėjo). Kupranugarių kilmės vieta yra Mongolijos ir Sindziano stepės ir dykumos, o į Artimuosius Rytus jie pateko su karavanais kai Egipto valstybės jau nebebuvo. Vadinasi Senasis Testamentas iš tikrųjų yra vėlyvųjų laikų kūrinys, nes jo autorių gyvenamuoju laikotarpiu kupranugariai Egipto žemėje jau buvo. Taigi kas pradeda postringauti nuo žydų išėjimo iš Egipto, tas sąmoningai meluoja, nes nežinoti gali tik diletantai (9-ji Š.Zando citata).

2) Dar didesnę kiaulystę nei kupranugariai Biblijos rašytojams pakišo nedidelis žvėrelis opšrus (barsukas). Dievas ant Sinajaus kalno neva Maušai įsakė kokių žvėrių mėsos žydams valgyti negalima. Tarp draudžiamų yra ir opšraus mėsa (skaityk ST). Bet rašytojai nežinojo, kad nei Egipte, nei Sinajuje, nei Kanaane (dabar Palestina), kurį Dievas neva dovanojo žydams, nei artimuose jiems kraštuose opšrus negyvena ir niekada negyveno. Opšrus miškų gyventojas, tai dabartinė Turkija (anksčiau Bizantija), Europos ir Azijos miškų zona. Kadangi Biblijos rašytojai opšrų įrašė į išėjimo iš Egipto knygą, vadinasi jie opšrų pažinojo, bet neturėjo jokio supratimo apie Egiptą, Palestiną, Sinajų ir aplinkines žemes. Ir taip jie išsiduoda kas esą — rašė europiečiai.

3) Mitus apie žydus, jų išvarymą iš Egipto, iš Palestinos, mitą apie amžinai klajojančius žydus sukūrė krikščionybė (nepateikiau daugiau citatų iš Šlomo Zando, bet už tai daviau nuorodą kur galima gauti jo knygą), todėl šimtaprocentinė garantija, kad judaizmas kilo iš krikščionybės ir gan vėlyvais laikais — maždaug tada ar truputį anksčiau nei pradėjo gamintis savo šventąją kalbą.

4) Gaminti istoriją iš Biblijos pradėjo anglosaksų puritonai (Anglijoje, Amerikoje ir Pietų Afrikoje). Kartu jie pagamino ir žydų tautą. Asmanų pora ir kiti žydų-judaistų bei prie jų prisiplakę mokslininkai toliau tęsia istorijos darymą iš Biblijos (skaityk aukščiau apie Janą Asmaną). Taigi XX amžiaus devintajame dešimtmetyje šitie mokslininkai sukūrė „holokausto mitą“. Mitas sukurtas pagal visas „krikščionių šventųjų beatifikacijos ir kanonizacijos taisykles“ — išlaukė ~50 metų, t.y. kai visi įvykių liudininkai išmirė, ir sukūrė „pasaką apie holokaustą“ (kam labiau patinka – mitą); Niujorko teismas iš „holokausto mito“ padarė „holokausto dogmą“ (dogma – graikų žodis reiškiantis valdžios nutarimą, įsakymą), o dogmą privalo vykdyti visas pasaulis, nes to reikalauja didžiausia pasaulyje karinė galybė JAV.

5) Zigmo Vaišvilos vaidmuo labai paprastas — jis pats prisipažįsta, kad remiasi Aleidos Asman „mokslu“ (apie jos mokslą skaityk viską aukščiau kaip ši eilutė), t.y. Zigmas kartoja puritonų ir žydų pasakas. Pagal jį galima derėtis kiek žydų lietuviai nužudė, — 195 tūkstančius ar 95 tūkstančius; čia skaičius nevaidina jokio vaidmens, jis smulkmena, esmė tame, kad Zigmas pripažįsta ir iš kitų lietuvių reikalauja pripažinti jog lietuviai žydšaudžiai ir netgi pirmieji Europoje ir pasaulyje įvykdė holokaustą (1941 m.), o vokiečiai žydus naikinti pradėjo tik 1942 metais. Vadinasi Zigmas sutinka su Aleidos Asman reikalavimu, kad už nusikaltimą turi būti mokama kompensacija, o jos dydžiui sunaikintų žydų, čigonų, pederastų ir Co skaičius jokios reikšmės neturi.

6) Šlomo Zandas savo knygoje pateikia ir visą „kolektyvinės atminties persodinėjimo“ metodiką, apie kurią „Bernardinų“ straipsnyje kalba Aleida Asman. Bet nenoriu labai išsiplėsti ir Zando knygą palieku skaityti patiems šio mano rašinio skaitytojams (jei kas nors jį skaitys); daviau nuorodą kur knygą galima rasti — sufleruoju, ji pasaulinis bestseleris.

