Tarp karo ir negarbės [2]

2014, spalio 20, 20:10 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | | | Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, siūlome jūsų dėmesiui dar vieną požiūrį į Ukrainos krizę. Ir vėlgi, primename, jog sarmatas.lt nesiūlo jokios pozicijos šiuo klausimu – mes pateikiame įvairiausias nuomones ir požiūrius, tačiau vien tik tam, kad skaitytojai suvoktų – neturint tikros informacijos aptariamu klausimu, daryti kažkokias išvadas remiantis vien tik MIP propaganda yra paprasčiausiai neadekvatu. Ypač tai liečia save protingais laikančius žmones. 2-a dalis
redakcija

paveikslėlisKam Kijevui separatinė taika

Kijevui svarbu bent peržiemoti. Tam reikia dujų. Ir anglies. Degalai taip pat ne pro šalį.

Dujas galima nupirkti tik iš Rusijos. Todėl, kad terminalų suskystintoms dujoms Ukraina neturi. O reversas iš Europos tinkamas tik piliečiams apgaudinėti. Iš tikro juk reversinės dujos – tai tos pačios rusiškos dujos, tik nuėjusios į Europą ir grįžusios atgal (todėl ir naudojamas žodis „reversas“ – sugrįžimas).

Anglis taip pat yra pigiau pirkti iš Rusijos. Arba iš Donbaso, kas susiklosčiusioje situacijoje vienas ir tas pats. Kaina Kijevui labai svarbi. O reikiamo kiekio atsivežti iš PAR ar Australijos gali ir nebespėti.

Ir dar, Kijevui kaip oro reikia pinigų. Ir ne grivinų. Tvirtos valiutos. Be valiutos laukia defoltas. Reikia bent jau 3 milijardų. O dar geriau – 12. Kodėl 12? Todėl, kad Rusija žadėjo Janukovičiui 15, ir 3 suspėjo perduoti. Liko 12. Todėl atstatyti aną sutartį ir gauti dar 12 milijardų iš „prakeiktų maskolių“ – vadinasi išgyventi iki pavasario. O tada… tada arba asilas padvės, arba emyras numirs, arba…

Na, pavasaris už rudenį protingesnis. Pozityvesnis. Jei paklaustume bet kurio normalaus žmogaus, ką jis rinktųsi – mirti po mėnesio, ar išgyventi iki pavasario, spėkit, ką jis atsakytų.

Ir žinoma, Kijevui reikalingos paliaubos. Todėl, kad jėgų ir lėšų karui liko mažai. Ar tiesą sakė Porošenko apie tuos 65 % technikos nuostolių, ar tik tirštino spalvas, norėdamas įtikti nacionalistams (o gal net Vašingtonui), kad be paliaubų jau nieko nebus – nespėliosim. Bet kokiu atveju, Ukrainos armijos nuostoliai yra labai dideli ir tęsti puolimo Kijevas nebegali. Liko tik įsitvirtinti užimtose pozicijose ir laukti pavasario. Būtent tokią galimybę ir suteikia separatinė taika.

Kuo bloga separatinė taika Novorosijai

Beveik viskuo. Nauda išskirtinai taktinė, o rizika ir nuostoliai – strateginiai.

Nauda yra ta, kad palengvinamas infrastruktūros atstatymo procesas. Mažiau apšaudymų (nors visiškai jie taip ir nesibaigė) – lengviau atlikti remonto darbus. Bet ši nauda nėra didelė. Todėl, kad šiomis dienomis, nežiūrint į ugnies nutraukimo režimą, Ukrainos armija atliko naujus galingus apšaudymus. Kažkas vėl liko be elektros, kažkas prarado savo artimuosius. Štai jums ir paliaubos. Štai ir atstatymo darbai „tyloje ir ramybėje“.

Bet didžiausias nuostolis – puolimo tempo sulėtėjimas. Jei rugsėjo pradžioje apie Mariupolio išlaisvinimą buvo kalbama kaip apie artimiausių savaičių reikalą (ir tai teisinga, kadangi Ukrainos daliniai ruošėsi palikti miestą), tai dabar išvis lieka neaišku, kas pagal Putino – Porošenkos planą kontroliuos Mariupolį. Matyt, derybos dėl Mariupolio dar ateityje. Kaip ir dėl Slaviansko.

Apskritai, Doneckui dabar reikės gerai pasistengti, kad imtų kontroliuoti visą Donecko ir Lugansko sričių teritoriją. Ir nežinia, ar tai bus galima padaryti be mūšio. Vietoj to, kad greitai vytų Ukrainos armiją už sričių ribų, kaip tai vyko pirmąją rugsėjo savaitę, Doneckas dabar turi ją išstūminėti lėtai, stengdamasis smarkiai nepažeisti ugnies nutraukimo sutarties. Be to, dabar visus veiksmus reikia suderinti su Maskva, kitaip kils bėdų dėl humanitarinės pagalbos ir valstybės sienos.

