- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Katalonija ir globali plutokratija

Leonidas Savinas

pavceikslėlisReferendumo dėl nepriklausomybės Ispanijos regione Katalonijoje pravedimo bandymas tapo lakmuso popierėliu ne tik patiems ispanams, bet ir polinei daugelio šalių bendruomenei. Viena šalis pasisakė už teritorinio vientisumo išsaugojimą ir Ispanijos Karalystės suverenitetą, o kita – už Katalonijos gyventojų apsisprendimo teisę. Aktyviausiai Barselonos siekius palaikė Škotai ir Flandrija (kas natūralu, nes šie regionai taip pat siekia atsiskirti), o taip pat Izraelis. Briuselis užėmė laukimo poziciją. Sprendžiant pagal jokios operatyvinės informacijos nebuvimą JAV valstybės departamento ir Baltųjų Rūmų puslapiuose, panašu, kad ši tema Jungtinių Valstijų ypatingai nejaudino.

Visiškai akivaizdu, kad globalios-liberalios demokratijos šalininkai iškart nepasmerkė Madrido veiksmų. Taip sakant, guminės lazdos ir tokios pat kulkos, – to jau per daug europiečių pilietinei visuomenei. Bet kaip rodo kitų, svarbių ES šalių – Vokietijos, Belgijos ir Prancūzijos patirtis, visai jau ne per daug, o įprasta norma. Tegu dar pasako Madridui ačiū, kad neparvarė vandens patrankų, kaip tai įprastai daroma Vokietijoje. Bet tam, kad galima būtų objektyviai įvertinti vykstantį procesą Ispanijoje, reikia peržiūrėti kai kuriuos istorinius faktus.

Katalonijos identitetas kaip toks atsirado XIX amžiuje, tuo metu, kai visoje Europoje augo nacionalizmas. Tuo pačiu, jis turėjo aiškų rasistinį atspalvį – „katalonai“ save laikė aukštesne rase, o likusius ispanus – žemesne, kurie turėjo juos gerbti.

Tačiau po 1987 m., kai buvo įvesta nauja šalies Konstitucija, šis diskursas, ryšium su politkorektiškumu, buvo pakeistas ir Katalonijoje pradėta kalbėti apie kultūrinį pranašumą. Panašu, kad šis „pranašumas“ dabar pasireiškia tuo, jog Barselona tapo kažkuo panašiu į ES „iškrypėlių meką“ ir ten legalizuoti lengvieji narkotikai (tuo pačiu iš Maroko vyksta narkotikų gabenimas). Katalonijos parlamentas 2017 m. priėmė įstatymą, reguliuojantį kanapių vartotojų asociacijas, jų kultivavimą ir platinimą šiomis asociacijomis (dalis iš jų finansuojamos Džordžo Sorošo).

Visumoje, bandymai atsiskirti buvo jau ir anksčiau. Tačiau, kadangi Kataloniškasis kapitalas buvo tampriai susijęs su Madridu (kaip ir Baskų šalyje), šie klausimai buvo sprendžiami nedidelės grupės ribose. Pažymėtina, kad per pastaruosius šimtą su trupučiu metų, Madrido valdžia visą laiką prioritetu vystymui laikė Kataloniją, o ne Kastiliją. Tai buvo dažni verslo sandėriai tarp liberalaus šalies elito, reikėjo palaikyti katalonišką tekstilėės pramonę, taip kaip ir Baskų šalies metalurgijos sektorių. Valdant Franko vyriausybei viskas buvo panašiai. Kai buvo surengiami pokalbiai apie atsiskyrimą, regionas gaudavo daugiau finansinių įliejimų ir tuo visi bandymai atsiskirti pasibaigdavo. Beje, Katalonijos vyriausybė palaikė Kosovo atsiskyrimą nuo Serbijos, priešingai nei oficialus Madridas, kuris nepripažino ir pasmerkė Albanijos separatistų veiksmus.

Naujoji kataloniškojo separatizmo banga Ispanijoje pakilo 2010 m. Kartu su tuo reikėtų pažymėti ir kitus tai lėmusius faktorius, – 2011 m. gegužės 15 d. po masinės akcijos buvo sukurta politinė liberalios-kairiosios pakraipos partija Podemos (Mes galime) ir jų dvynė Ciudadanos (Piliečiai), kurie save pozicionavo kaip „naujos politinės jėgos“, galinčios ženkliai į gerąją pusę pakeisti ispanų gyvenimą, atstovais. Tačiau už abiejų partijų stovėjo amerikietiškos polittechnologijos ir Džordžo Sorošo lėšos.

Sorošo instrumentai aptinkami ir Katalonijos procese.

Pavyzdžiui, liberalios-nacionalistinės „Demokratinė Katalonijos Konvergencija“ partijos lyderis ir nuo 2010 iki 2016 m. Katalonijos Generaliteto prezidentas Artūras Mas‘as atsiskyrimo idėjos skatinimui (tame tarpe Internete ir tarptautinėje bendruomenėje) pasamdė Nepriklausomos diplomatinės grupės kompaniją. Ši lobistinė struktūra buvo sukurta Britanijoje ir yra finansuojama Sorošo „Atviros visuomenės“ fondo, kartu su Carnagie Corporation of New York, Nartional Endowment for Demokracy, Rockfeller Brothers Fund ir daugelio kitų.

