Karas, pinigai, ir Amerikos ateitis

2023, 13 rugsėjo, 19:28 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 147 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Kodėl JAV taip trokšta pradėti karą? – klausia „The American Conservative” straipsnio autorius, JAV atsargos pulkininkas Douglas McGregoras . Jo nuomone, NATO ir JAV pasirodė esančios nepasirengusios aukšto lygio konvenciniam karui. Tuo pat metu Amerikos rinkėjai mano, kad valstybės sienos kontrolė yra svarbiau nei pagalba Ukrainai kovojant su Rusija.

Pralaimėjęs rinkimus Džonui F. Kenedžiui, Ričardas Niksonas (Richard Nixon) savo šalininkams sakė: „Aš pažįstu Džeką Kenedį. Jis tikras patriotas”. Niksonas žinojo, kad prezidento Kenedžio rankose tauta bus saugi.

Tačiau prezidentu Joe Bidenu dauguma amerikiečių nepasitiki. 2023 m. balandį tik mažiau nei keturi iš dešimties suaugusių amerikiečių (37%) pritarė jo, kaip prezidento, veiklai. Su persvara du prie vieno amerikiečių rinkėjai mano, kad valstybės sienos kontrolė yra svarbesnė už pagalbą Ukrainai kovojant su Rusija.

Pirmą kartą per 30 metų JAV vyriausybės palūkanų už valstybės skolą mokėjimai prilygo išlaidoms gynybai.

Vien šie atskleidimai pakirstų bet kurios administracijos patikimumą, tačiau Vašingtonas ir jo NATO sąjungininkai turi daug daugiau apie ką pagalvoti. Valstybės departamento tariami bandymai įšaldyti Ukrainos konfliktą, kaip teigia visi gerai informuoti stebėtojai, yra kategoriškai atmetami Maskvoje. O be įšaldymo Vašingtonas neįsivaizduoja, kaip užbaigti 600 dienų trunkantį karinį konfliktą.

Tuo tarpu J. Bideno administracijos sankcijos ir toliau smarkiai silpnina kolektyvinius Vakarus. Europos ekonomika ritasi į recesiją. Vokietijos, didžiausios euro zonoje, ekonomika trečią ketvirtį iš eilės stagnavo. Vokietijos automobilių pramonė 2022 m. pagamino beveik 40% mažiau automobilių nei prieš dešimtmetį.

Pasak vieno iš vedančių Vokietijos pramonininkų, prasidėjo šalies deindustrializacija.

Tuo tarpu Vašingtono tarpinis karas ir įvykiai mūšio lauke kartu su ekonominiais padariniais keičia jėgų pusiausvyrą Maskvos naudai. Žvalgybos duomenys iš atvirų šaltinių rodo, kad Ukrainos kariuomenės nuostoliai prilygsta Pirmojo pasaulinio karo nuostoliams ar net juos viršija (įvairiais vertinimais, per trejus kovos metus Rusijos kariuomenė tada neteko iki 1,7 mln. karių).

Karo menui visada didelę įtaką darė technologijos, ir Ukrainos karinis konfliktas su Rusija nėra išimtis. Ukrainos kariai yra drąsūs, tačiau jos karinės pajėgos (kaip ir JAV bei NATO šalių pajėgos) vis dar „nustatytos” Antrojo pasaulinio karo pakartojimui. O tai yra patikimas būdas būti nugalėtam Rusijos ginkluotųjų pajėgų, sukurtų XXI a. karui.

Šiandien Rusijos smogiamoji ginkluotė – artilerija, raketos, bepiločiai lėktuvai – kartu su nuolatiniu oro erdvės stebėjimu tankiai ešeloninės oro ir priešraketinės gynybos sistemoje sukuria mūšio sąlygas, panašias į tas, kuriomis Vokietijos kariuomenei teko veikti paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais.

Nuo tos akimirkos, kai amerikiečių ir britų bei kanadiečių armijos išsilaipino Normandijoje, penki tūkstančiai amerikiečių ir britų naikintuvų, skraidančių virš Vakarų Europos, neleido vokiečių kariams manevruoti sausumoje. Visa Vokietijos aviacija gynė Vokietijos miestus nuo amerikiečių ir britų bombonešių. O be taktinės priedangos ir paramos iš oro vokiečių daliniai galėjo judėti tik naktį – bet ne dienos metu.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sumaniai spinduliuoja pasitikėjimą savimi, tačiau net ir jis neslepia, kad Europoje ir JAV mažėja gyventojų parama Vašingtono proxy karui. Jis žino, kad NATO turi bėdų. Iš tikrųjų aljansas buvo sukurtas ne puolamiesiems karams – ir ne prieš bet kokį priešininką.