O juk dar prieš mėnesį planuose buvo Zaporožjė ir Charkovas. O dabar bus gerai, jei bent jau Mariupolį iki Naujųjų pavyktų paimti.

Kas įeis į Novorosijos sudėtį – strateginis klausimas

Novorosija su dabartinėmis sienomis (be Mariupolio ir Slaviansko) – Pridnestrovjės analogas. Keistas darinys su miglotomis ekonominėmis perspektyvomis. Toks darinys, kaip rodo Pridnestrovjės patirtis, gali dešimtmečiais būti nepripažintas. Pamiršta žemė. Žmonės gyvena sau, sotūs bulvėmis ir patriotizmu.

Mariupolis – išėjimas į jūrą. Slavianskas – ženkli vieta, svarbus transporto mazgas ir visa eilė didelių gamyklų (ypač Novokramatorskas). Jei Novorosija išsiplės per visą Donbasą, gausis pakankamai svarus ekonominis subjektas, turintis visas ekonominio vystymosi galimybes.

Jei prie Novorosijos prisijungs Zaporožė ir Charkovas – tai jau kita kalba. Valstybės dydį ir ekonominę galią būtų galima sulyginti su… pavyzdžiui, Baltarusija. O tai jau šis tas. Turėti tokį darinį pasaulyje be jokio statuso, kaip nepripažintą valstybę, bus tiesiog neįmanoma. Nori, nenori – teks pripažinti. Ne iš karto, bet po keleto metų neišvengiamai teks.

Separatinė taika Novorosijai kelia vieną labai rimtą problemą

Karinių veiksmų slopinimas ar net jų sustabdymas lems prastovas Donecko armijai. O tokiu atveju, kai armija nėra visavertė reguliari kariuomenė, su savo bazėmis, stabiliu atlyginimu, apmokymų programa… atsitiks kas? Teisingai – tokia armija pamažu ims išsivaikščioti po namus. Savanoriai iš Rusijos ims išvažinėti namo, vietiniai grįš į savo civilius darbus. Donbaso armija atsirado vykstant kariniams veiksmams, o nutraukus ugnį, jei ji ir neišnyks visiškai, tai gerokai sumažės.

Karinių veiksmų (bei kitų reikšmingų įvykių) nutraukimas Novorosijoje lems ir sumažėjusį palaikymą iš Rusijos visuomenės pusės. Iš pradžių siužetai iš Donbaso nustos būti svarbiausiomis naujienomis, vėliau bus nustumti į laidų pabaigą, paskui pasirodys kas antroje laidoje, ir pagaliau liks tik retose apibendrinančiose programose kaip trumpi reportažai, tokie kaip – „Donecke vienas žmogus žuvo užlipęs ant Antrojo pasaulinio karo laikų minos, daugiau naujienų nėra“. Taip galima nurašyti viską galutinai, visam laikui paliekant Novorosiją su dabartinėmis simbolinėmis sienomis kaip „antrąją Pridnestrovję“.

Kodėl Doneckas sutinka su separatine taika

Kaip jau minėjome anksčiau, Donbasas šiuo metu yra ypač priklausomas nuo humanitarinių siuntų iš Rusijos. Žinoma, Rusija bet kokiu atveju palaikys Donbaso gyventojus, atsisakyti tiekti humanitarinę pagalbą Maskva negali nei dėl etinių, nei dėl politinių priežasčių. Tačiau, kam būtent yra perduodami humanitarinės pagalbos kroviniai, kokio jie dydžio, kas juose ir į kieno rankas pakliūna – čia turime daug erdvės manevrui ar net šantažui. Ar paklius toji pagalba vieniems ar kitiems lauko vadams bei jų padaliniams – štai mechanizmas, galintis priversti Donbaso armijos vadus vykdyti Maskvos nurodymus.

Aišku, doneckiečių vadai taip pat gali gudrauti. Ir žinoma, tai daro. Pasinaudojant akivaizdžia betvarke, visada galima atlikti eilinę karinę operaciją ir pavadinti tai Ukrainos armijos provokacija, ar apskritai kaltę permesti kitam daliniui. Ieškok kaltų. Tačiau, šios gudrybės turi ribas. Taip galima išstumti Ukrainos armiją iš atskirų gyvenviečių, bet Mariupolio ar Slaviansko tokiu būdu užimti nepavyks.

Separatinės taikos perspektyvos

Ypatingų separatinės taikos perspektyvų nėra jokių.

