- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Jei nenorite prostitutės darbo – stabdysime jums pašalpos mokėjimą

paveikslėlisStebėtina (lietuviams) situacija 2005 metais aprašyta pakankamai respektabiliame The Telegraph tiek paprasta, kad jokių išaiškinimų nereikalauja.

Viskas pakankamai skaidru: viena vokietė (ne emigrantė), simpatiška 25-erių metų mergina, praradusi darbą, kaip įprasta, nuėjo į darbo biržą, dabar vadinamą užimtumo centru ir joje užsiregistravo. Anketoje nurodė, kad turi „barmenės, oficiantės ir salės vadybininko“ kvalifikaciją ir yra pasiruošusi dirbti kavinėje ar bare be išeiginių ir naktinėmis pamainomis. Po ko, gavusi teisę į bedarbio pašalpą susiruošė laukti darbo pasiūlymų.

Po kurio laiko iš užimtumo centro atėjo laiškas-nukreipimas: esą yra darbdavys, išstudijavęs jūsų anketą (prašymą) ir jam reikalingos jūsų siūlomos paslaugos. Tačiau, kai mergina paskambino duotu telefonu, paaiškėjo, jog „suinteresuota firma“ iš tiesų ne baras ir ne restoranas, o pats paprasčiausias bordelis, kuriame jai siūloma „seksualinių paslaugų sferos“ darbuotojos vakansija. Tai yra prostitutės.

Savaime suprantama, kad pasipiktinusi vokietė pokalbį nutraukė, pranešusi apie visa tai į užimtumo centrą. Mergina kreipėsi į teismą ir čia išsiaiškino, kad preteksto teistis nėra. Nes užimtumo centras nepažeidė jokių įstatymų – atvirkščiai – veikė griežtai įstatymų numatytose ribose.

Pasirodo, kai 2002-ais bundestagas legalizavo prostituciją, „intymios veiklos sritis“ buvo įrašyta į „oficialių profesijų ir amatų“ rejestrą ir nuo tada, legalių viešnamių savininkai, priversti mokėti darbuotojų sveikatos draudimo ir kitus mokesčius, gavo prieigą prie oficialių duomenų bazių visuomenės užimtumo centruose. Ryšium su kuo, kaip „gerovės reformų“ pasekmė, dabar kiekviena, jaunesnė nei 55 metų amžiaus moteris, nesulaukusi darbo pasiūlymų pagal savo specialybę vienerių metų bėgyje, privalo eiti dirbti ten, kur bus nukreipta, nors ir į prostitutes – kitu atveju gali prarasti teisę į pašalpą.

Tuo tarpu nedarbas Vokietijoje jau siekia 4,5 milijonų ribą (2005 m duomenimis – vertėjo pastaba), kas po 1950 m. dar nė karto nebuvo nutikę, ir užimtumo centrai tvirtai laikosi vyriausybės paskelbtos pozicijos, kad „nė viena oficiali profesija nėra gėdinga“. Taip, kad pasirinkimas mūsų padavėjai ir jos nelaimės draugėms nėra didelis: arba gultis, kur nurodyta, arba mirti iš bado gatvėje. Trečio kelio faktiškai nėra.

„Įstatyme nėra nieko, kas saugotų moteris nuo priverstinio darbo sekso industrijoje – kalba Merchthild Garweg, teisininkė iš Hamburgo, kurios specializacija būtent tokie atvejai. Pagal naujas taisykles, prostitutės darbas dabar nebe amoralus, o iš to seka, kad atsisakyti tokio darbo pasiūlymo, sutinkamai su įstatymu reiškia prarasti teisę į bedarbio pašalpą. Įstatymo požiūriu, darbdavys, ieškantis tos ar kitos lyties prostitutės, niekuo nesiskiria nuo darbdavio, ieškančio medicinos sesers ar stomatologo, o užimtumo centrų bandymai kažkaip sušvelninti situaciją stato pačius užimtumo centrus į smūgio epicentrą. Darbo centrui atsisakančiam priimti sekso industrijos įstaigos reklamą gresia teismo byla, kurią jis greičiausiai pralaimės“.

Tarp kitko, viskas čia teisingai. Visi darbai geri, bet koks darbas garbingas ir jei mergina, atėjusi į darbo pokalbį atsisako nusirengti, pažaisti su vibratoriumi ar užsiimti seksu idant darbdavys galėtų nustatyti jos kvalifikaciją šioje srityje – ji yra neteisi ir verta pasmerkimo. Ir taip pat vertas bausmės užimtumo centro vadovas, atsisakęs leisti talpinti savo kontoroje bordelių reklamą arba neleidžiantis legalizuotoms motinėlėms ir suteneriams raustis savo duomenų bazėse, ieškant tinkamų bordeliams kandidatūrų.

„Dėl kokios priežasties manęs galėtų neprileisti prie sąrašų, jei aš moku mokesčius, kaip ir visi verslininkai?“ – stebisi Tatjana Uljanova, trijų žvaigždučių viešnamio Berlyno centre savininkė, ir niekas negali užginčyti, kad ji yra teisi. Kaip ir niekas negali sutrukdyti jos kolegai Ulrichui Kuperkochui, būsimo bordelio Giorlice (buvusi VDR) savininkui, per teismą išsireikalauti pakankamai solidžią kompensaciją, ryšium su vietos užimtumo centro atsisakymu „įtikinėti“ bedarbes moteris tuo, kad jo „įstaiga“ niekuo ne blogesnė, nei ligoninė ar baras.

Merchthild Garweg pasakojo apie atvejus, kai moterims dirbusioms skambučių centruose buvo pasiūlytos darbo vietos sekso skambučių linijose.

Vienok, kaip liūdnai konstatuoja aukščiau minėta mis Garweg, „vyriausybės politika aiškiai nukreipta į tai, kad užimtumo problemų sprendimo programos rėmuose, priversti moteris užsiimti legalia prostitucija“. Iš valdžios požiūrio taško, visiškai nesvarbu ar to nori pati moteris, ištekėjusi ji ar ne, sutinka jos vyras ar draugas, ar nesutinka – svarbiausia, kad „oficialios sekso-paslaugos“ neprilygintinos prostitucijai, ir sutrukdyti šios tendencijos plėtrai, matomai neįmanoma“.

Beliko tik pridėti, kad šis straipsnis išvydo šviesą ne vakar ir net ne užvakar, o tolimais 2005-ais metais. Ir nuo to meto, gavusios nukreipimą į bordelį, didžioji merginų dalis jau net nebando tam priešintis, o eina ten, kur yra siunčiamos, ir dirba tuo, kuo yra nurodoma. Po plačios propagandos kampanijos, organizuotos valdžios, „prostitucija pagal kelialapį“ nustojo būti kažkuo gėdingu, visuomenės akyse susilyginusi su kažkuo, tipo ypatinga masažo rūšimi.

Medžiaga parengta pagal:
telegraph.co.uk/
forum.dpni.org
Sarmatai