- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Ar gali išsilaisvinti vergai nepastebintys vergijos?

Tai jūsų vergovės istorija – istorija apie tai, kaip jūs joje atsidūrėte, ir kaip jūs galėtumėte iš jos išsilaisvinti.

paveikslėlisPradžioje žmonės buvo kaip gyvūnai – visi gyvenome naudodami mus supančius išteklius. Mes buvome medžiotojai ir gamtos gėrybių rinkėjai, gyvenome iš to, ką davė gamta. Lygiai taip pat, kaip ir gyvūnai – gyvenome šia diena, nesirūpindami rytdiena. Žmonių vystymosi eigoje, su mūsų siela atsitiko šis tas nuostabaus ir tuo pačiu siaubingo. Mes supratome, kad esame mirtingi – išsigandome mirties ir pradėjome domėtis tuo, kokias netektis mums atneš ateitis. Ir šioje planetoje esame vienintelė gyvybės rūšis, kuri tai suvokia ir apie tai galvoja.

Tai buvo didžios tragedijos, bet ir didžios galimybės pradžia. Nes jei bijome mirties, skausmo ir nelaisvės – tampame valdomais ir labai vertingais išteklių prasme. Patys vertingiausi ištekliai, kuriuos gali kontroliuoti žmogus, tai ne įrankiai, mašinos ar pastatai, bet kiti žmonės.

Gyvūnams galima įvaryti skausmo baimę, bet tik tam momentui, tačiau gyvūnams nesuteiksite nelaisvės baimės, nesuteiksite tos baimės, kad ateityje jie gali prarasti laisvę ar bus kankinami, nes gyvūnai neturi supratimo, kas yra ateitis.

Negalime nukreipti ginklo į medį ir jam įsakyti, kad jis turi užauginti didesnį derlių, negalime grasinti javų laukui ugnies fakelu, kad jis užaugintų daugiau grūdų. Negausime ir daugiau kiaušinių, jei bauginsime vištą. Bet štai įbauginus žmogų, galima priversti jį atiduoti visus jam vertingus daiktus, priversti atsisakyti laisvės…

Toks gyvuliams skirtas laikymo būdas, pradėtas taikyti žmonėms juos bauginant, tapo pačiu pelningiausiu ir žudančiu užsiėmimu žmonijos istorijoje. Ir mes esame visos šios istorijos epogėjuje.

Žmonių visuomenės poelgių negalima racionaliai suprasti, jei nesuprasime, kokia ji yra iš tikrųjų. Tai žemės ūkio bendrovės sandara, kurioje vieni žmonės yra savininkai, o kiti laikomi nuosavais galvijais ir išnaudojami.

Vieniems šis apibūdinimas pasirodys absurdiškas ir jie sakys – juk išrinktieji mus gina, duoda sveikatos apsaugą, elektrą, vandenį, gatves ir mokyklas. Jie rimtai galvoja, kad viskas vyksta iš geros valios ir noro. Bet visa tai, yra labai nutolę nuo realybės. Ūkininkai juk irgi rūpinasi savo gyvuliais, jų sveikata, duoda jiems apsaugą, maistą ir viską, kas palaiko jų gerovę, kad gyvuliai duotų daugiau naudos. Tačiau už visa tai gyvuliai moka savo laisve ir gyvybe.

Žmonės galvoja, kad jie turi laisvę ir tvirtai tiki tuo, kad valdantieji rūpinasi jų laisve. Bet juk ūkininkai irgi leidžia savo galvijams tam tikrą laisvę, duoda galimybę pasilakstyti, kad tie būtų sveikesni. Vien dėlto, ir jie tai žino, kad pastarieji duos daugiau mėsos, daugiau pieno ar daugiau kiaušinių.

Mūsų taip vadinamos, laisvosios demokratijos yra ne kas kita, kaip žemės ūkio bendrovės skirtos auginti(penėti) žmonėms, kad galima būtų kelti darbo našumą ir tokiu būdu surinkti kuo daugiau mokesčių. Mūsų šeimininkai duoda mums tam tikras laisves ne dėlto, kad jiems mūsų laisvės rūpi ir mums tos laisvės priklauso pagal įstatymus, bet todėl, kad jie nori pakelti našumą ir surinkti, kaip galima didesnį pelną. Suprantate pagaliau šio kalėjimo, kuriam jūs buvote pagimdyti, esmę?

