Putinas juokiasi paskutinis?

2022, 4 rugsėjo, 9:30 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | peržiūrų 238 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Poppyfields kavinė

Poppyfields kavinė, kuri tuojau bankrutuos dėl nežmoniškų elektros kainų

Amerikiečių portalo „American Conservative“ redaktorius Rodas Dreheris (Rod Dreher) savo straipsnyje stebisi tuo, jog Vakarų lyderiai nesugebėjo numatyti atsakomosios V.Putino reakcijos ir veiksmų į jų paskelbtas visapusiškas ekonomines sankcijas Rusijai, kas jų šalims dabar karčiai atsirūgo.

Vakarai pradėjo visapusišką ekonominį karą prieš Rusiją. Jis nepavyko. Rusijos atsakomieji veiksmai dabar grasina paralyžiuoti Europą. Tik kvailiams tai galėjo tapti siurprizu, rašo Rodas Dreheris ir pateikia kito autoriaus ištrauką:

Allister Heath rašo „Telegraph“:

Dabar Didžiajai Britanijai gresia didelis pavojus pakliūti į Vladimiro Putino spąstus. Jo ekonominis savižudiškas karas su Vakarais galiausiai pribaigs jo bjaurią karo nusikaltėlių grupuotę, tačiau kol kas jis pradeda daryti didžiulę ir nuolatinę žalą Vakarų gyvenimo būdui, o tai labai džiugina Maskvos smogikus.

Rizikuojame, kad iki kitų metų sulauksime katastrofiško skurdo, pilietinio nepaklusnumo, naujos socialistinės vyriausybės, Jungtinės Karalystės subyrėjimo, nacionalizacijos, kainų ir pajamų politikos, baudžiamųjų turto mokesčių ir galiausiai visiško ekonomikos ir finansų žlugimo bei TVF pagalbos. Padėtis ES yra dar blogesnė.

Jis teigia, kad Didžioji Britanija teisingai pasielgė remdama Ukrainą iki galo ir neturi atsisakyti šio įsipareigojimo. Tačiau tai kainuos brangiai. Daugiau:

Pigi ir gausi energija yra būtina mūsų vartotojiškai visuomenei. Negalime klaidingai vertinti bręstančios katastrofos masto. Remiantis „Carbon Brief“ duomenimis, namų ūkių išlaidos energijai ir transporto priemonių degalams nuo 4,5 proc. namų ūkių išlaidų 2021 m. pradžioje šoktels iki maždaug 13,4 proc. kitų metų balandžio mėnesį ir bus daug didesnės nei bet kada per pastaruosius 50 metų, įskaitant 1970-uosius.

Namų ūkių išlaidos energijai gali išaugti 167 mlrd. svarų sterlingų, arba 7 proc. BVP, o bendros išlaidos gali siekti 231 mlrd. svarų sterlingų, t. y. daugiau nei vyriausybės išlaidos sveikatos apsaugai, ir tai dar prieš įvertinant poveikį verslui. Vien tik vartotojams tenkantis išlaidų padidėjimas yra didesnis už bendrą gynybos ir švietimo biudžetą.

Jis reziumuoja:

„Kodėl Didžioji Britanija ir Europa leido sau tapti Putino įkaitais?“

Palaukite… ką?! Kaip teigia Gavinas Ashendenas:

Tik tai buvo ne Putino spąstai, o NATO ir ES spąstai, į kuriuos pateko dėl globalistinės ekspansijos. Bet lengviau yra kaltinti Putiną.

Jei dar to nepadarėte, dabar pats laikas perskaityti puikią Christopherio Caldwello esė „Kodėl mes Ukrainoje?“. Ištrauka:

Rusijai niekada netrūko pretekstų kištis į Ukrainos reikalus. Ukrainiečiai yra sena tauta. Tačiau jie, kaip ir kurdai, gyvena pavojingoje kaimynystėje ir didžiąją šiuolaikinės istorijos dalį nesugebėjo sukurti tikros nacionalinės valstybės.

