Tikrosios karo Donbase ir kitur Pasaulyje priežastys [1]

2014, rugsėjo 9, 18:56 | kategorija Ideologija | 6 komentarai | peržiūrų 1 063 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Siūlome straipsnį, kurio autorius siūlo žvilgtelėti į tragediją Ukrainoje iš gnosticizmo požiūrio taško, gnosticizmo, kurio sekėjai į didžiąją žmonijos dalį žiūri, kaip į antros, trečios ir t.t. rūšies žmones, laikydami „išrinktaisiais“, „dievo išrinktaisiais“ tik save, vertais gyventi. Autorius naudojasi sava terminologija ir gyvūnijos pasaulio patirtį perkelia į žmonių visuomenę, tuo lyg ir atimdamas žmogiškąjį protą ir galimybes panaikinti vienų kitiems primestą eksploataciją.

Metafizika prieš geopolitiką

paveikslėlisSergejus Ostapenko

Žmonės mąsto apie globalią ekonominę krizę, NATO plėtrą, energetinę super-valstybę besistojančią ant kojų, labai rimtai kalba apie finansinius instrumentus, rinką, karus dėl resursų, geopolitiką. Ir tai jie daro operuodami vakarykštėmis atgyvenomis, o tai reiškia – klaidingomis kategorijomis. Todėl, kad vykstančius šiuolaikiniame pasaulyje procesus labiau parodo ne ekonomika ir geopolitika, o progreso nustumta į filosofijos užkaborius metafizika. Didesnei šiandieninio pasaulio daliai teisingos yra visai kitos kategorijos, kurių ribose ir reikia mąstyti. Ir šios kategorijos, jei atvirai, labiau tiktų ne XXI, o I mūsų eros amžiui, klasikinių slaptųjų draugijų kūrimo laikams.

LAISVĖ, BROLYBĖ… LYGYBĖ?

Šiandien kvailai atrodo bandymas abejoti žmonių lygybe, tačiau iš tikro, pasirodo, ši problema nėra tokia ir paprasta. Lozungas, įvairiausiomis formomis pateikiamas antraštėse vienaip ar kitaip buvo naudojamas kaip priemonė pasaulio perdalinimui ir tradicinių bendruomenių griovimui, tiek revoliucionierių, tiek ir tų, kurie už jų stovėjo.

Bet ar patys revoliucinių procesų lėlininkai tikėjo, kad tai – aksioma?

Vulgarusis marksizmas aprašo istoriją kaip žmonijos nelygybės istoriją. Atseit, nuo tada, kai viena beždžionė paėmė į rankas lazdą, kad kita jai paklustų – nebeliko jokios lygybės. Pasikeitė visuomenės formos, tačiau liko skirstymas į klases ir žmogaus išnaudojimas kito žmogaus naudai. Nelygybė niekur nedingo ir iš šiuolaikinio kapitalizmo, kai oligarchas turi malūnsparnį, jachtą ir milijonus sąskaitose, o eiliniam darbininkui lieka „greiti makaronai“ lėkštėje bei skolos už kreditą.

Tačiau marksizmas pasirodė nepajėgus. Pavergtos klasės, vaizdžiai šnekant, ėmėsi lazdų ir išvijo išnaudotojus. Bet marksistams nepavyko sukurti visuomenės, kurioje visi būtų lygūs. Priešingai, nelygybė įgavo kitus, savotiškus atspalvius.

Iš to seka išvada, kad nelygybė veikia visiškai kitokiais principais.

Etologijos dėsnių, kurie šiaip naudojami gyvūnijos pasaulyje, perkėlimo į visuomenę šalininkai tvirtina, kad nelygybė visuomenėje turi biologinę prigimtį ir siejasi su hierarchija, būdinga žmogbeždžionių gentims.

