Sovietmetis: tai kas ir kam sugriovė kolūkius?

2015, spalio 31, 15:15 | kategorija LPT | 14 komentarų | peržiūrų 2 317 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Sovietmetis

nuotrauka: efoto.lt

Prieš porą metų esu parašęs humoristinio pobūdžio straipsnį apie kai kuriuos sovietmečiu Lietuvos žmonių darbu sukurtus dalykus, kurie vėliau, atėjus nepriklausomybei, buvo iš inercijos sugriauti – neapgalvotai, neprotingai, ir nežinia kokiu tikslu. Tada juokavau, rašiau parodiją, pilną ironijos ir pašaipos, kuria siekiau pasišaipyti iš tų, kurie „su vandeniu išpylė vaiką“, t. y. kovodami prieš blogus dalykus, sunaikino netgi tai, kas buvo LIETUVOS ŽMONIŲ DARBU sukurta gero (tuose jų tėvų ir senelių sunkiu darbu sukurtuose dalykuose irgi matydami blogį). Dabar norėtųsi tą temą išgvildenti kitaip – rimtesniu kampu.

Visų pirma, nė iš tolo nenoriu ir nežadu neigti sovietmečio nusikaltimų (1945 – 1953 m. trėmimai, žodžio laisvės ribojimai, represijos ir t. t.) ar siūlyti jungtis prie ko nors, keisti santvarką… Ne, tokie su įstatymais prasilenkiantys dalykai ir siūlymai – ne mano sritis. Manau, kad kiekviena šalis turi teisę būti nepriklausoma, jeigu to nori, todėl mūsų nepriklausomybė savaime – ne klaida. Klaida yra tai, kad po nepriklausomybės atgavimo daug kas buvo daroma ne taip, kaip reikėtų mūsų jaunai nepriklausomai šaliai. Tų „laukiniais devyniasdešimtaisiais“ pridarytų klaidų pasekmes srebiame iki šiol. Ekonomikos nuosmukis, masinė emigracija, bedarbystė, perspektyvų nematymas, savižudybės, alkoholizmas – praktiškai visų šių problemų sėkla buvo pasėta „laukinių devyniasdešimtųjų“ orgijoje. Ir ta katastrofa buvo tokia gili, kad atsitiesti mūsų šalis nesugeba iki šiol… Pasikartosiu – katastrofa buvo ne nepriklausomybės atgavimas, o klaidos, padarytos po to. Kokios jos buvo? Leisiu sau kiek paanalizuoti, šį kartą be ironijos ir be humoro. Šį kartą – rimtai.

***

“Galime šnekėti ir konkrečiais pavyzdžiais. Toli į Lietuvą nekeliausime, apsiribosime Vilniumi. Tiesiog baisu, kas sovietmečiu padaryta su šiuo miestu. Pristatyta visokių Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių, Šeškinių, Pašilaičių, Fabijoniškių, Pilaičių, Baltupių, „Krasnuchų“, Žirmūnų (tie kraupieji Lazdynai netgi kažkokią premiją laimėjo – matyt, už žmonių apgyvendinimą blogiausiomis sąlygomis). Nutiesti visokie keliai, geležinkeliai. Pristatyta visokių mokyklų, ligoninių, administracinių pastatų, prisodinta pasibaisėtinų parkų, ir viską apvainikavo tikras sovietiškumo įsikūnijimas – TV bokštas, nepadoriai styrantis virš miesto”

“Galima pašnekėti ir apie provinciją. Kadangi šių eilučių autorius gimė mažame Vilniaus Krašto miestelyje, tai galima tą miestelį imti kaip pavyzdį. Sovietmečiu jame buvo kelios gana stambios sovietų statytos pramonės įmonės, pristatyta visokių nevykusių nuosavų namų ir pasibaisėtinų daugiabučių, planuota statyti mėsos ir pieno kombinatus, miestelį dar labiau plėsti. Planuota nauja mokykla, naujas vaikų darželis, jau pradėtas statyti kelių korpusų jaunimo pramogų centras su sporto aikštelėmis ir baseinais. Po to, kai žlugo blogio imperija, šių makabriškų planų atsisakyta. ” – Le Hawk, 2013.

