Eglė Čeponytė. Kada gyvensime kaip Švedijoje: euras, devalvacija, eksportas ir kiti užkalbėjimai

2013, spalio 8, 20:43 | kategorija Ekonomika | 9 komentarai | peržiūrų 1 184 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

foto„…Socialdemokratų vyriausybė, įsipareigojusi palaikyti „gerą tvarką ekonomikoje“, kartu su centriniu banku nusprendžia panaikinti beveik visus bankų sistemai taikomus reglamentus. Staigi kreditų ekspansija suranda kelią į šalies namų ūkius… Šeimų santaupos bankuose nukrinta žemiau nulio, žmonės ima skolintis daugiau nei sutaupo. Šalies biudžetas pilnėja, o vyriausybė įgyja gerą vardą… Vyriausybė didina valstybės išlaidas, nes biudžetas leidžia tą daryti, be to, greitai vyks nauji rinkimai… Dėl perkaitusios ekonomikos smarkiai auga atlyginimai ir nevaldomai didėja infliacija… Kreditų įtraukimas į ekonomiką kelia nekilnojamojo turto kainas iki rekordinių aukštumų… Pagaliau kreditų burbulas sprogsta… Vis daugiau namų bankai parduoda priverstiniuose aukcionuose… Vienas iš penkių didžiausių šalies bankų nacionalizuojamas. SEB bankas taip pat arti bankroto ribos… Vidaus problemos sutampa su tarptautine recesija, taip suduodamos triuškinantį smūgį ekonomikai… Staigiai padidėja nedarbas… Šalies biudžeto deficitas pasiekia neįtikėtinus 13% BVP.”[1]

Skaitančiajam gali pasirodyti, jog ištraukoje kalbama apie Lietuvą. Tačiau iš tiesų tai – Švedija, tokia, kokia ji buvo dešimto dešimtmečio pradžioje, krizės laikotarpiu – bankui įkeista statybų aikštelė.

Įdomu tai, jog dabartiniam lietuviui tenka panaši šalyje sukuriama BVP dalis kaip ir tuomečiam švedui (1 pav.). Gal būtų teisinga sakyti, jog nuo dabartinės Švedijos atsiliekame tik dvidešimčia metų? Būtent taip mano Estijos ministras pirmininkas, pareiškęs, jog už dvidešimt metų Estijoje žmonės gyvens taip pat gerai kaip ir dabartiniame Liuksemburge. O gal mūsų laukia prasiskolinusios Airijos likimas (palyginimui pažvelkite į BVP dinamiką Airijoje, Švedijoje ir Lietuvoje; 1 pav.)?

paveikslėlis

Krizė parodė, kurie mūsų veiksmai buvo klaidingi, bei atvėrė galimybių langą ateityje jų nekartoti: pasukti Švedijos, o ne Airijos keliu. Nepaisant to, viešojo erdvėje vis dar nepopuliaru įvardinti nepasiteisinusias politikos priemones, o dar labiau – pasiūlyti sprendimų alternatyvas.

C. Zucchelli, ilgą laiką Estijoje dirbantis švedų verslininkas, su priekaištu šiai šaliai rašo: „kiekvienas viešųjų ryšių konsultantas jums gali pasakyti: krizės atveju viską tuoj pat dėkite ant stalo, sakykite visą tiesą nuo pat pradžių. Galbūt visai gera mintis, kad Estijos vyriausybė ir Centrinis bankas pasisamdytų daugiau viešųjų ryšių ekspertų“. Jam antrina gretimoje Latvijoje daugelį metų dirbantis danų ekonomistas M. Hansenas, besistebintis vengimu šioje šalyje atvirai diskutuoti ekonominėmis temomis. Jis tokį nusistatymą vadina „nutylėjimo ekonomika“ (angl. hush-hush economics). Tuo tarpu Lietuvoje kiekvienas, bandantis įvertinti vykdomos politikos alternatyvas, apkaltinamas politinės valios stoka.

Tad, reaguodami į šią kritiką, pamėginsime atvirai aptarti, kas augimo laikotarpiu Lietuvoje buvo daroma ne taip ir kokios yra dabartinės Lietuvos ekonomikos galimybės.

