Gintaras Furmanavičius. Negailėkime jų

2023, 9 rugsėjo, 22:17 | kategorija LPT | 1 atsiliepimas | peržiūrų 145 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Gintaras Furmabavičius

FB nuotr.

Buvote įvykio vietoje? Turite nuotraukų ar vaizdo medžiagos? Pasidalinkite vaizdais su kitais skaitytojais. Viską galite siųsti adresu …..

Tokius tekstus šiandieninėje žiniasklaidoje matome visada, kai tik įvyksta kokia nors nelaimė, o žiniasklaidos maitvanagiai nespėja į įvykių sūkurį. Tačiau ten visada būna pulkai smalsuolių, kurie, prieš padėdami nelaimėje atsidūrusiems žmonėms, pirmiausiai pasirūpina foto ir video medžiaga. O po to jau kartais ir padėti nebereikia.

Apie žiniasklaidą, kokia ji tapo dabar, galima jaučio odas prirašyti. Tokio lygio nepagarbos savo vartotojams, kokį rodo mums žiniasklaida, net nevaldomi skandinavų bankai nesugeba pasiekti.

Aš jau net nekalbu apie kasdienybe tapusias bei kiekviename tekste pasitaikančias gramatines klaidas ir su Google išverstus neredaguotus tekstus. Tiek melo ir bevertės informacijos, kurios kitaip, kaip informaciniu triukšmu ar informaciniu šlamštu pavadinti negalima, tikrai niekada nebuvo.

Kaip žmogui, kuris moka naudotis smegenimis, vertinti tokį daugelį teisingų žiniasklaidos priemonių prieš kurį laika apskriejusį pranešimą apie pensininką, medžiokliniu šautuvu nukovusį naikintuvą: „Apie 2022 metų kovo mėnesį jo įvykdytą žygdarbį medžiokliniu šautuvu sunaikinant Rusijos kariuomenės ginkluotę, rugpjūčio 19 dieną pranešė DPKP spaudos tarnyba.

Buvo nusitaikyta ir sunaikintas priešo naikintuvas „Su-34“. Lėktuvas nukrito, o mūsų herojus gavo medalį „Už pagalbą saugant valstybės sieną“, – sakoma pranešime. Okupanto ginkluotės nuolaužas pensininkas dabar laiko savo troboje.” Įsivaizduojate, kokio dydžio trobose gyvena Ukrainos pensininkai, jei šalia visų kitų buities rakandų troboje jaukiai įsikuria ir naikintuvo nuolaužos?

Grįžkime į pradžią. Savaitgalį įvyko protu nesuvokiama nelaimė, kai Neryje žuvo dvi mažametės mergaitės. Prisipažinsiu, perskaičiau tik pačią pirmą žinutę apie patį faktą.

Ir jau žinojau, kad tai bus informacija, kuria maitvanagiai maitins mums mažiausiai dvi savaites, skirtingai nuo pedofilijos bylos ir konservatorių herojaus, kur informacija teikiama labai lakoniškai ir dozuotai.

Ilgai laukti nereikėjo. Algoritmas tradiciškai tas pats: imamas faktas, tada visais įmanomais būdais ieškoma įvykio smulkmenų ir naujų detalių, o radus – kiekvieną kartą pakartojamas tas pats tekstas, pridedant po vieną ar kelis naujus sakinius.

Policija visada pasižymėjo tuo, jog ten yra plyšių, pro kuriuos žiniasklaidai nuteka informacija, kurios pastaroji neturėtų žinoti. Jei nežino – ne bėda: galima įjungti savo skurdžią fantaziją ir patiems sugalvoti. Štai jums naujausias pavyzdys.

Trečiadienį ryte Kaune įvyko mikroautobuso ir sunkvežimio avarija. Žiniasklaida iškart ištrimitavo, kad yra dvidešimt nukentėjusių. Juk svarbiau pranešti pirmiems, nei tikrinti informaciją.

Po kurio laiko policija pranešė: „Pirminiais duomenimis, į gydymo įstaigą dėl įvairių sužalojimų pristatytas sunkvežimio vairuotojas bei 12 mikroautobuso keleivių ir vairuotojas.” Juk 20 ir 14 nukentėjusiųjų nėra tas pats. Ir tokių pavyzdžių yra daugybė.

Galvojant apie protu nesuvokiamą savaitgalio tragediją, man kyla daug klausimų. Ar būtina dabar visai žiniasklaidai su neapsakomu smalsumu aprašinėti kiekvieną šiurpaus įvykio detalę? Ar būtina, atknisus kažkokią vieną naują smulkmeną, vėl ir vėl kartoti visą tekstą?

Ar mums reikia žinoti, kur ir kuo dirbo ta nelaiminga moteris ir koks buvo jos būdas? Galima tik pabandyti įsivaizduoti, ką jaučia tos šeimos artimieji, kai visi maitvanagiai su pasimėgavimu bedžia ir bedžia adatas į kraujuojančią ir dar ilgai kraujuosiančią žaizdą, kartodami savo pamėgtą mantrą apie viską pateisinančią „visuomenės teisę žinoti.”

