Nuo valdymo būdo prie gyvenimo būdo [3]

2016, rugsėjo 8, 1:01 | kategorija LPT | 33 komentarai | peržiūrų 1 064 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Trečia dalis, antra dalis čia, pirma dalis čia

Kodėl?

valdžiaNuo redakcijos:
Straipsnis gan ilgas, jį galima pavadinti ir nedidele knyga, todėl apsišarvuokite kantrybe ir sutelkite dėmesį – jūsų patogumui padalijome jį į tris dalis pagal jame pateiktas temas. Gero skaitymo

***

Kodėl tebegyvenam taip kaip gyvenam? Mes vis nepatenkinti, vis keikiam valdžią, bet be jos negalim, mums ji kaip oras reikalinga, prilipom prie valdžios kaip sparva prie tešmens ir nepaleidžiam jos niekaip, o jau ji mūsų tai juo labiau. Kodėl mes bijom atsisakyti vyriausybės? Čia reikia priminti, kad kažkokiu fiziniu veiksmu vyriausybės pašalinti neįmanoma. Jeigu mėgintume taip padaryti ji vis tiek vėl atsirastų. Galima pašalinti įtikėjimą vyriausybės būtinumu, tą galima padaryti kiekvienam savarankiškai, be jokios prievartos apmąsčius kas yra vyriausybė, ką ir kaip ji veikia. Taigi, kodėl mes bijom atsisakyti vyriausybės? Mes taip įpratę, žinom ko tikėtis todėl nelinkę to keisti. Pasirinkimas gyventi be jokios valdžios gal ir viliojantis, tačiau nepažįstamas. Mes nežinom koks tai gyvenimas nes nesam tokio išbandę. Tai vilioja, tačiau ir gąsdina. Daugelis, perskaitę ar išgirdę tokias mintis, bando, savo vaizduotėje, piešti paveikslą bei bando įsivaizduoti koks jis būtų, po to mėgina tame paveiksle atrasti save ir nustebę pamato, jog paveikslas per daug gražus, tiesiog tobulas ir staiga siaubingai išsigąsta nes toje tobulybėje nemato vietos sau. Ne ne, sakome mes, tą reikia atmesti nes kaipgi mes tokie menkystos, tokie pasigailėtini ir nuodėmingi gyvensime tokiame nuostabiame pasaulyje. Ech… . Kažkas, kažkur čia yra ne taip. Kažkas ne taip su mumis. Kai mes trokštame permainų, ar mes jų norime nuoširdžiai, pasiryžę patys jų pasiekti ir mums nerūpi kiek tai užtruks? Ar mes jų norime tuojau pat ir kad kažkas kitas tas permainas įgyvendintų už mus? Tai kaip? Juk jeigu mes patys sieksime permainų savyje, mums nereikės rūpintis mūsų vieta paveiksle, mes patys būsime paveikslas ir mes patys būsime tas grožis nes be mūsų paveikslas net nebūtų toks gražus.

Prieštaravimas valdžiai daugelį mūsų verčia jaustis nepatogiai. Mes nenorime kelti bangų, nenorime patekti nemalonėn. Mes norime prisitaikyti nes taip saugiau. Mes nenorime rizikuoti. Mes nenorime sakyti tiesos ir netgi nenorime žinoti tiesos jeigu tai reiškia, kad mums reiktų eiti prieš daugumą. Tai yra viena pagrindinių priežasčių kodėl tironija klesti. Tironija klesti nes mes nesame savimi, praradom savo išskirtinumą, suvienodėjom, susitaikėm, priėmėme įbruktą požiūrį, iš AŠ perėjome į MES, tačiau tame bendrajame MES, praradom save. Praradome save to net nepastebėję. Kaip sakė Soren Kierkegaard, „Didžiausias pavojus iš visų, pavojus prarasti save, atsitinka labai nepastebimai, lyg nieko nebūtų įvykę. Joks kitas praradimas neįvyksta taip ramiai. Rankos, kojos, penkių dolerių ar žmonos praradimas, be abejo, būtų pastebėtas iškart“. Asmenybės pavirtę mase yra nebe asmenybės sudarančios masę, o deja tik masė. Vis tik mes gebam mąstyti ir esame linkę taisytis. Vargu ar yra tokia riba kurią pasiekę nebegalėtume savęs pataisyti. Mums, susitaikėliams nenorintiems kelti bangų, vienas toks smalsus žmogelis, vardu Larken Rose, užduoda klausimą: „Kada pasaulio istorijoj, bet kurioje planetos vietoje, bendradarbiaujant su sistema buvo pasiekta laisvė? Kitaip tariant, ar kada nors vergas pasiekė laisvę inkšdamas savo šeimininkui ar pakeisdamas vieną šeimininką kitu?“

Niekas negali žinoti kaip anarchija veiks po n metų. Vienok, noras žinoti kaip ji veiks po n metų yra jau dabar. Toks noras yra dar net nepradėjus suvokti kas ta anarchija. Toks noras jau yra daugumai dar net nepradėjus savarankiškai mąstyti. Tikiu, kad didžioji dauguma skaitančių šį straipsnį jau bando įsivaizduoti kaip ta anarchija veiktų. Na, aš nežinau kaip ji veiks. Dažnas sako, kad tik nuo mūsų pačių priklausys kaip ji veiks. Nežinau. Nuo mūsų pačių priklauso kaip veiksime mes. Aš manau, kad jeigu mes anarchiją bandysime priimti kaip santvarką-ji neveiks. Reikalas tas, kad ji ir negali taip veikti nes anarchija nėra santvarka, anarchija nėra vienas iš valdymo būdų. Daug kas, vien tik dėl šio sakinio, su manimi būtų linkęs ginčytis. Kaipgi anarcija nėra santvarka ir netgi ne vienas valdymo būdų? Na taip, aš sutinku, ten kiekvienas valdo pats save, būrys asmenybių sudaro bendruomenę ir panašiai, vis tik tai nėra eilinė santvarka. Tiesiog, tokia mano nuomonė. Vėjas pučia, lietus lyja, saulė šviečia be jokios tvarkos, o vis tik tvarkingai. Prieštarauju pats sau? Tikrai taip, tačiau sykiu ir ne. Anarchija net nepradės veikti mums nepakeitus mąstymo. Tik, kiekvienam savarankiškai, pakeitus mąstymą ir atsikračius įtikėjimo valdžios būtinumu bei susigrąžinus atsakomybę įmanomi pokyčiai, tačiau taip atsitikus, anarchija jau nebebus valdymo būdas, o gyvenimo būdas. Kai taikaus sugyvenimo dėsnis taps kiekvieno žmogaus gyvenimo būdu jokių santvarkų neprireiks. Žmonės pamirš anarchiją jau nekalbant apie visas kitas. Anarchija kaip sąvoka tiesiog išnyks nes niekam jos neprireiks, išnyks lygiai kaip kapitalizmas ar komunizmas.

