Zigmas Vaišvila. Manipuliavimas mumis

2019, rugsėjo 11, 6:21 | kategorija LPT | 15 komentarų | peržiūrų 603 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Atminimno lentos Jonui Noreikai - Generolui Vėtrai sudaužymas

Jonas Noreika. Tūlas tautietis ne ką ir girdėjęs buvo apie jį iki Stanislovo Tomo provokacijos. Bet dabar kone visi tapome žinovais. Tačiau apie mūsų žinias dėl šio tautiečio – kiek vėliau. Pabandykime suvokti, kas iš tikrųjų vyksta, kaip mumis manipuliuojama, kodėl mes supriešinami leidžiamės būti supriešinamais?

Visų pirma, susipažinkime su profesorės iš Vokietijos Aleida Assman straipsniu „Prisiminimai ir atmintis“, 2015-01-28 d. paskelbtu www.bernardinai.lt. Apie atmintį, kaip kultūrologijos sąvoką. Ačiū žmonai Reginai už straipsnio suradimą.

Pabandykime suvokti skirtumą tarp „įkūnytos“ (vidinės) ir „iškeldintos“ (išorinės) atminčių. Turėdami galimybę šį tą užrašyti, žmonės ir kultūros išplečia savo atminties ribas. Atsiradus išorinei tokių užrašų saugyklai, padidėja „įkūnytos“ žmonių atminties apimtis ir sumažėja jai tenkanti apkrova. Tačiau atsiranda ir didėja neatitiktis tarp „įkūnytos“ atminties ir informacijos, saugomos už jos ribų. Šiandien galima prisijungti prie milžiniškų duomenų saugyklų, tačiau jos negarantuoja, kad šios žinios išliks, nes ateityje jų dalis santykinai mažėja. Šiandien pasikliaujame savąja „google“ atmintimi, nes sparti žinių prieiga mums tapo svarbesnė už mūsų pačių žinias. Tačiau, ko gero, retas pasitikrinome savo žinias apie J. Noreiką.

Žinių perkėlimas į raštą nėra vienakryptis – grįžtamasis ryšys jį sieja su žmonių atmintimi ir pakartotiniu žinių įsisavinimu. Toks „įkūnytų“ kultūros žinių lobynas, anot A. Assman, yra išsilavinimas. Niekam neabejojant dėl individualios atminties egzistavimo, diskutuojama apie „kolektyvinę atmintį“. Nepretenduosiu, kaip patriotai, kalbėti apie tautos atmintį. A. Assman primena, kad pirmasis XX a. trečiajame dešimtmetyje apie kolektyvinę atmintį prabilęs Maurice`as Halbwachsas tyrinėjo socialinių grupių atmintį, o jo nuomone, individualios atminties išvis nėra, nes atmintis, kaip ir kalba, formuojasi vykstant komunikacijos procesams.

Gyvenantis vienas pats asmuo apskritai negali susikurti atminties. Šiais laikais kolektyvinės atminties sąvoka taikoma ir didelėms etninėms grupėmms, tautoms, valstybėms. Tačiau A. Assman atkreipia dėmesį, kad tokios grupės neturi kolektyvinės atminties, jos ją susikuria. Pacituosiu A. Assman pažodžiui: „Bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos padeda tokiems kolektyvams susikurti bendrą tapatybę (mes), kuri visiškai nesusijusi su kilme ar ištakomis, tai tėra dalyvavimas, apimantis mokymąsi, identifikaciją ir kitas priklausomybės formas.“

A. Assman primena esminę taisyklę renkantis praeities atskaitos taškus – Friedricho Nietzsche nuomonę: svarbiausia – susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. XX a. 10-ajame dešimtmetyje šis požiūris pasiekė valstybių samprotavimo apie savo istorinę kaltę, stengdamosi viešai ją pripažinti ir paversti savo įvaizdžio dalimi.

Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje, anot A. Assman, „savaime užsidaro suvokties vartai. Šis skausmas tarsi atplėšiamas nuo sąmonės ir uždaromas į kapsulę – kaip dalykas, kurį žmogus, formuojantis tapatybei, vengia pasakoti ar prisiminti. Tai, kas saugoma kapsulėje ar kriptoje, nepasimiršta, šie dalykai lieka užšaldyti kažkur už sąmonės ribų ir tik po kurio laiko pasireiškia tam tikrais simptomais. Terapijos tikslas – paversti traumą sąmoningu prisiminimu ir perteikti ją kartu su žmogaus tapatybe. Tokiu būdu nesiekiama traumos išgydyti, tiesiog stengiamais sumažinti jos žalingą poveikį.

Traumai būdingus ilgalaikius padarinius ypač junta seksualinio išnaudojimo arba kankinimų aukos, būtent todėl tokiems nusikaltimams buvo panaikintas seanties terminas. Uždelstas poveikis akivaizdus ir kolektyvinės istorinės traumos – Holokausto – atveju: tik 9-ajame deš. žmonės ryžosi pradėti pasakoti apie skausmingus ir žeminančius aukų išgyvenimus ir jau galėjo šių pasakojimų klausytis… Pastaruoju metu pasaulio sąmonėje šalia Holokausto atsirado ir kitų rūšių genocidas, kurio aukos reikalauja simbolinio pripažinimo ir materialinės kompensacijos.

Uždelstą istorinių traumų poveikį skatina ir tai, kad jos tam tikra prasme perduodamos iš kartos į kartą. Vėliau gimę asmenys, tapatindami save su šeimų likimu, tampa „kančių bendruomenės“ nariais. Atsižvelgiant į tai, iškyla nauja istorinė-politinė problema – politinės grupuotės savo tapatybę ima grįsti „rinktine trauma“ (Varnikas Volkanas) ir kartu su kitomis kančių bendruomenėmis patiria vad. aukų konkurenciją.“

Ir dar vienas labai svarbus A. Assman pastebėjimas apie prisiminimus kaipo įteisinimo šaltinį: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, tiesą sakant, primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri – kaip ir atskiro žmogaus gyvenimas – kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti. Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija.“

Dalykiškai diskutuoti jautria lietuvių ir žydų santykių problema nėra dėkingas užsiėmimas. Todėl esu dėkingas tiems, kurie kantriai perskaitė šią įžangą.

Pirmasis man A. Assman minčių patvirtinimas buvo suvokimas, kad tik Atgimimo metais mes pradėjome rašyti, skelbti ir diskutuoti apie mūsų kolektyvinę trumą – tremčių istoriją. Tą pačią, dėl kurios mes pasąmonėje kaltiname tik vieną Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų šalį – Tarybų Sąjungą. Vokietiją kaltinti vengiame. Vengiame atsiminti, kad pagal 1939-08-23 Vokietijos ir TSRS pasirašytą  nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus Lietuva buvo palikta Vokietijai.

Ir tik 1939-09-28, t.y. jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir TSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva buvo atiduota Tarybų Sąjungos įtakos sferai. Manau, psichologiškai šis požiūris susiformavo, visų pirma, dėl to, kad 1940 m. į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, t.y. nepriklausomybę mums atėmė, kaip tuomet buvo sakoma, bolševikai. Nors su tų pačių bolševikų vadovaujama Tarybų Rusija Lietuva 1920-07-12 pasirašė Taikos sutartį, kuria buvo sutarta, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“

1920-07-14 Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. 1920-08-06 Lietuvos ir Tarybų Rusijos atstovai pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki 1920-09-01 turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Tarybų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius, ką paskatino Raudonosios armijos pralaimėtas mūšis prie Vyslos, po kurio Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Tad ir Tarybų Rusijai beliko tik vykdyti 1920-08-06 susitarimą. Raudoji armija iš Vilniaus pasitraukė 1920-09-26, tačiau 1920-10-09 Vilnių užėmė jau Lenkijos kariuomenė.

Beje, Lenkijos kolektyvinė mąstysena, matyt, kita. Ten žmonių pasąmonėje okupantas – visų pirma, nacistinė Vokietija, kuri 1939-09-01 užpuolė šią šalį. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų susitarimu dėka Lenkijai atiteko didelė dalis rytinės Vokietijos. Materialinė kompensacija už kolektyvinę traumą, kalbant A. Assman terminologija.

Kalbėdami apie mūsų istorinę skriaudą po Antrojo pasaulinio karo, net lietuviškame Wikipedia puslapyje kažkodėl rašome apie naują Vokietijos – Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę, pavedimą Tarybų Sąjungai administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi, bet tylime dėl to, kad pokario nugalėtojai pasidalino Europą, įskaitant ir mus. Minime Potsdamo konferenciją kartu su Jaltos (1945 m.) ir Teherano (1943 m.) konferencijomis, kad jos buvo vieni iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo metų ir XX a. įvykių, iš esmės lėmusių ir dabartinį Europos žemėlapį. Bet nerašome, kad karą laimėję sąjungininkai mus atidavė Tarybų Sąjungai, kad Tarybinė armija, įėjusi į Austriją, iš jos pasitraukė. Nes sąjungininkai buvo sutarę, kad Austrija nepatenka į TSRS įtaką.

Ar neatitinkame mes A. Assman nurodytų gairių, kai kalbame apie sąvoką „mes“? Lyg ir reikalaujame materialinio atlyginimo, tačiau tik iš Tarybų Sąjungos. Priėmėme dėl to įstatymą ir sustojome. Viena partija kaskart prieš Seimo rinkimus jį prisimena, o po rinkimų vėl pamiršta.

„Drąsiausią“ žingsnį (ir kvailiausią, mano nuomone) Lietuva žengė, Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės lūpomis Rusijos Federaciją pavadinusi teroristine valstybe. Ir tai padarė mūsų šalies vadovė, kuri iki šiol tebėra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Iš kitos pusės, Rusija „pamiršo“, kad 2009 m. atvirai ją mums siūlė – išrinkite ją, ir viskas santykiuose su Rusija bus gerai. O „mes“ kolektyviai apsimetame, kad to nematome. „Mes“ kolektyvo „pirmasis faktinis vadovas“ Vytautas Landsbergis, mums ją pasiūlęs ir toliau mus valdo ne tik selektyviu istorinių faktų ar net „faktų“ rinkiniu, bet ir provokacijomis – tiek atvirai jo vykdomomis, tiek dar šiek tiek maskuojamomis. Tačiau „mes“ to nematome.

Pereikime prie dviejų, istorijos įvykių vienas kitam skirtų, nelaimėlių aptarimo – kolektyvo „mes“, įnirtingai ginančio J. Noreiką, ir grupės, kuri šią J. Noreikos temą „mums“ pamėtėjo. Ir atkreipkime dėmesį bent į tuos režisierius ar samdinius, kuriuos matome lietuviškame diskurse.

Suvokus tai, ką mums norėjo pasakyti A. Assman, matome, kad šiuolaikinėje įaudrintoje visuomenėje pakanka netikėtai paskelbti kontraversišką ir didžiajai daliai visuomenės „netikėtą“ žinią ar drastišką įvykį, ir atmosfera kaista akyse. Tai ne pirmas atvejis V. Landsbergio dirigavime „mums“. Tuo labiau, kad paliesta skaudi lietuvių tautai žydų holokausto tema. Tuomet nesunku suburti skirtingų grupių bendras tapatybes – MES ir JIE. Vieni – lietuvių patriotai, kiti – holokausko aukos. Arba atvirkščiai, jei žiūrės vieni į kitus iš kitos pusės. Ir šioms grupėms jokių kitų nuomonių negali būti, tik „MŪSŲ“ nuomonė! Tokiai kolektyvinei tapatybei susikurti padeda bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos. Ir svarbiausia suvokti, kad šioms dviem grupėms, jų vidinei motyvacijai viena kitai jos būtinos – priešo įvaizdis, anot F. Nietzsche, ir herojai – MES!

