Epiniai Lietuvą šlovinantys Radvano kūriniai

2011, lapkričio 21, 22:24 | kategorija Istorija | 2 komentarai | peržiūrų 13 979 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Jono Radvano kūrinio Epitalamijo vertimas į lietuvių kalbą pratęsia skaitytojų pažintį su šio poeto kūryba. 1997 metais išėjo svarbiausias Radvano kūrinys – herojinio epo Radviliada vertimas į lietuvių kalbą. Epitalamijas tikriausiai išėjo 1590 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kiti autoriai nurodo kiek ankstesnius išleidimo metus (1588). Knygos autorius buvo susijęs su Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno dvaru. Hegzametru parašytoji Radviliada XVI a. buvo stambiausias lotyniškas eiliuotas kūrinys, pasirodęs Lietuvoje. Herojinėje poemoje aprašyti M. Radvilos Rudojo gyvenimas ir žygiai kėlė žadino valstybinį visuomenės patriotizmą, kėlė LDK savarankiškumo idėjas.

Ištrauka iš Radviliados

[Lietuvos pašlovinimas] (Rad. 31–54)

Žemė galinga ginklais yra ir šlove pagarsėjus
Čia, kur plačiaisiais laukais Lietuva nusidriekusi plyti,
Motina derliais dosni ir gentis, kariauti įgudus.
Sako, kad ją kitados apgyveno narsūs italai-
Širdys karingosios vyrų. Kas gi dabar nežino
Tokios Libono tremties arba žygių didžių Palemono?
Kyla ilga eile iš čia Lietuvos palikuonys,
Toji galinga gentis; juk nuo Baltijos ligi Juodosios
Jūros krantų viešpatauja, šlove ir Olimpą pasiekia.
Ginklais patenkintiems jiems protinga gamta pagailėjo
Klonių Kampanijos, kur Cerera dovanom su Liėju
Varžos nuolat, jiems nedavė Tempės panchajiškų slėnių
Ir Alkinojo miškų ar dviderlio Pesto rožynų,
Persų laukų ir upelių, metalais gausių nepaskyrė.
Davė tai genčiai derlių, kokį tik Gargara neša,
Kraštą patogų gyvent ir lengvai pramisti per amžius.
Čia krištolines upes vainikuoja žemių grožybė —
Tanki kepurė miškų; ji savo šakom net žvaigždynus
Siekia, o šaknimis ligi Stikso vėlių nusileidžia.
Elnių ir briedžių namai, čia įniršusio stumbro buveinė,
Čia net ir lūšis dėmėm nusagstytu aprėdu glaudžias,
Greitosios stirnos ir taurai didžiuliai sau prieglobstį randa.

Vertė Inga Ožalaitė


Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro:
medžiais tyriausias medus putodamas bėga, valstiečiai
gauna korių dovanai – čia rasoja ir patys kamienai,
ir ant vaivados skobnių kvepėdamos sklidinos taurės.
Kiekgi čia upių, kurias vis skirtingi šaltiniai pagirdo?
Štai Boristenis sravus: prasiveržę pro kaukarus, duslūs
vandenys jo su triukšmu neapsakomu krinta į plačią
jūrą ir sūrias bangas vilnimis atmiešia saldžiausiom.
Štai Dauguva, aukštupy upeliu į kelionę išbėgus,
Polocko žemėm veržliais sūkuriais sūkuriuodama skuba,
kol pagaliau taip plati į Venedų marias įsilieja.
Tik ne mažesnė už ją ta lietuvių skaidriausioji upė –
Vilija, tekanti ten, kur kadai iglionams priklausė
žemės ir našūs laukai; pasiėmusi seserį Vilnią,
Vilija leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį,
Nemuno – to, už kurį gražesnės mes neturime upės! […] Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai,
jotvingiai – žmonės, mirties nebiją, poloviečiai klajokliai,
prūsų sena giminė, narsiaširdžių krūtinių alanai,
vieno kilimo su jais gepidai ir kitos dar tautos.
Čia Erdivilo lopšys ir gimtinė narsuolio Traidenio,
Skirmanto, ginklais stipraus, ir narsaus kunigaikščio Mingailos,
Romanto, Mindaugo, kurs ant galvos užsidėjo vainiką
Romos, Vytenio kilnaus ir atšventusio pergalių daugel
tėvo visos Lietuvos Gedimino, kuriam vadovaujant
mūrai iškilo aukšti tirštai apgyvendinto Vilniaus.