Tai kodėl mums vis dar reikalinga valdžia? O pasakykite prašau, kas iš jūsų visą gyvenimą galvojo, jog valdžia visiškai nereikalinga? Negalvojau nei aš. Buvau įtikintas ir įtikėjęs valdžios būtinumu. Girdžiu klausiant-tai kodėl taip mažai žmonių apie tai kalba?? Atsakau: o ar daug katalikų lankosi sinagogoje? Jeigu mums mažiems esant, vos pradėjus skaičiuoti savo pirštukus, mums tėvai sako, kad 2+2=3 tai mes ir žinosim, kad 2+2=3. Jeigu mokytojai mokykloje mus mokins, kad 2+2=3 tai mes ir išmoksim, kad 2+2=3 ir nors patys savarankiškai pabandę išspręsti šį sudėties veiksmą gautume 2+2=4, tikrai atsirastų klasės draugų ir mokytojų kurie mums pasakytų, kad 2+2=3. Pabaigę vidurinę ir įstoję į universitetą mes pagrįstai tikėtumės išsiaiškinti kaipgi yra iš tikrųjų nes juk universitetų profesoriai patys protingiausi-jie tikrai žinos kiek bus du pridėjus prie dviejų. Sužinoję universitetų profesorių išvadą, kad 2+2=3 mes jau nebeturime kur kreiptis ieškodami atsakymo į sau rūpimą klausimą ir nors patys abejojame, kad 2+2=3, tačiau ką gi mums daryti kai visur visus girdime kartojant, kad 2+2=3? Kaip jūs manote, gerbiamieji šio straipsnio skaitytojai, ką jūs patys pasakytumėte savo vaikui kai jis ar ji jūsų paklaustų kiek iš viso bus pirštukų prie dviejų pirštukų pridėjus dar du? Trys, sakiau aš tiems kas manęs klausdavo ir nei kiek neabejojau tuo ką sakau. Seimo nariai yra mūsų atstovai veikiantys mūsų pačių labui, vyriausybė-vykdomoji valdžia vykdanti mūsų valią, demokratija-pati tobuliausia santvarka iš visų lig šiolei buvusių, anarchija=betvarkė, NATO-taika ir saugumas, jaunuolis atsisakantis imti ginklą į rankas-skystablauzdis ir Tėvynės priešas… . Kas iš jūsų girdėjo šnekant kaip nors kitaip? Jeigu girdėjot tai kur? Juk MIP mums nepranešė, kad ko gero, svarbiausias vergvaldžių uždavinys įtikinti vergus, jog vergijos paskirtis tarnauti vergų interesams. Sakot, čia jau aš per riebiai sulyginau, mes juk ne vergai? Nemanau. Mes juk nepanaikinome vergovės tik pakeitėme pavadinimą. Matot, dabar vergovė nebevadinama vergove, tačiau tai nereiškia, jog ji išnyko.

Vis tik, kaip ten bebūtų, sunku atsisakyti vadovaujančiųjų. Gal todėl, kad niekas priverstinai neliepia jų atsisakyti, ką? Juokauju žinoma. Negalima žmonių priversti išsilaisvinti, galima tik pakviesti, paskatinti ar nurodyti būdą kaip tą padaryti. Negalima prievarta ką nors išlaisvinti nes tai tebus tik prievarta. Galima žmonėms nuimti grandines nuo rankų ar kojų, tai yra fizines grandines, tačiau psichologiškai žmonės privalo išsilaisvinti patys. Sakysim, aš žmogui nurodau kelią kaip išsilaisvinti psichologiškai, tačiau jis atsisako. Tokiu atveju aš nieko negaliu padaryti, negaliu jo priversti nes kiekvienas turi teisę apsispręsti savarankiškai. Galima pažiūrėti iš kito galo. Kaip žmonės priėmė tuos psichologinius pančius? Manding, lygiai taip pat, tai yra savarankiškai. Tikriausiai dėl to ir atsisakyti jų taip sunku.

„Sudėtinga ir pavojinga bandyti išlaisvinti žmones kurie nori gyventi vergijoje, lygiai taip pat kaip bandyti pavergti tuos kurie nori gyventi laisvi“ Niccolo Machiavelli

Žmonijos istorijoje buvo nemaža bandymų išlaisvinti žmones, būta tokių atvejų kai patys žmonės bandė išsilaisvinti, tačiau jiems nepavyko nes žmonės suprato laisvę kaip kažkokį išorinį tikslą kurį pasiekę jie bus laisvi. Liūdniausia tai, kad tokie išlaisvinimai ir išsilaisvinimai sukėlė tik skausmą, netektis bei nusivylimą. Tam, kad tokie nusivylimai ateityje nepasikartotų, filosofas Nikolajus Berdiajevas mums primena:

„Kada idėjos kaunasi kruvinose kovose aikštėse, gatvėse, didžiuosiuose keliuose, laukuose ir miškuose, tada nustojama domėtis tiesa. Toli iki jos.“

Esu ne kartą girdėjęs sakant: taip, valdžia daugeliu atvejų tikrai labiau kenkia nei padeda, tačiau ji palaiko tvarką ir neleidžia įvykti chaosui. Nors griūk negyvas. Nusirisime į chaosą? Tikrai? Pašalinę priežastį sukėlusią beveik visus karus ir beveik visas žinomas neteisybes nusirisime į chaosą? Juk chaosas yra mūsų pačių galvose. Dar girdėjau sakant: didžioji dauguma politikų-vagys, melagiai ir menkystos. Taip girdėjau kalbant tuos, kuriuos matau balsuojant kiekvienuose rinkimuose.

„To paties veiksmo kartojimas vėl ir vėl, tikintis skirtingų pasekmių vadinamas pamišimu arba beprotybe“ A. Einšteinas

Nepaliauju stebėtis, o man tie patys žmonės vis bando aiškinti, jog valdžia reikalinga dėl to, kad žmonės yra nenuspėjami, bjaurūs ir pavojingi, nes kas gi jei ne valdžia tokius suvaldys. Klausimas: tai iš kokių žmonių sudaryta vyriausybė; ar iš tų nenuspėjamų, bjaurių ir pavojingų? Netgi ne iš pačių geriausių žmonių, o atvirkščiai- iš pačių blogiausių. Vadinasi mes, toli gražu netobuli žmonės, turime savo tarpe surasti pačius blogiausius ir suteikti jiems teisę mus smurtu valdyti, ar taip? Ir tai, be abejo, kažkokiu būdu pagerins mūsų būtį, mūsų gyvenimus ir neleis įvykti chaosui? Kitaip tariant, valstybė su visais jos atributais yra tokia gera, jog tiesiog privalo būti privaloma. Vienas valstybės atributų-vyriausybė. Vyriausybei mes suteikiame teisę priversti mus jai paklusti. Visas grožis tame, kad tik blogis reikalauja paklusnumo, gėris visada geras. O štai čia mano atsakymas tiems kurie man vis dar aiškina, kad valdžia reikalinga nepaisant jos blogųjų savybių. Jeigu mes pasitikime mus supančiais žmonėmis, tai kokia prasmė turėti vyriausybę? Jeigu mes nepasitikime mus supančiais žmonėmis, kodėl tad norėtume, kad jie turėtų galimybę sudaryti vyriausybę ir prievarta mus valdyti? Ir dar vienas pavyzdys. Jeigu žmonės yra geri tai mums nereikalinga vyriausybė tam, kad mus priverstų elgtis dorai. Jeigu žmonės blogi, tada ir tie žmonės sudarantys vyriausybę taip pat yra blogi ir būdami valdžioje turėtų nepalyginamai didesnes galimybes išnaudoti kitus žmones nei atskiras individas. Jeigu dalis žmonių geri, o dalis žmonių blogi tada mes turėtume stengtis pašalinti bet kokią galimybę valdžios atsiradimui bei galios sutelkimui vyriausybėje nes tokios galimybės buvimas pritrauktų tuos kurie trokšta valdyti kitus, tai yra pritrauktų blogus žmones ir jie, be abejo, tokią galimybę išnaudotų jei tik ji atsirastų. Štai toks mano atsakymas. Beje, aš tikrai nemanau, kad žmonės iš prigimties yra blogi, godūs ir žiaurūs. Juk jeigu mes gyvename tokioje aplinkoje kuri skatina ginklavimąsi, smurtą, godumą, valdžią ir prievartą, tai mes ir elgsimės atitinkamai. Jeigu mes gyvename užjausdami vieni kitus, meilėje ir sutarime, tai niekada nesielgsime priešingai.

