- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Karas su pabaiga

dn.pt

paveikslėlis

Vienas dalykas yra vertinti kaip ilgalaikį karą su terorizmu, o kitas – tvirtinti, kad pilietiniam karui Sirijoje( Irake arba Libijoje) nebus pabaigos. Panašu, jog abu požiūriai palaipsniui išskysta, tačiau tikrovėje yra truputį kitaip. Kariaujančių dalyvių daugyba įvairiose Sirijose, sudarančiose šiandien šalies teritoriją, reikalauja išsamios sluoksnių analizės.

Pirmas sluoksnis yra tame: Asado neteisėtumo nepakanka, kad galima būtų pakeisti režimą. Tai pamoka, kurią mums jau pateikė Obama, Kameronas ir Holandas,ir ne kartą. Iš esmės ši pozicija griauna greičiau jau paties Vakarų trio pamatus, nei Asado, kuriam bet kokia delsa tik į naudą. Nuo to meto, kai Rusija, Iranas ir Kinija palaikė režimą, ši tendencija tapo beveik neišvengiamybe, jei, žinoma, „Islamo valstybės“ sunaikinimas iš tiesų yra Vakarų tikslas.

Antras sluoksnis štai kame: rusų aviacija, Irano kariuomenė, kurdų smogikai ir kinų politinis palaikymas užpildė tuštumą, atsiradusią nesant Vakarų valstybių veiksmų Sirijoje. Klausimas šiandien formuluojamas taip: o jei jiems iš tiesų pavyks praktiškai sėkmingai įvykdyti operaciją? Šios hipotezės negalima atmesti, ir apsisuks ji eiliniu smūgiu į JAV pozicijų įtvirtinimą  didžiuosiuose Artimuose Rytuose, o Rusijai – statuso svarbumo didėjimu regione.

Tam, kad spėti įšokti į nuvažiuojantį pilietinio karo klausimo sprendimo ir po to seksiančių politinių derybų traukinį, amerikiečiai ir europiečiai  daugiau nebegali leisti sau klaidingai pasirinkti visiško neveiklumo naudai.  Daryti kliūtis Putino ir proAsadiškam frontui, atrodo jau nebeįmanoma.

Kaišioti pagalius į ratus kampanijos prieš „Islamo valstybę“ sėkmei moraliniu požiūriu tampa nebepriimtinu dalyku. Telieka susigrąžinti sau lyderystę šiame pageidaujamame politiniame procese.

Tam jiems reikalinga sustiprinti tik vieną sunitų opoziciją, priimančią einamąsias Putino sąlygas (tuo pačiu piktinant Rijadą) ir įteisinti kurdų valdžią (sukeliant pykčio priepuolį Ankaroje).  Ir nuspręsti, jog vadovauti „naujam Deitono susitarimui“ yra geriau, nei nevadovauti visiškai niekam.

Karinė Vašingtono strategija Sirijoje žlugo, tačiau politika – dar ne.