Istorijoje buvo/yra keturi žmonių kalinimo etapai. Pirmas etapas – tiesioginis ir brutalus, panaudojant smurtą ir prievartą. Tokiu būdu galima buvo kontroliuoti pavienius pavaldinius, tačiau rimbo smūgiais ir grandinėmis neįmanoma buvo motyvuoti didelio produktyvumo. Vergai negalėjo būti savanoriškai produktyvūs – jie buvo užsispyrę ir reikalavo begalės pastangų, reikalingų juos suvaldyti ir priversti dirbti.

Antrame etape vergams buvo duotos tam tikros laisvės formos, leidusios jiems tapti išradingais ir intuityviais. Todėl šeimininkų produkcijos lygmuo ėmė kilti. Valdantieji tapo turtingesniais – jie galėjo surinkti daugiau mokesčių ir tokiu būdu išplėsti savo valdžią.

Trečiame etape buvo įvesta baudžiava. Baudžiauninkai galėjo naudotis žeme, už kurią privalėjo mokėti mokestį – dešimtadalį savo derliaus. Tuo metu, kai vergai patys tiesiogiai priklausė vergvaldžiams, baudžiauninkai galėjo naudotis žeme ir viskuo, kas ant jos stovėjo bei priklausė elitui, tačiau tik iki tol, kol galėjo mokėti už tai lažą.

Ši žmonių kalinimo forma sunyko tuo metu, kai patobulėjo žemdirbystė, nes kylant progresui atsirado galimybė vis mažesniam žmonių skaičiui įsisavinti vis didesnius žemės plotus – gauti didesnį derlių, ir vis didesnei daliai žmonių tekdavo palikti žemdirbystę,

Našumo pakilimas padidino žemės ūkio produkcijos perteklių, kas savo ruožtu padidino miesto gyventojų skaičių. Tai buvo ketvirto etapo, vadinamo modernia visuomene, pradžia.

Kai masė bežemių užplūdo miestus, besivystančiam industriniam kapitalui atsirado galimybė valdyti didelį žmogiškojo kapitalo perteklių. Valdančioji klasė labai greitai suprato, kad gali uždirbti labai didelius pinigus, leisdama žmonėms laisvai pasirinkti užsiėmimo sritį.

Vergovė ir baudžiava buvo pakeistos šiandien esančiu modeliu – mafijos modeliu. Mafija tiesiogiai nevaldo firmų, valdininkų, išteklių. Ji tik siunčia savo pinigų išmušėjus kiekvieną mėnesį, kad surinkti mokesčius, t.y. išreikalauti savo dalį iš tiesioginių bendrovių šeimininkų. Šiais laikais lygiai tą patį daro valstybė, išmušinėdama pinigus. Ji siūlo mums apsaugą, už kurią mes jai mokame, nors mes patys turėtumėm būti nuo jos saugomi.

Dabar jūs patys galite pasirinkti savo veiklos sritis, jums leidžiama turėti ir valdyti savo nuosavą įmonę ir tokiu būdu jūsų našumas iškeliamas į nenusakomas aukštumas, bet tuo pačiu kyla ir mokesčiai, kuriuos jūs turite sumokėti savo šeimininkams.

Jums suteikiamos tam tikros laisvės, kad išsaugotumėte produktyvumą reikalingą jūsų ponams. Tas taip puikiai veikia, kad istoriškai žiūrint šiuolaikiniai mokesčiai yra patys aukščiausi, ir tris ketvirtadalius gyvenimo jūs dirbate ir mokate juos valstybei.

Labai subtilus šiuolaikinis vergų kalinimo būdas, jei net patys vergai nepastebi, kad yra vergai. Kaip sakė J.W. Goethe: „nėra didesnio vergo už tą, kuris manosi esąs laisvas, tokiu nebūdamas“

Pats didžiausias iššūkis šio pasaulio galingiesiems tapo padidėjęs tam tikras gerbūvio ir laisvės lygis, kurį jie jums leidžia ir tai jiems tampa pavojinga. Valdantysis elitas pelnosi iš laisvos prekybos kapitalu ir darbo jėga. Tačiau jų galvijai vis daugiau priprasdami prie laisvių, pradeda uždavinėti klausimus, kam valdantieji jiems reikalingi apskritai, jeigu visa jų veika – tai nusikaltimai, rūpestis tik sava kišene, o naudos visuomenei – absoliučiai jokios.

