Europos Sąjungos mįslė: kas iš tiesų ją sukūrė?

2019, lapkričio 12, 11:11 | kategorija Ideologija | 5 komentarai | peržiūrų 483 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Pagrindinė Europos Sąjungos mįslė yra tai, kas ją sukūrė. Žinoma, visi girdėjo nuolat kartojamą istoriją apie tai, kaip 1951 m. Prancūzija, Italija, Vakarų Vokietija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas pasirašė susitarimą dėl Europos anglių ir plieno asociacijos. 1957 m. buvo įsteigta tos pačios sudėties Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija.

Palaipsniui EEB apaugo viršnacionaliniais valdymo organais, sumažėjo vidinės muitinės kliūtys, jos pagrindu buvo kuriamos įvairios organizacijos ir panašiai.

Beveik tuo pat metu vystėsi Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) projektas, kuris laikomas anglų iniciatyva, kaip alternatyva EEB. 1960 m. atitinkamą susitarimą pasirašė Didžioji Britanija, Danija, Norvegija, Švedija, Austrija, Šveicarija ir Portugalija. Tačiau vėliau ELPA dalyviai pradėjo palikti savo organizaciją, teikdami pirmenybę narystei EEB.

O 1992 m. šviesą išvydo garsioji Mastrichto sutartis, skirta sinchronizuoti EEB narių finansinę ir politinę sistemas.

Trumpiau tariant, procesas, apkrautas augimo sąnaudomis, buvo ir tebevyksta iki dabar. Be to, egzistuoja neoficiali, bet plačiai paplitusi nuomonė, jog Vokietija yra Europos Sąjungos lyderė, ir net daugiau, spauda kartais tvirtina, esą Berlynas pagaliau pasiekė savo senos svajonės išsipildymo apie hegemoniją Europoje.

Apskritai išdėstyta schema atrodo logiška ir įtikinama. Atrodo, jog viskas taip ir yra. Bet kaip žinia, viskas dažniausiai nėra taip, kaip atrodo, ir mes tai parodysime.

Pirmiausia atkreipiu skaitytojų dėmesį į tai, kaip taupiai, vienoje pastraipoje ar net viename sakinyje įprastai rašoma, kad paneuropietiškas idėjas įvairūs mąstytojai ir politikai išreiškė dar ilgai prieš formalių susitarimų sudarymą.

Kai kurie ekspertai, pavyzdžiui, puikus istorikas Ludwigas Dehio knygoje „Trapus balansas“, aprašo šimtmečių senumo kovas už dominavimą Europoje, kai tam tikras Europos hegemonas bandė sustyguoti likusią Europą pagal savo interesus. Prisiminkite Napoleono ir Hitlerio karus. Bet vienas iš pagrindinių istorijos klausimų, tiesiogiai susijusių su šia tema, paprastai nesulaukia visuomenės dėmesio: Pirmasis pasaulinis karas ir Europos suvienijimo projektas, kurį skatino Vilhelmas II.

Dabar apie tai ir pakalbėsime, nes kuo labiau įsigilinsime į šio klausimo detales, tuo akivaizdesnis taps bendros „oficialios“ ES atsiradimo istorijos naivumas. Atitinkamai, jūs kitaip pamatysite šiuolaikinius įvykius, vykstančius Europoje.

Dar 1912 m. Imperatorius Vilhelmas II, kalbėdamas su pramonininku Walteriu Rathenau, labai aiškiai suformulavo strateginius Vokietijos politikos tikslus: „planas yra Europos Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Ameriką“.

Savo ruožtu Rathenau pateikė reichskancleriui Bethmann-Hollweg savo viziją apie norimą Vokietijos ateitį, labai panašią į kaizerio nuostatas. Ekonomikoje Rathenau matė muitų sąjungos su Austrija, Šveicarija, Italija, Belgija, Nyderlandais ir kitomis šalimis poreikį. Politikoje – sugriauti Anglijos pozicijas Viduržemio jūros regione.

„Suvienytos Europos su Vokietija priešakyje“ lobistų sąrašas yra labai ilgas. Jame dalyvavo didžiausi Vokietijos pramonės, karinio ir finansinio elito atstovai. Tais pačiais 1912 metais vokiečių generolas Friedrichas Bernhardi publikavo savo tyrimą „Vokietija būsimame kare“, o iki 1913 m. buvo išleistas šeštasis šios knygos leidimas. Ilgą laiką vokiečių istoriografija neigė tai, kad Bernhardio iškeltos idėjos sutapo su oficialia Vokietijos aukščiausio vadovybės nuomone.