Vertė Sigitas Narbutas


Ištrauka iš Epitalamijo

Ėmus kalbėti pirma, Griausmavaldžio žmona jam pasakė:
– Vyre, teisingo ir daug išminties neprašančio daikto
mūsų teiraujies, nes mums nevalia begėdysčių nebausti,
o dorybės darbų – be garbės vainiko palikti.
Ką gi, kadangi geidi sužinoti, ką mes dėl šio vyro
mąstome savo širdy, – padaryk, aukščiausiasis tėve,
kad jis iškiltų aukštai, raikytojo pareigas gavęs,
pasidarytų brangus karaliui, valdančiam lenkus,
ir kad, aukštų pareigų laipteliais užkopęs į viršų,
taptų garbiu Lietuvos Senato nariu jau galiausiai.
Jį šių aukštų pareigų visada vertu aš laikysiu!
Kreipės į tėvą tada štai taip Tritonietė Paladė:
– Mažąjį Manvydą mes nuo vaiko metų globojom,
jauną išleidom vėliau į mokslus pas Febą ir Mūzas,
kur iš šventųjų versmių jis dėkingu protu atsigėrė.
Nuo Aonidžių slapties nenuleisdamas žvilgsnio, išmoko
čia jis menų, dėl kurių kiekviena suklestėjus valstybė
gali klestėti toliau ir toliau vadintis laiminga.
Amžiais gili išmintis kiekvieną valdžią išlaiko;
ji – galinga visad, gerbiama kiekvieno pasauly;
ją brangina visi ne mažiau už geltoną metalą.
Duoda ji progą žmonėms nuo bukų gyvulių atsiskirti,
artina mus prie dievų, būdama vertingesnė už auksą
ir už Atalo turtus, tad tegu neįstengs sunaikinti
jos nei ugnis, nei vanduo, nei amžių eilė, nei pavydas!
Tad kaip užkeltas kadai į šventąsias Parnaso buveines
lauras vainiko gaiva su visais per amžius dalijas,
taip numojus ranka į bet kokį priešą ir jokio
nuostolio nebūgdama, išmintis gyvuoja per amžius.
Šitą dovaną jam, aukščiausiasis tėve, paskirsiu,
kad jis nuo šiol kolona ir puošmena taptų tėvynei,
apdovanosiu svariais sprendimais ir iškalba saldžia,

kad, pasikliaudamas jais, jis galėtų įtikinti tautą
rinktis, kas gera visiems, o tai, kas žalinga, atmesti.
Baigus Paladei, kita jo duktė Venera taip prabilo:
– Brangus tėveli, tegu jau kiti dovanoja, ką patys
trokšta, herojui tokiam, o štai man teisėtai priklauso
rūpintis ir jaunimu, ir jaunuolių vedybiniais saitais –
saitais, kurie amžinai čia gyvuos, kol gyvuos ir gyvybė!
Juk savo priemonėm čia aš sukūriau kiekvieną būtybę,
kiek jų dabar visame pasaulyje oru kvėpuoja –
tuos stebuklus, kiek tik jų ant gražiosios žemės gyvena,
ir tas dievybes, kiek jų šventame danguje egzistuoja.
Pakeri mano dėka skirtingų lyčių sutarimas,
kai aš šventuoju saitu sujungiu artimas širdis
ir įsakau žmonėmis pražysti puikiąją žemę –
ką gi nuveikti pati išmintis be manęs čia galėtų?
Ką padarytų viena? Ir kokią galybę ar kokius
didelius darbus jinai parodytų jūrai ir žemei?..
Rūpi vedybos užtai, o su jom ir švenčiausioji teisė –
teisė, kuria aš viena nenutrūkstamais saitais sujungiu
ir užvaldytą aistros vaikiną, ir gležną mergaitę.
Apdovanojau aš šiom dovanom narsuolį Pelėją,
ir neatsakė jau jam nei laimingo guolio ar glėbio,
nei pažymėtų mirtim vedybų deivė Tetidė.
Tau, Laerto sūnau išmintingas, daviau Penelopę –
žmoną, garsią grožiu ir didingu kraičiu: jį sudarė
ištikimybė ir mums pažįstamas jos pastovumas.
Manvydą ašen taip pat ir laimiom, ir dalingom vedybom
noriu išaukštint ir jam gražuolę žmoną paskirti –
te jisai gaus iš manęs šią dovaną pačią didžiausią!
Brangus tėveli! Dabar pasakysiu, kas turi nutikti.
Guli tokia Lietuva po Didžiaisiais Grįžulo Ratais;
liečia Sarmatiją ji – ta pasauliui pažįstama žemė.