Galbūt jie yra teisūs? Kažin. Juk tuomet visuomenei vadovautų tikri alfa patinai, tokie pakimę chuliganai su kriminalinėmis fizionomijomis, o ne saldūs susilaižę bankininkai ar pilvūzai politikai. Juk tikrovėje alfa patinai nusigeria patvoriuose arba žūva karuose, kuriuos sukelia skystablauzdžiai elito atstovai. Evoliucija šlubuoja. Ar tiesiog mūsų akyse vyksta atvirkštinė atranka?

Manoma, kad žmonių visuomenė yra labiau panašesnė į žiurkių, nei hominidų sociumą.

Straipsnyje „Pas mus kaip pas žiurkes“ autorius, Nansi (Prancūzija) biologinės elgsenos universiteto laboratorijos tyrinėtojas Didje Dezoras (Didier Desor) pasakoja apie savo tyrimų rezultatus. Jis išsiaiškino, kad žiurkės visose situacijose paskirsto tarpusavyje socialinius vaidmenis į išnaudotojus, išnaudojamuosius, „nepriklausomus“ ir „atpirkimo ožius“. Maisto paskirstymo procesas vyksta taip: dvi išnaudojamosios žiurkės nardė į vandenį maisto, o joms grįžus į narvą dvi išnaudotojos mušė jas tol, kol tos neatidavė maisto anoms. Ir tik tada, kai išnaudotojos pasisotindavo, išnaudojamosios turėjo teisę pabaigti likučius.

Žiurkės-išnaudotojos pačios niekada neplaukiojo, tačiau nuolat karšė kailį plaukikėms. Autonomas (nepriklausomas) buvo gana stiprus plaukikas, kad pats pasiimtų maistą, apgintų jį ir suvalgytų. Pagaliau, atpirkimo ožys, kurį mušė visi, bijojo plaukioti, nesugebėjo išgąsdinti išnaudotojų, todėl valgydavo trupinius, likusius po to, kai visos žiurkės jau pavalgydavo. Šią hierarchiją atkartodavo visos žiurkių bendruomenės.

Tada Didje Dezoras patalpino 6 išnaudotojus į vieną narvą. Žiurkės visą naktį kovėsi. Ryte buvo galima stebėti tuos pačius socialinius vaidmenis: autonomas, 2 išnaudotojai, 2 išnaudojamieji ir atpirkimo ožys.

Tokį pat rezultatą tyrėjas gavo, iš eilės patalpinęs į vieną narvą 6 išnaudojamąsias žiurkes, po to 6 autonomus ir 6 atpirkimo ožius. Taip paaiškėjo: koks bebūtų ankstesnis individų statusas, pabaigoje jie visada paskirsto tarpusavyje tuos pačius socialinius vaidmenis.

Bandymas buvo tęsiamas dideliame narve, kur patalpino 200 žiurkių. Žiurkės kovojo visą naktį. Ryte 3 žiurkes, kurioms nudyrė kailį kaip pamoką kitoms, rado nukryžiuotas ant grotų. Didje Dezoras daro išvadą: kuo didesnis žiurkių būrio gyventojų skaičius, tuo didesnio žiaurumo žiurkių elitas griebiasi prieš išnaudojamuosius ir atpirkimo ožius. Taip pat išryškėjo ir kai kurie skirtumai: dideliame narve žiurkės-išnaudotojos sukūrė savo pavaduotojų (valdininkų) hierarchiją, kad su jų pagalba galėtų valdyti kitas žiurkes ir netgi pačioms nesivarginti terorizuojant išnaudojamuosius bei atpirkimo ožius.