Stanoslovo Tomo, kuris išsidavė esąs vienos tų grupių narys, manau, iš nepatyrimo pasakęs, kad jį skriaudžia dėl to, kad jis žydas, provokacija atitinka F. Nietzsche nustatytus principus taip vadinamai „monumentaliosios istoriografijos“ sričiai: svarbiausia – susikurti herojišką grupės įvaizdį (iš abiejų grupių pusės) ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais (taip pat iš abiejų grupių pusės). Vieni – tikrieji ir dideli Lietuvos patriotai.

Tikriausiai jie tokie, nes nepritarus jiems bet kuriuo klausimu, tapsi tautos priešu ar Kremliaus kolaborantu. Kiti – žydų holokausto liudytojai, pradėję pasakoti apie skausmingus nusikaltimus žmogiškumui. Tačiau taip pat nenorintys matyti šių istorinių įvykių platesniame kontekste ir visapusiškai. Mat aukos reikalauja bent simbolinio faktų pripažinimo ir materialinės kompensacijos.

Antroji grupė, nelaimingoji žydų grupė Lietuvoje ar net valstybės (tikėtina, greitai pamatysime ir valstybių lygio žaidėjų įsijungimą į šią dvikovą), reikalauja pripažinti kitos grupės, ar net tautos ir valstybės kaltę. Pirmoji grupė, nelaimingoji lietuvių tauta, ar net Lietuvos valstybė, atstovaujama iniciatyvių ir aktyvių, bet mažai galvojančių „mes“, verčiama išgyventi taip pat didelę traumą – vadintis ar nesivadinti žydšaudžių tauta.

„Mus“ verčia tai padaryti, o ir istorinė terpė tam palanki – pirmosios masinės žydų žudynės prasidėjo Lietuvoje 1941-06-24 d. Gargžduose (slaptas įsakymas dėl masinio žydų šaudymo buvo duotas Berlyne tik 1942 m. sausyje). Gargžduose žydus šaudė tik Vokietijos kariai. Tačiau, deja, į šią veiklą netruko įsitraukti ar būti įtrauktais ir lietuviai. Grupė „mes“, kaip ir J. Noreikos amžininkai, eina paprasčiausiu, tačiau ir pažeidžiamiausiu keliu – dėl visko kalti bolševikai ir žydai (tuomet), o dabartiniai „mes“ sako, kad dėl visko kalti komunistai ir žydai (tiesa, paskutinis žodis šiandien viešai tariamas ne taip drąsiai, kaip tai darė J. Noreikos bendraamžininkai). Na „kaltas“ dar ir sovietmetis, Kremlius. Ir taip atmosfera tik kaista, o abi grupės „mes“ viena kitai vis pameta papildomus argumentus šiam kaitinimui.

Kokia bus šio atmosferos kaitinimo iškrova? Atspėti įmanoma. Pakanka išvardinti įvykių seką ir pabandyti suvokti jų priežastinius ryšius. Nepamirškime ir to, kad šios atmosferos kūrimui lygiagrečiai vyko ir vyksta apšildomosios ir palaikomosios diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų, Petro Cvirkos paminklo Vilniuje nuėmimo, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio, Sauliaus Sondeckio ir kitų moralinio sudorojimo, ką vykdo neretai abejotini žinovai. Kažkodėl nevyksta diskusijos, pvz. dėl Antano Venclovos, Justo Paleckio, Dalios Grybauskaitės…

Įvykiai dėl Jono Noreikos pasiekė jau pavojingą gatvės scenarijų lygmenį. Spekuliatyvi ir emocinga diskusija šia istorine tema patvirtino, kad didžioji visuomenės dalis pasikliauja savąja „google“ atmintimi. Sparti žinių prieiga mums tapo svarbesnė už mūsų pačių žinias. Tad „pasigooglinkime“.

Atminimo lenta J. Noreikai ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta 1997 m., kada Lietuvos Seime konstitucinę daugumą sudarė V. Landsbergio 1993-05-01 sukurtos Tėvynės sąjungos – konservatorių partijos koalicija su Krikščionių demokratų partija (tuomet jos dar nebuvo sujungtos). Šią lentą užsakiusi ir pakabinusi patriotine vadinama organizacija šiuo žygdarbiu šiandien girtis neskuba, jos niekas neatskleidžia, tik sakoma, kad tai buvo suderinta su Lietuvos mokslų akademija. Vilniaus miesto savivaldybė tam skyrė 7000 Lt. Lenta atgręžta į Vilniaus sporto rūmus, laiptai į kuriuos padaryti iš buvusių žydų kapinių antkapių.

J. Noreika (po mirties) Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu apdovanotas tais pačiais 1997 m. Tuo metu Lietuvos Seimo Pirmininku buvo V. Landsbergis. 1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (vieša paslaptis, kad esantis V. Landsbergio įtakoje) pradėjo leisti žurnalą „Genocidas ir rezistencija“, skelbiamą ir LGGRTC interneto svetainėje www.genocid.lt. LGGRTC paskelbta medžiaga šokiruotų patriotiškuosius „mes“. Kodėl? Todėl, kad V. Landsbergis ir, manau, beveik visos Lietuvos valdžios nuo 1990 m. vykdė pasaulinės žydų bendruomenės ir pagrįstus, ir, manau, nepagrįstus reikalavimus. Neretai ir konjunktūriškai. 2019-08-12 paskelbiau šios medžiagos pavyzdžius savo straipsnyje „Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį.“ Šį straipsnį abi grupės „mes“ ir „jie“ sutiko tyla.

2015 m. grupė asmenų (filosofas Leonidas Donskis, poetas Antanas A. Jonynas, Tomas Venclova, kiti) kreipėsi į Vilniaus miesto merą ir Vrublevskių biblioteką dėl J. Vėtros lentos nukabinimo, o LGGRTC paskelbė istorinę išvadą dėl J. Noreikos.

2018-07-19 www.delfi.lt paskelbė straipsnį apie tai, kad JAV gyvenanti J. Noreikos anūkė Silvia Foti leidinyje „Salon“ paskelbė straipsnį „Mano senelis nebuvo prieš nacius kovojęs herojus – jis buvo brutalus kolaborantas“, kuriame pasakojama apie tyrimą, patvirtinusį, kad J. Noreika buvo ne tik nacių kolaborantas, bet ir žydšaudys, o Lietuva tai slepia.

2019-03-27 Vilniaus apygardos administracinis teismas, „iš esmės procesiniais pagrindais“, atmetė Lietuvos piliečio iš JAV Granto A. Gochino skundą prieš LGGRTC dėl įpareigojimo pakeisti šią istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigiant, kad J. Noreika koloboravo su naciais ir dalyvavo holokauste.

2019-04-06 paskelbtas St. Tomo 2019-04-01 videopokalbis su prof. Dovid Katz apie holokaustą Lietuvoje.

2019-04-08 St. Tomas, pritraukęs Lietuvos dėmesį dalyvavimu Europos parlamento rinkimuose, suskaldė šią J. Noreikos atminimo lentą. 2019-05-08 d. St. Tomas nuteistas 50 parų areštu ir bauda už viešosios tvarkos pažeidimą ir viešosios pagarbos vietos išniekinimą, tačiau jam buvo leista išvykti iš Lietuvos. Austrijoje St. Tomas pasiprašė politinio prieglobsčio.

Vilniaus miesto savivaldybė suklijuotą lentą netruko atstatyti ir vėl pakabinti. Visuomenei iki šiol nepaaiškinta, ar ši lenta buvo teisėtai pakabinta, kas ta patriotinė organizacija, užsakiusi ją? Įdomu ir tai, kad šie patriotai neprisipažįsta atlikę šį žygdarbį.

2019-07-29 Vilniaus mero R. Šimašiaus nurodymu ši lenta nukabinta, o www.delfi.lt paskelbė V. Landsbergio straipsnį „Žmogus, kuris atidavė galvą už Lietuvą, nėra Lietuvos priešas“.

Kas galėtų paneigti, kad R. Šimašiaus ir V. Landsbergio veiksmai nesuderinti?

Lietuvos žydų bendruomenė iškart paskelbė (www.lzb.lt) prof. Pinchos Fridberg atsaką V. Landsbergiui: “Vytautas Landsbergis: Labai svarstytina, ar jis [J.Noreika] taip labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“, kuriame ne tik atkreipė dėmesį į atvirai kurstytojiškus V. Landsbergio paskelbtus žodžius („Įdomu tai, kad Lietuvos lenkai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos rusų. Čia yra problema – mes juos laikome lenkais, o jie galbūt yra lenkiškai kalbantys rusai“), bet ir pateikė medžiagą, kurią mes, lietuviai, turėjome ne nutylėti, bet jau būti aptarę. Visų pirma, 1941-06-30 )?) LGGRTC išleistą (sudarytojas Arvydas Anušauskas) medžiagą, pvz. Lietuvos laikinosios vyriausybės rytinio posėdžio protokolą Nr. 6, kuriuo be kita ko vieningai nutarta:

„2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu.“ Komunalinio Ūkio ministras, balsavęs už šį nutarimą – V. Landsbergio tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis.

2019-08-02 Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų partijos Prezidiumas pasmerkė R. Šimašių, o šios partijos Garbės pirmininkas V. Landsbergis FB-e paskelbė savo eilėraštį (?) „LABIAUSIAI“, kuriame pirmąją grupę „mes“ moko: „Labiausiai nenorėčiau, kad mano tautiečiai nusiteiktų prieš žydus po ir dėl Šimašiaus užtemimo. … Ir visiems broliams lietuviams…: niekada nepamirškite, kad Dievo Motina kuriai meldžiamės kurios užtarimo prašome buvo šventa žydelka.“

2019-08-07 V. Landsbergiui paskelbus eilėraštį sekė aštri Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky kritika: „Žodis „žydelka“ tikrai žeidžia“. Tą pačią dieną (!) V. Landsbergis atsikerta F. Kukliansky ir pamoko lietuvius: „… į žodį „žydelka“ sureagavusi bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky „nesusigaudo, ką daro“. „Mano tikslas buvo perspėti lietuviškus kvailius, jei juos išprovokuoja dabar pasisakymams prieš žydus, kad jie neužmirštų paprasto dalyko: pati Dievo motina buvo žydė. Ir viskas. Bet kai žmonės nemoka perskaityti dviejų žodžių, o perskaito tik vieną, stebina neraštingumas“. V. Landsbergis savo bendrus iš pirmosios grupės „mes“ vadina kvailiais, o šie daro tai, ko siekia V. Landsbergis!

2019-08-08 TV3 pranešė, kad V. Landsbergis po šio eilėraščio (?) paskelbimo sulaukė labai baisaus laiško, kuriame jam grasinama mirtimi. Kol kas pasikėsinimas į V. Landsbergį neįvyko.

Dar prieš tai 2019-08-06 LŽB paskelbė pareiškimą. „Pastaruoju metu Lietuvos žydų bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei bendruomenė, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų, jų šeimų saugumo“, – rašoma pranešime. Bendruomenė piktinosi, kad „viena politinė partija“ nuolat reiškia norą pripažinti Lietuvos žydus žudžiusius asmenis šalies didvyriais, taip pat reikalavimą tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis ir kitais būdais.

„Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai, net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“, dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs? Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone“, – teigiama pranešime (www.lzb.lt/2019/08/06/pranesimas-del-lzb-pastato-ir-sinagogos-uzdarymo-neribotam-laikui/).

