- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Monsanto – GMO eksperimentai Lietuvoje

Gerb. skaitytojai, siūlome jūsų dėmesiui du trumpus filmukus, kurių pateikiama žinia per daug rimta, kad galima būtų į ją šiaip numoti ranka, sakant, kad niekai – tai mūsų neliečia…

Kažkaip netyčia ši rimta žinia buvo praleista (buvo publikuota 2009.04.06 d. LNK – „Paskutinė instancija), neapšviečiant jos plačiau MIP (masinės informacijos priemonėse), neskaitant šios LNK laidos (už ką jai ačiū), kas eilinį kartą parodo kam šios priemonės dirba. Kad ne Lietuvos visuomenės labui – tai jau tikrai.
Kadangi vėlai šią žinią susiradome – vėlai ją ir pateikiame. Mūsų nuomone Lietuvai svarbu, kad tokie dalykai daugiau nepasikartotų ir kad tokie, GMO palaikantys politikai, kuriems svarbiausias rodiklis yra pelnas, daugiau nepatektų prie valdžios vairo.
Norime papildomai padėkoti įrašiusiam šią laidą ir patalpinusiam ją YouTube svetainėje žmogui slapyvardžiu Zgrybla.
Ačiū
Sarmatai

Bulvė, sukergta su žmogumi. Kukurūzo, viruso ir bakterijos hibridas, nuo kurio dvesia žiurkės. Biotechnologai gali labai egzotiškai praturtinti jūsų kasdienį stalą, tačiau pirmiausia jie nori patekti į Lietuvos laukus ir klonius. Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), sykį neišleisti klajoti po Lietuvos ekosistemą, vėl skverbiasi ant mūsų stalo, tik šįkart su dar stipresniu užnugariu.

Ūkio ministras Dainius Kreivys buvo tas, kuris pasakė, kad tėra laiko klausimas, kada Lietuvoje įsikurs viena agresyviausių ir didžiausių pasaulio biotechnologijų kompanijų „Monsanto“. Lyg išgirdę startinio pistoleto šūvį, po ministro pareiškimo prie starto linijos naujam bandymui išsirikiavo GMO lobistai. Dainius Lygis, Aplinkos ministerijos GMO skyriaus vedėjas, stvėrė vėliavą: „Aš už!“.

Prieš porą savaičių GMO lobistai surengė konferenciją, kurią finansavo su ta „Monsanto“ siejama visuomeninė organizacija. Į renginį, per kurį buvo tariamasi dėl genetiškai modifikuotų „augalų“ invazijos į Lietuvos laukus, nepakviestas nė vienas GMO paleidimo į Lietuvos ekosistemą kritikas.

Profesorius Leonas Grinius, Biotechnologijos instituto ekspertas, markstosi ir ilgai tyli paklaustas, kodėl į konferenciją nebuvo kviesti profesorė Dalia Brazauskienė, profesorius Antanas Svirskis. Ir vienas, ir kitas stovėjo prie Lietuvos ekologinės žemdirbystės ištakų.

„Nežinau, ar yra… buvo organizacinis komitetas, buvo atstovai iš įvairių organizacijų. – Organizacinis komitetas sudarė pranešėjų sąrašą – mykia it koks pamokos neišmokęs studentas profesorius L.Grinius. Toks buvo organizacinio komiteto sprendimas.“ Jį papiktino Lietuvos žalieji, kurie tos gerai cenzūruotos nuo kritikų konferencijos dalyvius pasitiko plakatais ir šūkiais. Juk viskas buvo taip gerai suplanuota.

Ministro D.Kreivio pareiškimas radosi tuo pat metu, kai „Monsanto“ pateikė naują paraišką sėti savo GMO atviruose Lietuvos laukuose, kad jų genetinę informaciją vėjas, vabzdžiai ir paukščiai išnešiotų kilometrų spinduliu. Tada kelio atgal nebebūtų.

Dr. Algimantas Paulauskas, Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Biologijos katedros vedėjas, dėsto planą: „Mes norim tiems tyrimams dirvožemio: kaip keičiasi elementai ir tai, kas užauga, koks gali būti pernešimas, kaip gali dalyvaut netgi paukščiai – užkrės ar neužkrės, vabzdžiai kokie. Kadangi dabar nieko nėra – nulis Lietuvoje.“

Spėjama, jog mažos, bet labai korumpuotos Lietuvos globaliai kompanijai „Monsanto“ prireikė ne tiek dėl jos laukų platybių, kiek dėl tos rankos, kurią mūsų vidutinės grandies biurokratai Briuselyje jau kelia už GMO.

Šiuo metu Europoje galioja tvarka, kad šalys negali savarankiškai atsisakyti įsileisti į savo teritoriją naujas GMO rūšis. Atsisakyti panūdusios valstybės argumentus svarsto visos šalys narės. O toji „Monsanto“ ragina kraštą ne iš principo apsispręsti, ar šis nori ją įsileisti su visais tais genetiniais išsigimėliais, bet siūlo po vieną rūšį. Nepatinka ta, imk kitą!

Taip GMO plėtrai ilgai besipriešinusioje Europoje pavyko sudaiginti ir išauginti jau ne vieną derlių.

2009.04.06 d. LNK – „Paskutinė instancija“ – Rūta Grinevičiūtė

I dalis

II dalis