Kodėl žmonės galintys puikiai savimi pasirūpinti patys ieško tų kurie juos valdytų ir jais rūpintųsi? Žmonės išbandė daug valdymo būdų, vienus keitė kitais, grįždavo prie anksčiau buvusių, tačiau iš esmės niekas nesikeitė. Ir dabar tebeieško „idealios“ valdžios. O valdymo būdų pasirinkimas platus. Rinkis demokratiją, fašizmą, autokratiją, monarchiją, socializmą, ką nori. Esame nepatenkinti esama valdžia todėl vis ieškome tos „idealios“, o juk esame abejingi pačioms pagrindinėms priežastims dėl ko esame nepatenkinti. Pati sistema yra nesveika ir iškreipta, o mes taip giliai įklimpę iškreiptos sistemos priklausomybėn, kad nebematom miško už medžio. Kas atsitiko su mumis? O štai kas:

Kai sosialdemokratai įrodė esantys visiški nevykėliai mes išrinkome konservatorius, kai konservatoriai įrodė esantys visiški nevykėliai mes išrinkome socialdemokratus, kai socialdemokratai įrodė esantys visiški nevykėliai mes išrinkome darbo partiją, kai darbo partija įrodė esantys visiški nevykėliai mes išrinkome konservatorius, kai konservatoriai įrodė esantys visiški nevykėliai mes išrinkome socialdemokratus. O kai kažkas patarė mums nustoti tarp nevykėlių ieškoti „tinkamų“, mes, tokį patarimą davusius, apšaukėme išprotėjusiais bei kvailiais.

Kokį valdymo būdą bepasirinktume, visuose yra valdantieji ir valdomieji. Kai kuriuose iš jų net neleidžiama pasirinkti valdančiųjų. O kuriam galui mums tie valdantieji? Užuot ieškoję tų kurie valdytų mus mokykimės patys save valdyti. Dažnai girdžiu sakant, kad mes nepasiruošę patys save valdyti, esam bjaurūs ir nenuspėjami, dėl to reikalinga tvirta, organizuota santvarka tam, kad mus suvaldytų ir nekiltų betvarkė. Taip sakantieji tą supranta kaip labai logišką dalyką ir stebisi jeigu kas nors mėgina prieštarauti. Gerai. Bandysiu, vienu sakiniu, logiškai parodyti esminį prieštaravimą tokių žmonių samprotavimuose. Kadangi nei vienas iš mūsų nėra tinkamas valdyti save patį, mes, iš savo tarpo, turime išrinkti keletą žmonių netinkančių valdyti save tam, kad jie valdytų mus tol kol mes būsime tinkami valdyti patys save. Absurdas ir Afrikoj absurdas, tiek tegaliu pasakyti. Mes esame įtikinti tikėti, kad žmonės išrinkti valdžion kažkaip yra tinkami valdyti kitus, vis tik giliai širdyje visi žinome, kad vienintelis asmuo tinkamas valdyti tai mūsų pačių asmuo (tinkamas valdyti save). Dar girdžiu sakant, kad tik anarchijoje nėra valdymo. Tai pats pagrindinis argumentas prieš anarchiją. Iš tikrųjų, ten nėra vyriausybės, nėra valdančiųjų, o valdymas yra. Laisvoje bendruomenėje kiekvienas valdo save bei prisiima visišką atsakomybę už savo veiksmus.

Žmonės nežino kokią galią jie, iš tikrųjų, turi

Kas valdo tuos kurie valdo mus?

„Norėdami sužinoti kas jus valdo, tiesiog sužinokite ko jums neleidžiama kritikuoti“ Volteras

Didis rašytojas visiškai teisus. Pabandykime išsiaiškinti ko mums neleidžiama kritikuoti. Vyriausybę juk kritikuoti galima ir mes dažnai ir netgi labai gerklingai tuo naudojamės. Tai reikštų, jog turėtų būti dar kažkas galingesnis už vyriausybę. Logiška. Kiekvienas žmogus bent kiek atidžiau pažiūrėjęs kas tokie patenka vyriausybėn netruks pastebėti, kad dauguma jų prisitaikėliai ir menkystos. Tie žmonės tik pasinaudojo savo uosle tam, kad turėtų galimybę patogiai gyventi kitų sąskaita. Labai abejotina, kad šitokie besmegeniai patys būtų pajėgūs sumąstyti sistemą kuri, bent jau, kurį laiką veiktų kontroliuojama tų kurie ją sugalvojo bei leistų tiems kontrolieriams pasinaudoti visų likusiųjų ydomis tam, kad jie galėtų gyventi ir siekti savo tikslų valdomųjų sąskaita. Labai abejotina. Aš manau, kad kiekvienas valdžios atstovas, įskaitant pačius aukščiausius, yra vergas savaime nes visi jie priima jau esamas (kažkieno sukurtas) taisykles ir net tada kai jie galutinai įsitikina tų taisyklių ydingumu, jų vis tiek neatsisako. Visi jie, mažų mažiausiai, yra bent jau savo įsitikinimų vergai.