Vis dar nesutariama, kurie veiksniai nulėmė, jog krizė Baltijos šalyse buvo viena giliausių Europoje. Išsiskiria dvi stovyklos: vieni teigia, jog krizės priežastys pirmiausia buvo vidinės – rizikingas skolinimas bei netvarūs valstybės finansai, antrieji – jog krizė mus užgriuvo iš išorės, sumažėjus užsienio investicijoms bei eksportui. Tačiau tiek vieni, tiek kiti pamiršta, jog atviroje ekonomikoje skirtis tarp vidinių/išorinių jėgų yra daugiau teorinė, o kartais net klaidinanti.

Rizikingam skolinimui itin palankios aplinkybės susiklostė motininiams Švedijos bankams ėmus investuoti paskolų pavidalu į Baltijos šalis. Pinigų injekcijos iš Švedijos tapo, S. Jakeliūno teigimu, ekonominiu pinigų emisijos pakaitalu. Ši kvaziemisija buvo milžiniška – apie 30 mlrd. lt augimo laikotarpiu (arba 26% praėjusių metų BVP) (2 pav.). Palyginimui, 2007-2013 metais visa ES skirta parama Lietuvai tesudaro 40 mlrd. lt.

paveikslėlis

Nuo 2004m. bankai ima išdavinėti daugiau paskolų negu surenka indėlių. Tai reiškė tik vieną – infliaciją bei augantį įsiskolinimą užsieniui. Lietuvos centrinio banko duomenys.

Paskolintus pinigus naudojant vartojimui bei nekilnojamam turtui (toliau – NT) įsigyti, o ne investuojant į darbo našumo didinimą, infliacijos tempai buvo didžiuliai. Mūsų prekės užsienio pirkėjams santykinai brango ir eksportą darė mažiau konkurencingą – visą dešimtmetį turėjome einamosios sąskaitos deficitą. Šis, sprendžiant iš istorijos pamokų, dažniausiai reiškia ir biudžeto deficitą. Priežastinė seka aiški: pinigų „emisija“ (dar pavojingesnė esant fiksuotam lito kursui) -> augantis vartojimas, NT burbulas, nepakankamai greitas produktyvumo augimas -> infliacija -> konkurencingumo praradimas -> einamosios sąskaitos deficitas -> biudžeto deficitas -> auganti valstybės skola.

Skirtingai interpretuojant priežastingumą, antru nesutarimų pagrindu tampa išsiskiriančios nuomonės dėl būdų, kaip pasiekti tvarų Lietuvos ekonomikos augimą. Antrojoje straipsnio dalyje aptarsime krizės įveikimo alternatyvas: lito devalvaciją, eksporto konkurencingumo didinimą, valstybės išlaidų augimą, vidaus vartojimo atsigavimą bei euro įvedimą.

Pirmaisiais krizės metais aršiausios diskusijos tarp ekonomistų vyko devalvacijos, kaip būdo įveikti krizę, tema (skaityti: J. Jakeliūno „Krizės anatomija“). Tiesa, šios diskusijos retai patekdavo į viešumą: buvo bijomasi žmonių panikos. Kodėl prisireikė devalvuoti litą? Lietuvoje pakilimo metais, didėjant tarptautiniam įsiskolinimui, nuolat kilo realusis lito kursas (t.y. mūsų produkcija dėl infliacijos užsieniečiams brango). Jeigu nebūtume turėję fiksuoto valiutos kurso, t.y. litas nebūtų pririštas prie euro, arba valiutų valdyba būtų atsakingiau vykdžiusi savo įsipareigojimus (tarkime, palaipsniui devalvavusi litą), rinka pati būtų susireguliavusi: nominaliam lito kursui krentant, mūsų eksportas vėl atpigtų ir taptų konkurencingas.

Ekonominis augimas būtų buvęs lėtesnis, tačiau tvaresnis, paremtas ne užsienio investicijomis/paskolomis, o vidaus kapitalu, sukauptu eksportuojant lietuvišką produkciją. Tad kodėl nedevalvavom lito? Pirmiausia, bet kokiu valiutos kurso nuvertėjimu yra itin nepatenkinti užsienio investuotojai. Devalvacija pirmiausia skaudžiausiai atsilieptų švediškiems bankams, kurie iš motininių bankų skolinasi eurais, o indėlius surenka ir paskolas išduoda litais. Šiems investuotojams dirbančių lobistų dėka lito pervertinimo problema bei devalvacija niekada netapo politinės dienotvarkės dalimi. Prie to itin prisidėjo Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Kitas būdas, padėjęs bankams išvengti valiutos devalvacijos rizikos, buvo šios rizikos perkėlimas ant piliečių pečių – pradėjus išdavinėti paskolas eurais. 2008 m. pab. Latvija kreipiasi į Tarptautinį valiutos fondą, šis pareikalauja devalvuoti latą. Tuo tarpu Lietuvoje, reaguojant į šį precedentą, paskolų portfelis eurais staiga ima neproporcingai augti (3 pav.).