V. Landsbergio eilėraštį (?) viešai pasmerkė net jo ilgametis bendražygis Emanuelis Zingeris.

Tą pačią 2019-08-07 dieną Vilniuje prie Karaliaus Mindaugo paminklo vyko J. Noreikos ir K. Škirpos gynimo nuo R. Šimašiaus mitingas. Jame kalbėjo nuolatiniai V. Landsbergio ar jo liaupsinimo renginių kalbėtojai: Kasparas Genzbigelis (po J. Ramanausko-Vanago dukros Auksutės Skokauskienės jam patikėta vadovauti Sausio 13-osios brolijai), V. Landsbergio Lietuvai pasiūlytos Prezidentės D. Grybauskaitės 2018-08-23 „atrasto“ galimai paskutinio Lietuvos partizano Juozo Jakavonio (Tigro) dukra, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos Garbės pirmininkas Jonas Burokas, mitinge apgailestavęs, kad ministru nebebus tremtinių vaikas Rokas Masiulis (buvęs „Klaipėdos naftos“, įgyvendinusios „Independence“ dujų aferą, vadovas). Ir Arvydas Juozaitis.

V. Landsbergis pats nekalbėjo, tik mitingo eigą „prižiūrėjo“, būdamas minioje.

2019-08-08, t.y. iškart po mitingo, LŽB paskelbė, kad „neribotam“ laikui uždaryta Vilniaus sinagoga ir Žydų bendruomenės namai vėl saugūs – jie atidaryti, sinagogoje jau skaityta Tora.

2019-08-08 St. Tomas kreipėsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kad iš K. Škirpos ir J. Noreikos būtų atimti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai ir kariniai laipsniai.

Vasarai pasibaigus į veiksmą bandoma įtraukti Prezidentą Gitaną Nausėdą – pirmoji grupė „mes“ (patriotai) 2019-09-05 pakvietė į mitingą Daukanto aikštėje Vilniuje. 2019-08-31 Vytautas Radžvilas rašė: „Sveiki, šį ketvirtadienį vyks kaip niekad svarbi pilietinė akcija. Kviečiame į mitingą „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ Mitingas ir kiti ryžtingi veiksmai yra vienintelis būdas sustabdyti Kremliaus vykdomą iš tiesų didmeistrišką, todėl labai pavojingą hibridinio karo operaciją.“

V. Radžvilas ir V. Sinica, kiti „mes“ pakvietė ginti Birželio 23-iosios sukilimo idėją. Kažkada stebėjausi tuo, kad V. Radžvilas tapo pirmuoju Lietuvos liberalų partijos vadu, dabar stebiuosi jo diametraliai priešingu posūkiu. Nežinau, kuris tikrasis Vytautas Sinica – V. Radžvilo mokinys ir patriotas „mes“ ar ilgametis buvęs Tėvynės sąjungos–krikščionių demokratų partijos Seimo narės Agnės Bilotaitės padėjėjas ir jos kalbų rašytojas?

2019-08-12 keletas interneto svetainių paskelbė Zigmo Vaišvilos straipsnį „Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį.“

2019-09-02 www.respublika.lt paskelbė, kad reklaminius plakatus kabinanti įmonė „JCDecaux“ atsisakė iškelti rinkiminį plakatą su Jono Noreikos (slapyvardis – Generolas Vėtra) atvaizdu. Šioje vietoje jau viešai klausiu, kas apmoka šiuos mitingus, lentas ir labai brangią (ypač rinkiminės kampanijos metu) „JCDecaux“ reklamą? Vargu, ar pati patriotiškoji grupė „mes“.

2019-09-05 mitingas įvyko Prezidentui G. Nausėdai būnant Briuselyje. Naują atminimo lentą J. Noreikai užsakiusiesiems atnešus ją iki Vrublevskių bibliotekos, drąsa ją kabinti išgaravo. Labai norėjau matyti didvyrius, ne tik užsakiusius šią lentą, bet ir kabinančius ją. Tačiau jie neišdrįso tai padaryti, ir beliko tai padaryti naujos lentos autoriams. Mano veikimo principas kitas – jei aš priimu sprendimą, tai už jį ir atsakau, neužmetu atsakomybės kitiems.

Beje, Vytautai Radžvilai ir Vytautai Sinica, ar žinote, kas buvo broliai Vrublevskiai, visų pirma, teisininkas ir advokatas Tadas Vrublevskis (Tadeusz Wróblewski), pelnęs visų tautybių Vilniaus krašto žmonių pagarbą, nes gynė juos, kaip advokatas, teismuose visus vienodai? Ar žinote, kad Vrublevskių biblioteka ir jos pastatas Lietuvos ir Vilniaus visuomenei paliktas jų testamentu su sąlyga, kad šis pastatas bus naudojamas bibliotekai, kurią kaupti pradėjo dar jų tėvai? Ar žinote, kad prieš 10 metų būtent šis testamentas išgelbėjo šią biblioteką ir jos pastatą nuo Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės „Saulėlydžio“ komisijos?

Ar manote, kad šis neteisėtas jūsų aktas, kurį įvykdyti pakišote kitus, patys bijodami tai padaryti, papuoš Vrublevskių biblioteką ir T. Vrublevskio Vilniaus gyventojams puoselėtą teisingumą ir šių kilnių žmonių atminimą?

Ar broliai Vrublevskiai mažiau nusipelnė Lietuvai nei Jonas Noreika?

Ar ši teisinė patyčia iš T. Vrublevskio, Vrublevskių šeimos verta šio jūsų „žygdarbio“?

Tęskime įvykių seką, gal taps dar aiškiau, kad mumis manipuliuojama pagal, pagrįstai manau, iš anksto paruoštą planą, kurio dalyviai nebūtinai žino šio plano visumą ir tikslus ir kuriuo jau pereita į tarptautinį lygį.

Iškart po antrojo mitingo 2019-09-06 Kauno valstybinės filharmonijos salėje džiazo pianistės iš Japonijos Keiko Borjeson koncertu pagerbtas žydų gelbėtojos, Pasaulio tautų teisuolės, gydytojos Onos Jablonskytės Landsbergienės atminimas koncerte, skirtame jos 125-osioms gimimo metinėms. Renginio metu prof. Vytautas Landsbergis buvo paprašytas pasidalinti prisiminimais apie mamą, klaustas, kaip ji ryžosi slėpti savo namuose žydus.

2019-09-09 LŽB paskelbė, kad Čikagoje, šiuo metu lankosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos Respublikos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir prof. Tomas Venclova, kurie 2019-09-10 dalyvaus diskusijoje UIC universitete “Narratives of Pluralism in Lithuania’s Past and Present” (daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/368273490525689/ ). Panašus renginys, dalyvaujant šiems svečiams, 2019-09-10 vyko ir Lietuvos konsulate Čikagoje.

www.lzb.lt informuoja ir apie kitus būsimus įvykius iki pat š.m. rugsėjo 23 d. Tiesa, 2019-08-12 dieną pasiūlyto Z. Vaišvilos straipsnio „Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį“ ši interneto svetainė nepaskelbė.

♦◊♦

Kodėl šių suorganizuotų „diskusijų“ objektų tyrimo, kurio iš esmės niekas dalykiškai nevykdo (tik Prezidentas G. Nausėda tai pasiūlė daryti), objektu pasirinktas Jonas Noreika? Pagrįstai manau, kad todėl, jog Jonas Noreika yra lengvai pažeidžiamas herojus.

Dėl ir taip ilgo straipsnio nevardinsiu visų J. Noreikos biografijos faktų, tik atkreipsiu į, mano nuomone, kai kuriuos akivaizdžiai pažeidžiamus šio herojaus biografijos puslapius Abi supriešintos grupės „mes“ „nemato“ ar nenori selektyviai matyti tai vienų šių faktų, tai kitų. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovo ir steigėjo Kazio Škirpos, kurio asmens, šios provokacijos organizatoriams prireikė, manau, būtent dėl J. Noreikos pažeidžiamumo, taip pat nebėra vietos dalykiškai aptarti. Tačiau patriotiškųjų „mes“ norėčiau paprašyti išsiaiškinti ir paskelbti visus 50 vyrų (ne tik K. Škirpą), kurie 1919-01-01 Gedimino bokšte Vilniuje iškėlė mūsų Trispalvę.

Visų pirma, pritarsiu V. Radžvilo nuomonei dėl Birželio 23-iosios sukilimo svarbos. Tai buvo unikalus istorijos reiškinys, kurį tik vienpusiškai vertina antroji grupė „mes“, šiuose įvykiuose matanti tik žydų holokaustą (beje, būtina sutikti ne tik su F. Kukliansky, bet ir istorikų nuomone, kad holokaustas – tai ne tik žudymas, bet ir žmonių įkalinimas bei jų turto atėmimas be teismo).

Berlyne K. Škirpos bute įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (1940-1941) paruošė ir įvykdė 1941-06-23 sukilimą prieš tarybų valdžią (bolševikus, kaip buvo skelbiama), kuriame dalyvavo, įvairiais duomenimis, net 16000 – 30000 ginkluotų sukilėlių, kurie stengėsi užimti Lietuvoje valdžios įstaigas iki jas užimant Vokietijos kariuomenei. LAF sukūrė ne tik stipriausią pogrindžio organizaciją Lietuvoje, bet ir 1941-06-23 pasiskelbusią Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV), nutarusią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ši vyriausybė veikė iki 1941-08-05 dienos.

Lietuvos įgaliotasis ministras ir pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa buvo LAF vadovas, J. Noreika – šios organizacijos Telšių apskrities vadovas, 1941-08-03 paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Nors Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona nesutiko su LAF nuomone, taip pat ir žydų klausimu, tačiau jis neapsisprendė skirti ar sudaryti Lietuvos Vyriausybę tremtyje. Todėl kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš TSRS okupacijos LAF, partneriu pasirinkęs Vokietiją, suprantama, buvo priklausomas nuo Reicho vadovybės nuomonės.

LAF ir LLV sugebėjo sukurti Lietuvių savivaldą, su kurios buvimo faktu buvo priversta skaitytis ir okupacinė nacių valdžia, taip pat ir po LLV paleidimo bei LAF uždraudimo. Okupacija iš esmės niekuo nesiskiria, skiriasi tik jos režimai. Ta pati valstybė okupantė, jeigu ji nesilaiko tarptautinių teisės normų, viename okupuotame krašte gali įvesti vienokį, o kitame – kiek kitokį okupacinį režimą. Neturime teisės supaprastinti okupuotame krašte vykusių procesų suvokimo. Antrajame pasauliniame kare ir naciai, ir tarybų valdžia dangstėsi ideologinėmis doktrinomis. Šitai sietina su okupuoto krašto gyventojų pasipriešinimo pobūdžio bei formų nagrinėjimu.

Tačiau jautriausias šios diskusijos klausimas, apie kurį patogiausia būtų išvis nekalbėti – masinis žydų naikinimas Lietuvoje nacių okupacijos metais. Istorikų skaičiavimais, nacių okupacijos metais žuvo ir nužudyta apie 240 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 195 tūkst. jų – žydai. To nematyti neturime teisės.

Šiuo aspektu keletas pastebėjimų diskusijai dėl Jono Noreikos:

1933 m. J. Noreika išleido kuklių 32 psl. knygelę „Pakelk galvą lietuvi“ http://www.ekspertai.eu/static/uploads/2014/01/noreikapakelkgalvalietuvi.pdf, kurioje jau tuomet jis aiškino lietuviams, kaip elgtis su žydais.