Niekas ir niekada man neįrodys, kad daugiabučių namų ir įvairių žmonėms reikalingų įstaigų statymas, kelių tiesimas bei kiti gyvenimą patogesniu darantys dalykai yra blogai. Taip jau nutiko, kad didžioji dalis namų, mokyklų, administracinių pastatų, ligoninių, vaikų darželių pastatyta, dauguma kelių, elektros linijų ir vamzdynų nutiestos sovietmečiu. Galima pykti – bet taip yra. Dabar tuo naudojamės. Taigi, tais laikais Lietuvos žmonės (nesvarbu, kurios tautybės) irgi nestovėjo vietoje – daug ką sukūrė, pastatė, stengėsi, siekė. Ir sumenkinti jų pastangas – tai tarsi menkinti save, nes tais laikais gyveno ir kūrė mūsų tėvai ir seneliai. Galima būti prieš tam tikrą sistemą, bet ar galima būti priešiškais tam, ką sukūrė mūsų šalies žmonės? Ar galima griauti tai? Deja, kaip rodo praktika – daug kam pakilo ranka…

***

“Pramonės įmonės beveik visos progresyviai panaikintos (daug kas vartoja homosovietiška nostalgija ir nemoderniu kartėliu dvelkiantį žodį “bankrutavo” ar net “išvogė”), dabar jų stovi tik griuvėsiai, arba jas nupirko pažangesni savininkai, įrengę apleistose patalpose nuostabias parduotuves su nuostabiomis prekėmis iš trečiojo pasaulio šalių. ”

“Blogio imperijoje prikurta visokių išnaudotojiškų kolūkių, pristatyta fermų, pripirkta visokios prastos technikos, sovietinių gyvulių. Kaimo žmonės turėjo dirbti, kaip kokie vergai. Pažangiai panaikinus tą atgyveną – kolūkius (kaimuose daug neprogresyvių homosovietinių žmonių tą atgyvenų panaikinimą negražiai tebevadina “sugriovimu”), kaimo žmonės buvo išlaisvinti nuo prievolės dirbti. Dabar daug jų pasirinko emigracijos, alkoholizmo, dažnai net savižudybės kelią. Na, jei kažkas nemoka gyventi laisvoje rinkoje, tai ką padarysi? ”

“Po to, kai sovietinis atsilikėliškas pramonės paveldas buvo progresyviai likviduotas (nešiuolaikiški žmonės tai nederamai vadina “bankrotais”,  “išvogimu” ir iš viso negražiu žodžiu “prichvatizacijomis”), žmonės pagaliau buvo išlaisvinti nuo tos baisios pareigos dirbti. Bankrutuoja įmonė – ir darbuotojai pagaliau išsilaisvina iš sovietiškos vergijos, įgauna teisę nedirbti. ” – Le Hawk, 2013.

Turbūt pati opiausia ir skausmingiausia tema daugybei Lietuvos žmonių – masiniai bankrotai, pramonės įmonių turto išpardavimai, bedarbystė, neužtikrintumas dėl ateities. Būtent iš čia ir prasideda tokie dalykai, kaip masinė emigracija (vedanti prie gyventojų skaičiaus mažėjimo baisiais tempais), savižudybių epidemija, nusikalstamumas, alkoholizmas, baimė kurti šeimas ir turėti vaikų… Ar galima buvo viso to išvengti? Taip, įmanoma.

Ką galima buvo padaryti? Visais įmanomais būdais stengtis išlaikyti veikiančią šalies pramonę ir efektyvų žemės ūkį. Pirmoje eilėje turėjo būti eilinių žmonių, paprastų darbininkų interesai – kad jie turėtų darbus, nebūtų išvaryti į gatvę, turėtų garantijas dėl ateities ir nedrebėtų dėl jos, dėl savo vaikų. Kad žmonėms liktų visos perspektyvos gyventi ir užsidirbti savo šalyje, nebūtų poreikio važiuoti į užsienius. Visų pirma – paskelbus nepriklausomybę, nereikėjo pulti griauti esamos pramonės, kaip atseit „neefektyvios, neatitinkančios standartų“, o po truputį, palengva ją modernizuoti. Jeigu gyvenate sename name – kas geriau, nugriauti jį, ar suremontuoti? Aš vis dėlto manyčiau, kad geriau suremontuoti.