paveikslėlis

Po metų, į valdžią atėjus XV-ajai vyriausybei, ima augti ne tik privataus, bet ir valdžios sektoriaus užsienio skola. 2008 m. valdžios užsienio skola sudarė 64% bendros sektoriaus skolos, 2012 m. – jau 77% (4 pav.).

paveikslėlis

Tai reiškia, jog dabar devalvavus litą visa našta kristų ant Lietuvos piliečių. Tiek namų ūkių ar nefinansinių korporacijų, tiek valdžios (tačiau ne privačių bankų) užsienio skolos grąžinimo kaštai siaubingai išaugtų. Jeigu iki 2009 metų pabaigos devalvacija galėjo sušvelninti krizės padarinius, tai dabar ji krizę, greičiausiai, pagilintų. Savo šansą iškeitėme į paskolas eurais. Tuo tarpu Danijoje, Švedijoje ar Lenkijoje (šalys nėra perėjusios prie euro) krizės metu valiutų kursai krito, o pokrizinis atsigavimas buvo vienas sparčiausių Europoje.

Antroji krizės įveikimo alternatyva remtųsi Lietuvos eksporto augimu. Kol kas mūsų BVP augimą lėmė mūsų eksporto konkurencingumas – didėjantis eksportas pirmiausia į Rusiją, taip pat į Pabaltijį – Estiją ir Latviją, galiausiai – Vokietiją bei Jungtinę Karalystę. Eksportas į Rusiją 2012 m. sudarė net 19% bendrojo eksporto.

Tačiau, atsižvelgiant į OECD sudėtinį išankstinį indeksą [2] ateityje galime tikėtis Rusijos ekonomikos augimo sustojimo ir net recesijos. Laukti didelio mūsų eksporto augimo į šią šalį būtų naivu. Jau dabar pastebimas smukimas: 2013 m. I ir II ketvirtį eksporto į Rusiją augimo tempai sumažėjo beveik perpus (lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu). Tuo tarpu Vakarų Europos rinkų atsigavimas išlieka ganėtinai lėtas. Eksporto augimo tempai į ES tuo pačiu laikotarpiu taip pat šiek tiek sumažėjo. Tikrai žymaus eksporto padidėjimo galima būtų laukti tik tuo atveju, jei mūsų produkcija santykinai atpigtų užsienio vartotojams: tiek dėl defliacijos Lietuvoje, tiek dėl infliacijos užsienyje. Neaugant infliacijai mūsų prekybos partnerėse, vien vidinė devalvacija (kainų kritimas šalies viduje) galimai sukeltų daug socialinių problemų: turėtų mažėti atlyginimai arba didėti bedarbių skaičius, trumpuoju laikotarpiu būtų surenkama mažiau mokesčių.

Palyginimui galime pažvelgti į Graikiją, kurioje taip pat imtasi vidinės devalvacijos politikos (nepainioti su nominalaus valiutos kurso devalvacija), kai tuo tarpu pagrindinėse Euro zonos ekonomikose infliacija ne tik neperkopia Europos centrinio banko nustatytos 2% ribos, bet ir nuolat mažėja. Jau kuris laikas Vokietija kaltinama nesutinkanti solidarizuotis su recesijos išvargintomis ES šalimis bei didinti vartojimą. Toks Vokietijos elgesys keistai kontrastuoja su jos nuolat eskaluojamais lozungais apie Europos vienybę. Įdomu tai, jog Europos centrinis bankas (toliau – ECB) Vokietijos bankams skolina už rekordiškai mažas palūkanas – tik ~0.5%. Tačiau privačių bankų klientai šios, vartojimą skatinti turinčios, ECB politikos pasekmių nejunta – jiems tie patys bankai pinigus perskolina už vidutiniškai ~11,31% palūkanas. Vienos pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių bei mūsų ilgametės „globėjos“ Švedijos veiksmai taip pat nedera su jos paternalistine retorika: infliacija šioje krizės mažai paliestoje šalyje išlieka viena žemiausių ES, o importo iš Pabaltijo augimo tempai lėti. Iš didžiųjų ES ekonomikų kol kas tik Jungtinėje Karalystėje pastebimi didesni infliacijos tempai (taip pat ir importo iš Lietuvos augimas). Daug tikimasi iš laisvosios prekybos sutarčių su JAV bei Japonija pasirašymo. Tačiau, jei JAV žemės ūkio produkcija pasirodys pigesnė nei Lietuvos (o taip greičiausiai ir bus), tokios prekybos sąjungos tik pablogintų mūsų prekybos balansą.