Komunizmo laikais Ukraina tapo viena iš sovietinių socialistinių respublikų. Tai buvo administracinis valstybingumas, o ne tikras suverenitetas. Vis dėlto, tai buvo geriau nei tai, ką jie gavo praėjus dešimtmečiui po komunizmo žlugimo. Gyvenimo lygis smuko 60%. Korupcija išaugo iki Europai nebūdingo lygio.

Kultūrinės ribos tarp Rusijos ir Ukrainos visada buvo neryškios. Jos yra broliškos tautos ir aršios priešės. Atrodo, kad būtent joms buvo sukurtas žodis „priešas“. Daugelyje šalies dalių, ypač Krymo pusiasalyje su jo uostais ir šimtmečius skaičiuojančiomis Rusijos karinio jūrų laivyno bazėmis bei rytiniame kasybos ir gamybos regione, vadinamame Donbasu, žmonės jaučiasi esantys labiau rusai nei ukrainiečiai.

1944 m. Stalinas apsunkino (arba, jo nuomone, supaprastino) padėtį, kai deportavo musulmonus totorius, šimtmečius gyvenusius Kryme. Rusų kalba ištisas kartas buvo verslo ir kultūros lingua franca Ukrainoje, nors nuo 2014 m. jos viešas vartojimas buvo slopinamas.

Tai buvo lemtingi metai. Ukrainos diplomatai derėjosi dėl asociacijos sutarties su Europos Sąjunga, pagal kurią būtų buvę užmegzti glaudesni prekybos santykiai. Rusija aplenkė Europos Sąjungą su savo susitarimu, į kurį buvo įtrauktos 15 mlrd. dolerių paskatos Ukrainai. Prezidentas Viktoras Janukovyčius ją pasirašė.

Kijevo pagrindinėje aikštėje, Maidane, ir šalies miestuose prasidėjo Jungtinių Valstijų remiami protestai. Iki to laiko JAV išleido 5 mlrd. dolerių, kad darytų įtaką Ukrainos politikai, kaip 2013 m. kalbėjo Valstybės departamento pareigūnė Viktorija Nuland. Dabar Rusija šią veiklą vertina kaip perversmo ir maišto finansavimą.

Kaip ir visos Ukrainos vyriausybės nuo Šaltojo karo pabaigos, V. Janukovyčiaus vyriausybė buvo korumpuota. Kitaip nei daugelis jų, ji buvo teisėtai išrinkta. Kai per susišaudymus prie Maidano Kijeve žuvo dešimtys protestuotojų, V. Janukovyčius pabėgo iš šalies, o Jungtinės Valstijos atliko pagrindinį vaidmenį kuriant naują vyriausybę.

Paaiškėjo, kad kišimasis į gyvybiškai svarbius Rusijos interesus prie pat Rusijos slenksčio yra pavojingesnis nei plepalai apie demokratiją. Užuot laukusi, kaip rusakalbis ir prorusiškas Krymo regionas iš Rusijos karinio jūrų laivyno tvirtovės virsta Amerikos tvirtove, Rusija jį užėmė. „Užgrobė“ būtų geresnis veiksmažodis, mat dėl karinės operacijos žmonių aukų nebuvo.

Nesvarbu, ar Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas buvo reakcija į amerikiečių spaudimą, ar neišprovokuota invazija, aišku viena: Rusijos nuomone, galimas Ukrainos Krymo perdavimas NATO buvo rimtesnė grėsmė jos išlikimui 2014 m. nei, pavyzdžiui, islamo terorizmas Amerikai 2001 ar 2003 m.

Suprasdamos, kad Rusija atitinkamai reaguos į bet kokį bandymą jį susigrąžinti, Rusijos kaimynės Europoje ir prie Juodosios jūros nuo šiol buvo linkusios Krymą laikyti de facto Rusijos dalimi. Taip pat dažniausiai elgėsi ir Jungtinės Valstijos. Minsko susitarimai, kuriuos pasirašė Rusija ir Ukraina, turėjo garantuoti tam tikrą kalbinę ir politinę autonomiją rusiškame Donbase (Rusija teigia, kad šių susitarimų pažeidimas yra casus belli).