„Žmogus kuris bando apriboti kito žmogaus laisvę linkęs tapti tironu, žmogus kuris atiduoda kad ir labai mažą dalį savo laisvės linkęs tapti vergu“ H. Mencken

Tai ko mums neleidžiama kritikuoti? Mums neleidžiama kritikuoti, taip vadinamos, laisvės išsirinkti valdžią. Mums neleidžiama kritikuoti to ko mums visiškai nereikia. Vietoje teisės rinktis mums įduota „teisė“ pasirinkti botagą ir tuo botagu patiems save išplakti, neturint jokios teisės tą „laisvę išsirinkti valdžią“ kritikuoti. Mes esame įtikinti nematyti akivaizdžių dalykų. Tai veikia kaip programavimas. Mokoma pagal programas. TV taip pat programos. Partijų programos, radijo programos, sveikatos apsaugos programos, bankų gelbėjimo programos, žemės ūkio rėmimo programos, aukštojo mokslo programos, gimstamumo skatinimo programos, emigracijos stabdymo programos, kovos su terorizmu programos, kovos su priešo propaganda programos… . Mes esame programuojami elgtis taip kaip kai kam naudinga. Mes taip pat esame programuojami susidoroti su tais kurie neįtinka sistemai. Mes esame programuojami užčiaupti tuos kurie mąsto savarankiškai. Taip kuriama „tobula sistema“. Tas vadinama „savęs priežiūra“. Žmonės vieni kitus kontroliuos patys idant kontroliuojantiems sistemą to daryti nereikėtų. Idealu. Štai čia yra, ko gero, naujausias „tobulo žmogaus tobuloje sistemoje“ kūrimo pavyzdys: https://www.youtube.com/watch?v=lHcTKWiZ8sI Jų tikslas mus pakeisti, pakeisti taip, kad būtume visapusiškai priklausomi. Tas daroma naudojantis mūsų ydomis, leidžiant mums patiems susikurti priemones savęs pačių bukinimui ir sielų skurdinimui.

Matome, kad kritikuoti neleidžiama mums primesto dalyko kuris, atseit, yra pats svarbiausias mūsų pasiekimas. Tai mus valdo prietaras? Mūsų pačių įtikėjimas valdžios būtinumu? Ar gali būti, kad mums reikia atsikratyti to, be ko, mūsų pačių įsitikinimu, negalėtume taikiai sugyventi tarpusavyje? Mano manymu, taip.

Iš kur atsirado įtikėjimas valdžios būtinumu? Ar tai natūralus žmonių poreikis, ar jis atsirado žmogui vystantis ir tobulėjant, ar jis buvo primestas iš šalies? Jeigu žmonėms natūraliai reikalinga, kad jiems kažkas vadovautų ir nurodinėtų kaip elgtis, kodėl tad žmonės ištisai priešinasi bet kam kas tik bando jiems aiškinti kaip gyventi ir kiek už tokį gyvenimą susimokėti? Kodėl tad nuo mažų dienų iki pat mirties žmogus nepaklūsta ir priešinasi vos tik kas nors mėgina riboti jo laisvę? Ar poreikis būti kažkieno valdomiems atsirado žmogui vystantis ir tobulėjant? Jeigu taip, tai kodėl toks poreikis galėjo atsirasti? Tarkim, toks poreikis galėjo atsirasti. Gerai, tačiau kol toks poreikis, galimai, atsirado žmonės gyveno be jokios valdžios. Kiekvienas žmogus rūpinosi savimi, šeimos rūpinosi vaikais, vieni su kitais taikiai sugyveno, o jeigu pasitaikydavo nesutarimų, mokėjo juos spręsti. Jeigu, sakysim, kažkas sako, kad poreikis valdžiai kilo iš tarp žmonių atsiradusios nelygybės tada kai žmonės prijaukino gyvulius, tai šitą tenka atmesti nes žymi nelygybė tarp žmonių galėjo atsirasti jiems jau turint ydų ir pamynus taikaus sugyvenimo dėsnį. Poreikis būti valdomiems iš nelygybės nekyla, nes norą valdyti kitus, šiuo atveju, turėtų tik ta mažuma linkusi išnaudoti kitus. Dar sakoma, kad poreikis valdžiai atsirado norint apsisaugoti nuo priešų. Gerai, kokių priešų? Jeigu tai nesusivieniję priešai, jie nėra priešai, tai tik alkani pavieniai varguoliai nekeliantys didesnės grėsmės. Juos pamaitinus, aprengus, sušildžius bei išmokius ko jie dar nemoka, tokie ne tik nekels jokios grėsmės, tačiau bus geri kaimynai. Jeigu tai susivieniję priešai, reiškia jie jau pamynė taikaus sugyvenimo dėsnį ir, galimas daiktas, jie jau turi valdovus. Kas paskatino juos turėti valdžią? Pamynus taikaus sugyvenimo dėsnį vadovauti kažkam įmanoma tik naudojant prievartą. Vėlgi, poreikis valdžiai neatsirado savaime. Dabar vėl pakalbėkime apie tuos kuriems poreikis valdžiai galėjo atsirasti esant norui apsisaugoti nuo susivienijusių priešų. Čia vertėtų prisiminti, kad prigimtinė teisė į savigyną niekur neišnyksta. Norint apsiginti nuo priešų visiškai nebūtina atiduoti savo teisių ir laisvių kažkam kas pasivadina vyriausybe. Matant pavojų tereikia visiems savanoriškai susitelkti bendram reikalui nes to nepadarius nukentėtų kiekvienas bendruomenės individas atskirai. Kai atskiri individai prievarta verčiami gintis ir ginti, jų atžvilgiu naudojančius prievartą-tai viena, o kai atskiri individai gyvenantys bendruomenėje savanoriškai susitelkia į būrį tam, kad nenukentėtų visa bendruomenė, tai jau yra visai kas kita. Sakot, ilgainiui tokios bendruomenės vis tiek būtų nugalėtos? Tą rodo Amerikos indėnų ir daugelio kitų likimas. Nugalėtos sakot? Hmmm, nejaugi? Tos bendruomenės gynėsi turėdamos prigimtinę teisę į gynybą. Jos nepamynė taikaus sugyvenimo dėsnio. Tų bendruomenių nariai netgi matydami, jog užtikrintai žus nesutiko paminti taikaus sugyvenimo dėsnio. Jie pasirinko savo lemtį savo valia bei laisvu apsisprendimu, niekam nesutiko atiduoti savo laisvės anei perleisti atsakomybės. Nugalėtojai gi, pamynė taikaus sugyvenimo dėsnį, atsisakė laisvės, perleido atsakomybę kitiems, dar daugybę kartų pamynė taikaus sugyvenimo dėsnį bei tapo banda. Dabar tos bandos ainiai bando aiškintis kas nugalėjo. Jeigu bandos palikuonys, žinodami kaip elgėsi jų protėviai, bandytų elgtis taip pat jie turėtų būti nugalėtojai ir jų elgesys turėtų būti pateisinamas, ar ne taip? Tai kaip elgiasi nugalėtojų palikuonys? Kas nugalėjo ir kuriems iš kurių mokytis? Spėju, jog ta negausi saujelė nugalėtų turi kur kas daugiau galimybių išlikti nei tie milijardai nugalėjusių. Žmonėms vystantis ir tobulėjant poreikis būti valdomiems negalėjo atsirasti, bent jau aš taip manau. Sutikčiau, kad žmonėms bukėjant ir smunkant atsirado tokių kurie sumąstė kaip žmones įtikinti, jog valdžia tiesiog reikalinga. Manyčiau, kad žmonės buvo pavergti tik dėl savo ydų, nesusimąstė kodėl buvo pavergti tik dėl abejingumo, o išliko pavergti tik dėl baimės. Pasinaudojus bent keleto žmonių ydomis įmanoma mėginti padaryti tuos žmones priklausomais. Tereikia apvogti vienus ir atiduoti kitiems, taip vienus skatinant tinginiauti. Pasikeitus kartoms tinginiavimas virstų įpročiu, juk kažkas tenkintų jų poreikius jiems nedirbant. Po to galima būtų apkaltinti dirbančiuosius tuo, kad jie nori visko tik sau ir nesutinka dalintis. Turint priklausomų tinginių gaują jau galima žadėti teisingai padalinti išteklius ir sukurtą gerą, aišku, dirbančiųjų sukurtas gėrybes. Tai yra prielaida valstybei atsirasti, prielaida vieniems išnaudoti kitus. Taip atsiranda valstybės ir baime paremtos santvarkos. Kas vadovauja toms, vis dar primityvioms, valstybėms? Tai tie vakarykščiai priklausomi tinginiai, nes juk ydų neturintys negalėtų iš dirbančiųjų atimti ir atiduoti tinginiams. Kur dingo tie kurie pasinaudojo žmonių ydomis ir padarė juos priklausomais? Niekur jie nedingo ir nedings tol kol mes juos maitinsime savo baime, abejingumu, godumu, pykčiu ir kitomis ydomis. Mūsų ydos-jų maistas. Kol mes ydų turėsime tol juos maitinsime. Nebus ydų-neliks maisto parazitams ir jie išnyks. Parazitai negali išgyventi tarp parazitų, jiems gyvybiškai būtina auka, kad jie galėtų gyventi jos sąskaita. Tai jie ir sugalvojo patį pavojingiausią prietarą-įtikėjimą valdžios būtinumu. Vyriausybė yra tik vienas iš įrankių valdyti mus ir jis yra rankose tų kurie valdo valžią. Atsikratę tų įrankių pamatysime ko mums neleidžiama kritikuoti.