Novorosija suinteresuota plėsti savo kontroliuojamą teritoriją bent iki Donecko ir Lugansko sričių ribų. Mariupolis – jūrinis uostas, Slavianskas – ženkli vieta, transporto bei pramonės mazgas. Ir jie greičiausiai bus užimti. Tai laiko klausimas. Patogaus momento klausimas. Kai tik situacija susiklostys taip, kad Donbaso armija surizikuos nepaklusti Maskvos valiai, jie tai padarys. Galbūt tai nutiks tada, kai sumažės humanitarinės pagalbos poreikis, galbūt kuris nors iš vadų prisiims atsakomybę už tą sprendimą, o vėliau kaip ir Strelkovas išeis į atsargą.

Vašingtonui naudingas griežtas šaltasis (ekonominis) karas su Rusija. Vašingtonas neturi kito strateginio pasirinkimo, to reikalauja jo šalies ekonominė situacija – pačių radikaliausių sprendimų. Arba Vašingtonas Europą ir Rusiją padarys priklausomą, ims kontroliuoti jų ekonomikas bei išlaikys savo dominavimą pasaulyje dar 20, 30, 50 metų, arba…

Novorosija ir JAV – nesulyginami pagal dydį dariniai, tačiau jie atsidūrė labai panašioje situacijoje. Jų situacija – viskas arba nieko. Taika pagal Putino – Porošenko susitarimą jiems nenaudinga, o ilgalaikėje perspektyvoje – pražūtinga. Klausimas toks: „būti ar nebūti“. O rizikuoti moka ir vieni, ir kiti. Doneckas ir Luganskas įrodė tai jau balandį, paskelbdami nepriklausomybę tada, kai jų pajėgas tesudarė pora šimtų karių. Apie JAV net kalbėti neverta, visa jų istorija – avantiūrų, provokacijų bei pasaulinio lygio reiderystės mišinys.

O Rusija… Rusija gaus tokį ekonominį karą, kokį jai ir lemta gauti.

Todėl, kad sankcijos nėra būdas siekti taikos Ukrainoje. Sankcijos – tikslas. O karas Donbase – priemonė.

Net, jei Rusija visiškai nuslopintų konfliktą Donbase, išvežtų iš ten visus rusus ir išblizgintų ten likusius tuščius namus – netgi tai nebūtų dingstis sankcijų panaikinimui. Todėl, kad palikus Donbasą, rusų pareikalaus palikti Krymą.

Naujas šaltasis karas – neišvengiamas

Netgi daugiau – tai dabartis.

Šaltasis karas apskritai niekada ir nebuvo nutrauktas, jis tik buvo šiek tiek apmalšintas 90-aisiais, todėl, kad JAV buvo užsiėmusi trofėjų, atitekusių po TSRS žlugimo, dalinimusi. Bet, trofėjai išdalinti, suvalgyti bei sukaišioti į kišenes. Ir Vašingtonas vėl alkanas. Todėl šaltasis karas atleidžia stabdžius ir didina apsukas.

JAV prezidentas jau pavadino Rusiją „antrąja pasauline grėsme po Ebolos viruso“. Lieka tik paklausti – o kodėl ne pirma? Na, bet tai jau retorika.

JAV prezidento pareiškimas padarytas. Savo esme tai – Reigano atkartojimas, kai jis savo laiku pavadino TSRS blogio imperija.

Faktiškai tai – karo paskelbimas. Tiksliau, naujo karo etapo. Ir tai, kad pareiškimas padarytas „paliaubų“ metu, rodo tik bevertes Kremliaus pastangas tiesomis–netiesomis išvengti susipriešinimo su Vakarais. Išvengti to nepavyks.

Karas paskelbtas

Jei Rusija ir toliau vengs paskelbto karo – ją paprasčiausiai ims mušti. Ilgai ir nuosekliai.

Neatvykimas į dvikovos vietą bus laikomas techniniu pralaimėjimu. Su visomis pasekmėmis.

O dėl taikos, tai galime prisiminti istorinius Čemberleno žodžius, kuris, grįžęs iš Miuncheno 1938 metais pasakė: „Aš atvežiau taiką mūsų kartai“. Tai buvo Miuncheno suokalbis, kuris laikomas vienu iš įvykių, pradėjusių Antrąjį pasaulinį karą.

Yra ir dar viena įdomi frazė, ištarta po Miuncheno. Ją pasakė Vinstonas Čerčilis. Štai kaip ji skamba: „Anglijai buvo pasiūlyta rinktis tarp karo ir gėdos. Ji pasirinko gėdą, todėl gaus karą“.

Ar galime lyginti Minsko suokalbį su Miuncheno, o Rusijos pasirinkimą su 1938-jų Anglijos pasirinkimu, parodys laikas.

Kam negarbė, o kam nemirtingumas – sužinosime po dešimties metų.
Karas išspręs.

(Pabaiga)

pirma dalis: Tarp karo ir negarbės [1]

vertė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Patiko says:

    Taiklus straipsnis

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top