Lygiai taip ir su pramone, žemės ūkiu. Nutrūko ekonominiai ryšiai su buvusia TSRS (žaliavos, rinka)? Niekas nevertė staiga imti, ir nutraukti tų ryšių. Taip, mes tapome nepriklausoma valstybė – valio, bet per dešimtmečius susiklosčiusius ekonominius ryšius (prekyba žaliavomis, produkcijos eksportas) galima buvo nors laikinai palaikyti, tuo pačiu metu palengva modernizuojantis, persiorientuojant į naujas rinkas. Su žemės ūkiu analogiškai – neverta buvo nieko daryti paskubomis. Jeigu taip gąsdino kolūkių pavadinimas, galima buvo pervadinti „bendrijomis“ ar kaip kitaip, ir tęsti veiklą, palengva privatizuojantis – lėtai ir garantuotai, kad žmonės nenukentės, o ne viską išparduodant, pasistatant sau trijų aukštų namus – pilis su bokšteliais (pamenat devyniasdešimtaisiais madingą „naujalietuvių“ namų stilių?), o jūs, „cholopai“ – kaip sau norit…

Jeigu būtų taip padaryta – neabejoju, kad Lietuva šiuo metu būtų pakankamai stipri pramoninė valstybė su modernizuotomis, šiuolaikinius standartus atitinkančiomis gamyklomis, efektyviu žemės ūkiu, gaminanti produkciją, kuri būtų paklausi tiek į vakarus, tiek į rytus, tiek į šiaurę ar pietus nuo Lietuvos. Su dirbančiais ir užsidirbančiais žmonėmis, nedrebančiais dėl ateities, nekrapštančiais paskutinių eurų ant duonos. Esant didesnėms ateities garantijoms ir perspektyvoms, savaime būtų kur kas mažesnis alkoholizmo, nusikalstamumo ir savižudybių lygis (o juk šiuos dalykus visuomenėje ir pagimdo būtent neviltis, neužtikrintumas), emigracija gal ir būtų, bet žymiai mažesnė, nei yra dabar. Norėtumėte tokios Lietuvos? Aš norėčiau. Deja, kai kurie dalykai buvo padaryti ne taip…

***

“Atskirai pakalbėti reikėtų apie masinę kultūrą, o konkrečiau – apie filmus. Pradėkime taip pat nuo vaikiškų filmų, nes taip jau nutiko šių eilučių autoriui, kad jo vaikystė sutapo su perėjimu iš blogio imperijos į pažangos ir tolerancijos pasaulį. Blogio imperijoje vaikų filmukai buvo labai bjaurūs. Juose buvo labai daug sovietiškų moralizavimų apie tokias nesąmones, kaip draugystė, pareigos jausmas, skaitymasis su aplinkiniais, geranoriškumas, bendruomeniškumas, padorumas ir visos kitos bukinančios, žmogišką esybę žlugdančios sovietinės nesąmonės. ”

“Pažvelkime į suaugusių filmus. Visokie atsilikėliški ir nemodernūs Šūrikai, Malinovkos, filmai apie karą, paprastų žmonių gyvenimą – na argi tai įdomu? Irgi tas pats bendruomeniškumas, visokie tarpusavio solidarumai, moralumai, draugiškumai ir kitos nesąmonės. Kaip šiuolaikiniai žmonės gali žiūrėti tokį šlamštą? Žymiai geresni filmai pradėti rodyti tada, kai nusimetėme tą jungą, kuriuo prispaudęs mus laikė purvinas sovietinis darbininko kerzas. Seksas ir glamūras – štai dvi esminės vertybės, kurias galime pamatyti didžiojoje dalyje pažangių filmų. Taip, pagrindinės vertybės tik dvi, bet daugiau nelabai ir reikia. ” – Le Hawk, 2013.

Masinė kultūra. Labai plati tema, daugybę kartų išdiskutuota, peršnekėta visais kampais – bet vis tiek tai kaip buvo, taip ir liko atviru klausimu. Žiniasklaidoje ir masinėje filmų, knygų, muzikos ir t. t. industrijoje egzistuoja du metodai – pirmasis, kai stengiamasi masinės kultūros vartotoją ugdyti. Antroji – kai masinė kultūra nusileidžia iki to vidutinio vartotojo lygio, arba kaip bebūtų gaila – dar žemiau. Kuris variantas šiandien labiau paplitęs? Kaip bebūtų gaila – antrasis. Taip, yra šiais laikais ką intelektualaus paskaityti, pažiūrėti, paklausyti, bet tai tapo siauromis nišomis, įdomiomis tik specialiai besidomintiems žmonėms. Kurie ieško to intelektualumo, ir aišku, jį randa. Dauguma tų dalykų, kuriuos galima pavadinti „masiniais“ – iš esmės remiasi žemiausiais instinktais ir pigiomis, banaliomis emocijomis, dažnai netgi atvirai amoralūs. Seksas, pinigai, kas su kuo gulėjo, kas dėvi kokius apatinius, kaip geriau apgauti vyrą/žmoną/tėvus/vaikus… Ar tai labai ugdo žmones? Gal ir „ugdo“, tik ne visai ta kryptimi, kuria reikėtų.