Vokiečių pritarimu LLV įkūrė LAF sumanytą Tautinio darbo apsaugos batalioną (TDAB), tikėtasi, būsimą Lietuvos kariuomenę. 1941-07-04 batalione jau buvo 724 kariai. Tą dieną Kauno VII forte vokiečių įsakymu Broniaus Kirkilo vadovaujama 1-oji kuopa sušaudė 463 žydus. Liepos 6 d. prisijungė Juozo Barzdos vadovaujama 3-oji kuopa, kartu sušaudė 2514 žydus. Po šių šaudymų atsistatydino apie 200 šio bataliono karių.

LAF įgaliotinis Telšių apskrityje J. Noreika „nepastebėjo“ ir nesustabdė jo pavaduotojo Broniaus Juodikio 1941 m. liepos mėn. 15-17 d. vykdyto visų Telšių žydų vyrų išžudymo.

Voldemarininkams Kaune surengus SS inicijuotą ir remtą pučą prieš LLV, 1941-07-31 J. Noreika vadovavo Žemaičių žemės LAF delegacijai, kuri Kaune pasiūlė: „Žemaičių atstovai vienbalsiai pareiškia, kad jie visiškai pritaria, kad Lietuvos Aktyvistų Frontas ir „Geležinis Vilkas“ kurtų Lietuvių Nacionalistų Partiją, kuri turės būti Lietuvoje vienintelė politinė organizacija. Į ją turi įeiti tikri lietuviai nacionalistai. Lietuvių Nacionalistų Partijos laikinuoju vadu (kol grįš prof. A. Voldemaras) pripažinti p. Joną Karutį ir jam pavesti sudaryti LNP štabą (Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis 1941–1944 m. ps. 91-93).

Po 1941 m. liepos 23-24 d. voldemarininkų suorganizuoto ir SS remto kad ir iki galo nepavykusio pučo nuversti LLV pronacistiniai lietuviai po šių įvykių Lietuvos saugumas, Lietuvos policija, TDAB atsidūrė voldemarininkų rankose – LLV buvo priversta šių jėgos struktūrų vadais paskirti voldemarininkus.

1941-08-03 LLV paskyrė J. Noreiką Šiaulių apskrities viršininku.

1941-08-05 vokiečiai nurodė Lietuvos laikinajai vyriausybei išsiskirstyti.

J. Noreikos anūkės S. Foti straipsnyje nurodytas Aldonos Budrytės-Bužienės, kurios motina buvo S. Foti senelės sesuo, liudijimas, kad jos senelis J. Noreika persikėlė į „staiga atsilaisvinusį namą Šiaulių centre“, kad namas „staiga atsilaisvino“ nelikus žydams.

LGGRTC direktorės Birutės Burauskaitės aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Jonas Noreika nacių okupacijos metais glaudžiai kolaboravo su okupantais“, tačiau nurodoma, kad J. Noreika nešaudė žydų.

S. Foti straipsnyje nurodytas galimas J. Noreikos dalyvavimas šaudant Plungės žydus.

1943-02-23 Gestapas areštavo J. Noreiką ir uždarė į Štuthofo koncentracijos lagerį dėl nevykdyto nurodymo formuoti SS dalinius. Lietuva – vienintelė nacių okupuota šalis, kurioje nebuvo suformuoti SS daliniai iš vietinių gyventojų.

Po demobilizacijos iš Tarybinės armijos rezervinės kariuomenės J. Noreika 1945 m. lapkričio pabaigoje atvyko į Vilnių, 1945-12-10 įsidarbino juriskonsultu Lietuvos TSR Mokslų akademijoje.

1946 m. sausyje J. Noreika drauge su Stasiu Gorodeckiu, Ona Lukauskaite-Poškiene ir Zigmu Šerkšnu-Laukaičiu įkūrė Lietuvių Tautinę Tarybą ir jos vardu nusprendė vadovauti ginkluotai kovai prieš tarybinius okupantus, o J. Noreiką paskirti Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiosios Vadovybės vadu, kuris ir pasirinko slapyvardį Generolas Vėtra.

1946-03-16 dėl konspiracijos problemų jie jau buvo suimti (Z. Šerkšnas-Laukaitis – mėnesiu anksčiau). Per kelis mėnesius spėta išleisti direktyvas ir J. Noreikos įsakymus, sukontaktuoti tik su nedaugeliu asmenų, kuriems J. Noreika nusprendė vadovauti, nutarta sukurti jaunimo mirtininkų grupę, užgrobti lėktuvą ir nuskristi į Švediją atsivežti skelbimų.

Apie pasiskelbusį vyriausiąjį karo vadą J. Noreiką turėtų žinoti ir kariaujantieji.

Kovos prasmę Lietuvių Tautinė Taryba matė tuo atveju, jei prasidės Vakarų karas su Tarybų Sąjunga. Patriotus iš „mes“ kviečiu susipažinti ir su kitais šios tarybos nutarimais.

J. Noreika buvo nuteistas myriop, tačiau bausmės įvykdymo vieta (ir faktas?) nenustatyti, palaikai nerasti. J. Noreikos kapas – ne tik Tuskulėnų memoriale, bet ir Antakalnio kapinėse Vilniuje. Bent aš neiki tol nežinojau įvykio, kad žmogus būtų palaidotas dvejose vietose.

Šie mano pastebėjimai gali suteikti argumentus ir vienai, ir kitai grupei, jei jos nuspręstų diskutuoti. Tačiau diskusija turi būti grindžiama argumentais ir be abipusių kaltinimų be įrodymų. Privalome suvokti karo ir nacių okupacijos esmę, suvokti, kad Lietuvos valstybė ir mūsų tauta gali turėti ateitį tik būdama laisva ir sąžiningai vertindama savo istoriją ir klaidas. Negali atsirasti palankios terpės kolektyvinės tautų kaltės ieškojimams, negali būti neatsakingų asmenų už žudymus, negali būti melo ir nutylėjimų.

Privalome gerbti įstatymus ir taikų visų Lietuvos gyventojų sambūvį. Todėl žiniasklaida neturėtų spausdinti kurstytojiškų pasisakymų bei parašymų, į kurstytojiškus straipsnius privalo reaguoti ir prokuratūra. Štai kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenės viešai atsiribojo nuo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky pareiškimų. Tačiau Nida Vasiliauskaitė Vytauto Landsbergio atvirai kurstytojiško eilėraščio apie „žydelką“ pateisinimui (!) parašė neįtikėtiną traktatą, kurį 2019-08-13 paskelbė www.delfi.lt.

Privalome suvokti ir tai, kad 1941 m. žmonės nežinojo savo ateities, tik tikėjo ja. Per karo pradžios triukšmą ir suirutę tikėtasi išsivaduoti nuo vieno okupanto, bet ne naujos okupacijos. Ir Lietuvos žydai kai kurie džiugiai pasitiko nacistinės Vokietijos kariuomenę 1941 m. birželyje. Ir žydų getuose buvo vokiečių įdiegta getų žydų savivalda – tarybos, policija, teismai.

Besiginčijančios pusės turėtų nustoti svaidytis kaltinimais ir dirbtinai iškelti vienus faktus, bet nutylėti kitus. Ir nenukreipti dėmesio tik į Kremlių. O jei jau nukreipiame dėmesį į Kremlių, tai, visų pirma, turime vertinti Vytautą Landsbergį – šios tęstinės provokacijos aktyvų dalyvį – ir paprašyti jo viešo paaiškinimo dėl tokio jo elgesio, dėl jo mums pasiūlytos D. Grybauskaitės.

Patriotiškieji „mes“ taip pat turėtų viešai paaiškinti, kodėl jie Kremliaus užmačių nemato buvusios Lietuvos Prezidentės ir Rusijos Federacijos valstybės paslapties tuo pat metu veiksmuose. Kodėl tie, kurie teisingai smerkia 1944 m. Kaniūkų žudynes, neprotestavo Daukanto aikštėje, kad buvusią Kauno žydų geto kalinę Fainą Jocheles-Brancovskają (drauge su jos vyru Michoeliu Brancovskiu 1944 m. liepą po Kaniūkų žudynių apdovanotą „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliu) 2017 m. vasario 16-ąją Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė apdovanojo Lietuvos Respublikos Riterio Kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“.

Kodėl tie, kurie pagrįstai didžiuojasi ir beatodairiškai gina visus pokario Lietuvos partizanus, nesipiktina ir neklausia, kodėl Lietuva pripažino Dalios Grybauskaitės daktaro disertaciją, apgintą TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje Maskvoje, kurioje visi pokario partizanai suskaičiuoti ir vadinami banditais?

Patriotiškieji „mes“ turėtų susipažinti, pvz. su LGGRTC žurnale „Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33) (http://genocid.lt/centras/lt/1838/a/) paskelbtu L. Mikelevičiaus straipsniu „Partizanų baudžiamoji praktika Varėnos krašte (1944–1952 m.).“, kuriame pateikti dokumentai pagrįsti faktai, kad Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo vykusio partizaninio karo metu partizanų baudžiamosios praktikos pasekoje 1944–1952 m. Varėnos krašte buvo nužudyti 688 žmonės (iš viso tirti 858 užfiksuoti nužudymo atvejai).

Išskirtos 3 pagrindinės nužudytųjų kategorijos: karinių ir saugumo struktūrų darbuotojai ir pareigūnai (29,6 proc.); sovietinės administracijos darbuotojai ir tarnautojai (20,9 proc.); ūkininkai ir darbininkai (iš viso 30,6 proc.; atitinkamai 22,1 ir 8,5 proc.), karinių ir saugumo struktūrų narių šeimos nariai (2 proc.), administracijos darbuotojų ir tarnautojų šeimos nariai (4,8 proc.), naujakuriai (3 proc.), informatoriai ir agentai (3,2 proc.), aktyvistai (2,8 proc.), aktyvistų šeimos nariai (0,2 proc.), komjaunuoliai (0,8 proc.), moksleivis (0,2 proc.), buvę partizanai ir jų aplinkos žmonės (1,8 proc.). Vyrauja nužudymo atvejai, įvykdyti namuose ar iš jų išvedus, partizanams pateikus įspėjimą ir kaltinimą. Daugiausia klausimų kelia ūkininkams ir darbininkams įvykdytos mirties bausmės, jų nužudymo atvejai.

Būtų labai naudinga Lietuvai, jei po to, kai 2009 m. spalio mėn. Vokietijos ambasadoje Lietuvoje buvusiai tarybinei partizanei F. Brancovskajai buvo įteiktas Vokietijos ordino „Už nuopelnus“ kryžius, Lietuvos žydų bendruomenė būtų atsiprašiusi Šalčininkų rajono Kaniūkų kaimo aukų artimųjų dėl to, kad būrys, kurio nare buvo F. Brancovskaja, Lietuvoje kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui – vokišku ordinu apdovanotosios moters bendražygiai Šalčininkų rajone išžudė paskutinį maistą atsisakančius atiduoti 46 civilius (22 jų – vaikai) ir sudegino kaimą.

Kelias, kurį mums rodo V. Landsbergis ir kiti panašūs, reiškia tik vieną – jūs, dvi grupės, pjaukitės tarpusavyje, o mes dalinsimės jūsų pinigais ir retsykiais numesime jums po kaulą kitą. Todėl A. Assman išvados taikytinos ir mūsų bendram supriešinimui Kremliaus pretekstu – ta pati Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, 2017 m. vasario 16-ąją apdovanodama F. Jocheles-Brancovskają ir kitus asmenis, pasakė ir šiuos žodžius: „Mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke. […] Į šią dieną mūsų valstybė ėjo partizanų, disidentų, tremtinių takais, Sausio 13-osios gynėjų gatvėmis ir aikštėmis.“

Labai norėjosi, kad buvusi Respublikos Prezidentė, visų pirma, pati taip elgtųsi. Tik „mes“ neapsisprendėme vis dar, kuria Dalia Grybauskaite tikėti, kuria netikėti.

