Iš ko kyla ir kuo grindžiama valdžia?

2014, lapkričio 2, 11:35 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | peržiūrų 444 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlisŠarūnas Navickis

Šiandien visi daugiau ar mažiau esame situacijos Rytų Ukrainoje įkaitai, visų pirma todėl, kad kas sąmoningai, o kas pasąmonėje nutuokiame, jog tai, kas ten vyksta, toli gražu nėra vien ukrainietiški reikalai, o išeina gerokai už tos šalies ribų ir pakankamai aiškiai parodo takoskyrą, kur susiduria pasaulio galybės. Tačiau šis mano tekstas visiškai neskirtas palaikyti vieną ar kitą pusę konkrečioje situacijoje, juo labiau, kad mano požiūriu ten nieko naujo ir nevyksta, ko nebūtų buvę jau begalę kartų, kai dalinamas ir vėl perdalijamas pasaulis ir įtakos zonos, t.y. ta pati galia.

Todėl ir manau, kad, jei mums atrodo, jog keleivinių lėktuvų daužymas ir gyvų žmonių redukavimas iki mėsos faršo yra niekuo nepateisinami dalykai, gal verčiau būtų susivokti iš kur atsiranda motyvai, kuriais kažkaip pagrindžiami štai tokie poelgiai?

Galų gale karus – tas masines žudynes vykdančios valstybės, šalia realios galios tam daryti, privalo turėti ir kažkokį teisinį (ar nelabai) pagrindą, ar ne?  – Tai ir pažiūrėkime, iš ko jis kyla? O jei dar tiksliau – iš ko kyla pati valdžia, nes be jos tokie dalykai apskritai nebūtų galimi, ir toliau primityvaus „snukių daužymo“ (juridiškai – smulkaus chuliganizmo) vargu bau nueitų.

Taigi, iš ko kyla ir kuo pateisinama (grindžiama) valdžia ir kaip atsiranda jos veikimo arealas – valstybė?

Visų pirma priimkime kaip faktą, kad institucionalizuota valdžia – teisė valdyti kitus – nėra gamtinis reiškinys, t.y. nėra natūrinis (prigimtinis), o grynai kultūrinis (žmogaus sukurtas) fenomenas. Kaip tokį jį čia ir paanalizuokime. Aišku, tai jau daryta daugybę kartų iki šiol, tačiau pamėginkime elgtis taip, tarsi visi tie daugiau ar mažiau ideologijų įtakoti aiškinimai neegzistuotų.

Taigi, valdžia yra gryniausias žmonių išradimas, kurį jie „išsirado“ ant savo pačių galvos ir išvystė iki tokio laipsnio, kad dabar retas kuris besuvokia, jog jos galėtų ir nebūti. Na, panašiai kaip televizorius – gryniausias žmogaus išmislas, be kurio sunku įsivaizduoti šiuolaikinius namus, tačiau vos prieš šimtą metų jo nebuvo ir nereikėjo.

Valdžia, tiesa, išrasta gerokai seniau ir jos įteisinimo (pateisinimo) būdai, be kurių ji neilgai tebūtų išsilaikiusi, šiek tiek kito. Tiksliau, kito kaip tai aiškinama, kad valdomiesiems būtų įtikimiau. Iš čia nesunku padaryti loginę išvadą, kad be paaiškinimų (t.y. be manipuliacijų protais) valdžia neįmanoma – anksčiau šią funkciją, tikėtina, atlikdavę pranašai bei žyniai.

Vėliau, religijai vis labiau institucionalizuojantis, tą darė bažnyčia ir dvasininkų luomas, o dabar, kai jau aiškinama, jog valdžia kyla iš piliečių valios, t.y. per rinkimus, lemiamą įtaką įgijo žiniasklaida, kuri ir atlieka nuomonių formavimo funkciją. Aišku, visa tai kainuoja, taigi, faktinis muzikos užsakovas yra tas, kas turi pinigus – čia žinoma į avansceną turėtų išeiti bankai. Tačiau neišeina.

Trumpai pasidomėkime, kokia yra toji valdžios genezė? Sakykime, dar pakankamai atavistiniame lygmenyje, koks geriausias iš geriausių alfa patinas užtikrintai skelia į ragus visiems kitiems patinams, ir kol jis išlieka kiečiausias, tol ir mėgaujasi išskirtine padėtimi – visų pirma rujojančių patelių atžvilgiu.

Šitą sąlyginės valdžios modelį ir šiandien galime stebėti liūtų praiduose. Išties tai atrodo maždaug taip: daug miegi, sočiai ėdi ir visos liūtės yra tavo, tačiau tik tol, kol atsiranda sveikesnis ir stipresnis patinas su geresniu genų rinkiniu, nei tavasis, kuris jau „pakrauna malkų“ tau ir mėgaujasi kadaise tavo buvusiomis liūtėmis ir jų bei tavosiomis dukromis tol, kol atsiras, kas pakeis ir jį.