Visi, kurie 2019 m. stebėjo pirmąjį Trumpo apkaltos procesą, žino, kad JAV politika Ukrainoje – ir ją vykdantis personalas – iš esmės nepasikeitė nuo Obamos ir Trumpo administracijų laikų. Nuolat tiekiant ginkluotę ir dalijantis karine patirtimi, 2014 m. žlugusi valstybė, kurią gynė negausi, oligarchų remiama grupuotė, iki 2021 m. buvo paversta trečia pagal dydį kariuomene Europoje, pilnai sąveikaujančia su Jungtinių Valstijų kariuomene.

Ukrainą, turinčią ketvirtį milijono ginkluotų vyrų, lenkė tik Turkija ir Rusija. Tikra skiriamoji linija išryškėjo ne su D. Trumpo atėjimu, o su jo pasitraukimu. Pirmosiomis 2021 m. savaitėmis Džo Baidenas (Joe Biden) įpareigojo savo administraciją vykdyti gerokai agresyvesnę Ukrainos politiką.

Praėjusių metų lapkričio 10 d. Blinkenas pasirašė „strateginę partnerystę“, kuria ne tik dar kartą patvirtino Busho administracijos įsipareigojimą priimti Ukrainą į NATO, bet ir iš naujo atvėrė ginčytinus suvereniteto klausimus, įskaitant strategiškai gyvybiškai svarbaus, kultūriškai rusiško Krymo klausimą.

Mearshaimerio pasakojimo kulminacija – netiesioginis klausimas: Kuo manėte, kad atsakys Rusija?

Panašiai, kai Vakarų lyderiai į Putino invaziją atsakė atviru bandymu sunaikinti Rusijos ekonomiką (vakar čia citavau kai kuriuos ES veikėjų pareiškimus), kuo jie manė, kad Rusija atsakys? Neįtikėtina, kad iš pažiūros protingi žmonės Vakaruose gyvena iliuzijomis, jog dėl to, kad Rusijos invazija į Ukrainą yra neteisėta ir amorali, Rusija turėtų ramiai sėdėti ir leisti Vakarams naikinti jos ekonomiką, nesiimdama atsakomųjų veiksmų.

Viktoras Orbanas nuo pat šio konflikto pradžios sakė, kad Vakarams geriau siekti taikos, nes jie negali sau leisti energetinio karo išlaidų. „Putino simpatikas!“ – šaukė jie visi. Bet Viktoras Orbanas buvo teisus.

Nežinau, kaip buvo Jungtinėse Valstijose šį pavasarį ir vasarą; beveik visą Rusijos ir Ukrainos karo laikotarpį buvau Europoje. Bet gerai prisimenu, kad bent jau čia, Europoje, buvo plačiai smerkiama visa, kas susiję su Rusija.

Kai birželio pradžioje atvykau į Vieną, visame mieste buvo galima pamatyti plakatus, kuriuose buvo rašoma, kad negalima mylėti Dostojevskio ar Čaikovskio nemylint Putino, t. y. buvo raginama visiškai boikotuoti viską, kas rusiška, net rusų kultūrą.

Tokios beprotybės nematėme net per Šaltąjį karą, kai Rusiją valdė imperialistinis totalitarinis režimas, daug blogesnis už Putino vyriausybę (kuri yra pakankamai bloga). Visi rusiški dalykai buvo isteriškai demonizuojami, o rusai, kurie galbūt net nepritarė karui, buvo laikomi atmatomis.

Tad kaip galime stebėtis, kad Rusija prieš Vakarus naudoja savo energetinį ginklą? Vėlgi: mes, Vakarai, nuo pat invazijos pradžios vykdome ekonominį karą prieš Rusiją (taip pat siunčiame Ukrainai ginklus ir žvalgybos informaciją).