Galiausiai, BVP augimą galima būtų pasiekti didinant vyriausybės išlaidas, privatų vartojimą arba investicijas. Visais trimis atvejais, kadangi neturime sukaupę atsargų, privalėtume naudotis skolintu kapitalu. Tai reiškia, jog krizę mėgintume įveikti tomis pačiomis priemonėmis, kurios ją sukėlė. Vyriausybės išlaidų padidėjimas reikštų didesnę užsienio skolą, sumažėjusį ateities vartojimą bei privačių investicijų išstūmimą. Žinoma, jeigu vyriausybė savo išlaidas nukreiptų į sėkmingus investicinius projektus (pavyzdžiui, namų renovaciją ar Suskystintų gamtinių dujų terminalą), galima tikėtis, jog ekonominė jų nauda ateityje nusvers kaštus. Tas pats pasakytina ir apie privačias investicijas, paremtas skolinimusi. Šiuo metu bankai yra kaltinami, jog vykdo itin reiklią skolinimo politiką. Tačiau „lengvos“ paskolos, nepakitus Lietuvos verslininkų mentalitetui, ateityje galėtų sukelti dar vieną burbulą. Tai, jog šiuo metu vietos verslininkai yra priversti neišlaidauti, efektyvinti gamybą bei ieškoti naujų rinkų yra didžiausias krizės pliusas. Krizė turėtų atpratinti vietinius investuotojus nuo greitų pinigų troškulio bei prabangaus gyvenimo būdo. Galiausiai jau dabar džiaugiamasi, jog namų ūkių vartojimas atsigauna: mažmeninės prekybos apyvarta viršijo 2006 m. lygį, vartotojų pasitikėjimo rodiklis taip pat muša rekordus (tiesa, tik viduriniosios ir aukščiausios socialinės klasės žmonių grupėse). Tačiau tokias tendencijas reikėtų vertinti atsargiai. Pažvelgus, kokiomis lėšomis mokame už papildomus pirkinius, pamatytume, jog ėmėme išlaidauti ne savo, o svetimais pinigais: 2012 m. Lietuvos einamoji sąskaita ir vėl deficitinė. Belieka tikėtis, jog augantis vartotojų pasitikėjimas paskatins sąlyginai daugiau investuoti, o ne vartoti. Mūsų finansines galimybes viršijančios išlaidos jau kartą atvedė Lietuvą į vieną giliausių krizių ES.

Ketvirtasis išėjimo iš krizės būdas galėtų būti euro įvedimas bei leidimas parduoti žemę užsieniečiams. Šie pasikeitimai duotų greičiausius trokštamus rezultatus, tačiau pačius trumpalaikiškiausius, o tolimesnėje ateityje galbūt pakenktų mūsų ekonomikai. Teigiama, jog euras, itin stabili valiuta, sumažintų užsienio investuotojų nerimą dėl devalvacijos bei paskatintų daugiau investuoti Lietuvoje. Žemės pardavimas užsieniečiams taip pat pritrauktų daug ir greitų investicijų. Be to, valiutos konvertavimo kaštų išnykimas turėtų pagyvinti prekybą su Euro zonos šalimis. Jeigu Latvija kitais metais įsives eurą, Lietuva liks vienintelė iš Baltijos šalių neturinti jo.