Odiozinius Bernhardi svarstymus buvo bandoma pristatyti kaip privataus asmens, smogusiu klausimu tiesiai-šviesiai: „Pasaulinis viešpatavimas ar žūtis“. Bet vėliau paskelbti dokumentai parodė, kad knyga labai tiksliai atspindėjo Vokietijos vadovybės požiūrį.

Apie ką gi rašė Bernhardi?

Pirmiausia – Prancūzijos sutriuškinimas, tada Centrinės Europos valstybių sąjungos įkūrimas vadovaujant Vokietijai, ir galiausiai, trečiasis punktas – naujų kolonijų įsigijimas.

Būtent „Europos Sąjungos idėja vokiškai“ – „Vidurinės Europos“ projektas – nugulė į reichskanclerio Bethmann-Hollweg, 1914 metų rugsėjį jau sudariusio Vokietijos tikslų kompleksą programos pagrindus jau prasidėjusiame pasauliniame kare, programos pagrindus.

Betmanno-Hollwego „Jungtinė Europa“ turėjo apimti Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Daniją, Austriją ir Vengriją, Lenkiją. Italijos, Švedijos ir Norvegijos narystė taip pat buvo pripažįstama ir pageidautina, nors ir antroje eilėje.

Reichskancleris pabrėždavo, jog tokios „Europos Sąjungos“ nariai formaliai būtų laikomi lygiateisiais, bet praktikoje paklustų Berlynui.

Reikia pasakyti, kad Betmann’as-Holwegas vis dar turėjo nuosaikaus ir atsargaus politiko reputaciją. Įtakingų Vokietijos finansų ir pramonės sluoksnių vadovai reikalavo daug didesnio masto pasaulio tvarkos perbraižymo.

Jie išdėstė savo reikalavimus daugybėje memorandumų ir išsamių analitinių užrašų, todėl, kaip ir Bernhardi atveju, bandymas priskirti šiuos dokumentus prie nuo šovinizmo apsvaigusių svajotojų kūrybos nebus racionaliai pagrįstas.

Verslo kapitonai turėjo prieigą prie šalies vadovybės, o per karą Vokietijos politika, taip pat ir karinė, buvo kuriama atsižvelgiant į jų lobistinius poreikius. Ir jie buvo labai platus. Pavyzdžiui, politikas Matthias Erzberger, susijęs su „Thyssen“ koncernu ir „Discount-Gesellschaft“ banku, reikalavo „panaikinti netoleruotiną Anglijos pranašumą prieš Vokietiją visais pasaulio politikos klausimais ir padalinti Rusijos kolosą“.

Erzbergeris nesikuklino formuluodamas, rašydamas apie taip vadinamąjį moskovitų jungą ir visų „ne rusų“ tautų „išlaisvinimą“ iš jo. Po „pergalės“, pasak Erzbergerio, Vokietija gautų Lenkijos ir Belgijos, viso Prancūzijos kasybos regiono Longvey Brie, pakrantės nuo Kalė iki Boulogne ir didžiulių kolonijinių valdų Afrikoje kontrolę. Austrijos-Vengrijos sąjungininkėms tektų teritorijos Ukrainoje, Rumunijoje ir Besarabijoje.

„Plieno imperijos“ vadovas Augustas Thyssenas nuėjo dar toliau. Jo memorandume, pateiktame vyriausybei, be išsamių aneksijų Prancūzijoje, buvo numatytas Baltijos šalių užgrobimas, o esant palankioms aplinkybėms – taip pat Odesa, Krymas, Donecko baseinas ir net teritorija Azovo regione bei Kaukaze.

Kaip žinome, bolševikų atėjimas į valdžią Rusijoje tiesiog sukūrė tokias „palankias aplinkybes“ Vokietijai, o vokiečių kariuomenė užėmė Rusijoje beveik viską, apie ką kalbėjo Thyssenas.

Tačiau tokia yra 1918 m. tikrovė, o 1914 metų rudenį Berlyne jie suprato, kad karinis greito priešininkų sutriuškinimo planas visiškai žlugo. Rusijos armija neleido užspausti Prancūzijos ir taip išsaugojo Vakarų frontą.

Rytuose įvyko katastrofiškas pagrindinės Vokietijos sąjungininkės – Austrijos-Vengrijos – pralaimėjimas, o Vokietijai pavyko tik nustumti Rusijos kariuomenę iki Vokietijos-Rusijos pasienio.

Ir šai, 1914 m. lapkričio mėnesį Berlyne susimąstė apie tai, jo atėjo laikas sudaryti taikos sutartis.

Norėtumėt. Prieš „priešlaikinę taiką“ pakilo sunkiosios pramonės šeimininkai. Jų nuomonę išsakė vienas didžiausių verslininkų Europoje – Stinnes, Vokietijos pramonininkų centrinės asociacijos atstovas Retgeris, mažmenininkas ir antrasis pramonininkų sąjungos pirmininkas Stresemannas.