Trumpa santrauka apie valstybes ir valdžią. Pasinaudojus asmenybių ydomis joms sukurtos valstybės idant asmenybės taptų prižiūrima banda. Valstybės turi santvarkas. Visos santvarkos paremtos baime. Valstybes valdo vyriausybės. Vyriausybėms vadovauja prisitaikėliai, menkystos. Tie yra valdomi tų kurie žino žmonių prigimtį ir jų ydas. Jie valdo savo proto galia. Šios asmenybės prižiūrėtojų ir valdytojų neturi, (spėju, kad neturi) jos pačios valdo. Taigi, viename gale buvę asmenybės, (mes, nemąstanti banda) vidury-valstybė ir baime paremta santvarka su prižiūrėtojais, (vyriausybe) kitame gale-iškrypę asmenybės (protaujančios savarankiškai) žinančios žmonių prigimtį bei ydas ir mokančios tuo pasinaudoti.

Dabar parašysiu apie patį pagrindinį veiksnį be kurio neapsieina nei viena vyriausybė. Kiekvienas esame jautę baimę. Turiu mintyje biologinę baimę. Jeigu mes jos nebūtume jautę, labai tikėtina, mūsų jau nebūtų gyvų ir negalėtume papasakoti istorijos susijusios su ta baime. Biologinė baimė yra įgimta todėl kiekvienas mūsų ją jaučiame. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai lyg koks vidinis pavojaus varpas kuris įspėja mus, kad mes galimai ar iš tikrųjų esame pavojuje ir mums reikia ar net gyvybiškai būtina kreipti į tai dėmesį. Vis tik yra dar kitokia baimė-nebiologinė. Nebiologinė baimė nėra įgimta. Ji mums primesta ir yra įtikinėjimo pasekmė verčianti mus bijoti to ko, iš tikrųjų, nėra jokio reikalo bei jokio pagrindo bijoti. Nebiologinė baimė kur kas pavojingesnė už bet kokios rūšies masinio naikinimo ginklus. Nebiologinė baimė-pagrindinis veiksnys leidžiantis tironijai klestėti, todėl valdantieji juo naudosis iki galo. Tie kurie savo akimis matys tironiją dūžtant į šipulius, matys kaip baimės veiksnys bus naudojamas iki tol kol tironija visiškai išnyks. Baimė-pagrindinis kozeris valdžiai išlaikyti ir kiekvienas tironas juo naudosis kol galės. Nenuostabu, juk baimės veiksnys buvo naudojamas tironijai tik atsirandant. Nebiologinė baimė-visų be išimties tironijų maistas. Išnykus baimei tironijos nebeturi kuo maitintis ir dvesia. Baime paremtų santvarkų valdovai iš patirties puikiai žino, jog tol kol jie sugebės žmones laikyti nuolatinėje baimės ir nerimo būsenoje, tol jie gali būti ramūs nes neatsiras tokių kurie galėtų jiems pasipriešinti. Ar galima manyti, kad nebiologinė baimė įgimta? Manau, kad neatsiras tokių kurie mėgins teigti, jog ji yra įgimta, o jeigu mes buvome įtikinti, kad tokią baimę turime, tada jos būtina atsikratyti. Skubiai. Valdantieji ir tie kurie valdo valdančiuosius taip pat bijo. Jie bijo žmonių. Ne, tokių kaip mes jie nebijo. Sakot išsigąsta kai didesnė minia susirenka? Melas. Nebijo. Jie nebijo, kad jų neišrinksim. Jie nebijo viso to, ko mums atrodo jie bijo. Jie saugūs kol sistema saugi. Jokios revoliucijos jiems nebaisios, jokie perversmai, jokie santvarkos keitimai jiems nebaisūs taip pat. Bet jie bijo. Bijo tokių žmonių kurie nieko neprašo, nieko nereikalauja, nemitinguoja, nenaudoja prievartos, kuriems nieko iš šalies nereik. Kažkur tokie žmonės jau buvo minėti, pamenat? Ko paprašė Amazonės vietinių gentis, kai iš jų buvo susiruošta atimti jų žemę? Straipsnis: https://www.sarmatas.lt/10/brazilijos-vietiniu-gyventoju-gentis-ketina-nusizudyti-atemus-ju-zeme/ Kaip, kokiu būdu tokius žmones išnaudot, na kaip iš jų pasipelnyt? Kaip tą padaryt, jeigu prie tokių jokie parazitai nelimpa, o jie patys nieko neprašo nes viską turi? Parazitai labiausiai bijo laisvų ir nepriklausomų. Prie tų kurie neturi ydų, nebijo to ko nereikia bijoti bei nėra abejingi, jokie parazitai nekimba.

Ką daryti?

Parašiau „ką daryti?“ ir jau girdžiu savo vidinį balsą griaudint-„užsičiaupk išsišokėli, ne tau kitus mokyti, pačiam dar toli toli iki tobulybės. Netgi jeigu būtum visų įmanomų dorybių įsikūnijimas, ne tau kitus mokyti vien jau todėl, kad tie kiti neprasčiau už tave žino kaip jiems elgtis ir kaip gyventi“. Ką gi, tenka nulenkti galvą ir sutikti su savo vidiniu balsu. Vis tik rašysiu toliau, o skaitantieji tesižino. Turėsit kantrybės skaityti, perskaitę darykit su tuo ką perskaitėt ką tik norit, prievarta nebruku.