Kokie galimi įstojimo į Euro zoną bei žemės pardavimo užsieniečiams kaštai? Paliekant nuošalyje įvairius sentimentus litui, susikoncentruokime tik ties ekonominiais argumentais. Pirmiausia, įsivesdama eurą, Lietuva įsipareigoja įnešti beveik 3 mlrd. litų į Europos stabilumo mechanizmą (toliau – ESM). Šie pinigai, kol pietinės šalys neįveiks krizės, greičiausiai bus panaudoti jų ekonomikoms stimuliuoti. Lietuva iš šio mechanizmo pagalbos (beje, tik paskolos pavidalu) galėtų tikėtis nebent po dešimties ar daugiau metų, jeigu nepasimokysime iš savo klaidų ir vėl atsidursime gilioje skolų krizėje. Tad kam skubėti? Taip pat prarastume kitą gelbėjimosi iš ateities krizių alternatyvą – valiutos devalvavimą. Klausimas, ar skolinimasis iš ESM tikrai yra geresnė krizių įveikimo alternatyva už valiutos devalvaciją, lieka atviras. Tačiau didžiausia su euro įvedimu susijusi problema yra kainų padidėjimas. Šiuo metu, tik pradėjus atsigauti po krizės, mūsų ekonomikos stuburą vis dar sudaro eksportas, tad tiesiog negalime sau leisti bent šiek tiek didesnės infliacijos. Žemės pardavimas užsieniečiams taip pat paskatintų kainų kilimą (tiek dėl gamybos veiksnių brangimo, tiek dėl padidėjusių pajamų, jei šios bus panaudotos vartojimui). Estijos atvejo išnagrinėjimas galbūt būtų neblogas būdas pasverti galimus tiek euro įvedimo, tiek žemės pardavimo užsieniečiams pliusus bei minusus. Estija viena pirmųjų iš naujųjų ES narių liberalizavo žemės pardavimą bei 2011 metų sausį įsivedė eurą. Pirmaisiais metais prieš euro įvedimą vartojimas bei investavimas Estijoje pastebimai atsigavo. Spėjama, jog taip atsitiko, nes buvo bijomasi prarasti dalį santaupų konvertuojant valiutas, tad pasirinkta šias santaupas suvartoti nelaukiant euro įvedimo. Be to būsimas euro įvedimas sujudino šešėlines rinkas: visi jose uždirbti pinigai turėjo būti kažkokiu būdu išplauti, galbūt perkant vietinį NT. Po euro įvedimo pakilimas baigėsi.

Smarkaus tiesioginių užsienio investicijų (toliau – TUI) augimo nesulaukta (5 pav.). Nedidelis TUI pagyvėjimas buvo nulemtas išaugusių investicijų į spekuliacinius sandorius NT rinkose bei į finansines institucijas, tačiau ne į gamybos skatinimą. Galbūt dėl šių priežasčių būsto kainos iš trijų Baltijos šalių labiausiai augo Estijoje (6 pav.).

paveikslėlis

Estijoje įvedus eurą TUI augimo tempai sulėtėjo ir atsigavo tik 2012 m. pab. Tuo tarpu Lietuvoje jau tris metus iš eilės TUI augimo tempai stabiliai aukšti.

paveikslėlis

Būsto kainos įvedus eurą Estijoje smarkiai išaugo.

Neaugant produktyvumui, tačiau didėjant pinigų kiekiui, bei suapvalinus kainas Estijoje gyvenimas pabrango. Po euro įvedimo šalyje pastebimai išaugo infliacija: šiuo metu „Baltijos tigrė“ Estija Europoje pirmauja tik pagal infliacijos lygį (antra vieta ES du metus iš eilės) (7 pav.).

Paveikslėlis

Didžiausia Baltijos šalyse infliacija – Estijoje.

Infliacija, kaip ir buvo galima tikėtis, smarkiai paveikė Estijos eksporto konkurencingumą. Po euro įvedimo 2011 m. eksporto augimo tempai šioje šalyje sulėtėja (8 pav.).

paveikslėlis

Pagal eksporto apimčių augimą Estija irgi atsilieka nuo kaimynių Latvijos bei Lietuvos.

Tad kokios buvo euro įvedimo pasekmės Estijos gyventojams? Ar euras padėjo sušvelninti krizės padarinius? Vienareikšmiškas atsakymas – ne, nepadėjo. Pagal neseniai paskelbtus Eurostato duomenis, Estija pagal perkamąją gyventojų galią užima trečią vietą nuo galo ir lenkia tik Bulgariją ir Rumuniją. Tai reiškia, jog estas gali vartoti tik 59 proc. ES vidurkio. Tuo tarpu latvis – 61 proc., lietuvis – 74 proc. Kitaip tariant, Latvija gyvena šiek tiek geriau nei Estija, o Lietuva yra daug geresnėje padėtyje. Be to, remiantis Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, šiais metais Lietuva pagaliau aplenks Estiją pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį.