Žinoti ką? Tą patį, ką žinome apie savo pseudožvaigždes, kurios stovi eilėje, kad galėtų mums per žiniasklaidą parodyti savo miegamuosius? Yra skirtumas, kai žmonės patys mėgaujasi savo ekshibicionizmu ir kai žiniasklaidos maitvanagiai laukia savo grobio.

Kai jau teisingoji žiniasklaida iki galo pasisotins šia nelaime ir suras naują klikus generuojančią istoriją, ateis sekanti banga.

Tuoj kokios nors Šrovėš ar kita metų metus Lietuvą nustatytu laiku virkdanti laida atknis kokią nors tetą, kuri jau daug mėnesių turėjo blogą nuojautą, o jos šuo, nujausdamas nelaimę staugdavo naktimis, sacharininėse „gyvenimo būdo” laidose dramatiškais vedančiųjų balsais anonsuotose istorijose kaimynai pasakos būtas ir nebūtas istorijas apie vargšę moterį ir jos šeimą, kurioje nebuvo matyti jokių nelaimės ženklų, jautresniems gi žiūrovams bus paruošti specialūs tekstai su verkiančiais veidais.

Daug verkiančių veidų. Verks ir tie, kurie žiūrės. Tikslas pasiektas.

Galiausiai scena bus suteikta kitai maitvanagių rūšiai – visokiems slušniams ir šakalienėms, kurie paaiškins, kad reikia naujų griežtų priemonių tėvams, kuriems jau dabar tenka grobti savo vaikus iš valstybės.

Po truputį atsidarinėja naujas Overtono langas, pro kurį šviesuomenė karksi, kad vaikai yra ne mūsų, o valstybės. Maitvanagiai už fondų pinigus kiš mums tą informaciją visais įmanomais būdais.

Jei kas mano, kad vyksta kažkas naujo, prisiminkite vargšą berniuką Matuką ir kiek laiko maitvanagiai suko tą 2017 metų žiemą įvykusią istoriją, ko pasekoje politinėje scenoje atsirado visokios šakalienės ir norvegiški barnevernetai bei kokie po tos istorijos buvo priimti įstatymai.

Maitvanagiai savo darbą atliko puikiai. Pavydžiui viename 2015 metais portale pasirodžiusiame interviu apie mano minėtą Barnevernet ir jo teikiamą gėrį yra toks sakinys: „Bėda ta, kad lietuviai įsivaizduoja, kad šeima yra jų asmeninis gyvenimas.”

Girdite? Mūsų šeima neturi būti ir nėra mūsų asmeninis gyvenimas. Maitvanagiai ir valstybės institucijos privalo žinoti viską apie viską, kas vyksta mūsų šeimose. Juk visuomenė turi teisę žinoti.

Jūs paklausite, o ką gi daryti? Pirmas atsakymas būtų – ignoruoti tokią žiniasklaidą ir maitvanagių kuriamas istorijas. Mes niekada nežinome, kada bet kuris iš mūsų gali atsidurti tokioje situacijoje, kai virš mūsų ir mūsų šeimų ratus ims sukti tie patys maitvanagiai.

Kitas patarimas – padarykime viską, kad į valdžią nepakliūtų slušniai bei šakalienės. Nes žuvis pūva nuo galvos. O mūsų valstybėje į valdžia labai dažnai ateina jau supuvusios galvos. Ir svarbiausia – patys auklėkime savo vaikus ir saugokime bei ginkime savo šeimas.

Į jas pastaruoju metu krypsta daugiausiai strėlių. Savo socialiniame tinkle dalinausi tekstu, kuris puikuojasi ant man svarbaus žmogaus dovanotų marškinėlių ir kuris man labai patinka:

Jei jie stovi už tavo nugaros, apsaugok juos.
Jei jie stovi šalia tavęs, gerbk juos.
Jei jie stovi prieš tave, nepasigailėk jų.

Už mūsų nugarų stovi mūsų vaikai, anūkai, šeimos ir visi tie, kuriuos mes privalome saugoti.

Šalia mūsų stovi bendraminčiai, kurių vertybės nekinta laike ir yra tokios pačios, kaip mūsų.

Prieš mus stovi galinga ir kasdien raumenis auginanti sistema, kurios priešakyje žiniasklaidos melagiai ir valdžios maitvanagiai, norintys viską žinoti ir viską kontroliuoti.

Nesigailėkime jų.

 

Sarmatai

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.



1 Atsiliepimas

  1. Cenvin says:

    Norėtusi daugiau tokių straipsnių, kurie nagrinėja, informuoja, įspėja. Ačiū

Rašyti atsiliepimą

Mums svarbios jūsų nuomonės.
Tuo pačiu norime priminti, kad komentarai nėra tarpusavio rietenų ar keiksmams skirta sritis.
Komentarai nėra cenzūruojami, tačiau programa gali kai kuriuos sulaikyti, jei ras keiksmų, nevartotinų žodžių ar nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "https" ir "www".

top