7) Pagal viską sprendžiant Senasis Testamentas parašytas daug daug vėliau negu Naujasis Testamentas (Evangelijos). Jį parašė krikščionių dvasininkai-mokslininkai ir ST ko gero yra pirmasis bandymas parašyti pasaulio istoriją nuo pasaulio sukūrimo, todėl teko daug visko prifantazuoti, išlaužti iš piršto ir pripainioti (Egiptas, Uras, Abraomas, Mauša, …, kupranugariai, opšrus… ). Greičiausiai jį Konstantinopolyje parašė graikai, nes visi krikščionių šventieji raštai iš pradžių buvo parašyti graikų klaba, o tik vėliau pradėti versti į kitas.

P.S.

Yra pasaka apie ėriuką ir vilką, kai juodu susitiko….
Žinote dėl ko ėriukas buvo kaltas prieš vilką?
Sufleruoju — Ogi tuo, kad vilkas norėjo ėsti.

***

Dėl to paties ir lietuviai kalti…

Zigmas stengiasi, tikisi, kad ir jam numes trupinį…

Pranas Valickas

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 5

  1. Alvydas says:

    Man tai labai įdomu, kai būni pietiniame pajūryje, matai bangą skalaujančią olą, kurioje įstrigusi suakmenėjusi kriauklė. Ir tam procesui neužtenka … 5000- 6000 metų ir…ir neišeina biblijiniai metai skaičiuot, kai norisi dvasininkams. Bet mūsų dauguma vaikiško proto, infantilūs, tikime ir sekasi kai kam tuo tikėt. 😀 ui kokie mes užkvailinti daugumoje vietų. Ypač su valstybine skola 37 000 000 000. Kam ji, kodėl ji, kas pelnosi iš jos ?

  2. Zigmas Vaišvila says:

    Pranui Valickui , kuris, matau, nenori suprasti, kas parašyta mano straipsnyje „Manipuliavimas mumis“, kuriame rašiau ne apie holokaustą, o apie tai, kad reikia mąstyti ir matyti tai, kas vyksta šiandien – akivaizdžiai suplanuotą akciją su pažeidžiamo dirbtinai išpūsto herojaus Jono Noreikos korta.
    MInimame straipsnyje rašiau, kad eidami tuo keliu ir nematydami, kad mumis manipuliuojama, ištraukus J. Noreikos kortą, kad tokiu beatodairišku ir aklu šio veikėjo gynimu netrukus pamatysime ir užsienio valsybių oficialius įsikišimus. Ir pamatėme:
    ekspertai.eu/jav-reakcija-i-naciu-kolaborantu-slovinimo-apeigas-lietuvoje99674/

    Nesunku būti, ypač nemąstant vienoje ar kitoje pusėje. Daug sunkiau pabandyti dirbtinai sukurtą ir toliau eskaluojamą konfliktą užgesinti, suvesti abi puses kalbėjimuisi.

    Tolimesnis beatodairiškas J. Noreikos gnimas ir yra tai, ko mus provokuojanti pusė siekia – tuo mes duodame provokatoriams peno, būtent tokio elgesio šie provokatoriai, žaidžiantys su abiem pusėmis, ir tikisi.
    Ir Pranas Valcikas iš savo aukštumų nenusileidžia ant žemės, kad pamatytų, kas joje vyksta šiandien, o ne tada, kada jis dar negyveno.
    Liūdna ir apmaudu, kad nemažą mūsų dalį taip lengva maustyti ir vedžioti už nosies.

  3. Zigmas Vaišvila says:

    Ir ko gero, pagrindinė Prano Valicko ir beatodairiškų patriotų problema yra sarmata prispažinti, kad jie taip paprastai pakibo ant Vytauto Landsbergio ir jo bendrų kabliuko. Tada ir belieka kalbėti ne apie esmę, o apie mistinius trupinius. Tik tiek belieka argumentacijos.

  4. Ome says:

    P.Valickai jus neteisus kaltinant Vaisvila, bet teisus del vertinimo, taigi pagrindine mintis butu nedaryti to ko siekia provokatoriai, ir nesikirsinti tarpusavyje. Tik manau jau per velu, bandykim nuspet ko jie siekia toliau. Siaip saugumas turejo tam uzkirst kelia, jei neuzkirto tai jau liudnos isvados.

  5. Vytas says:

    Nematau pagrindo Z.Vaišvilos ir P.Valicko ginčui. Be reikalo P.Valickas kaltina Z.Vaišvilą ir pastarasis labai argumentuotai atsakė jam savo antrame, didesniame komentare 2019.09.21. O gal P. Valickas mano, kad J.Noreika ir visi pokario partizanai yra verti paminklo Vilniuje? Manau, kad pokario partizanų tema Z.Vaišvila yra teisus visu šimtu procentų, kaip ir P.Valickas žydų ir jų „problemos“ atsiradimo pasaulyje klausimu. Įsiklausykime vienas į kitą ir supraskime, kaip ir apie ką kalbame. Tikėkime tik faktais. O faktai yra tokie: pokario partizanai nužudė daugiau nei 13 tūkstančių civilių gyventojų, o žydų holokaustas „gimė“ JAV ir greit buvo „įskiepytas“ didelei pasaulio daliai, pirmiausia visai Europai. Ir jei kiekvienas iš mūsų pripažins tuos faktus, tai nesusipratimų nebus.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top