Lietuva – tai mūsų visų, lietuvių, žydų, lenkų, rusų ir kitų čia gyvenančių tautybių žmonių, bendra ateitis. Tik per diskusiją ir faktų pažinimą galime telktis bendram Lietuvos ateities kūrimui.Nesileiskime, kad mus valdytų primityviomis provokacijomis.

Sarmatas.lt redakcija primena, jog straipsnyje išdėstytos mintys tėra tik straipsnio autoriaus nuomonė, paremta ir išdėstyta bei susidariusi iš viešai prieinamų šaltinių, kuri niekaip nėra susijusi su redakcijos pozicija. Primename, jog autorius yra fizikos mokslų daktaras, politikas, buvęs verslininkas ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataras.

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 15

  1. regis says:

    Laikiau Zigmą protautišku, bet jis pasirodo prožydiškas.

    Aplankstė, apvoliojo, būktai jis už tiesą, tik va klausimas kieno tiesą. Kad ne lietuvišką tai akivaizdu. O kita tiesa tik tų, kurie skelbiasi nuskriaustaisiais. Jokių trečiųjų nėra. Kalba apie manipuliavimą, bet jis čia didžiausias manipuliatorius su savo „faktais“.

    .

  2. Zigmas Vaišvila says:

    Regis, regis komentuoja neskaitęs straipsnio.
    Pasitaiko. Ir kantrybės reikia jį perskaityti, ir A. Assman teisi dėl sąmonės blokavimo nepriimant jokios kitos informacijos, jei ji neatitinka tavo „mes“ koncepcijos.
    Be visako, kažkodėl žydų bendruomenės džiaugsmo dėl mano straipsnio nematau…

  3. Antanas Andziulis says:

    Murzinas straipsnis.

    Garbusis LVT Valdybos pirmininkas šiuo rašiniu pabandė visuomenę stumtelėti į abejonių ir priešiškumo LAISVĖS KOVŲ DALYVIAMS pusę.

    Greta to pateikė niekur viešai iki šiol nematytą žinią, kad Dovydas Kacas su Stanislovu Tomu kalbėjosi kaip žydas su žydu:

    „… Stanislovo Tomo, kuris išsidavė esąs vienos tų grupių narys, manau, iš nepatyrimo pasakęs, kad jį skriaudžia dėl to, kad jis žydas, provokacija atitinka …“

    Minėtas dviejų vyrų pokalbis vyko po neseniai priimto teismo sprendimo NETENKINTI ieškinio kad būtų nuimta Jono Noreikos atminimo lenta.

    Iki atminimo lentos sudaužymo Stanislovas Tomas viešai paminėdavo tik turintis kiniečių kraujo.

  4. regis says:

    Zigmas Vaišvila regis, nelabai nori suprasti, kas sakoma.

    Yra situacijų, kai renkiesi pusę, kai vidurio tiesiog nėra. Negalit Zigmai būt teisėju būdamas lietuviu. Nė vienas teisėjas negali būti teisėju savo paties byloje, o ypač dar remdamasis vienos iš nukentėjusių pusių (šioje situacijoje – žydų) argumentacija. Nes elementariai tampate šališku.

    Ką noriu tuo pasakyt? – Panašu, kad A. Assman šeima yra tiesiog Vokietijos žydai. Bent jau jos vyras yra Jeruzalės hebrajų universiteto garbės daktaras. Ir be abejonės labai palaiko „“. Manau ir ji pati priklauso šiai garbingai giminei.

    Koks sekantis žingsnis bus gerb Zigmai? Šimašius jau atvirai palaiko S.Tomo pusę, jis jaučia iš kur vėjas pučia. Jūs kol kas tą darote netiesiogiai, per aplink, bet ta pačia kryptimi.

    Šliesitės prie jo? Kitų pusių nėra, o neutraliu išlikti jums jau nepavyko.

  5. Pranas says:

    Arba Zigmas rašo apie dalyką, kurio visiškai neišmano arba sąmoningai klaidina.

    Pirma – vokiečiai tik užėmę Lietuvą tuoj pat atliko žydų surašymą ir rado 37 tūkstančius žydų. Apie tai rašo net rusų istorikai vertindami kiek žydų lietuviai iš principo galėjo nužudyti, o Zigmukas rašo žydų iš piršto išlaužtą skaičių – 195 tūkstančius. Šitą skaičių per pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą paskelbė Emanuelis Zingeris ir Vytautas Landsbergis. Buvau suvažiavime, todėl viską mačiau ir girdėjau. Landsbergis pasiūlė išrinkti Zingerį į Sąjūdžio seimo tarybą. Buvo kalbėtojų iš tribūnos pareikalavusių nerinkti Zingerio, nes jis niekam nereikalingas ir daro ne tą ką reikia. Tuomet prie mikrofono priėjo Landsbergis ir pasakė: „Zingeris mano brolis, kas prieš jį tas prieš mane“ ir pareikalavo balsuoti už Zingerį ir neklausyti provokatorių-kurstytojų. Zingeris buvo išrinktas į Sąjūdžio tarybą, po to į Lietuvos seimą (per sąrašą) ir nuo tada nuolatinis seimo narys po šiai dienai. Tai jie abu ir stumia visą reikalą -„lietuviai žydšaudžiai ir skaičių 195 tūkstančiai“.

    Antra – vokiečiai davė žydams savivaldą. Getai tai jų savivaldybės. Mano artimas giminaitis prie Smetonos baigė karo mokyklą, kuvo karininkas, o 1939 metais atgavus Vilnių buvo paskirtas policijos nuovados viršininku. Atėjus bolševikams iškart pasitraukė iš policijos, nes tokio rango pareigūnus sovietai šaudė. Prie vokiečių į policiją negrįžo, bet gyveno Vilniuje ir dirbo „Nemuno“ parduotuvėje Pylimo gatvėje. O kitapus gatvės buvo žydų getas ir jo vartai. Pas jį žydai ateidavo pirkti deficitų nes turėjo daug pinigų – štai kaip juos skriaudė lietuviai ir vokiečiai. Tai va, jis man papasakojo kaip iš tikrųjų buvo. Getas turėjo savo policiją, labai gerai ginkluotą. Turėjo savo vyriausybę, kurią sudarė rabinai ir turtingi pramonininkai. Turėjo savo mokyklas ir ligonines. Lietuvių į geto teritoriją neįleisdavo, net lietuvių policijos. Lietuviai policininkai Vilniuje neturėjo teisės suimti nei vokiečių, nei žydų net matydami juos darant nusikaltimą. Apie tai lietuviai policininkai privalėjo pranešti vokiečių karo policijai, nes vokiečiai (jie valdė okupuotą kraštą) ir žydai (padėjo vokiečiams) buvo vien tik vokiečių karo policijos kompetencija. Ką reikėjo sušaudyti ir ką siųsti darbams į Vokietiją sprendė geto vyriausybė, o vykdė geto policija. Dabar šiuos savo darbus žydai nori pripaišyti lietuviams. Taigi, prie vokiečių žydų statusas (hierarchinė padėtis) Lietuvoje buvo aukštesnis negu lietuvių. Tai žydai padėjo vokiečiams lietuvius engti, o ne atvirkščiai kaip dabar šaukia žydeliai.

    Trečia – buvęs Ukrainos vyriausiasis rabinas, o dabar Charkovo miesto žydų bendruomenės pirmininkas Eduardas Chodosas rašo, kad „holokausto dogmą“ devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje priėmė Niujorko vienos apygardos teismas. Nuo tada prasidėjo ir masinė isterija „lietuviai žydšaudžiai“, o iki to laiko lietuviai nebuvo žydšaudžiai – sovietų valdžia lietuvius kovotojus vadino buržuaziniais nacionalistais ir juos kaltino tarybinių žmonių žudymu (nušovė kažkiek komunistų ir stribų).Štai taip – pasaka apie “ lietuvius žydšaudžius“ atėjo iš Niujorko. Iš ten pat ir dabartinė visa intriga apie Noreiką ir Škirpą.

    Ketvirta – Niujorko mokslininkas žydas Normanas Finkelšteinas parašė knygą „Holokausto pramonė“. Siūlau ją perskaityti. Jis rašo, kad „holokaustą“ išgalvojo aukštieji JAV valdininkai ir net ne žydai, o anglosaksai. Taip pat jis teigia, kad liūto dalį išlaužtų pinigų už tariamus nusikaltimus (holokaustą) išreikalautus iš vokiečių ir kitų pasidalina būtent jie ir taip pat nemažą dalį gauna JAV žydų organizacijų vadovai, o tariamo holokausto aukos ir jų pasikuonys gauna tik menkučius trupinėlius. Pavyzdžiui, Izraelio pramonė sukurta už iš Vokietijos išlaužtus pinigus (> 100 milijardų dolerių). Finkelšteinas rašo, kad dabar atėjo eilė Lenkijai, lenkai bus apkaltinti žydšaudyste ir žydų turto pasisavinimu, ir bus pareikalauta sumokėti už žydų turėtą turtą. Kadangi prieš karą Lenkijoje gyveno daugiau kaip trys milijonai žydų, tai iš Lenkijos bus pareikalauta keli šimtai milijardų dolerių ir jie nugusls amerikiečių kišenėse. Tarp aktyviausių veikėjų (reikalaujančių atlyginti už holokaustą) yra JAV prezidentai, daug senatorių, Aukščiausio teismo teisėjų, prokurorų (vyriausiasis irgi). Taip pat Finkelšteinas rašo, kad žydai ir Izraelis yra JAV įrankis kovai su islamo pasauliu. Žydi labai aktyviai talkina Amerikai šiuo reikalu ir už tai gauna daug pinigų. Tačiau, jis rašo, jei pasikeistų JAV politika islamo klausimu ir žydai bei Izraelis taptų nereikalingi, tai greičiausiai Amerikos žydeliams teks bėgti į Vokietiją prašytis politinio prieglobsčio. Žydų organizacijos buvo padavę Finkelšteiną į teismą, bet nieko nelaimėjo, nes Finkelšteinas kalba ne iš kepurės, o turi labai įtikinamų įrodymų – jo tėvai per karą gyveno Varšuvos gete ir jie išgirdę ar perskaitę pasakas apie tariamus žydų kankinimus Lenkijoje tik atsidūsdavo ir palinguodavo galvą. Taigi, Landsbergis, Zingeris ir jų gauja ruošia dirvą iš Lietuvos išplėšti kažkiek milijardų dolerių už tariamą „lietuvių žydšaudystę“ ir jų turto pasisavinimą. Pareikalaus, pavyzdžiui, jiems atiduoti visą Vilniaus senamiestį ir centrą, taip pat Kauno, Šiaulių ir kitų miestų – rengiamas dižiulis apiplėšimas.

    Penkta – Osvencime, prie įėjimo į konclagerį kabėjo lentelė, kurioje buvo rašoma, kad šiame konclageryje vokiečiai nužudė daugiau kaip keturis milijonus žydų. Dabar jau kaba kita lentelė, kurioje rašoma, kad nužudė vieną milijoną žydų. Taigi, trys milijonai jau prisikėlė iš mirusiųjų. Garantuotai, kad tai ne galutinis prisikėlusiųjų skaičius, prisikels ir daugiau, jei lenkai sutiks mokėti pinigus ir faktiškai taipti žydų vergais.