Koliokite mane, nekęskite, vadinkite vatniku, koloradu ar kuo tik norite, bet vienas dalykas nepaneigiamas – sovietinėje literatūroje, filmuose, vaikų animacijoje ir kituose masinės kultūros dalykuose žmonių sielas bjaurojančio purvo buvo žymiai mažiau. Daug kas pasakys – „cenzūra, žodžio laisvės ribojimas, sovietinė propaganda“. Nepulsiu to neigti – buvo ir tai. Ar tai geras dalykas? Na, tiek propaganda, tiek žodžio laisvės ribojimas – negerai. Bet kad šiais laikais kraupoka darosi pasižiūrėjus ką rašome, rodome ar apie ką dainuojame… Irgi faktas. Kokiais konkrečiais pavyzdžiais remiuosi sakydamas, kad sovietinėje mass-kultūroje buvo mažiau purvo?

Galima kaip pavyzdį paimti sovietinį žurnalą ‚Moksleivis“. Paauglystėje (tais tolimais ir nykiais septyniasdešimtaisiais) jį skaitė ir mano motina, ir daugybė kitų tos kartos žmonių. Namo palėpėje gulėjo daugybė tų žurnalų, todėl dar vaikystėje juos skaitinėdavau (o augau aš jau „laukiniais devyniasdešimtaisiais“, todėl turėjau su kuo palyginti). Kas labiausiai krito į akį?

Visų pirma – temų rimtumas, gilumas ir netgi egzistenciškumas. Nors žurnalas buvo orientuotas į paauglių auditoriją, bet temų spektras buvo labai platus – tokiame žurnale praktiškai kiekviena gyvenimo sritimi besidomintis jaunas žmogus rastų, ką paskaityti. Ir ne paviršutiniškai, o giliai, iš esmės. Ką matome daugumoje šiuolaikinių jaunimo žurnalų? Visų pirma, daugybę reklamos (na kaip gi be jos!), netgi gašlių temelių, patarimų „kaip kažką gero nusipirkti, kaip atrodyti, ką turėti, kuo rengtis“ (ar tik ne užslėpta reklama?), o jeigu paliesta kažkokia kita gyvenimo tema – tai dažniausiai pakankamai paviršutiniškai, kaip taisyklė – daugiau paveiksliukų, nei teksto. Nes paveiksliukus žiūrėti lengviau, nei skaityti ir įsigilinti… Toks nusileidimas iki ne paties intelektualiausio pirkėjo lygio – „kad tik skaitytojui nebūtų sunku“, galiausiai padaro meškos paslaugą tam pačiam skaitytojui.

Vaikų žurnalai, tokie kaip „Genys“ – vėl gi, labai panaši istorija, neverta kartotis. Prie šiuolaikinių žurnalų pripratusiam vaikui tokiame sovietmečiu (ir kažkiek metų po jo) ėjusiame žurnale gali pasirodyti „per daug raidžių, per daug teksto“, gal net pradėti skaudėti galvą… Bet tai yra kažkas, kas žmogų ugdo, kažko moko, o ne džiugina pigiais paveiksliukais ar užslėpta reklama – lėlių nuotraukos, mašinėlių nuotraukos, ir paskui vaiko zirzimas prekybos centre: „nupirk, nupirk… “

Apie filmus ar vaikų animaciją neverta daug ir šnekėti – kontrastas (ypač vaikų animacijoje) yra toks akivaizdus, toks ryškus, kad praktiškai neįmanoma jo nepastebėti. Palyginkime tarybinius katinėlius ar šuniukus, dažniausiai moralu užsibaigiančius multfilmus (padėk draugams, klausyk tėvų) su dabar dažniausiai rodomais robotais killeriais ar išsipusčiusiomis panelėmis, ir nekils noras stebėtis – iš kur pas vaikus tiek žiaurumo, agresijos, kodėl nuo vaikystės norima viską matuoti pinigais (tėvų, žinoma), apsirengimu, telefonais… Akivaizdu, iš kur.