Savo organizacijų vardu Retgeris ir Stresemannas, audiencijos pas reichskanclerį metu, reikalavo aneksuoti Lenkiją, Kuršą, Estiją, Belgiją, Prancūzijos Belfortą ir Longvey-Brie. Be teritorinių pritraukimų, jie pareiškė, kad reikia sukurti Vidurio Europos muitų sąjungą. Išklausęs Rötgerio ir Stresemanno argumentus, kancleris Betmannas-Holwegas iš esmės juos palaikė.

Tai tik padidino verslo bendruomenės apetitą, ir 1915 metų kovo mėnesį iš karto penkios ekonominės sąjungos surengė konsoliduotą puolimą prieš vyriausybę. O jau 1915 metų gegužę jau šešios Vokietijos ekonominės asociacijos paskelbė memorandumą, pastačiusį kryželį bandymams sudaryti taiką.

Šios šešios asociacijos kontroliavo visą šalies ekonomiką. Įvardinkime jas: Centrinė Vokietijos pramonininkų sąjunga,

Pramonininkų sąjunga, Kaimo savininkų sąjunga, Vokietijos valstiečių sąjunga, Imperinė Vokietijos vidurinio sluoksnio sąjunga, Krikščioniška Vokietijos valstiečių sąjunga.

Po kurio laiko juos palaikė ir „Hansa“ sąjunga. Susidūrusi su tokio lygmens lobistiniu spaudimu, vyriausybė buvo priversta nusileisti.

Ko gi siekė Vokietijos ekonomikos elitas? Be įprasto reikalavimo paimti kontribucijas ir aneksuoti teritorijas, vėl iškilo muitinės klausimai, ir Vokietijos prekybos ir politinių interesų užtikrinimas.

Šiame ir daugelyje kitų memorandumų, kuriuos gaudavo vyriausybė, buvo aiškiai matoma „Vidurio Europos“, tai yra Europos valstybių sąjungos, esančios vienoje muitų erdvėje ir kuriai vadovauja Vokietija, idėja.

Iš esmės, visa Europa turėjo tapti vokiečių satelitais, susijusiais su Berlynu daugybe lydinčiųjų nelygiateisių sutarčių.

Susitarimai plačiai atvertų rinkas vokiškoms prekėms ir kapitalui, suteiktų pelningų nuolaidų Vokietijos verslininkams, griautų Prancūzijos pramonę ir apskritai prisidėtų prie Vokietijos virtimo į pasaulinę galią su kolosaliomis kolonijomis.

Kalbant apie Rusiją, Berlynas laikėsi „atstūmimo politikos“. Klausimas buvo tik tas, kiek Rusiją reikėtų „nustumti“.

Atsižvelgiant į situaciją frontuose, buvo teikiami pasiūlymai atimti Lenkiją, po to Baltijos šalis, vėliau užėjo kalba apie Ukrainą.

Įdomu tai, kad Krymo prijungimas prie vokiečių projektuojamos „vasalinės Ukrainos“, siekiant dar labiau susilpninti Rusiją, yra ne kas kita, kaip eilinė Vokietijos vadovybės idėja (ar Chruščiovas žinojo, kurios idėją jis įgyvendino po keturiasdešimt metų?).

Vienaip ar kitaip, bet Europos Sąjunga vaizduojama kaip kaizerio laikų vokiečių projektas, tačiau, kaip žinome, Vokietija karą pralaimėjo ir niekas iš jos planų nebuvo įgyvendinta.

Po dvidešimties metų Berlynas vėl bandė sukurti „Europos Sąjungą vokišku būdu“. Hitleris ėmėsi senų idėjų, pridėdamas ten radikalaus šovinizmo, rasizmo ir […] idėjų.

Šį kartą „Vidurio Europos“ projektas reiškė kur kas didesnę „satelitų“ priespaudą, tai yra, beveik visų Europos šalių, pavergimą.

Vokietija vėl patyrė krachą, ir čia mes priėjome prie vieno svarbaus momento.

Du kartus, būdama ekonominės-karinės galios viršūnėje Vokietija bandė įgyvendinti ES projektą ir abu kartus patyrė visišką griūtį.

Tačiau po kolosalaus pralaimėjimo, subyrėjus į VDR ir VFR, patekusiai į nugalėtojų kontrolę ir praradusiai teisę turėti didelę armiją, Vokietijai pavyko sukurti Europos Sąjungą.

Kaip gi taip?

Yra akivaizdus prieštaravimas. Ir jis gali būti pašalintas tik tada, kai suprasime, kad dabartinė Europos Sąjunga nėra Vokietijos projektas, ji nebuvo sukurta atsižvelgiant į Vokietijos interesus, ir ją įgyvendino ne Berlynas.