    Šešta – Europos Sąjungos projekto autorius Richardas Kudenhovė-Kalergis rašo (veikalai „Pan-Europa“ ir „Praktinis idealizmas“ – parašė 20 amžiaus trečiajame dešimtmetyje), kad Rusijos bolševizmas yra žydų valdžia, o marksizmas-komunizmas yra naujausioji ir gausiausioji judaizmo religijos atmaina. Taip pat jis džiaugiasi, kad Rusijoje masiškai žudoma senoji rusų aukštuomenė ir tą patį reikia padaryti ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje. Išnaikinus senąjį Europos elitą (aukštuomenę), naujasis elitas bus žydai ir su žydais susigiminiavę senojo elito atstovai. Visoms marksistų organizacijoms visame pasaulyje vadovauja vien tik žydai. 1989 metais TSRS liaudies deputatų susirinkimas Maskvoje priėmė nutarimą sukurti komisiją stalinizmo nusikaltimams tirti, komisijos pirmininku išrinko TSKP politbiuro narį Aleksandrą Jakovlevą. Maždaug po metų A.Jakovlevas per Maskvos televizijos laidą „Prožektor perestroiki“ skaitė tos komisijos ataskaitą ir pasakė, kad per visą komunistų valdymo laikotarpį nužudyta daugiau kaip 100 milijonų žmonių, o tikslaus skaičiaus niekas nepasakys, nes tai neįmanoma. Vakaruose baltieji emigrantai irgi akylai stebėjo įvykius Rusijoje (TSRS) ir savo surinktus duomenis paskelbė Grigorijaus Klimovo knygoje „Božij narod“; baltieji rašo, kad komunistai nužudė ne mažiau kaip 60 milijonų žmonių. Prieš keletą metų apie komunistų vykdytas žudynes rašė Londono laikraštis „The Times“, taigi, jo duomenimis, komunistai Rusijoje nužudė ne mažiau kaip 86 milijonus žmonių. Knygoje „Božij narod“ yra pateikti visi visų TSRS vyriausybių, ministerijų ir kitų svarbių įstaigų vadovų ir kitų svarbių pareigūnų, pvz., Gulago konclagerių vadovų vardai – visi kaip vienas žydai. Taigi žydai ir organizavo visų tų milijonų nužudymą, o dabar jie garsiausiai, garsiau už visus, rėkia, kad nuo komunistų labiausiai nukentėjo būtent žydai.

    Septinta – Landsbergio vadovaujamas seimas getų gyventojus prilygino sovietų kalėjimų ir konclagerių kaliniams; taigi visi žydai pripažinti labai nukentėjusiais ir gauna pensijas tokias kaip sovietų kaliniai. Neblogai, ar ne – patys kankintojai save pripažino nukentėjusiais ir pasisiskyrė sau pensijas ir privilegijas tokias pačias kaip gauna ir jų kankinti žmonės!!! Tai ne cirkas, o tikrovė.

    Aštunta – Izraelio Tel-Avivo universiteto istorijos mokslų daktaras profesorius Šlomo Zandas parašė knygą „Kas ir kaip išrado žydų tautą“. Pats būdamas žydas teigia, kad iki 19 amžiaus antros pusės jokios žydų tautos pasaulyje nebuvo, o buvo tik judaizmo sekta, kurion įėjo įvairių tautų atstovai: Vokietijoje visi judaizmo sektos tikintieji save laikė vokiečiais ir buvo Vokietijos patriotai, tas pats buvo Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Žydų tautą pradėjo kurti anglo-saksai kaip savo įrankį. Taip pat Š.Zandas rašo, kad iki 10 mūsų eros amžiaus niekas ničnieko nežinojo apie vadinamą „senovinę hebrajų“ kalbą, kuria neva kalbėjo Mauša, Jėzus Kristus, visi pranašai ir buvo rašomi šv. raštai. Š.Zandas rašo (cituoja kitų Izraelio universitetų kalbos profesorių darbus), kad „senovinė hebrajų“ kalba yra dirbtinė ir sukurta 10-11 mūsų eros amžiuose. O buvo taip: devintajame amžiuje Islamo Kalifato mokslininkai Bagdade šventąja islamo kalba paskelbė arabų kalbą. Islamo pavyzdžiu pasekė Romos krikščionys (krikščionybė tada ėmė pavyzdį iš islamo, pvz., pagal islamo universitetų pavyzdį pradėjo Italijoje kurti krikščioniškus universitetus, o prieš tai siuntė žmones mokytis į Kalifato islamiškuosius universitetus, kuriuos baigę krikščionys ir įkūrė pirmuosius savo universitetus Italijoje; po to Italijos pavyzdžiu buvo į kurtas garsusis Paryžiaus Sorbonos universitetas ir vėliau visi kiti) ir šventąja krikščionių-katalikų kalba paskelbė lotynų kalbą. Tada apsižiūrėjo europiečiai-judaizmo-išpažinėjai ir ėmėsi kurti savo šventąją religinę kalbą ir kompiliacijos būdu iš visų tuo metu žinomų semitų kalbų sukūrė „senovinę hebrajų“ kalbą. Kodėl kūrė iš semitų kalbų? Š.Zandas ir šitą dalyką paaiškina labai paprastai – tuo metu aukščiausia kultūra buvo Kalifate ir jo valdomuose semitų kalbomis kalbančiuose kraštuose, o tais laikais didžiausiu prestižu buvo laikoma kilmė iš labai kultūringo krašto. Pavyzdžiui, daug europiečių karalių, kunigaikščių ir kitų didžiūnų save kildino iš romėnų nors iš tikrųjų jokios giminystės nebuvo, bet už tai prestižas garantuotas – juk kilęs iš garsios romėnų giminės, o ne iš kokio nors prasčioko germano ar kitokio šmikio. Taigi judaizmo išpažinėjai sumanė būti kultūringesniais net už Kalifato arabus ir savo naujos „senovinės hebrajų“ kalbos abecėle pasirinko daug senesnę nei arabų raidynas finikiečių abecėlę į naujos kalbos žodyną prikaišiojo kiek tik rado finikiečių, babiloniečių, asirų ir kitų senesnių nei arabų kalbų žodžių, o pavyzdžiui, kalendoriaus mėnesių pavadinimus ir patį kalendorių pasiėmė grynai iš Babilono. Ir pradėjo visiems pudrinti smegenis, kad „hebrajų“ kalba yra visų semitų kalbų ir kultūrų pradžių pradžia. Azijiečiai ir musulmonai tais paistalais netiki, o europiečiai-krikščionys juos ima už gryną pinigą. O Izraelio mokslininkai nebijo būti apkaltinti antisemitizmu ir dalykiškai įrodo, kad „hebrajų“ kalba yra dirbtinė, o judaizmo išpažinėjų absoliuti dauguma yra gryni europiečiai nieko bendro naturintys su nė viena semitų tauta. Tiesą sakant žydų tautos kūrimas dar ir dabar tesiasi – pasaulyje dar daug judaizmo išpažinėjų nė už ką nenorinčių tapti žydų tautos nariais – atsimušinėja.

    Devinta – Sovietų Sąjunga masinę žydų evakuaciją iš būsimos pafrontės zonos (į ją įėjo ir Lietuva) pradėjo prieš dvi savaites iki vokiečių puolimo – taip rašo kai kurie rusų tyrinėtojai, o jie remiasi dokumentais. O, pavyzdžiui Viktoras Suvorovas (knyga „Ledlaužis“) teigia, kad TSRS kariuomenės generalinio štabo archyve matęs ir skaitęs dokumentą kuriame rašoma, kad Stalinas buvo įsakęs Vokietijos puolimą pradėti 1941 metų liepos šeštąją ir kad Hitleris tą žinojo ir todėl pats puolimą pradėjo dviem savaitėmis anksčiau. Šiaip ar taip visi žinojo, kad karas tuoj tuoj prasidės. Dėl to ir Škirpa su draugais organizavo LAF’ą ir sukilimui gerai pasiruošė. Kadangi sovietai žydų evakuaciją pradėjo palyginus anksti, tai todėl atėję vokiečiai Lietuvoje rado tik 37 tūkstančius žydų. NUŽUDYTI 195 TŪKSTANČIUS, KAI TUO TARPU IŠ VISO TĖRA TIK 37 TŪKSTANČIAI, TIKRAI LABAI SUDĖTINGAS DALYKAS – IŠ TIKRŲJŲ VERTAS NOBELIO PREMIJOS.

    Dešimta – (šitas pastebėjimas dėl gero skaičiaus) – Vytauto Landsbergio motina Jablonskytė, o Jonas Jablonskis (Landsbergio senelis) grynas žydas. Pasižiūrėkite į J.Jablonskio nuotrauką (jis yra ant penkių litų banknoto – su žydiška tiubeteika). Jablonskio prosenelis XVII amžiuje Lietuvon atvyko iš Čekijos ir jo vardas buvo Peter Figel (lotyniškuose dokumentuose Petrus Figulus – jie yra respublikinėje Mažvydo bibliotekoje), o atvažiavęs Lietuvon pasivadino Petru Jablonskiu. Kodėl Jablonskiu, o ne kaip kitaip? Jų tradicija yra tokia – persikėlęs naujon vieton pasikeičia pavardę, kurią pasidaro iš senosios gyvenamuosios vietos pavadinimo. Kadangi Peter Figel gimė ir augo Čekijoje Jablonovo miestelyje, tai ir pavardę pasidarė Jablonski. Pavyzdžiui, kilęs iš Antakalnio pasivadino Antokolski,
    iš Žirmūnų – Žirmunski, iš Veliuonos – Velonski, iš Šiaulių – Šilanski, iš Gomelio – Gomelskij (krepšinio treneris), iš Smoensko – Smolenskij (dabar Rusijos oligarcgas), o Vokietijoje iš Kisingeno miesto kilęs garsus JAV politinis veikėjas Kisindžeris (Kisinger), iš Berlyno – Berliner, iš Frankfurto – Frankfurter, iš Bonos – Boner (Elena Boner Sacharovo žmona) ir t.t.
    Atsiverčiau internetinį Izraelio vyriausybės puslapį, norėjau rasti pilietybės įstatymą, bet radau išaiškinimą kaip gauti Izraelio pilietybę. Žodžiu, rašoma: ‘bet kuris žmogus gimęs iš motinos žydės yra laikomas žydu ir nesvarbu kur jis gyvena jam užtenka atvažiuoti į Izraelį, parašyti prašymą ir pilietybę gaus tuoj pat automatiškai, o iš savo gyvenamosios vietos užtenka tik atvežti rabino pasirašytą pažymą, kad motina žydė’. Kas yra tėvas visiškai nesvarbu. Vytautas Landsbergis vaidina lietuvį patriotą numeris vienas, o iš tikrųjų yra žydas.

  6. Myndė says:

    Na, aišku, „Ledlaužis“ yra rimtas šaltinis :))))))) Kaip ir visi kiti. Seniai tiek daug kliedesių vienoj vietoj nemačiau.

  7. Kaunius says:

    Myndė yr blūdas arba darbinis elfas. Jo pagrindinis šaltinis greičiausiai bus mokslų daktaras DELFIS?

  8. Zigmas Vaišvila says:

    Pranai (matyt, Valickai, nes viešoje erdveje giriatės šiuo komentaru),
    komentuojate, bet matosi, kad straipsnio neskaitęs.
    Aš nei apie vienus, nei apie kitus. Faktų sočiai – ir vienų, ir kitų pusei paargumentuoti. Kuriuos nori, tuos pasirinksi, Pranai ir Nepranai. Straipsnis yra kvietimas, visų pirma, mąstyti ir nepasimauti.
    Straipsnis yra apie V. Landsbergio ir Co provokupojamą situaciją, kuriai nemąstantys, ką daro, pasiduoda ir nebegali blaiviai mąstyti, nebepriima informacijos, kurios nenori priimti, nors V. Landsbergis juos lietuviškais kvailiais išvadino.
    Ar bent matote, Pranai ar Nepranai, kad žydų bendruomenė mano straipsnių neskelbia? Ar galite bent pamąstyti kodėl?
    Ar bent perskaityti straipsnį galite?
    Vis dar tikiuosi, kad jūs ir mąstantis esate.