Ar galima buvo išlaikyti kažkokias padorumo normas masinėje kultūroje? Šiais laikais tai labai sudėtinga, tačiau labai norint – įmanoma. Tam nebūtina pulti cenzūruoti, riboti – tiesiog prioritetas turėtų būti ne nusileidimas iki masinės kultūros vartotojo (ir ne paties protingiausio, beje) lygio, bet atvirkščiai – pastangos mass-kultūros vartotoją pakelti į kiek aukštesnį lygį. Kai žmogus įpratęs žiūrėti, skaityti ir klausyti kažką intelektualaus ir ugdančio, tai visokie „panelė X parodė apvalumus“ sukelia tokiam žmogui tik juoką. Bet kai visuomenė įpratusi skęsti „pošlybėse“ ir banalybėse, tada jau viskas, kas šiek tiek intelektualiau, daugumai žmonių pradeda kelti žiovulį. Kaip autorius, galiu pasakyti, kad ne kartą įsitikinau – didelė dalis žmonių šiais laikais nesugeba perskaityti ne tik ilgesnio straipsnio, bet netgi ilgesnio komentaro internete. Iki kokio lygio suprimityvėjęs mąstymas! Kaip rusai sako – „mnoga bukafffff“, arba anglakalbė santrumpa – TL, DR („too long, didn‘t read“). Kraupoka? Dar ir kaip.

***

“O dabar SVARBIAUSIAS dalykas – žmonių skaičius šalyje. Per 50 raudonų metų Lietuvoje žmonių PADAUGĖJO beveik milijonu (nuo 2, 9 mln 1940 metais, 2, 6 mln 1951 metais, iki 3, 7 mln 1989 metais). Per 23 pažangos ir tolerancijos metus Lietuvoje gyventojų SUMAŽĖJO 800 tūkstančių, tai yra, beveik milijonu (nuo 3, 7 mln 1989 metais, iki 2, 9 mln 2011 metais). Raudonais metais lietuviai gimdė vaikus, į LTSR atvykdavo žmonių iš kitų respublikų. Visa tai buvo iš labai blogo gyvenimo ir dėl nepavydėtinų sąlygų. ”  – Le Hawk, 2013.

Taip, tai svarbiausias dalykas. Nes bet kurios šalies pagrindas ir jos jėga yra ne tiek teritorija, kiek žmonės. Iš tikrųjų, ties šiuo punktu galima pasikartoti: nebūtų buvę masinių bankrotų, būtų išlaikytos darbo vietos – nebūtų masinės emigracijos, savižudybių epidemijos ir tokio drastiško gimstamumo kritimo. Gimstamumas, kaip ir daugumoje Europos šalių, nebūtų aukštas, bet tikrai būtų aukštesnis, nei dabar. Emigracija būtų, bet tikrai ne tokia masiška, kaip dabar. Ir Gyventojų Lietuvoje per 25 metus būtų sumažėję nuo 3, 7 mln iki gal kokių 3, 4 – 3, 5 mln, bet ne iki 2, 9 mln! (ir tai tik oficialiais duomenimis, o kiek išvažiavusių neoficialiai, teoriškai vis dar „gyvenančių Lietuvoje“, bet realiai, jau senai esančių toli nuo gimtinės?) Viskas susiveda į tai, deja.

Ir nereikia kaltinti Rusijos, ar Putino, kaip pas mus įprasta. Procesams, kurie vyko mūsų šalyje po 1990 metų, Rusija jau nedarė įtakos. V. Putinas, dabar valdantis Rusiją, iš viso atėjo į valdžią tik 2000 metais (beje, o ką jis padarė Lietuvai?) Pripažinkime karčią tiesą – dėl to, kas atsitiko „laukiniais devyniasdešimtaisiais“, kaltinti galime tik save. Buvome jau nepriklausomi, laisvi. Kodėl darėme tiek klaidų? Kodėl iš inercijos buvo griaunami ne tik neigiami sovietmečio dalykai, bet ir tai, kas buvo per dešimtmečius sukurta tų pačių Lietuvos žmonių sunkiu darbu? Nežinau, sudėtingas tai klausimas.