Valdantiesiems tai tapo tikra dilema. Juos į skirtingas puses plėšo du dalykai – godumas gauti dar daugiau naudos/pelno ir baimė dėl būtinybės duoti už tai dar daugiau laisvės privilegijų.

Paprasčiausias pavyzdys yra Kinija, kur komunizmas egzistuoja šalia kapitalizmo. Valdo politinė diktatūra, bet yra laisvoji kapitalistinė rinka. Tokiu modeliu vystosi ir vakarų šalys, kur nuomonės reiškimo laisvės ir žmonių laisvės vis labiau siaurinamos, kur įvedama daugiau policijos ir valstybinės kontrolės galių, tačiau verslas gali viską.

Kalbant tiesiai – tai fašizmas – dviejų galių – valstybės ir koncernų susiliejimas, kur viską reguliuojanti valstybė rūpinasi „gerove“, galvoja už žmones ir „nurodinėja jiems elgesio kryptį“.

Kad suvaldyti mokesčius mokančią galvijų bandą, procesas padalintas į tris fazes. Iš pradžių jaunajai kartai per mokymo įstaigas indoktrinuojami galimi valstybės egzistavimo vektoriai, kalamas suvokimas, kad tik aptvertas ir kontroliuojamas pasaulis yra vienintelis ir teisingas. Tokiu būdu valdomos mintys ir sielos nukreipiamos reikiama linkme. Antroje fazėje galvijai sukiršinami vienas prieš kitą, kur tam tikri gyvuliai išdresiruojami taip, kad būtų naudingais idiotais, prižiūrinčiais ar išduodančiais likusius bandoje galvijus.

Labai sunku suvaldyti galvijų bandą taikant tiesioginį smurtą, ir ten, kur jis taikomas, drastiškai sumažėja našumo lygis. Valdančios diktatūros yra tam puikus pavyzdys. Žmonės netampa labiau motyvuotais arba dirba neefektyviai, jeigu yra laikomi per daug kontrolės turinčiose sąlygose. Bet jeigu žmonės tiki, kad jie yra laisvi, tuomet jie žymiai daugiau dirbs savo šeimininkams.

Kapitalizmas yra melas apie laisvę. Jame turime tik vieną laisvę – laisvę pasirinkti ką vartoti, kokią prekę pirkti, nors tai irgi valdoma reklamos pagalba.

Pats geriausias kelias išlaikyti šią laisvės iliuziją, selekcionuoti tam tikrus galvijus pervedant juos į valdančiųjų klasę. Galvijai prisilaikantys hierarchijos, sugrąžins bet kurią laisvamanę karvę į rikiuotę. Jie sulygins su žeme visus, kurie įrodinės, kad žmonių kalinimas ir valdymas tai amoralūs dalykai.

Jeigu viena galvijų banda išdrįsta užprotestuoti ar pasipiktinti esama padėtimi – geriausias būdas ją sutramdyti, užsiundant ant jos kitą galvijų bandą, nei tiesiogiai ją užgniaužiant. Priklausomi galvijai atliks juodą darbą galvijų savininkams. Intelektualų klasė, po indoktrinacijos vadinamos universitetiniu išsilavinimu, įtakojama bei korumpuojama titulais bei privilegijomis, isteriškai gina žmonių kalinimo privalumus.

O kiti, nuo savininkų palankumo priklausomi galvijai, laikantys save ypatingais – tai tokie, kaip menininkai ir pramogų kūrėjai sakys norintiems ištrūkti į laisvę, kad jie esą kelia pavojų savo tėvynainiams – gyvuliams. Tokiu būdu galvijų banda laikoma krūvoje, visą valdančiosios sistemos amoralumą suverčiant tiems, kurie iš tiesų siekia ir reikalauja laisvės.

Trečioje fazėje sukuriamas pastovus išorinio pavojaus jausmas, kurio įtakojama banda ieško apsaugos pas galvijų savininkus. Dirbtinai sukuriant pavojaus jausmą, galima isteriškai nusiteikusią minią lenkti reikiama kryptimi ir priversti galvoti tik apie išgyvenimą. Galvijų savininkai užsisako pas svetimus galvijus pavaidinti naktį vilką, jis staugia ir urzgia. Kad būtų visiškai įtikinama, jis užsako užpulti savo nuosavą bandą, nužudo galviją, kad banda matytų – o taip, ten išorėje tikrai yra laukinių žvėrių, nuo kurių savininkas turi ją apginti.