    Pagarbiai,
    Zigmas Vaišvila

  9. Pranas says:

    Zigmui,

    skaičiau tavo straipsnį labai atidžiai ir todėl parašiau.

    Landsbergis labai gudrus padaras. Vaidina lietuvį ir didžiausią Lietuvos patriotą, kalbalabai gražiai, bet veikia prieš lietuvius. Visą laiką iš jo pusės tik intrigos ir kiršinimai (lietuvius su lenkais, su rusais ir kitokiais elementais) kad tik visą laiką būtų rietenos.

    Dabar vadovauja ir vienai ir kitai pusei, ką labai teisingai pastebėjai ir dėl to esi šaunuolis.
    Bet visiškai be reikalo tiki jų kliedesiais apie holokaustą. Kudenhovė-Kalergis pats žydas, Europos Sąjungos projekto autorius. Dabar kuriant ES’ą labiausiai pasižymėjusiems asmenims įteikinėjama Kalergio premija. Tai va Kalergis pats rašo, kad visoms marksistinėms partijoms vadovauja vien tik žydai, kad Europoje bus sunaikinta visų tautų aukštuomenė ir po to bus sukurta naujoji aukštuomenė (elitas), kurią sudarys žydai ir su jais susigiminiavę asmenys. Jis rašė ir džiaugėsi, kad Sovietų Rusijoje jau tas darbas daromas labai sparčiai. Taip pat paaiškina iš ko susidaro senoji Europos tautų aukštuomenė, taigi, be bajorijos, karininkija, švietimo darbuotojai, visų nemarksistinių partijų vadovai ir aktyvistai ir nežydų kilmės pramonininkai. Skaityk Kalergio veikalus.

    Vokietijos kariuomenėje per antrąjį pasaulinį karą tarnavo daugiau kaip 150 tūkstančių žydų. Labai daug jų pateko į sovietų nelaisvę. Dabar rusai jau yra paskelbę nemažai medžiagos šiuo reikalu. Štai tau ir holokaustas.

    Lietuvos istorikas Petras Stankeras parašė straipsnių ir knygą „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“; kadangi jis dirbo Vidaus Reikalų Ministerijoje, tai jo tyrimo objektas yra Lietuvos policijos istorija. P.Stankeras rašo ir apie getų žydus-policininkus. O tai labai nepatiko Landsbergiui ir jo gaujai – Stankerą atleido iš darbo ir bandė teisti, bet kadangi jis remiasi dokumentais, tai nieko nesigavo.

    Apie gyvenimą getuose pasaulyje yra pakankamai daug medžiagos. Pavyzdžiui, pasižiūrėkite į nuotraukas darytas Varšuvos gete – sufleruoju, kavalieriai su frakais, o damos su puošniomis balinėmis suknelėmis, geria šampanus ir kitus panašius gėrimus. O, pavyzdžiui, didieji getai turėjo ne tik savo bankus, bet spausdinosi ir savo pinigus. Artėjant frontui getai evakavosi į Vokietiją, o po karo jų gyventojai persikėlė gyventi į JAV, Kanadą , Australiją, Izraelį, Pietų Afriką ir kitur. Va toks holokaustas.

    Geltoną Dovydo žvaigždę sugalvojo ir žydams nešioti pasiūlė vienas iš Autrijos žydų vadovų. Jo pasiūlymui pritarė ir kiti žydų vadai, paprašė Reicho vyriausybės, kuri projektą patvirtino ir leido nešioti.
    Pasižiūrėkite kaip yra gamtoje, visi ypatingai nuodingi padarai (vabzdžiai, medvarlės ir kiti) puošiasi ypatingai žyškiomis spalvomis ir nesislapsto. Pavyzdžiui, prisilietimas prie geltonosios medvarlės žmogui yra mirtinas ir nuo varlės nuodų nėra jokių priešnuodžių; vienos varlės nuodų užtenka nunuodyti 140 žmonių. Nuo senų laikų varlių nuodus naudoja indėnai; jie nuodais patepa strėles ir užtenka tokią strėlę paleisti iš vamzdelio į kurį su burna papučia šaulys; menkiausiai sužeistas didžiausias žvėris po poros minučių krenta negyvas, o jo mėsą galima valgyti virtą ar keptą, nes karštyje nuodai labai greitai suyra. Taigi, labai ryški didelė geltona žvaigždė rodo, kad eina žydas, jo liesti negalima net jei eina gatvės viduriu (vidurys visada švariausias ir geriausias grindinys, o pakraščiuose ir šiukšlių yra ir dažnai būna duobių – šlapia) – eiti viduriu privilegija, o ne bausmė, kaip dabar bando vaizduoti žydėliai ir tariami „mokslininkai“ (tarnaujantys už iš landsbergiečių gaunamą atlyginimą). Labai gerą knygą šiuo klausimu parašė amerikietis Justas Mulinsas „Biologinis žydas“; jis lygina žydų etiką su gamtos sukurtų parazitų elgesiu – pritrenkia, viens prie vieno. Nors Mulinsas ėjo labai aukštas pareigas Amerikoje, bet už šį veikalą buvo atleistas ir teko bėgti į Meksiką.

    Vokietis Henekas Kardelis parašė knygą „Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas“. Nors knygos pavadinimas atrodo pribloškiantis, ypač prisiklaususiems žydų propagandos paistalų, bet joje yra labai įdomių įtikinančių dalykų; ir ne iš piršto laužtų, o dokumentų.

    Hitleris į kūrė kibucus Vokietijoje, kur žydai mokėsi, treniravosi žemės ūkio darbų, kad išvžiavę gyventi į Palestiną galėtų sau pasirūpinti maisto ir nemirti badu. Hitleris įkūrė specialų Volietijos banką ir jo skyrių Palestinoje. Išvažiuojantys žydai į Palestiną išpardavę savo turtą pinigus dėdavo į šį banką Vokietijoje ir atsiimdavo Palestinoje; labai patogu ir garantuota, kad pakeliui niekas neapiplėš. Štai koks holokaustas – žydai apie jį tyli, o mūsų mokslininkai yra asilų asilai (kartoja vien tik žydų propagandą), visos politikų partijos irgi yra antilietuviškos, todėl irgi pritaria žydų propagandai, kad lietuviai yra žydšaudžiai.

    Galėčiau ir daugiau parašyti, bet užteks.

    Aš irgi fizikas. Kaip fizikas fizikui, sakau: Zigmai neišlaikei egzamino, nes neskaitei dalyko ir ničnieko nesupranti (apie holokaustą). Dvejetas. Jei imiesi kokio nors darbo, tai iš pradžių privalai išmokti jį daryti.

  10. Zigmas Vaišvila says:

    Neskaitei, Pranai, atidžiai mano straipsnio. Arba, anot logikos, pateiktos straipsnio pirmojoje dlayje, nebepriimi dalies informacijos,
    Straipsnis yra ne tik apie tai, kaip V. Landsbergis diriguoja abiem dirbtinai sukleto ginčo pusėms, bet ir apie tai, kad kitos pusės pasirinktas herojus (Jonas Noreika) yra labai pažeidžiamas herojus. Jam labai toli iki Kazio Škirpos. Manau, neatsitiktinai 1997 m. herojumi jis padarytas V. Landsbergio pastūmėjimu, To nepastebėjai, Pranai.
    Straipsnis nėra apie holokaustą. Jei norėčiau, galėčiau parašyti ir veinai, ir kitai šio beatodairiško ginčo pusei naudingą straipsnį. Tačiau, kaip matai, jo nespausdina nei vienos, nei kitos pusės žiniasklaida. Kodėl? Apie tai nemąstai.
    Beje,kategoriškumas, kuriuo imi įtikinėti, išduoda patį, kad nenori ar taip pat nesigebi pastebėti (ar priimti) informacijos apie tai, kas nenaudinga pačio versijai apie holokaustą. Kategoriškumas – tai aklavietė abiems pusėms, tai kelias į panašių situacijų kūrimą.
    Holokausto aukų skaičius esmės nekeičia. Štai po žudynių 1941 m. liepos pradžioje VII Kauno forte iš 726 lietuvių karių apie 200 išėjo iš Tautinio darbo apsaugos bataliono. Vienas žmogus pasirenka, kitas – ne. Kodėl? Tai jau jo sprendimas, ir nei tu, nei aš negalime jų nei teisti, nei išteisinti.
    Paties katgoriškumas ir neslepiamas karštumas, nenoras matyti straipsnio pradžioje išdėstyto profesionalaus kultūrologinio pastebėjimo, atsieto no konkrečių aplinkybių vertinimo, verčia pačiam rašyti net ne dvejetą, o kuolą.
    Paties nepastabumą ar nenorą atsakyti į mano klausimus patvirtina ir nutylėtas atsakymas į mano klausimą, kodėl šio ir kitų mano straipsnių dėl šios vis dar kaitinamos situacijos nespausdina nė vienos pusės žiniasklaida.
    Beje, žinomi ir išmanantys profesionalūs istorikai bent jau man, neprašomi, šį straipsnį įvertino gerai.
    Dar pridursiu, kad mano daugiamečiai ginčai teismuose taip pat buvo su šios tautybės asmenimis, Todėl mano noras raminti visuomenę ir parodyti, kas ištikrųjų vyksta, o ne tik mosuoti prieš jautį raudonus skuduru, man yra daug svarbesnis, nei asmeninių problemų didinimas, kurių ir taip man pakanka.
    Taigi, Pranai, pagrįstai manau, kad karštumu ar šališkumu nusipenei kuolo.

  11. Zigmas Vaišvila says:

    Ir dar, Pranai, jei mania, kad man pasakei naujieną apie Hitlerio darbus įkuriant Palestinoje Izraelį, tai aš tau galiu ir daugiau informacijos pateikti, pvz. apie tai, kad tai buvo daroma Užatlantės žydų organizacijų užsakymu ir pan. Tavo nurodytą knygą skaičiau labai labai senai. Tačiau ne apie tai šis straipsnis.
    Dėl informacijos, kurią sužinojai iš Stankero knygos. Tai paskaityk, Pranai, Sarmatuose, pvz. mano 2019-08-12 straipsnį Sustokime patys, Stabdykime Vytautą Landsbergį, kuriame ne tik apie žydų getų policiją rasi nuorodas, bet ir apie kitas žydų savivaldos institucijas – Tarybas, teismus, jų tarpusavio konfliktus ir pan.
    Tačiau vėlgi, Pranai, šis straipsnis Manipuliacija mumis – taigi jis ne apie tai.
    Todėl kaip fizikas fizikui už paties neatidumą, nekantrumą (ar šališkumą?) esu priverstas rašyti net ne dvejetą, o kuolą. Jei atsimeni dar tokį pažymį.
    Sėkmės mąstant.
    Pagarbiai,
    Zigmas Vaišvila

  12. Pranas says:

    VISA ŠITO REIKALO ESMĖ YRA BANDYMAS LIETUVIUS PAVERSTI ŽYDŠAUDIAIS !!!