Šičia gyvena viena didžiai kilminga mergaitė,
galinti vietą šalia narsiausių senovės mergelių
ir tarp sarmatų pačių gražiausių moterų gauti,
nes ji pralenkia grožiu visas, kiek prie Chrono gyvena.
Sofijos vardą tėvai jai visai ne be reikalo davė.
Nors ji garsėja kraičiu, bet dar garsesnis jos grožis:
kaip skaisčiausias žvaigždes pranoksta skaisčioji Aušrinė,
kaip Aušrinę didžiu spindėjimu lenkia sidabro
Mėnuo, aplinkui plačiai spinduliuojantis ryškiąją šviesą,
taip ir visas gražuoles gražumu ta mergaitė nustelbia.
Lygiai kaip grožį, kurį danguje neliesti purpuriniai
debesys saugo, kada ar Aušrinė, ar Saulė pašviečia,
taip savo grožį, kurio, nusipelniusio tiek pagyrimų,
šitiek jaunikių tuščiai maldomis ir prašymais siekė,
Sofija saugo tiktai vieninteliam Manvydui mūsų.
Tad aš vedybų noru uždegsiu kiekvieno krūtinę,
širdis paliesiu ir juos palankiai nuteikus suvesiu.
Reiktų Iridę nusiųst, kad praneštų skaisčiai mergelei
mūsų sprendimą ir kas dėl meilės dievų suderėta, –
kad mes jai liepiam visi vieningai imti į vyrus
Manvydą – šitą garsių gimdytojų garsųjį sūnų:
„Tu, pagarsėjus grožiu mergele, esi tinkamiausia
būti šiam vyrui žmona, o Manvydas – būti tau vyru“.
Nėr abejonių, kad ji į tokį jaunuolį palankią
mintį ir širdį nukreips, tad pas jį Merkurijui vykti
liepk kuo greičiau, kad jisai ir dievų nutarimą, ir džiugią
žinią apie vestuves jam nuneštų, o tu čia užbaigti
likusius darbus ir šias mūs kalbas paremti galėsi! –
Taip ji kalbėjo. Tada aukščiausiam dangiečių karaliui
džiaugsmo priplūdo širdin, ir jis tarė, pakilęs nuo sosto:
– Taigi nuspręsta, dievai, ką šiam nusipelniusiam vyrui
duosim dabar dovanų: nuovokumą paskyrė Paladė,

aukštas vietas – Junona, o mergelę – brangi Afroditė.
Pažiba aukšto dangaus, dievų žygūne Iride,
lėk ant greitųjų sparnų ir veikiai pamokyk mergelę
meilės šio vyro garsaus nepaniekinti ir neatstumti! –
Ištikimasis sūnau! Kadangi dalykai šie tavo
prašosi pradedami, jam nunešk šį sprendimą ir mūsų
dovaną – santuoką jo su pačia gražiausia mergaite –
didvyrių aine tikra, grožiu prilygstančia deivėms!
Teima siekti drąsus iš mergelės tos sau palankumo –
švęsti vestuvių smagių aš pats ateisiu su žmona,
na, o aukštieji dievai atlydės į pokylį mudu
su Himenėjum smagiu, su Juoku ir linksmuolėm Išdaigom…
Jūsų, liūdnieji Skausmai, paprašysiu tenai neateiti,
vysiu šalin ir tave, nelaimę lemiantis Ženkle!
Ką gi, jau eisim! Dangaus nuolatinės sargybinės Horos,
mums šių beribių erdvių vartus kuo greičiausiai atverkit!
Na, bet dangaus gaivalai man jau draudžia daugiau bekalbėti,
tad nustok jau dievų kalbas man bepasakot, Mūza!
Judu, pora jauna, Griausmavaldžio rūpesti tikras!
Aukso amžių nuo šiol gyvenkit abu ir klestėkit!
Tepasirūpins patsai Visagalis, Olimpo valdovas,
kad išdykautų pas jus jau greit Manvydėlis mažiukas,
ir kad motulės glėby jis bučiuotų švelniai tėvelį –
jūsų meilės tada nesusilpnins laikas per amžius!
Eikš, Himenėjau, pas mus! Ateik, Himenėjau, Himenai!

vertė iš lotynų į lietuvių kalbą Sigitas Narbutas

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 2

  1. Visoris says:

    Epitalamijuje rašoma, kad:
    Guli tokia Lietuva po Didžiaisiais Grįžulo Ratais;
    liečia Sarmatiją ji – ta pasauliui pažįstama žemė.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top