- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Kodėl taip uoliai saugojantys partizanų atminimą – žmonės iš TS-LKD partijos – per 27 metus nuvarė Lietuvą į dugną?

MąsrtytojasAndrius Švarplys

(Viskas kas yra žemiau, yra ne apie A.Ramanauską-Vanagą, ne apie buvusius kankinamus partizanus, ne apie Rusijos interesą fašistų naratyvui, ne apie geopolitinius klausimus, o tik apie vieną specifinį nacionalizmo bruožą, kuris išryškėjo pastarųjų dienų peripetijose. Jis egzistuoja be jokių vanagaitiškų insinuacijų, ir ne tik Lietuvoje).

Šiaip yra likęs vienas klausimas.

Kodėl taip uoliai saugojantys partizanų atminimą, o kartu su juo ir Tautos dvasios grynumą, – žmonės iš TS-LKD partijos – per 27 metus taip nuvarė Lietuvą į dugną? Juk ne viena kadencija išbūta valdžioje ir prie valdžios. Kaip paaiškinti šitą disonansą: saugoja Tautos skaistybę ir tuoj puola mušti ja abejojančius, o metai iš metų nuosekliai leidžia sukurti tokią makro korumpuotą valstybės sistemą, kad iš jos emigruoja šimtai tūkstančių žmonių?

Tai jeigu Sąjūdžio įpėdinė ir tesėja taip myli laisvę, tautą, tėvynę, tai kodėl nepadarė nieko, kad žmonės čia gyventų oriai ir laisvai? Tai ne tai kad nepadarė, bet tiesiogiai prisidėjo prie dabartinės situacijos. Prie elitistinės demokratijos sukūrimo.

Todėl čia kažkas yra ne taip su tais patriotais-vanagais. Netikra ta jų „skaisti mergelė“. Kaip lengvai kylama į kovą, kai šmeižiama Tėvynė, ir kaip sunkiai pajudinamas pirštas, kai reikia įgyvendinti socialinį teisingumą.
———————————————————————————–
Dabar, kas yra blogai su šia susiklosčiusia situacija.

1) Sveika visuomenė pasižymi ne tuo, kad joje yra temos tabu, kurių negalima liesti, o tuo, kad įvairaus plauko skandalistai natūraliai atsijojami į šiukšlių dėžę. Sveikoje visuomenėje kiekvienas, atsiprašant, durnius gali rašyti ir kalbėti ką nori, nėra jokių draudžiamų temų, o visi „da vinčio kodai“ be jokių dirbtinių pastangų keliauja į dėmesio periferiją, šalia pasaulio pabaigos laukiančių, kontaktuojančių su NSO ir pan.

Negali būti jokių temų tabu. Vakaruose yra tiktai viena tema – Holokaustas, dėl ko prieitas visuotinis konsensusas, nors tik keliolika šalių yra priėmusios baudžiamąją atsakomybę už holokausto neigimą (didžiausią laisvo žodžio patirtį turinčios šalys Didžioji Britanija ir JAV atmetė siūlymus kriminalizuoti neigimą). Jeigu viena skandalistė kelia grėsmę „skaistybei“ (Tautos Herojams, Kankinių Kraujo atminimui), vadinasi tos skaistybės jau senai nebėra.

2) kolektyvinis „skaistybės“ gynimas neutralizuoja racionalios kritikos galimybę. Jeigu kažkokia idėja yra bloga vien todėl, kad ji „teršia Tautos herojus“ , reiškia į tikrovę žiūrima per sakralinę prizmę, kuri net nėra vertybinė, bet kolektyvinė emocija. Geriau turėti blaivią, realią, racionalią, argumentuotą, palyginamą viešą erdvę, o ne tokią, kurioje lemiamą balsą turi tiesiog dauguma. Kuo kiekybinė dauguma su šventumo aureole skiriasi nuo fanatikų minios? Nuo maskoliško „mūsų carui špygą parodė!“?