    Vokietijos vyriausybė galutinį žydų klausimo sprendimo projektą priėmė tik 1942 metais. Galutinis sprendimas, tai visiškai ne sunaikinimas, o visų žydų iškelimas į Rytus, į buvusios Žečpospolitos teritoriją joje įkuriant žydų savivaldybes (getus) – taip kaip buvo viduramžiais iki demokratinių revoliucijų, taip pat dalį žydų (visus norinčius) perkelti į Palestiną. KAIP TIK TĄ RAŠO IR KARDELIS. Be to trečiasis pagal galią žmogus Trečiajame Reiche okupuotų teritorijų reichsministras Alfredas Rozenbergas parašė teorinę nacionalsocializmo filosofijos knygą „XX amžiaus mitas“, kurioje irgi reikalauja visus Vokietijos žydus iškeldinti į Rytus, iš kurių, anot jo, jie yra sugužėję Vokietijon. Rozenbergas buvo kryžiuočių ainis gimęs Taline ir visus aukštuosius mokslus ėjęs Rusijos Imperijos universitetuose, o į Vokietiją persikėlė tik po pirmojo pasaulinio karo. Apie jį rašau todėl, kad žydų klausimą jis sprndė būtent taip,kai rašė teoriniame veikale.
    O dabar Landsbergis su Zingeriu ir JAV žydai (skaityk „Holokausto pramonę“) stumia versiją, kad lietuviai prieš vokiečių valią, vokiečių okupuotame krašte 1941 metais (kol vokiečiai net pagal oficialią Vakarų versiją žydus globojo) visus žydus Lietuvoje sušaudė, o žydai nė trupučiuko nesipriešino. Ir taip kalbama apie 195 tūkstančius žydų, tarp kurių jaunų tvirtų vyrų buvo ne mažiau kaip ketvirtadalis nuo šio skaičiaus, o birželio 23-sios sukilime dalyvavusių lietuvių buvo apie 20 tūkstančių. Karo metu gauti ginklų vieni juokai, jokių problemų nėra, juo labiau, kad žydai gyveno pasiturinčiai.

    PASAKA APIE LIETUVIŲ „ŽYDŠAUDYSTĘ“ turi rimtų trukumų:

    Pirma – Lietuvoje (o taip pat ir visoje Europoje) žydai į skerdyklą ėjo kaip veršiai, nors miesteliuose dažnai sudarė daugumą gyventojų, pavyzdžiui, Širvintose >50 procentų, o nuvažiavę Palestinon tie patys žydeliai pasidarė labai narsūs, sumanūs ir tvirti kariai, nors tenai daugumoje vietų arabai sudarė daugiau kaip 90 procentų gyventojų. Iš kur tokia metamorfozė? Visiems gerai žinoma, kad žmogaus būdas ir gabumai nesikeičia, jei veršis, tai nesvarbu kur jis benuvyktų vis tiek lieka veršis.

    Antra – jau minėjau apie buvusį vyriausiąjį Ukrainos rabiną Eduardą Chodosą, tai va jis pats rašo, kad perestroikos laikais stažavosi Niujorke pas vyriausiąjį viso pasaulio rabiną Rebę Menachemą Mendelį Šnejersoną ir kaip tik perestroikos laikais Niujorko teismas priėmė nutarimą, kad Europoje per antrąjį pasaulinį karą buvo įvykdytas žydų holokaustas; taip pat atskleidžia ir kitus jų planus. Kadangi JAV vyriausybė jau seniai yra priėmusi nutarimą, kad Amerikos įstatymai ir teismų sprendimai turi eksteritorinę galią (t.y. automatiškai galioja visam pasauliui, žiūrėk kas dabar vyksta su sankcijomis), tai naujai sukurta „holokausto dogma“ iškart pradėta taikyti visam pasauliui. Kodėl teorija apie holokaustą sukurta ir paversta dogma nuo karo praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų. Visa kriminalistika juk reikalauja eiti karštais pėdsakais – tada lengviausia viską teisingai ištirti. Bet holokausto teorija nesiekia ką nors teisingai ištirti. Holokausto dogmos kūrėjai paprasčiausiai ima pavyzdį iš krikščionių bažnyčios (visos krikščionių atmainos šiuo požiūriu vienodos) – ji nusprendusi kokį nors veikėją padaryti šventuoju, kanonizacijos procesą (pradžioje skelbiama beatifikacija – mirusiojo pripažinimas palaimintuoju, o vėliau jis skelbiamas šventuoju) visada pradeda po mirties praėjus ne mažiau kaip šimtui metų. Kanonizacija reikalauja, kad kandidatas į šventuosius savo gyvenime būtų padaręs kažkiek stebuklų, o kad nieks neužginčytų ir procesui netrukdytų, tai procesą prdeda kai visi liudininkai ir visi ką nors apie jį girdėję ar žinoję jau seniai mirę. Tada labai lengva kandidatui į šventuosius priskirti visokiausių stebuklų darymą su visais „įrodymais“. Pagal šitą principą kuriamas ir „holokausto mitas“ – liudinikai mirė, galima pradėti.

    Trečia – „VISI VEIKSMAI PASAULY KYLA TIK DĖL TURTO,
    KAIP KAD IR UPĖS LIEJAS IŠ KALNŲ“ – posmelis iš indų šventraščių

    Už nusikaltimą teks atlyginti. Kartoju – Normanas Finkelšteinas rašo, kad Lenkijai bus pateiktas milžiniškas ieškinys (šimtai milijardų dolerių). Lietuvai gresia irgi tas pats. Kaip tik dėl to ir visas šitas vajus prasidėjo. Iš kur gaus pinigų Lietuvos vyriausybė? Skolinsis milijardus iš žydų bankų ir iš karto atiduos pinigus vėl tiems patiems žydų milijardieriams, iš kurių skolinosi. Mums liks skola ir palūkanų procentai. Turėsime dirbti už dyką ir niekada neišmokėsime skolos – pateksime į procentų vergiją.

    Ketvirta – Lenkijos vyriausybė protingesnė negu mūsų. Lenkijoje priėmė įstatymą, pagal kurį lenkų vadinimas žydšaudžiais yra kriminalinis nusikaltimas ir už jį yra reali laisvės atėmimo bausmė; įstatymas reikalauja konclagerių nevadinti „Lenkijos koncentracijos lageriais“, kaip buvo iki šiol, o vadinti „Vokietijos konclageriai Lenkijos teritorijoje“. Ir tai teisinga, nes Lenkijos vyriausybė neįkūrė nė vieno konclagerio, o juos įkūrė kaip tik Vokietija. Kaip matome, lenkai labai protingai ginasi nuo „holokausto dogmos“ ir jos stūmikų apetito. O mūsų vyriausybėje ir seime sėdintys mėmės „holokausto dogmai“ pritaria.

    Penkta – aš kalbu apie esmę, apie problemą, kurią nori užkrauti mums ant galvos (paversti vergais), o Zigmukas visą dėmesį stengiasi nukreipti į smulkmenas. Jam mat „Noreika labai pažeidžiamas“, Škirpa irgi. Šiame reikale pavardės neturi jokios reikšmės, nebūtų Noreikos, rastų ką nors kitą. Kaip toje patarlėje: „Norėdamas mušti, lazdą visuomet rasi“. Todėl darosi panašu, kad Zigmukas yra labai įtartinas tipas.

  13. Zigmas Vaišvila says:

    Visų pirma, p. Pranai, išlįsk su visa savo pavarde į viešumą, nesidangstyk tik vardu. Vien tai sukelia abejones paties teiginių nuoširdumu.
    Antra, reikalo esmė yra ta, kad tokie tariami patriotai beatodairišku patriotizmu ir dirba tam, kuo pats mane kaltini. Nes protingi oponentai būtent tokią jūsų reakciją ir provokuoja. Todėl ir ieškiniai, apie kuriuos kalbi, taip ir gaminami prieš valstybes.
    Viena yra kalbėti apie esmę viešai, kita – siaurame rate. Kol tokių elementarių dalykų pats ir kolegos nesuprasite, tol ir vilksis Lietuva dugne. Ir dar žemiau skęs.
    Jau kiek lietuviai ar kiti sušaudė žydų, tiek sušaudė. Nei pats, nei kas kitas to nepakeis. Šio fakto, didesnio ar mažesnio mąsto, neigimas – tai ir yra tai, ko jie siekia iš taip tiesmukai į jų provokacijas reaguojančių.
    Jei nesupranti, kad visose tautose yra visokių veikėjų, tai apgailėtina.
    Pakartosiu, kad bent pabandytumei įsisavinti tai, ką sakau – mumis žaidžia, o tokie, kaip pats, labai padedate tam žaidimui.
    Tas „įtartinas Zigmukas“ ir 1992 m. žinojo, net jaunas būdamas, kaip kalbėti su tais provokuojančiais ir dar nė vienas Lietuvoje nenutraukė totalaus mūsų archyvų kopijavimo jų naudai, tik tas „įtartinas Zigmukas“.
    Ir sugebėjau atsikratyti jų užsakymu sufabrikuotos baudžiamosios bylos 2003-2007 m.
    Ir dar. Lygini Lenkijos ir Lietuvos valdžias, bet nesuvoki, kam, skirtingai nuo „įtartino Zigmuko“, dabar dirba Lietuvos valdžia ir VL.
    Ir nesuvoki ar tiesiog nenori pripažinti, kad profesorė Aleida Assman straipsniu „Prisiminimai ir atmintis“, 2015-01-28 d. paskelbtu bernardinai.lt, pasakė esmę – kitokių minčių paties pasąmonė nebesugeba priimti. Nebesugeba net suvokti, kad mano straipsniai yra apie esmę – mūsų visuomenės valdymo provokacijas, o ne ginčas su jūsų „išgryninta.

    Universitetinis fiziko išsilavinimas, visų pirma, turėjo padėti mąstyti.
    Tad sėkmės mąstant, o jei reikia, tai dar ir dar kartą skaitant. Mano straipsniai – atviri. Jų nesuprasti gali tik tas, kas nenori jų suprasti. Nebent asmeniškumai dar lemia tokią „diskusiją“.

  14. regis says:

    Zigmas Vai6vila tiesiog išsisukinėja nenorėdamas tiesiai pasakyti kurią pusę palaiko.

    Bando remtis kažkokiu objektyvumu, kažkokia žyde A. Assman ir išlikti viduriuke „ne prie ko“.

    Nepavyks ponas Zigmai. Ir apsimetant tamstai mokytoju tas taip pat nepavyks. Ir tamstos apsiskaitymas čia nepadės.

    Būsit vertinamas kaip – arba už Lietuvą ir lietuvius, arba prieš Lietuvą ir lietuvius. Vidurio čia nėra.

    Nes lietuviai negali remtis užsienio veikėjų suformuluota „tiesa“. Jie turi teisę turėti savo išsikeltus didvyrius ir savo, o ne „nugalėtojų“ sukurtą istoriją.

    Tamsta prisidengdamas „objektyvumu“ bandai remtis būtent pastarąja. Bet būtent „nugalėtojams“ ir pili vandenį ant jų malūno.

    Nes, jei lietuviai dabar nurims, nusileis ir pripažins, kas skelbiama, ir ką jūs pats Zigmai palaikote, pripylęs čia kaip paplavų savo „faktų“ – tai jie nebeturės jokios atramos praeityje.

    Ar pats suprantate ką darote?

    Nes mūsų didvyrių dergimas tęsis toliau, o jūs, kartą priėmęs kurią pusę – trauktis jau nebeturėsite kur.

    Pamąstykite fizike. Kartais, ypač tokiais klausimais, humanitarinis išsilavinimas kur kas geriau praverčia.

  15. Antanas Andziulis says:

    Beje, keistąjį rašinį parašęs Zigmas Vaišvila yra ne tik fizikas ir Nepriklausomybės Akto Signataras, bet ir būrelio piliečių 2018 m. pabaigoje įkurtos asociacijos „Lietuvos visuomenės taryba“ Valdybos pirmininkas.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top