Kas sustabdo tironiją? Būna, kad tą padaro revoliucijos, tačiau iš karto po to tironija vėl pradeda augti. Akivaizdžiai matosi, kad vienos santvarkos keitimas kita neduoda nieko gero. Prievarta keičia prievartą. Blogiausia tai, kad vienos prievartinės santvarkos keitimui kita prievartine santvarka žmonės naudoja smurtą, pralieja kraują, susipriešina vieni su kitais. Santvarkos keitimas nenaudojant smurto taip pat nepanaikina tironijos. Ką daryti? Keisti mąstymą jeigu manome, jog tą daryti reikia. Niekas mums negali nurodinėti ką daryti ir kaip, turime nuspręsti patys savarankiškai. Čia negali būti jokios prievartos. Kai mes kiekvienas savarankiškai suvoksime kaip esame apgaudinėjami-susigrąžinsime atsakomybę, kai susigrąžinsime vyriausybei atiduotą atsakomybę, mumyse išnyks poreikis vyriausybei ir ji išnyks savaime. Kitaip ir būti negali, nes jeigu 3 milijonai žmonių atsisako 30 tūkstančių gudručių paslaugų, jiems nelieka nieko kito kaip užsidirbti duoną patiems arba išnykti. Tas pats galioja ir tam menkam procentėliui nuo 7 milijardų mūsų planetos gyventojų. Nereikia stengtis pakeisti pasaulį ar kitus žmones, tuo užsiima vyriasusybės. Kas iš to gaunasi-matom patys. Tarp kitko, vyriausybės savęs keisti net nemėgina, keitimąsi tik imituoja. Tikriausiai visi atmena vienos galingos trečiojo pasaulio valstybės vis dar prezidentą, 2008 metais savo šalies piliečiams prisistačiusį kaip poną „Change“ (permainos)? Kas pasikeitė? Nebent tik tai, kad dabar už įsakymus mėtyti bombas kur papuola, duodama Nobelio Taikos premija.

Turbūt nemaža būtų tokių kurie supratę kas vyksta norėtų panaikinti vyriausybę ir bet kokią valdžią. Čia galima lengvai suklysti. Vyriausybės neįmanoma panaikinti vien jau todėl, kad ji yra pramanas. Ji yra prietaras įsišaknijęs mūsų galvose pasitelkiant paprasčiausią įtikinėjimą. Jeigu manome esant reikalinga naikinkime tą prietarą mūsų galvose, naikinkime įtikėjimą valdžios būtinumu. Vyriausybės negalima uždrausti ar tiesiog panaikinti kažkokiu veiksmu. Nėra tokios teisės kuria pasinaudojus galima būtų kažką naikinti ar uždrausti, įskaitant ir vyriausybę. Juk jeigu mėgintume panaikinti vyriausybę, vadinasi mėgintume panaikinti tą prietarą mūsų galvose kuris vadinamas tikėjimu valdžios būtinumu. Kas šitą prietarą galėtų panaikinti jei ne kiekvienas žmogus savarankiškai be jokios išorinės prievartos?

Jeigu visi žmonės nesuvokia, kad yra kvailinami, tačiau, sakysim, atsitinka taip, kad vyriausybė išnyksta dėka tų žmonių kurie visiškai suvokia kas vyksta, vadinasi tie nesusivokusieji labai lengvai gali būti apkvailinti vėl. Jei ne visi žmonės atsibunda ir pamato pasaulį tokį koks jis iš tikrųjų yra, tai yra grėsmė pačiam atsibudimui. Niekada nereikia užmiršti tų kurie dar tebemiega ir nepradėjo savarankiškai galvoti, nes jeigu atsibudę eis pirmyn palikę už savęs tebemiegančius, nieko gero nebus, dalis žmonių tiesiog neįneš savo indėlio į bendrą reikalą ir vėl prireiks įstatymų bei valdymo. Tai yra labai pavojinga nes skatina nusivylimą, o nusivylimas skatina abejingumą, o abejingumas yra viena pagrindinių dabartinės sušiktos padėties priežasčių. Reikia, kad niekam neprireiktų jokių įstatymų ir jokio valdymo, kad visi savarankiškai galvotų ir veiktų. Švietimo ir švietimosi darbas nesibaigia tol, kol visi ir kiekvienas teisingai suvokia aplinką, reiškinius ir įvykius. Net ir po to tas darbas nesibaigia. Ir šiaip nesibaigia niekada. Visuomenę sudaro visi žmonės, o ne kuri tai dalis žmonių. Tas liečia ne tik kurią vieną tautą, tačiau visus žmones, visas tautas visoje žemėje. Niekas nevyksta staiga. Tiesiog patys mąstykime bei skatinkime mąstyti kitus ir uždavinėkime klausimus nesukdami sau galvų ką, kurioje planetos vietoje ir kada tie klausimai pasieks. Jau girdžiu ne vieną sakant: „ar tamsta juokauji? Juk taip nebus, kad visi žmonės savo gyvenimo bėgyje suvoktų apgaulę ir išmestų iš galvos tą bjaurų prietarą“. Na nejaugi taip niekada nebus? Žmonėms, abejojantiems ar tas kada nors atsitiks, siūlau dar kartą užmesti akį į paryškintus klausimus pateiktus aukščiau. Juk tai yra tokie paprasti klausimai, jog dar paprastesnius vargu ar įmanoma sugalvoti ir norint atsakyti į tuos klausimus visiškai nereikia prakaituoti ir nebūtina būti išminčiumi norint į juos atsakyti. Aš ne veltui siūliau pateikti tuos klausimus netgi darželinukams. Žmonės net niekada negirdėję tų klausimų vis tiek, anksčiau ar vėliau, atsikratys vyriausybės. Tai neišvengiama. Visa kas, kas šiai žemei nenaudinga, o dargi žalinga, anksčiau ar vėliau išnyksta. Tai tik laiko klausimas. Vis tik niekas nepasikeis iškart. Viskas prasideda nuo minties. Niekas nevyksta staiga, o jeigu vyksta, greičiausiai tai yra apgaulė nes mes neturime laiko pagalvoti. Jeigu kokia nors santvarka, valdymo būdas ar gyvenimo būdas mums brukamas prievartą-tai netikra. Jeigu mes patys mėginame suvokti ir apsispręsti, suvokimas ir apsisprendimas neateis pernakt, labai tikėtina, jog tas įvyks palaipsniui ir ne kiekvienam tuo pat metu. Gražiausi ir prasmingiausi dalykai visada vyksta iš vidaus. Pavyzdžiui, jeigu kiaušinis sudaužomas išorinės jėgos-gyvybė užgęsta, jeigu kiaušinio lukštas sulaužomas iš vidaus-gyvybė prasideda. Kai mes, savo viduje, be poveikio iš išorės, permąstysime ir suvoksime ko norime, būsime stiprūs ir laisvi, niekas nesugebės mums primesti klaidingo tikrovės suvokimo.

„Nebūdamas vergu dar netampi visiškai laisvu, taip pat turi siekti niekada netapti ponu“

Nasemas Nicholas Talebas

Tai ką daryti? Ogi beveik nieko. Seimo langus daužydami nieko nepasieksim, tik nuostolių pridarysim. Grumtynės su policija taip pat nieko gero neduos, tačiau sveikatai atsirūgti gali. Esminiai pokyčiai vyksta sąmonės lygyje. Jeigu manome esant reikalinga keiskimės patys ir pasaulis pasikeis.