Galbūt manote, kad ekonominio karo vedimas buvo ir yra teisingas moraliniu požiūriu, tačiau tikrai negalite būti tokie veidmainiai, kad sakytumėte, jog Rusija neturi teisės daryti to, ką dabar daro Vakarams – ir tikrai negalite būti toks kvailys, kad nesuprastumėte, jog tai buvo neišvengiama.

Jei Viktoras Orbanas galėjo tai numatyti dar vasario mėnesį, kai prasidėjo karas, kodėl to negalėjo padaryti visi kiti Europos lyderiai? Kodėl to negalėjo padaryti Vašingtonas?

Kad būtų aišku: niekas nepateisina Putino karinės invazijos į Ukrainą. Tačiau dėl neapykantos šiai Putino invazijai ir Rusijai, daugeliui žmonių, užimančių vadovaujančias pareigas, tapo neįmanoma aiškiai mąstyti apie tai, kas šiame konflikte buvo pastatyta ant kortos. Dėl to jie kažkodėl patikėjo, kad Vakarai yra nepažeidžiami ir gali nebaudžiamai daryti Rusijai, ką nori.

Gerai

Ir dabar britai, ir europiečiai, kurie nesupranta, kodėl dėl Ukrainos turi būti nuskurdę ir šąlantys tamsoje, išgyventi savo ekonomikos ir pragyvenimo šaltinių griovimą, tikriausiai nebus nusiteikę išgirsti, kad prieštaravimas idiotiškai vadovybei, dėl kurios jų šalys pateko į šią bėdą, reiškia, jog jie yra ne kas kita, kaip būrys Putino simpatikų, mėgstančių diktatūrą.

Norėčiau, kad Allisteris Heathas apsilankytų šioje Airijos kavinėje ir paaiškintų jos savininkui, kodėl tai būtina – pasisakyti už Ukrainą:

Vertimas: Šiandien gavau šią sąskaitą už elektrą, kaip, dėl Dievo, tai įmanoma, mes esame maža kavinė Westmeath

Čia, per Airijos laikraštį, pateikiama kavinės „Poppyfields Cafe“ nuotrauka. Gerai įsižiūrėkite – ji tikrai netrukus bus uždaryta. Galbūt Geraldine Dolan šią žiemą stovėdamas bedarbių eilėje galės Twiteryje parašyti „Slava Ukraini“. (Nuotrauka viršuje)

Autorius Rodas Dreheris yra „The American Conservative“ vyresnysis redaktorius. Tris dešimtmečius dirbo žurnaluose ir laikraščiuose žurnalistu, yra parašęs tris „New York Times“ bestselerius – „Gyvenk ne melu“, „Benedikto variantas“ ir „Mažasis Ruthie Leming kelias“, taip pat knygas „Trapūs konservatoriai“ ir „Kaip Dantė gali išgelbėti jūsų gyvenimą“.

 

Sarmatai

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Vytas says:

    Visos straipsnyje išvardytos nuostatos yra pilnai taikytinos ir Lietuvos valdžios atžvilgiu. Tik viena noriu pridurti – santykių su Rusija eskalacijos varomoji jėga – JAV – pati visai dalyvauja tų jos iniciuotų sankcijų vykdyme. Prekybos procesas JAV – Rusija vyksta pilnu tempu. JAV tikslas ne Rusijos, o Europos, ES ekonominis nuskurdinimas, kad Europa būtų pilnai priklausoma nuo JAV malonės. ES – vienas iš ekonominių JAV konkurentų , todėl metodiškai naikinamas. O ypač JAV pavojingas Rusijos – ES ekonominis bendradarbiavimas, todėl JAV sustiprintai varo pleištą tarp ES ir Rusijos. Ir Lietuvos valdžia prie to prisideda visomis išgalėmis, juk JAV – „strateginis“ Lietuvos valdžios partneris. Tiesa, a taip kalba tik Lietuvos vadžiagyviai, iš JAV pusės to neišgirsi.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top