Puiku, kad turime savo valstybę – tai neatimama mūsų teisė. Ir tam, kad mūsų šalyje būtų išvengta panašių klaidų ateityje – turime mokytis iš praeities. Tas, kas nesimoko istorijos, nesimoko iš savų (arba dar protingiau – svetimų) klaidų, yra pasmerktas jas daryti vėl ir vėl. Labai lengva visus iš eilės, kas užsimena apie sovietinės pramonės ar žemės ūkio sugriovimą, apšaukti „vatnikais, koloradais, tautos priešais“, nors kaip bebūtų paradoksalu – būtent apie tai šnekantys žmonės galbūt labiausiai ir nori gero mūsų šaliai ir jos žmonėms. Nors dažniausia, diskusijos būtent iškoliojimu ir puolimais „ad hominem“ ir pasibaigia, nes į argumentus nebūna, ką atsakyti, išskyrus „tu koloradas, eik palaižyk išangę Putinui“.

Sėkmės mūsų nepriklausomai šaliai, ir duok Dieve, kad devyniasdešimtųjų klaidos nepasikartotų ateityje. Kažkodėl turiu tokį įtarimą, kad antros tokios orgijos mūsų nukraujavusi šalis gali ir neatlaikyti…

Le Hawk

rasyk.lt

 

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 14

  1. Mindaugas says:

    Gerbiamieji, žvelkite giliau. Lietuva, kaip ir kitos atsiskyrusios naujos šalys buvo ekonomiškai pažeidžiamos, kaip ir tuometinė Rusija. Lietuvos ekonomikos atsinaujinimui reikėjo paskolų. O jų niekas nedavė. Pinigų nedavė nei JAV, nei tuometinės ES finansinės institucijos. JAV pinigų duoda tik Izraeliui, (anksčiau davė dar ir Egiptui) daugiau niekam, net ir pačioms skurdžiausioms valstybėms. JAV duoda tik paskolas, kurias privalu gražinti privatiems bankams. Tad po 1990-ųjų Kovo 11-os Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas nesunkiai galėjo priversti Lietuvą skolintis ir taip pertvarkyti Lietuvos ekonominę politiką – prie kiekvienos Lietuvai išduodamos paskolos sutarties buvo prisegamos taip vadinamos „sąlygos“, kurios atitiko bankų kreditorių interesus. Prieš gaunant paskolą TVF nurodymu Lietuva privalėjo liberalizuoti prekių kainas, t. y. atsisakyti kainų ir nacionalinės valiutos valstybinio reguliavimo politikos, liberalizuoti prekybą, įsileisti užsienio kapitalo investitorius, sumažinti subsidijas socialinėms programoms ir viešajam sektoriui, privatizuoti visą šalies turtą ir valstybines įmones, įvesti demokratiją (daugiapartinę sistemą) ir kovoti su korupcija. Vašingtonas paprasčiausiai reikalavo Lietuvoje įvesti neo-liberalųjį kapitalizmą.1990 Kovo 11-ą paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą Vytauto Landsbergio vyriausybė pirmoji pradėjo įgyvendinti Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) pateiktas reformas reikalingas „laisvajai rinkai“, kurios oficialiai vadinasi Struktūrinio Pertvarkymo Programa (angl. Structural Adjustment Program). Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė vadovaujama prof. Kazimiros Prunskienės (1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.) pradėjo įgyvendinti TVF primestą „laisvosios rinkos“ politiką. Kaip savo knygose rašo prof. Prunskienė pirmoji Lietuvos vyriausybė turėjo atlikti „realius nepriklausomybės atkūrimo ir ekonomikos pertvarkymo darbus“.Ironiška, tačiau Prunskienė 2001 metais buvo išrinkta „Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos“ pirmininke – valstiečių, kurių kolūkius vėliau sunaikino pačios prof. Prunskienės pradėta įgyvendinti TVF „laisvosios rinkos“ ekonominė politika. TVF slaptasis tikslas buvo sunaikinti rublio zoną ir taip sužlugdyti prekybą tarp buvusių tarybinių respublikų, kad būtų sužlugdyta Rusijos ekonomika. 1992 metais ta pati TVF reformų programa buvo pradėta įgyvendinti ir Rusijoje, kurią jau valdė korumpuotas Jelcinas.

  2. Konkurencijos nėra says:

    LABAI LABAI geras pastebėjimas.

  3. linkėjimai seimėnams says:

    seimo nario priesaika:

    “Aš, (vardas, pavardė),
    prisiekiu būti ištikimas (-a) europos sąjungai ir NATO;
    prisiekiu niekinti ir ignoruoti Lietuvos Konstituciją ir įstatymus,
    parduoti jos žemę bet kam,kas daugiau sumokės;
    prisiekiu visomis išgalėmis likviduoti Lietuvos nepriklausomybę,
    sąžiningai vergauti Briuselio ir Vašingtono ponams, NATO karo nusikaltėliams, uoliai vykdyti Lietuvos žmonių genocidą pagal jų įsakymus.