„Vakar aš buvau protingas, taigi norėjau pakeisti pasaulį, šiandien esu išmintingas todėl keičiuosi pats.“ Rumi

Klausimų uždavinėjimas sau skatina mąstyti. Tuos pačius klausimus uždavinėkime kitiems, tas dar niekam nėra pakenkę, o padėti gali. Dalinkimės tuo apie ką galvojame, dalinkimės žiniomis.

Žinojimas be veiksmo kaip mintys be tikslo, kaip neplakanti širdis-tik veiksmas jiems suteikia gyvybę.“ David Icke

„Nežinoti ir nieko nedaryti-abejingumas, žinoti ir nieko nedaryti-beprotybė.“ David Icke

Pats geriausias būdas dalintis žiniomis neatitrūkstant nuo kasdienybės, toje pat vietoje kur gyvename, dirbame, mokomės, savo šeimoje, bendruomenėje. Darbas bendravimui netrukdo kaip ir bendravimas darbui. Mums artimoje aplinkoje tos žinios geriausiai patikrinamos bei išgvildenamos ir jeigu jos pasirodo naudingos ir tinkamos-jos priimamos, kitu atveju-atmetamos. Tokiu būdu nenaudojama prievarta, paliekama laisvė rinktis ir pakankamai laiko tų žinių patikrinimui. Tokiu keliu einant paliekama galimybė klysti, tačiau paliekama laisvė apsispręsti bei mokytis. Dalinkimės žiniomis, mąstykime, pasinaudokime savo vaizduote. Kol virtuali tikrovė, tyčia sukurta mums, dar neužgožė mūsų vaizduotės, naudokimės ja. Vaizduotė pajėgi sukurti tai kas iš anksto nenumatyta, jos galimybės begalinės. Žmogus turintis vaizduotę nėra praradęs galimybės, jis, vaizduotės pagalba, gali sukurti tikrovę. Vaizduotė-tai sprendimai, galimybės, kūryba, laisvė. Vaizduotė-tai išsilaisvinimas iš baimės, prietarų, normų, suvaržymų, apribojimų ir kvailų taisyklių. Vaizduotė-tai begalinė kūryba, o kūryba-begalinis vyksmas. Tai kas čia parašyta taip pat kūryba. Įsivaizduokime kuriam laikui, kad esame laisvi, niekas mums nenurodinėja kaip turėtume elgtis, galime veikti ką norim ir niekas mūsų laisvės nevaržo. Turėtų būti tiesiog puiku, ar ne? Galbūt. Tačiau kūryba nuo to nesustos. Tai tebus tik vienas žmogaus tobulėjimo, keitimosi žingsnių. Po to bus kitas, dar kitas, ir dar kitas. Žmogaus tobulėjimui reikalinga laisvė. Laisvė nėra kažkoks išorinis tikslas kurį reiktų pasiekti. Laisvė tai vidinis savęs suvokimas. Suvokimas kuo mes, iš tikrųjų, esame nes mes negalime tapti tuo kuo esame. Mes esame laisvi. Mes esame laisvė. Tik vergai maldauja laisvės, laisvi žmonės-niekada. Laisvi žmonės netgi kalėjime išlieka laisvi. Bet kurioje valstybėje laisvė yra nelegali, niekada nebuvo ir nebus legali. Kai laisvė uždraudžiama, laisvas bus tik esantis už įstatymo ribų.

„Laisvė-teisė daryti viską kas nekenkia kitiems“ M. Klaudijus

Vienintelis būdas patiems būti laisviems, leisti visiems kitiems būti laisviems, įskaitant tuos kurių nemėgstame, kuriems nepritariame ir su kuriais turime mažai ką bendro.

……………………………

Ar šis straipsnis yra nurodymų rinkinys ką daryti norint išsilaisvinti? Ne. Šiuos pamąstymus esate laisvi priimti ar atmesti, iš dalies priimti ar iš dalies atmesti, prievartos čia nėra ir būti negali. Šis straipsnis, sakyčiau, lyg koks paskatinimas pamąstyti. Pamąstyti patiems užuot leidus valdžiai mąstyti už mus. Juk jeigu mes esame patys protingiausi gyviai žemėje, tai kodėl mes turėtume leisti kitiems galvoti už mus? Ir kodėl turėtume susimokėti už tai, kad kiti galvotų už mus? Jokie kiti gyviai taip nesielgia.

Žmonėms visiškai nereikia įdiegti kažkokių naujų minčių, supratimo, vertybių ar dar kažko, žmonės viską ko jiems reikia jau turi ir visada turėjo. Tereikia tik, kad mes patys savarankiškai pagalvotume ir išmestume iš savo galvų vieną vienintelį prietarą-įtikėjimą valdžios būtinumu. Tai viskas ko reikia. Tik tiek. Ką gi, nieko nereikia teisti, nieko nereikia persekioti, sodinti kalėjiman, nereikia jausti sąžinės priekaištų, nereikia mitinguoti ar kažko reikalauti iš taip vadinamos valdžios, nereikia balsuoti. Bet kokia vyriausybė netenka prasmės bei netenka galios tada kai mes nustojame jos ko nors prašyti ar reikalauti. Štai pora pavyzdžių. Kas pasisako ir veikia prieš atvirą internetą? Valdžia. Kieno žmonės prašo apsaugoti laisvę ir privatumą internete? Valdžios. Patikėti valdžiai interneto priežiūrą tas pats kas šuniui dešrą po kaklu parišti tikintis, kad jis ją saugos. Kieno veiksmai paskatino terorizmo plitimą? Valdžios. Subombarduotos šalys vidurio rytuose bei Afrikoje, daugelis Afrikos tautų grubiausiu būdu apiplėštos atimant iš jų naudingas iškasenas ir t.t. be galo. Kieno žmonės prašo apsaugoti juos nuo teroristų? Valdžios. Žavu. Po Paryžiaus (ir bet kurių kitų) žudynių, karinio-pramoninio komplekso akcijos kilo vertikaliai aukštyn. Kodėl? Valdžia priėmė sprendimą stiprinti kovą su terorizmu. Tam, savaime aišku, prireiks lėšų. Jų reikės policijai, kariuomenei kuri bus siunčiama toliau bombarduoti jau ir taip subombarduotų, arba tų kurie dar nebuvo bombarduoti. Valdžios priimtą sprendimą žino investuotojai, štai ir kyla karinio-pramoninio komplekso akcijos, o mes tam kompleksui dirbame ir džiaugiamės, kad gavę algas galėsime pamaitinti vaikus tam, kad jie užaugtų sveiki ir stiprūs bei užaugę galėtų imti mūsų pagamintas žudymo priemones į rankas ir vykti į tolimas šalis žudyti artimus savo arba skleisti „demokratiją“. O iš kur vyriausybė paima lėšų mūsų nuo teroristų apsaugojimui, tai yra, lėšų mūsų sekimui, mūsų kelionių suvaržymui, mūsų smegenų plovimui, karams, žudymo priemonių gaminimui ar įsigijimui, patrankų mėsos samdymui? Nepamirškime, kad be to, jog būsime eilinį sykį apiplėšti, tuo pačiu bus suvaržytos mūsų laisvės, tiek kiek jų dar likę. Problema>reakcija>sprendimas. Valdžia dirbtinai sukuria problemą, sulaukia teisėto mūsų pasipiktinimo, tada pasiūlo iš anksto apgalvotą sprendimą. Banalu, tačiau tebeveikia. Valdžia spręsdama vieną bėdą sukuria dvi kitas ir taip toliau, geometrine progresija. Nesant valdžios, žmonės spręsdami vieną bėdą tuo pačiu išsprendžia dar bent kelias. Išvada: jeigu nekreipsime jokio dėmesio į parazitų sukurtą išnaudotojišką sistemą ji neteks jokios reikšmės. Mes turime pamatyti blogio priežastis, mumyse turi kilti sąmoningumo lygis nes:

Mes negalime išspręsti tų bėdų kurias sukūrėme, tuo pačiu sąmoningumo lygiu kuriame jos buvo sukurtos. A. Einšteinas

Niekam ne paslaptis, kad mus valdantys arba tie kurie valdo valdančiuosius, stebi mūsų veiksmus ir vos tik pastebi kokią nors bent kiek pažangesnę mintį kylančią iš mūsų, tuojau pat stengiasi ją arba perimti ir iškreipti, arba užgniaužti. Tas pats daroma su bent kiek savarankiškai mąstančiais žmonėmis arba judėjimais. Dažnai valdantieji mums užbėga už akių ir stengiasi įbrukti tik iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodančias mintis ar siekius, iš tiesų gi, tos mintys ar siekiai yra niekur nevedantys bei skirti tik garo nuleidimui. Taip mes esame skaldomi ir priešinami tam, kad švaistytume savo energiją ginčydamiesi tarpusavyje užuot gilinęsi į save ir ieškoję blogio priežasčių. Vis tik yra kai kas, ko jie negali perimti bei iškreipti. Jokia vyriausybė nėra teisėta. Šios minties, valdantieji ar bet kas kitas kas pamina taikaus sugyvenimo dėsnį, negali perimti, negali pavogti, negali iškreipti. Paminantiems taikaus sugyvenimo dėsnį neįmanoma perimti ir iškreipti anarchijos kaip gyvenimo būdo. Žmones įmanoma suklaidinti pasinaudojant jų ydomis, tačiau žmonės visada turi teisę rinktis, o gebėjimas mąstyti jiems duotas tam, kad jie galėtų priimti teisingus sprendimus. Jeigu, sakysime, valdantieji mums pateikia tris pasirinkimo variantus iš kurių mes galėtume rinktis vieną, mes privalome neatmesti tos galimybės, jog visi jie yra klaidingi. Anarchiją, kaip gyvenimo būdą, kur galioja taikaus sugyvenimo dėsnis bei prigimtinės teisės galima priimti, tačiau neįmanoma perimti ir iškreipti.

Mąstantiems savarankiškai ir sukantiems anarchijos keliu primenu-tas posūkis turi šalutinį poveikį. Tai vienakryptis eismas. Ar pažįstate bent vieną anarchistą kuris grįžo prie minties, jog valdžia reikalinga? Kitaip tariant, aš greičiau rasiu buvusį kėgėbistą nei kas nors suras buvusį anarchistą.

Anarchija renkasi pavojingą laisvę vietoje saugios vergijos, nepatogią tiesą vietoje patogaus melo, pažinimo kančią vietoje neišmanymo palaimos.

Pabaigai, trumpas sakinys apie šventas karves. Kai tik kuri nors mintis, ideologija, religija ar dar kas paskelbiama šventa ar dieviška, tuo pat metu tie dalykai tampa nebekritikuotini. Šventos karvės pavojingiausios tiems kurie jomis tiki.

Nepatarčiau vadovautis tuo kas čia aprašyta nepamąsčius savarankiškai. Aš nesu anarchijos valstybės imperatorius.

(tekstas neredaguotas)

(Pabaiga)

Algirdas Minkauskas

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 33

  1. Algirdas Minkauskas says:

    >Ec Bandžiau suprasti ką parašėte. Neprišilo. Rašykit straipsnį ar ką, gal tada aš ką nors ir suprasiu apie kitas savivaldos formas. Tik jeigu ten žmogus perduoda savo atsakomybę kažkam kitam ar įgalioja kažką kitą veikti savo vardu, tai tas man netinka.

  2. Ec says:

    Algirdai, atsakykite, prašau, konkrečiai, ar Jūsų aprašytoje ateityje bus asmeninė nuosavybė, ir jei bus tai kokia ar ne? Man bus lengviau Jums paaiškinti ką manau

  3. Algirdas Minkauskas says:

    >Ec Jūs keistai šokinėjate nuo vieno prie kito. Na kaip asmeninė nuosavybė siejasi su kitokiomis savivaldos formomis nepavaldžiomis demokratijos valdytojams? 🙂 Na nebūtina tik dėl manęs prakaituoti, rašykite straipsnį ir jį, labai tikėtina, perskaitys daugiau žmonių nei mano rašytus. Gal net labiau patiks nei mano raštai.

    O ateitis ne nuo mano raštų priklauso ir kaip ten kas ateity bus aš nežinau. Tikėtina, kad bus asmeninė nuosavybė. Apie nuosavybę parašysiu šitaip: man reikalinga vieta kuri bus mano, kur aš galėčiau gyventi ir išgyventi. Aš negyvensiu amžinai, taigi ta vieta, iš tikrųjų, ne visai mano. Štai taip. Ir dar. Žmogui reikalingas tik grynas oras tam, kad jis (ji) galėtų kvėpuoti, švarus vanduo ir žemės gabalas į kurį galėtų remtis. Visa kita žmogus gali pasidaryti pats. Dar žmogui reikalingas žmogus. Visa kita, kas jam reikalingiausia, žmogus gauna gimdamas ir tai ką gauna mėsgabalis, pradėtas kitų dviejų mėsgabalių, niekur nedingsta. Vadinkite tą kaip norite, galite vadinti begaliniu sąmoningumu. Arba dievu. Visi mes esame mėsgabaliai, taigi mums reikalinga vieta kuri bus mūsų tam, kad galėtume gyventi, tuo pat metu mes visi esame begalinis sąmoningumas, taigi ta vieta ne visai mūsų nes tik mėsgabaliui reikalinga vieta kur jis gyvens ir kur bus užkastas, o begalinis sąmoningumas apsieina be to. Galbūt mes ir esame šioje žemėje tam, kad suvoktume kas yra pusiausvyra.

    „Visi mes esame svečiai šioje vietoje, šiame laike. Mes tik keleiviai. Mūsų paskirtis šičia-stebėti, mokytis, bręsti, mylėti… o tada mes grįšime namo.“ Australijos aborigenų patarlė. Ko gero ir mes turime kažką panašaus. Tai, kol kas, tiek apie nuosavybę. Čia jau kito straipsnio tema. Gal parašysiu kada.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top