Aptarus visas išėjimo iš krizės galimybes, peršasi išvada, jog Lietuva šiuo metu stovi pasirinkimų kryžkelėje tarp lengvojo ir sunkiojo kelio. Lengvasis kelias šiuo atveju reikštų vartojimo didinimą skolintais pinigais bei greitųjų TUI pritraukimą išparduodant žemę užsieniečiams arba įsivedus eurą. Staigus pinigų antplūdis suteiktų pagreitį mūsų ekonomikos augimui. Tačiau šis užsienio kapitalu bei vidaus vartojimu varomas augimas būtų toks pat trapus kaip ir tas, kuriuo „džiaugėmės“ praeitą dešimtmetį. Tuo tarpu sunkesnysis kelias pareikalautų tiek mūsų, tiek visos Europos sąmoningumo bei solidarumo. Pirmiausia, būtina, jog didžiosios ES ekonomikos atsisakytų griežtos taupymo politikos bei imtų vartoti daugiau neturtingųjų kaimynių prekių. Dėl to didėtų mūsų pajamos, gaunamos iš eksporto. Tačiau neturėtume skubėti jas išleisti vartojimui. Tvarų ekonomikos augimą galima pasiekti tik didinant darbo našumą. Taigi sunkusis kelias verstų pasirinkti tarp naujo automobilio garaže bei kvalifikacijos kėlimo kursų jūsų darbuotojams. [1] – C. Zucchelli ir D. Kirsebom “Kietas nusileidimas”, Obuolys: Vilnius, 2009. [2] – OECD sudėtinis išankstinių rodiklių indeksas (the Composite Leading Index) yra svertinis keliolikos ekonominių kintamųjų, kurie aplenkia verslo ciklą, vidurkis. Jis gali būti naudojamas prognozuoti ekonomikos trajektoriją ateityje.

šaltinis: Pro Patria

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 9

  1. D-e-m-o-k-r-a-t-i-j-a says:

    Ekonomistai sukurti masėms už nosų vedžioti :-o)

  2. Kęstutis says:

    Ekonomistai – parazituojančių piniguočių prostitutės… Visuomeninę santvarką reikia keisti iš esmės, parazituojančius pinigų maišus, pats laikas mesti į istorijos šiukšlyną… 

  3. rrrg says:

    Švedija, kaip ir visi Vakarai yra žlugę morališkai, o ekonomiškai irgi stovi ant bedugnės krašto. Vakarai tokie, kokie yra, jei nieko nekeis iš esmės, žlugs. Ar mums reikia sekti gyvais lavonais?

  4. Dario says:

    Visiškai pritariu prieš mane esantiems komentarams.

  5. Joris says:

    Mūsų žiniasklaida nutyli apie realią finansinę situaciją pavz. JAV. Iš jos žinome tik tiek, kad JAV „švelniai“ prasiskolinus visam pasauliui. (iš čia ir išplaukia grobuoniška JAV politika kitų pasaulio valstybių atžvilgiu taip pat ir Lietuvos). Jav agresija Afganistano, Irako, Libijos, Egipto, Sirijos, toliau manoma būtų Iranas, atžvilgiu – tai bandymas spręsti savo finansinį krachą. Kad kai kurie didieji JAV miestai jau bankrutavo, bankrutuoja ar greitai bankrutuos, apie šitai žiniasklaida sklebti nemėgsta – juk neši..i savo darbdaviui ant nosies. Na o artimesnės vakarų valstybės paprasčiausiai artėja prie savo žlugimo ribos, bet visų pirma dėl nenormalios situacijos savo visuomenėse. Juk nepaslaptis, kad didžiausiais „tolerancinis“ brudas pas mus ateina iš skandinavijos šalių… O ten – „skandinaviški“ bankai, kuriuos valdo… Trumpai kalbant viena nežmoniškai didelių mastų parazitinė valstybė apiplėšinėja visas likusias, kai joje pačioje nėra jokios, taip kitiems primetamos ir išliaupsintos „demokratijos“.
    Ekonominiai faktai rodo, kad tie sprendimai kurie pas mus „prastuminėjami“, nėra geri ir naudingi tiktai … bet ne mums. Ir kiek neginčijamų faktų kas bepaviešintų (juo labiau kad jie vieši), valdžia vistiek stumdo durnių ir apsimetinėja šlangom. Vis dėlto smagu, kai tokie faktai, skaičiai ar skaičiavimai viešinami – kuo daugiau žmonių apie tai žinos, tuo mažiau leisis kvailinami valdžios ir žiniasklaidos. Kada nors visuomenė, kai jos dauguma taps reginti, pasakys: „gana mus mulkinti, arba dirbate mums arba einate lauk!“