    Tepadeda man VELNIAS!”

    (Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio)

  4. andrius says:

    Paklode parasyta mulkinimui.Galima pagalvoti,kad jei nebutu sovietmecio,tai nebutu pastatyta nei keliu,nei egamyklu.Visoje Europoje butu-Lietuvoje ne.Tik sovietmetis isgelbejo Lietuva ir dave elektra,kelius ir darba.Tos gamyklos buvo orioentuotos i Sovietu sajunga.Naturaliai,kai mes atgavome nepriklausomybe.prasidejo prekyba ssu viso pasaulio valstybemis.Ir va cia,jau nebetiko tu gamyku produktu kokybe ir produkcijos orientacija.Pagalvokite ,koki slamsta tada gamino visa Sovietu sajunga.Ar tai butu lygintuvas ar televizorius ar vonia,nekalbant apie lengvaja pramone.Aisku,pasakys kiti,kad galejome ir toliau prekiauti su buvusiomis Sovietinemis respublikomis.Taip ,gal ir galejome.O koks tada butu Lietuvos progresas ir koks atsiskyrimas nuo tos blogio imperijos.As manau,kad Tas ir nepatinka autoriui(realiai musu laisve ir CCCP sugriovimas) Apie kolchozu subyrejima net neverta diskutuoti.Jau dabar niekas neisivaizduoja.kasdien i kolchozo laukus einancio dirbti kaimo zmogaus(Kolchozas tai sovietinis lazo atitikmuo,kur buvo dirbama ne sau o ponui,kur ponas buvo sovietinis elitas,melo propoganda,militaristine pramone)

  5. Panzer says:

    Andriau, o ką turime dabar? Ką gaminame? Buvusi pramoninė valstybė virto išmaldos parašytoja. Kaip nesupranti, kad gyvenimas ne gerėja, o tiesiog mes prasiskoline esam. Ateis laikas skolas reiks grąžinti, o pinigų tai nėr,tada jau kaip norės taip ir naudosis mumis…

  6. Gediminas says:

    Andriui-> geras tavo komentaras. Tinka visais atvejais. Savo komentare pakeisk zodzius CCCP, sovietmetis, kolhozas i siai dienai aktualesnius kaip europos sajunga,briuselis,nato ir pamatysi,kad ta pati galima pasakyti ir apie evrosajuza. 🙂

  7. Ec says:

    Dėl kolūkių performatavimo pasidomėkit kaip tai buvo padaryta Vokietijoje, griuvus betoninei sienai, t.y. jungiantis rytų ir vakarų Vokietijoms.

  8. KONKURENCIJOS NĖRA says:

    Andriau kiek tau metų?

  9. Gojus says:

    KONKURENCIJA NĖRA -> Aš pažįstu 65 metų tokį kaip Andrius, irgi pažįstu 37 metų tokio paties mąstymo
    Andriau -> o tu tarkim pasidomėjai kieno grąžtais sugręžtos skylės tavo galvoje? Gi lenkiškais, o Vylniaus grąžtų įrengimus būtent lenkai metalo laužui ir nupirko – štampuoja grąžtus iki šiol… o kuro aparatūra kaip čia dirba ir daro purkštukus su tarybinėm staklėm, bet tinkančius šiuolaikiškiausiems varikliams… Su kokiais gi galų gale varikliais amerikosai į kosmosą skrenda…

    Straipsnis tai šiaip sau – eilinis pavirkavimas kaip ką reikėjo daryt. O viską ką reikėjo kitaip daryt, tai nulinčiuot Lęndzbergį. Manau ir dabar neprarasta – sugavus Lęndzbergius su anūkais, Kales Grybaisaites, Zuokulus, Bolekus ir Razmas beigi Juknevičienes su Bubiliais ir visus pagal nuopelnus atiduot viešam tautos teismui – ką paskandint vietoj Kedžio, ką pakart vietoj viltį praradusių lietuvių, ką paskandint jūroje, į užjūrį pabėgusių vardan… Ir tuo pačius grąžint viską atgalios į 1990 ir pradėt iš naujo, nes pirmą kartą nepavyko. Žinant pirmų dalybų pasėkmes ir baigtį atsakingiems manau antrosios būtų teisingesnės…