Nansi universiteto tyrinėtojai tęsė eksperimentą, tirdami bandomųjų žiurkių smegenis. Netikėtai jie atrado, kad didžiausią stresą patirdavo ne atpirkimo ožiai ar išnaudojamos žiurkės, o kaip tik priešingai – žiurkės-išnaudotojos. Mokslininkai nustatė, kad išnaudotojos labai bijo netekti savo privilegijuoto statuso žiurkių būryje ir labai nenorėjo, kad kada nors jas pačias priverstų dirbti ar nukryžiuotų ant grotų… (1)

Europiečiai, užaugę po Antrojo pasaulinio karo, riebiais ir sočiais socialdemokratijos metais, įpratę prie valstybės globos, deklaruojamų teisių ir laisvių, vargu ar sutiks su tuo, kad žmonių visuomenė ėmė panašėti į žiurkių bendriją. Bet negalime paneigti fakto, kad tarp mūsų yra individų, kurie atitinka socialinius vaidmenis panašius į aprašytus anksčiau. Ir verta dar kartą atkreipti dėmesį į mokslininkų išvadas: išnaudotojai bijo netekti savo privilegijuoto statuso, žiauriai elgiasi su išnaudojamaisiais, sukuria bei kontroliuoja pavaldinių aparatą ir už hierarchijos išsaugojimą kovos visada.

Todėl kaskart, kai iš TV ekrano transliuoja apie europietiškas, demokratiškas, žmogiškas vertybes, žmogaus teises ir t.t., visada reikia nusipurtyti makaronus nuo ausų ir priminti sau – tai vyriausiosios „žiurkės“ pasiuntė savo pavaduotojus, kad apdumtų mums akis, kad mes net nebandytumėme pagalvoti apie dabartinės hierarchijos neteisingumą ar gink dieve ją pakeisti, kol jie atiminėja mūsų resursus ir pinigus. Juk pas mums demokratija, rinka ir galimybių visuomenė, ar ne taip?


(1 išnaša: „Pas mus kaip pas žiurkes“. Ištrauka iš akademiko V. M. Žukovo „Didžiarusių pirmagimystė ir entropijos Dėsnis“)

1-os dalies pabaiga

vertė:  Darius Dimbelis

bus daugiau

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 6

  1. valentas says:

    Berods Jūsų portale buvau užtikęs videofilmukus apie žiurkių gyvenimą kaip mūsų visuomenės gyvenimo atspindį. Gal galėtumėte įdėti nuorodą, nes pats neužtinku…

    Vadinasi: „Žiurkių karalius“

    http://www.sarmatas.lt/11/visuomenes-griutis-arba-ziurkiu-karalius-1-dalis-video/
    moderatorius

  2. Kęstutis says:

    EU vienas žiurkių narvas, Rusija kitas, Islamo pasaulis trečias, JAV ir t.t…. Išvada viena – žmogui instinktai pirminiai, protas antrinis. Jei mes žmonės nepasikeisime, turėsime užleisti vietą Žemėje aukštesnio lygio – proto sutvėrimams. O karas dombase ar afganbimbase esmės nekeičią…

  3. Kestutis says:

    Kuo daugiau skaitau apie ziurkes, tuo man sie padarai vis labiau pradeda patikti…
    (p.s. cia ziurkes turiu omenyje, o ne zmones).

  4. Kestutis says:

    Dar vienas klausimas, idomu butu suzinoti, o kai i narva buvo suleisti 6 autonomai, ar ziurkiu pasiskirstymas i vaidmenis buvo tas pats?

  5. artas says:

    Tai juk aiškiai yra parašyta 🙂

    citata:
    „Tokį pat rezultatą tyrėjas gavo, iš eilės patalpinęs į vieną narvą 6 išnaudojamąsias žiurkes, po to 6 autonomus ir 6 atpirkimo ožius. Taip paaiškėjo: koks bebūtų ankstesnis individų statusas, pabaigoje jie visada paskirsto tarpusavyje tuos pačius socialinius vaidmenis.“

  6. Kestutis says:

    Dekui, kad patikslinai, paprasciausiai man sunku patiketi, kad autonomai tarp saves taip gali elgtis (nenorejau matyti siu eiluciu). Isvadas darau tokias: galima kovoti del laisves, lygybes, brolybes, bet zmogaus prigimtis vistiek viska sudelioja i savo vietas, taip, kad kova beprasme…..

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top