Įsižeidimas yra silpnumo argumentas. Kolektyviniai stabai yra vertybių uždarymas į muziejų, tai reiškia gyvenimo nususinimą, individualaus, laisvo proto pavergimą, ideologinių tarnų ugdymą. Tikras nacionalizmas gali būti tik individualus, kiniškas (nuo sen.gr. kinikų), perkratantis visus kolektyvinius stabus/socialines konvencijas ir atrandantis tą pagrindą, dėl kurio verta gyventi ir mirti. Visos kolektyvinio nacionalizmo apraiškos balansuoja ant mito, fanatiškumo, iracionalumo, dogmatizmo briaunos. Nėra individo, nėra tikrovės. Kolektyviniai projektai gali būti tvirti kai angažuojasi individai, o ne minia. Jei dauguma yra teisi, tai tik dėl sukauptos patirties, išminties, bet ne dėl to, kad „mūsų dievai yra neliečiami“.

3) daugumos principu paremtas naujųjų masių valdovų veikimas, o tai yra pavojinga. Jeigu privačios ir valstybinės institucijos pradeda šokti pagal facebookinių lyderių skambučius, o ne veikti pagal Įstatymą, tuomet iškyla grėsmė teisingumui. Lengva tai pavadinti pilietinės visuomenės aktyvumu, bet sunkiau įžiūrėti Nuomonės persvarą prieš Įstatymą. Deja, bet tokių visiškai neteisėtų veiksmų iš masių lyderių pusės jau buvo ir jie buvo gėdingi. Galima prisiminti sen.graikų tirono sampratą – tai masių populiarumu pasinaudojęs ir politinę galią įgijęs veikėjas.

Visi, kurie pretenduos į „pilietinės visuomenės sąmoningumą“, kai facebooko lyderis spaudžia institucijas pakeisti savo veikimą pagal jo nuomonę, reikės įveikti komjaunuolio testą: kuo tai pranašiau už sovietinį komjaunimo aktyvistą, kuris skųsdavo, auklėdavo, gėdindavo asmenis dėl to, kad šie neįtikdavo Partijos vertybių nustatytiems standartams. Už komjaunuolio stovėdavo Partijos nuomonė, už dabartinio facebooko lyderio stovi masių (jo masėms pasiūlyta) nuomonė.

***
Viską sudėjus, ypač tą neatitikimą tarp kolektyvinio šventumo tiesos ir praktinių poelgių ginant realų teisingumą, skaidrumą, laisvę, galima konstatuoti, kad lietuviui (ir turbūt ne tik jam) ta sakralinė kolektyvinė erdvė veikia kaip kompensacinis mechanizmas už visas realias ir įsivaizduojamas skriaudas.

Tėvynės skaistumo reikia tam, kad galima būtų išgryninti tamsią, neaiškią, kraupią tikrovę. Tai veikia kaip atpildas už skriaudas, o jų yra susikaupusių senų ir naujų tikrai daug. Paradigminis pavyzdys – Lenkijos tautos kristologija. Lenkija jų romantikų buvo įsivaizduojama kaip tautų Kristus, ji kenčia (pavergta ir neturi savos valstybės), kad kitos tautos būtų laisvos.

Idealumas išperka tikrovės žiaurumus. Ypač savos tikrovės, savų padarytus žiaurumus.

O pasveikimo receptas yra gerai žinomas ir išbandytas. Rasti drąsos pažiūrėti į save nemaloniu kampu. Tik, kai išsitrauki rąstą iš savo akių, gali atpažinti šapelį kito akyse. Todėl reikia daužyti visus kolektyvinius tautinius tabu tam, kad atsisijotų ir liktų autentiški idealai. Fantazuojami Herojai turi numirti, kad atgimtų kaip realūs herojai. Kiekviena karta turi perrašyti istoriją, kad iš tėvų perimtų palikimą. Deja, bet R.Vanagaitės primityvus skandalizmas sugeba tik pakurstyti širšių lizdą, o ne inicijuoti rimtą tabu temų persvarstymą. Juolab, kad yra politinės jėgos (LGBT, Pažangos žiniasklaida, kai kurios žydų klausimo stovyklos), kurios tik ir laukia kaip su vėzdu pakovoti prieš lietuvių tradicionalizmą.

O čia yra rimtesni bandymai atviriau pažiūrėti į savo tamsiąsias puses:

L.Truska: partizanavimui reikėjo drąsos, tačiau ką galėjo padaryti žalio kaimo berneliai

Kita mėnulio pusė – partizanų kova su kolaborantais

Andrius Švarplys – filosofijos bakalauras, tarptautinės teisės magistras, sociologijos mokslų daktaras.

šaltinis: Facebook