  10. Vytas says:

    Na, labai jau aptakiai, be jokių politinių veikėjų – Lietuvos ūkio griovėjų pavardžių. O jie ir dabar dar sukinėjasi politinėje Lietuvos padangėje. Paminėsiu bent porą – V. Landsbergį, bei G. Vagnorių, „sėkmingai“ pradėjusius Lietuvos pramonės ir žemės ūkio „prichvatizacijos“ bei griovimo procesą. Kaime buvo viskas leidžiama – vok kiek nori, kad tik kolūkį sugriauti, pramonė – „na ir kas, kad nebus Nuklono (buvo tokia gamykla Šiauliuose) – taip tvirtino V. Landsbergis gamyklos delegacijai,- Lietuva be jos nepražus.“Ir tokių „nuklonų“ Lietuvoje buvo dešimtys, o gal ir šimtai. Senai žinoma, jog drumstame vandeny lengviau gaudyti žuvį, o ekonominiame chaose lengviau, o svarbiausia saugiau, daryti machinacijas. O gal jau užmiršome, kieno buvo trijų hektarų ūkių kūrimo kaime idėja ? Priminsiu, tai vėlgi p. V. Landsbergio, tokių epitetų kaip „šunauja“, „runkeliai“, rusai puola“laimintojo, idėja. Gaila, bet tie epitetai gajus ir šiandien. Ir lipdomi jie kiekvienam, kas nesutinka su vykdoma „europinimo“ politika. Tik gaila, kad niekas nesugeba paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl ir kaip homoseksualizmas staiga tapo europine vertybe.

  11. Kindziulis says:

    Iki tarybinės Lietuvos lietuviai emigruodavo dirbti į PAR ir P Ameriką. Mano senelis dirbo Brazilijoje siuvėju, nes Smetonos Lietuvoje buvo ubagynas kaip ir dabar. Prasidėjus tarybiniam laikotarpiui viskas pasiketė, žmonės gavo darbo, sparčiai vystėsi pramonė, kilo ekonomika, augo gyventojų skaičius. PS straipsnio autoriui,Lietuva po SSRS žlugimo laisva buvo trumpai, tik iki įstojimo į ES, nes dabar mes tokie pat nelaisvi kaip ir SSRS, nes negalime/valdžia nenori priimti savarankiškų sprendimų. Ką Briuselis liepia – viską vykdo. Ir dar tarybiniais laikais pinigai sukišti į Lietuvos vystymąsi tarnavo visai tautai, o dabar ES paramos yra vagiamos.

  12. Komentaru salinimas says:

    Cenzura, kaip ir tarybiniais laikais. Kodel salinami komentarai?

    Įžeidžiami komentarai bus šalinami. Komentarų erdvė skirta straipsnių komentavimui, o ne koliojimuisi tarpusavyje.

  13. xxxx says:

    „…Lietuva šiuo metu būtų pakankamai stipri pramoninė valstybė su modernizuotomis, šiuolaikinius standartus atitinkančiomis gamyklomis, efektyviu žemės ūkiu, gaminanti produkciją, kuri būtų paklausi tiek į vakarus, tiek į rytus, tiek į šiaurę ar pietus nuo Lietuvos“. O ar reikalinga tokia Lietuva ES? Ne, mes reikalingi tik kaip rinka jų prekėms ir pigi darbo jėga. Juk arčiau parvežti kokybiškai, bet pigiai pagamintą prekę iš Lietuvos, nei iš Kinijos. Kaip gyvena kaimas? Vienintelis traukos centras – parduotuvė su „bambaliais“. Kolūkiečiai turėjo kultūros namus, ten koncertuodavo ansambliai, meniniai kolektyvai. Tuo metu gyvenau Vilniuje. Pamenu pavydėjau kolūkiečiams, kuriuos nemokamai vežė į Operos ir baleto teatrą. Ketvirtadienis buvo kolūkiečių diena. Vilniečiai turėdavo stovėti eilėse arba ieškoti „blato“, kad bilietą į teatrą gautų. Ir per televizorių matėm ne puskvailes „pupytes“, o spektaklius, koncertus. O ar propogandos dabar mažiau? Tikrai ne, bet ji nukreipta į priešingą pusę. O nepriklausomybės turim tikrai ne daugiau, nei turėjom tarybų sąjungoje. Ta pati priklausomybė, tik nudažyta ne raudona, o žydra spalva. Tai nuomonė

  14. Taigi says:

    Durnas straipsnis ir durni komentarai. Kažkam sovietinis lageris patinka labiau nei laisvė dirbti ir kurti. Pagarba Andriui

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top