Jo įpėdinis Karles Pučdemon 2016 m. pasamdė sociologą ir rašytoją Džeremį Rifkiną, kad pastarasis surengtų konferenciją Katalonijos atsiskyrimo tema, išmokėjus jam už tai kolosalią sumą, 50 tūkstančių eurų. Rifkinas – nuolatinis vedantysis ir „Atviros visuomenės“ forumų dalyvis.

Šiuolaikinės kultūros centras Barselonoje (CCBC) palaiko artimus ryšius su regioninio Europos, „Atviros Visuomenės“ fondo direktoriumi ir Iniciatyvos „Atviros Visuomenės“ Europoje kodirektoriumi Chordi Bakeriu. Bakeris anksčiau (nuo 2008 iki 2012 m.) buvo tarptautinių tyrimų Barselonos dokumentacijos centro (CIDOB), analitinio centro, kuris anksčiau gaudavo Sorošo pinigus.

Derėtu paminėti ir kitus matomus separatizmo veikėjus.

Verslininkas Karles Viliarrubi Karrio, dabartinis Barselonos klubo ir Rotšildų Banko viceprezidentas, vadovauja Katalonijos gastronomijos ir maisto akademijai. Ši organizacija gavo viešosios teisės korporacijos statusą valdant Artūrui Mas‘ui. Be to, Karles Viljarrubi yra separatistinio fondo CATmon nariu, kuris laiko Izraelį, JAV ir Vokietiją pagrindiniais nepriklausomos Katalonijos sąjungininkais.

Jis vedęs Sol Daureija Komandran, Europos Coca-Colos partnerių prezidentę ir Banco Sandander akcininkę. Sol Daureja iki 2017 sausio įėjo į konsultacinę tarybą, sukurtą grupės „Diplokat“, bendradarbiavimui ir Katalonijos pasauliniu mastu įvedimui.

Svarbia figūra, buvusia už atsiskyrimo procesą jau daugelį metų, yra David Madi, Katalonijos verslininko Choano Baptistos Sendros anūkas, kultūrinės-separatistinės organizacijos Omnium Cultural įkūrėjas. Ši organizacija buvo įkurta stambių Katalonijos verslininkų, ir vienu iš jų įkūrėju buvo Luis Karuja, Rokfelerių interesų atstovas regione. David Madi yra Chordi Pajolos Demokratinės konvergencijos narys ir jis buvo lozungo „Teisė spręsti“ autoriumi, kuris davė naują postūmį separatistiniams siekiams. Kai Artūras Mas‘as buvo vyriausybėje, jis laikė jį vienu iš savo mėgstamiausių patarėjų. Madi laikomas artimu Tatso Benet, esančio dešiniąja Chaime Rureso ranka Madiapro kompanijoje.

Pats Chaime Rures yra Britanijos grupės WPP ir Džordžo Sorošo (Gala Capital) Mediapro verslo parneriu.

Neskaitant Kosovo separatizmo palaikymo, Katalonijos politikai buvo labiausiai nuoseklūs Izraelio interesų, atlantistinės(proamerikietiškos) strategijos ir neoliberalios politikos Ispanijoje šalininkai.

Pavyzdžiui, Mossos d‘Esquadra – automominės Katalonijos policija gaudavo paramą ir konsultacijas iš Mosado. Katalonijos generaliteto Konkurencingumo agentūra ACCIO pasirašė susitarimą su Izraelio partneriais. Būti tarptautiniu referendumo stebėtojo statuso atstovu atvyko Izraelio Kneseto Ksenija Svetlova. Ši parlamentarė yra Sionistininės Sąjungos, centro-kairės politinio susivienijimo, kuris yra Netanjachu vyriausybės opozicijoje, atstovė.

Ką berašytu Katalonijos ar užsienio MIP apie (ne)įvykusį referendumo bandymą, perteklinę policijos ir gvardijos jėgos (pagal Aukščiausiojo Ispanijos Teismo sprendimą) panaudojimą ir demokratines teises, vargu ar paprastų Katalonijos gyventojų interesai sutampa su politinio regiono elito interesais. Kai separatistinė propaganda pakankamai stipriai primena ukrainietiškąjį fenomeną (nuo pranašumo jausmo iki įsitikinimo, kad atskirai nuo Ispanijos Katalonija bus klestinčia šalimi), patys politikai turi konkrečius pragmatinius interesus.

Vienas iš jų – labiau autonominis migracinių procesų reguliavimas, kas leis ir vėl panaudoti atvykusius (pagrindinai iš Maroko) kaip pigią darbo jėgą. Vargu ar vietinių katalonų interesas yra darbo vietų praradimas, bet elito verslas, suprantama, to savo agitacijoje nepaminės. Patys migrantai aktyviai integruojasi į vietinę politiką ir palaiko separatistines nuotaikas. Pažymėtina yra organizacijos „Naujosios Katalonijos jaunimas“ veikla, kurios nariai pilnumoje yra išeiviai iš Afrikos, Azijos ir kitų regionų.

Net ir esant nesėkmingam nepriklausomybės scenarijui, Katalonijos politikai-verslininkai, greičiausiai, liks laimėtojais, nes tam, kad nuramintų regioną Madridas bus priverstas nukreipti į Kataloniją papildomas investicijas, kaip tai jau ne kartą buvo daryta. O globali plutokratija vietinių separatistų asmenyje ir toliau tęs savo projektus, remdamasi tarptautiniais ryšiais su kitais neoliberaliais oligarchais.

vertė: Alenas Kostiugovas