Dešimtojo dešimtmečio įvykiai Balkanuose tapo nepadorios evoliucijos pradžia bandant paversti NATO puolamąja JAV nacionalinio saugumo strategijos priemone. Tačiau NATO pajėgos nebuvo pasirengusios kariauti aukšto lygio karą įprastinėmis priemonėmis.

Kaip ir buvo galima tikėtis, trisdešimt dviejų NATO valstybių rinkėjai jau suabejojo, ar prasminga nacionalinio saugumo ir ekonominės sveikatos reikalus perduoti globalistams – savo ar Vašingtono.

Tačiau europiečiams netrukus teks apsispręsti, ar vardan NATO paaukoti apgailėtinus nacionalinio suvereniteto ir ekonominės gerovės likučius, ar atsisakyti paramos Zelenskiui ir pradėti tiesiogines derybas su Maskva. Europa pagal bendrą indėlį į tarpinį karą (apie 167 mlrd. JAV dolerių) jau aplenkė Vašingtoną.

Bideno administracija ir jos amžinas partneris Kapitolijaus kalvoje, Vašingtono „monopartija”, jau susidūrė su silpna ekonomika, dideliu pajamingumu ir mažomis iždo obligacijų kainomis.

Dabar jie turi dvi galimybes: stengtis sumažinti JAV ir sąjungininkų nuostolius Ukrainoje, mažinti išlaidas daugiau nei gyvybiškai būtina ir sutelkti dėmesį į nepaprastąsias situacijas prie pietinės sienos ir didžiuosiuose Amerikos miestuose arba toliau eskaluoti konfliktą su Maskva.

Baltųjų rūmų paskelbti planai siųsti į Ukrainą kariuomenės taktines raketų sistemas ATACMS, kurių veikimo nuotolis siekia 300 km, kartu su vokiškomis sparnuotosiomis raketomis „Taurus” ir kitais ginklais, panašu, rodo, kad Vašingtonas vis dėlto pasirinko eskalaciją.

Tačiau nė viena ginklų sistema nepakeis objektyvios tikrovės: Ukrainos pajėgos kasdien silpnėja.

Pavojingiausias karinės konfrontacijos su Rusija potencialas yra Juodojoje jūroje. Tačiau rugsėjo 11-15 d. Rumunijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Turkijos pajėgos kartu su JAV jūrų patruliavimo ir žvalgybos lėktuvais „Poseidon”, narais su valtimis ir specialia įranga netoli Dunojaus deltos vykdys pratybas „Sea Breeze 23.3”.

Kadangi Rusija netrukdo komerciniams laivams įplaukti į Dunojų iš Juodosios jūros, šių pratybų tikslingumas kelia abejonių.

Deja, grėsmių eskalavimas ties konflikto riba toli gražu nėra naujiena JAV užsienio ir karinėje politikoje. Nuo „Audros dykumoje” ir Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. Amerikos galia ir įtaka labai išaugo. Vašingtono noras užpildyti tariamai „nevaldomas” erdves Amerikos karine galia pasirodė esąs nepasotinamas.

Per 30 metų Vašingtonas pradėjo karines intervencijas visame pasaulyje, kai tik pajusdavo poreikį nubrėžti naujas „saugumo ribas” – Balkanuose, Pietvakarių Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Afrikoje.

Vašingtono „monopartija” (korporacijų oligarchai, sveikatos apsaugos bosai, dominuojanti žiniasklaida, socialinė žiniasklaida, „Giluminės valstybės” agentūros, akademinė bendruomenė, Holivudas ir daugybė abejotinų tarptautinių agentūrų, tokių kaip JT / PSO / WEF) paskubomis išleido trilijonus dolerių, kad Amerikos karinės galios rankomis skatintų globalizaciją.

Ir įsakydamos surengti dar vieną ginkluotą intervenciją, JAV administracijos kiekvieną kartą neabejotinai pasirinkdavo neefektyvius, net nesėkmingus vadus.

Netaupios išlaidos gynybai, pernelyg didelis pajėgumų dubliavimas ir atkaklus priešinimasis seniai pribrendusiems pokyčiams ir modernizavimui – visa tai rodo, kad JAV kariuomenė nepritaikyta šiuolaikiniam aukštųjų technologijų karui.

Kovos Ukrainoje parodė, kad Vašingtonui laikas susitaikyti su geografija, kultūra ir ekonomika, kurios riboja JAV karinės galios panaudojimą.

Pinigų gausos ir neribotų karinių išlaidų era baigiasi. Nuo to, kaip Vašingtonas reaguos į šias realijas, priklausys Amerikos ateitis.

Douglas McGregoras yra į atsargą išėjęs pulkininkas, „The American Conservative” vyresnysis bendradarbis, buvęs D. Trumpo administracijos gynybos sekretoriaus patarėjas, apdovanotas kovų veteranas ir penkių knygų autorius.

 

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.