  6. tomas says:

    CITATA. Pirmiausia, įsivesdama eurą, Lietuva įsipareigoja įnešti beveik 3 mlrd. litų į Europos stabilumo mechanizmą (toliau – ESM).

  7. taigi says:

    labai gera analize.
    Svedijos banku paskolos – daugiausia isduotos bustam isigyti buvo viena  pagrindiniu Lietuvos ekonomikos augimo priezasciu. Bet tai turejo neisvengiamai baigtis kai gyventojai daugiau nebegalejo imti paskolu, ir tada tai tapo skendimu ekonomikai kai paskolu atidavinejimas virsijo  isdavima.
    Kita augimo priezastis buvo Europos pinigai (EU parama), ir trecia valstybes biudzeto deficitas. Tai ir buvo tas vadinamasis „perdegimas“. Krize Lietuvoje buvo tokia baisi, nes visi tie rodikliai tuo paciu metu tapo neigiami. Paskolu atidavinejimas pradejo virsinti ju isdavima, kai gyventojai nustojo imti paskolas kad pirkti bustus perdem ispustom kainom, tuo paciu metu Europa istiko krize, ir tuo paciu metu Kubilius pradejo biudzeto deficito karpymo bandymus.
    Ekonomikos smukimas tapo neisvengiamas ir masiskas. 

    Valstybes skola nera baisu – jei ta skola yra pacios valstybes valiuta. Bet Lietuvai valstybes skola tapo mirtina problema VIEN TIK DEL priristo lito ir euro kurso.

    Labai gera analize del Svedu banku suinteresuotumo del lito pririsimo prie euro. Ir butent tie patys interesai stumia euro ivedima, kuris faktiskai garantuos tolesne emigracija ir skurda. Del paprastos priezasties – nes Lietuva sunkiai gali konkuruoti su Vokietija ir likusia Europa taip pat bandancia issigelbeti eksporto deka. Nekalbant apie Kinija.
    Bandymas issigelbeti eksportuojant tampa „lenktynemis i dugna“, kur visi bando skurdinti savo gyventojus kad taptu labiau „konkurencingi“, ir bando parduoti salim kurios nespeja skurdinti gyventoju taip greitai.

    O naudojant uzsienio valiuta – vienintele viltis ilgalaikiam turtejimui – yra eksportai.

    Kad sustabdyti zemes pardavima uzsienieciams – ta zeme reikia gerokai apmokestinti, o Lietuvos pilieciam ismoketi pasalpas padegiancias mokescius.
    Arba galima pirma parduoti, ir tada apmokestinti – jei tik politines drasos uzteks (zinoma neuzteks).
    Zemes ispardavimas taps dar vienu emigracijos postumiu.

  8. Aistis says:

    butu saunu,kad pagristum Svedijos moralini zlugima ir pateiktum nezlugusiuju pavyzdziu?…nes kertant Lietuva,su visomos jos moralinemis vertybemis ir ivaziavus i Svedija,kyla klausimu…

  9. taigis says:

    krizes priezastimi laikyti padidejusi vartojima po Svedijos banku valiutos injekciju yra gal ir teisinga bet neobjektyvu : paprasciausiai Lietuvoje darbas dar niekad nebuvo taip zemai nuvertintas Juk vartojimas net su zmoniu investicijom i NT tikrai nebuvo kazkoks isskirtinis lyginant su europiniu senbuviu gyventojais Paprasciausiai ilgai laikius be oro zmogus kad neuzdustu puola kvepuot Taigi : pagrindine Baltijos saliu krizes isskirtinumo priezastis buvo gyvuliskas turciu pelno siekis visai ignoruojant ir ekonomikos desnius Nekalbant jau apie praktiskai vykdyta gyventoju genocida Taip taip Manau praeis dar desimt metu ir atsakingi uz ta siaubinga zmoniu padeti bus ivertinti tikrai ne menkiau kaip dabartiniai holokausto vykdytojai

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top