Taip pateisinami karai, kai dirbtinai sukuriami priešai, lyg jie grasintų bandai – masės tuo tiki ir eina už savininkus į mūšį, aukoja savo gyvybes vardan jų įtakos plėtros. Negali būti jokios kalbos apie taiką ir demokratiją tokiuose karuose, kaip Irake, Afganistane, Pakistane, Sudane, Jemene ar kur kitur, ir net artėjančiame kare prieš Iraną. Kalba eina vien tik apie pinigus, įtaką ir vergvaldžių kontrolę.

Tačiau šis žmonių kalinimo būdas artėja į pabaigą. Visos šios krizės, kurias mes šiuo metu pergyvename, kaip ir specialiai sukurta pasaulinė ekonominė krizė, vyksta dėl tų laisvių, kurios buvo leistos. Gerbūvio padidėjimas per paskutinius šimtą metų buvo pasiektas ekonominių laisvių dėka. Kaip tik šis gerbūvio lygio padidėjimas iškėlė galvijų savininkų valdžią, didybę ir gobšumą į nepasiekiamas aukštumas. Kuo produktyvesnė tampa banda, tuo labiau didėja gyvulių savininkų skaičius ir skaičius nuo jų priklausomų galvijų-pagalbininkų.

Ekonominės laisvės skatina gerbūvį, o gerbūvis pritraukia vis daugiau vagių ir sukčių, kurių gobšumas sugriauna ekonomines laisves. Kitaip sakant, vis daugiau parazitų gyvena iš to, kad siurbia bandos kraują iki išsekimo. Visa sistema apraizgyta metastazėmis ir tapo mirtinu vėžio augliu valstybėje – augliu, kuris prives prie fatalinės baigties.

Valdžios aparatas pradėdamas nuo mažo, visada baigs kaip nužmogėjęs pabaisa-gigantas. Tai paaiškina – kodėl visi galvijų savininkai nori vis didesnių centralizuotų sąjungų, kodėl atsirado globalizacija, nauja pasaulio tvarka. Tikslas – pasiekti diktatorišką pasaulio valdymo lygį. Visi praeities despotai norėjo valdyti pasaulį, bet dėl savo didybės manijos nešė tik mirtį, kančias ir sunaikinimą.

Todėl nėra kitokios alternatyvos tikrai laisvai ir taikiai visuomenei, kuri būtų sukurta, kaip maža ir peržvelgiama struktūra. Visuomenė be politinių vadų, be žmonių savininkų ir be baimių mokėti vis daugiau mokesčių, to besočio monstro, manančio, jog mes tik galvijai, kuriuos reikia laikyti uždarytais ir išnaudoti pilnai, išlaikymui.

Būti tikrai laisvais labai paprasta ir tuo pačiu be galo sunku. Mes turėtume nebesitaikstyti su tais tėvynainiais, kurie dirba sistemai, stengdamiesi mus išlaikyti joje bet kuria kaina. Mes turime pabusti ir pagaliau pamatyti mus supančias tvoras. Jei mes savo dabartį suvoksime, kaip galvijų būtį, tai bus mūsų pirmas žingsnis paliekant šią vergiją. Išverskime tvoras ir bėkime į laisvus laukus, ten kur mes pagaliau galime laisvai atsikvėpti.

Kiekvienas gali nuspręsti pats – ar nori būti maitinamas ir aprūpinamas tamsioje ūkininko karvidėje – tik ten stovėti ir vegetuoti, kiekvieną dieną būti melžiamas ir pakliūti į skerdyklą, jei vieną gražią dieną nebeduos pakankamai pieno. Ar mėgautis saulės šviesa, pačiam ieškoti pašaro ir būti nepriklausomam bei laisvam.

Ir dar pabaigai… Kalbasi dvi kiaulės. Viena kitai sako: klausyk, girdėjau kalbant, kad ūkininkas mus šeria tik tam, kad mus vėliau paskersti? Kita jai atsako: Ach, tu pastoviai su savo sąmokslo teorijom.

šaltinis: alles-schallundrauch.blogspot.com

vertė: Remigijus Sinkevičius