Bet jei ne Berlynas, tai kas tada? Vašingtonas atkrenta, nes Jungtinėms Valstijoms nereikia konkurento galingos sąjungos pavidalu.

Lieka tik du pretendentai – Anglija ir Prancūzija, beje, dvi Pasaulinio karo laimėtojos ir dvi branduolinės valstybės.

Dėl akivaizdžių priežasčių, Paryžius, jei jis ir buvo Europos Sąjungos iniciatorius, tai veikė kaip jaunesnysis Londono partneris, ir reiškia, pagrindinis Europos Sąjungos architektas yra Didžioji Britanija.

Neatsitiktinai Anglijos pozicija Europos Sąjungoje visada buvo ypatinga.

Dalintis suverenitetu su Europos struktūromis Londonas nenorėjo, lygiai kaip ir nenorėjo padengti stojimo į euro zoną išlaidų. Visada laikydamasis atstumo, Londonas iš tikrųjų vaidino Europos Sąjungos dirigento vaidmenį.

Neatsitiktinai ir tai, kad Londonas „dėl visa ko“ sukūrė „lygiagrečią Europos Sąjungą“ – ELPA.

Būti Europos Sąjungos šeimininke ir iš esmės netapti jos dalimi, pavaldžia viršnacionalinėms Europos struktūroms – tai yra Londono politikos esmė kontinente.

Mes matome seną Vidurio Europos idėją, tik Vokietijos vietą joje užima Didžioji Britanija.

(Vienintelė problema – nebuvo numatytas galimas „Brexit“ variantas. Kurio atveju „satelitai“ ėmė daryti didžiules kliūtis Londono suverenitetui. – sarmatas.lt past.)

Dmtrijus Zykinas

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 5

  1. Dailis Ivekauskas says:

    Didesnės nęsamonės dar neteko skaityti.

  2. Alvydas says:

    Einšteinas rašo po 2pk kad turim sukūrti jungtines europos valstijas. Kas kūrė cccp, tas kūria eu. Tik kitos epochos rėmuose, kitais metodais.

  3. Vilnietis says:

    visiškas bredas.
    ES sukūrė tikrai ne Londonas- o viršnacionalinės organizacijos.

  4. Vytas says:

    Dar vienas bandymas pridengti ES kūrimo autorius – žydus. Neneigiant didžiųjų ES valstybių – Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos – norą dominuoti netik Europoje, bet ir pasaulyje, reikia atkreipti dėmesį į tai, kokios tautybės žmonės užima dominuojančias pozicijas šių valstybių valdžios gretose. Taip pat ir kokios tautybės žmonės randasi valdžioje JAV. Ar ne keistas JTO sprendimas įkurti žydų valstybę – Izraelį – teritorijoje, kur žydai vargu ar gyveno (bent ta apimtimi, kuri aprašyta biblijoje), pripažįstant, kad tai žydams yra PAŽADĖTOJI žemė ir išvarant daugiau nei 3 milijonus palestiniečių iš jų gimtųjų žemių? Ir kas atsakys į klausimą, kodėl toks nykštukas kaip Izraelis yra gausiai finansuojamas iš JAV, turi atominį ginklą …ir jokių sankcijų už tai nei iš ES , nei iš JAV, nors Izraelis nėra oficialus atominio ginklo klubo narys? Prisiėmęs „pasaulinio teisuolio“ funkcijas Izraelis per galingiausią pasaulio valstybę JAV bando diktuoti savas tiesas bent jau pusei pasaulio. Jei tik kas ne taip pasako apie Izraelio vaidmenį, tuojau sulaukia „nurodymų“ iš tam tikros tautybės JAV politinių veikėjų tarpo. Ir sankcijų, be abejo, politinių, ekonominių ir karinių, jei kitaip nepaklūsta. Taip kad ne viskas taip paprasta, kaip rašo autorius D.Zykinas.

  5. MikasA says:

    Дмитрий Зыкин и Дионис Каптарь – одно и то же лицо….
    Kiek tokių gerai apmokamų dviveidžių plauna mums likučius…
    Geriausias melas yra sakyti dalį tiesos, o tokių sakytojų, sočiai išlaikomų, daug…
    Kartojuosi…
    Parašyt knygą apie mišką, nepaminėjus jog jame yra musmirių…
    Koment Vytas teisus, taigi skaitykim, domėkimės sukandę dantis, kol negalim pareikšti jog musmirių yra ir jas reikia pažinti..
    Vis pamastau, o kas jei tas melo rutulys, kuris kabo virš mūsų, imtu ir nukristu, tai ar jisai plyštu, ar mus pribaigtu…

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top