- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Mindauginės – karalius be karūnos

Mindauginės – karalius be karūnos. Arba kaip Mindaugas atsisakė krikščioniškos karūnos.

Daug kas kalbą apie Mindaugo karūnavimą netradicinio tikėjimo bogžyčioje (Liepos 6d.) … tačiau ar visi žino jog pats Mindaugas tą

karūną išmetė laukan? Ir šis karūnavimas jokios teisinės galios neturi? Išties turėtume švęsti Mindaugo vainikavimą Šventykloje kuris įvyko

apie 1260 m. (po Durbės mūšio). Spėjama Lopaičių šventykloje.

Ar kas susimąstė kodėl šis karūnavimo melas toliau skleidžiamas ir palaikomas Lietuvoje?

Taigi, Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės santykių nutraukimas su vokiečiais bei grįžimas prie Sarmatiškos paSaulėžiūros(~1261)

aprašomas Livonijos kronikoje:

vytisIr Treniota, ir žemaičiai

Apsisprendė nebegaišti.

Jie, pas Mindaugą nuėję,

Tik su vienu juo kalbėjo:

„Nuo žemaičių atšalai,

Tai netinka jiems labai.

Jei žemaičių paklausytum,

Tai sau garbę padarytum.

Tu apgintum visa tai,

Kas priklauso tau tikrai.

Tu nuo Kristaus pasitrauk,

Ir tiesos iš jo nelauk.

mBrolių mokslas neteisingas,

Apgaulingas ir klastingas.

Atmink savo tėvo galią:

Visi vykdė jojo valią,

Jungą sau, vaikams uždėsi,

Laisvės veikiai neregėsi.

Jei Žemaičiuos jie įsigalės,

Neturėsi ir tu pats garbės.

Nedaryk tokios kvailybės –

Žūtų Lietuvos valstybė.

Ką tau vokiečiai sakys,

Vykdysi kaip valdinys.

Nebūk aklas, būk protingas,

Juk vadina išmintingu,

Argi viską užmiršai

Ir kaip elgtis nežinai?“

[…]

Kai karalius tai išgirdo,

Ant žemaičių neįširdo.

Vėl supykęs ant krikščionių,

Prisidėjo prie pagonių.

Mortai širdį suskaudėjo,

Mat, kaip draugą ji turėjo

Dvasininką pasirinkus –

Brolį Zyvertą Tiuringą.

Pas jį eina tuoj sakyti:

„Man karalių teks prašyti,

Leistų kad sveikam išvykti,

Kad tavęs neliestų pyktis.

Dabar nieko negailėsiu,

Kiek pajėgiu, tiek padėsiu.

Kaip sunku tai iškentėti,

Reikia man didžiai liūdėti“.

Pas karalių nuskubėjo,

Tokiais žodžiais prakalbėjo:

„Nepradėk to vyro skriausti

Ir į Rygą grįžt jam drausti.

Tik po to sulaužyk taiką,

Neužmiršk garbingo saiko“.

Mindaugas atsakė oriai:

„Tegul bus, kaip tu jau nori“.

Zyvertas į Rygą grįžo.

Nieks jam kenkti nesiryžo.

Mindaugo rūstybė neatlėgo.

Vokiečiai iš Lietuvos pabėgo.

Jei nespėjo kas to padaryti,

Tie buvo nužudyti.

Antai popiežius Jonas XXII iš Avignono 1324 m. jau tvirtino, kad Mindaugas „nuo tikėjimo atsimetė ir grįžo į pirmutinę klaidą„.

[1322 M.] GEDIMINO LAIŠKAS POPIEŽIUI JONUI XXII:

Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t. t. karalius.

<…>

Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo

atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie

visi nuo to tikėjimo atkrito. <…>

Laiške patvirtinama, jog tikrasis karalius – Gediminas, o Mindaugas mažiausiai nusipelnė juo vadintis, nes kurį laiką buvo besarmatis-

atsivertęs į Kristaus tikėjimą.

Ar kas susimąstė kodėl šis karūnavimo melas toliau skleidžiamas ir palaikomas Lietuvoje?

Ar nereikėtų šią dieną pavadinti „Grįžimo prie Šaknų diena“?

Aivaras Lileika