Pas liūtus taip yra iki šiol, pas žmones jau senokai – nebe. Reikalas tas, kad sužmogėjusiam „nugalėjusiam liūtui“ galėjo šauti į galvą pačiam arba (kas labiau tikėtina) tą galėjo pasufleruoti mažiau raumeningas, tačiau suktesnis šeimynykštis, kad būtų neblogai sukurti sistemą, kai galia (valdžia) pereitų įpėdiniui ne atviros kovos (konflikto) keliu, o sakykime, pagal kažkokią „dangišką teisę“.

Labai tikėtina, kad buvo panaudotas ir ekonominis motyvas – juk žmonės, skirtingai nuo liūtų – moka skaičiuoti. Sakykime, koks seksualiai menkavertis pusiau vyras (tikėtina – tų laikų dvasiškis), pasiūlo genties vadui ar „frankų namų mažordomui“ (besidomintiems istorija bus smagu pasiskaityti apie Karolį Martelį ir Karolį Didįjį) sutaupyti pusę jo iždo išlaidų.

Išlaidų, kurios aptariamu momentu išeina karui, o vietoje valdžios įtvirtinimo ginklu (prievarta), kuris savo ruožtu kainuoja ne tik karių gyvybes, bet ir neišvengiamą būtinybę dalintis grobiu su kitais vadais, pasiekti tą patį efektą smegenapudrio būdu,  ir už tai paprašo viso labo dešimties procentų. Ekonomiška ir efektyvu. Taip atsiranda bažnyčios dešimtinė ir „visa valdžia iš Dievo“.

Taigi, daug nesiplėsdami, turime a) primityviąją valdžios išraišką, kylančią iš atvirai reiškiamos galios, kuri yra visų pirma labai pažeidžiama iš konkurentų pusės, o todėl ir brangi. Taip pat turime b) valdžią, kurią garantuoja nebe vien tiesioginė jėga (nors ji niekur ir nedingsta, beje, ir nedings), o ir ideologija / religija.

Šita valdžios rūšis jau kaip reikiant legitimizuota ir netgi vadina save „geriausiųjų valdžia“ – aristokratija. Tačiau lygiagrečiai su atviros prievartos bei ideologijos valdžia, egzistuoja ir c) pinigų galia, o pinigų, kad galėtų save išreikšti, reikia kiekvienai valdžiai, todėl nori nenori pinigai visada dalyvauja valdžioje, tik ne atvirai, o tarsi iš užkulisių.

Kaip tik todėl mes ir šiandien nematome atviros bankininkų diktatūros, nors ir galime ją nujausti, o akylesni ir visiškai aiškiai įžiūrėti. Toji pinigų valdžia turi keletą itin patrauklių bruožų, pirmiausiai tą, kad apsimeta, jog ji nėra valdžia. Kitais žodžiais, ji dedasi valdžios priešingybe ir vaizduoja, kad yra laisvė. Nevarginsiu jūsų pagrindimais – norintys lengvai padarys tai ir patys, na, o nenorintys vis tiek prieštaraus.

Pinigų valdžios esmė nuo to nesikeičia. O kadangi ji apsimeta tuo, kuo nėra, tai nekenks prisiminti, kas vienoje itin storoje knygoje vadinamas „melo tėvu“ (neskaičiusiems sufleruoju – šėtonas). Čia itin svarbu paminėti, kad patys pinigai jokiu blogiu ar „velnio išmislu“ nėra, jie tokiais paverčiami tada, kai virsta valdžia. Ar matote, kur problemos šaknis? Ne piniguose, o valdžioje, mat savaime geras dalykas, prisilietęs jos, tampa savo paties priešingybe, t.y. blogiu. Manau, čia bus vietoje pacituoti, kad „visuomenė kyla iš žmonių poreikių, o valdžia – iš ydų“ (cituoju iš atminties).

Moderniaisiais laikais šešėlyje tūnojusi pinigų valdžia ir iki šiol aptarnavusi ir korumpavusi aristokratiją, per praėjusius du šimtmečius galutinai nudrenavo jos galias ir faktiškai perėmė jas į savo rankas. Tačiau, kaip ir pridera „melo tėvui“, padarė tą gudriai ir klastingai, apsimesdama demokratija – kur jūs girdėjote oficialiai deklaruojant, kad „kas turi daugiau pinigų – to ir valdžia“? Oficialiai – niekur.

Tačiau rinkimai – tas mechanizmas, skirtas įteisinti, legitimizuoti valdžią, kainuoja pasiutusiai brangiai ir juos laimėti be pinigų tiesiog neįmanoma. Na, o čia jau visos techninės galimybės susitvarkyti reikalus tuo būdu, kuris tuo metu atrodo tinkamiausias ilgalaikiams tikslams siekti. Priminsiu dar vieną posakį – „velnias slypi detalėse (smulkmenose)“.

Žodžiu, šiandieninė rinkimų sistema – kuo brangesnė, tuo geriau, nes visados laimi pinigai – faktiškai tėra daugiau ar mažiau efektyvi butaforija galios įteisinimui. Dar vienas jų „privalumas“, kad visada gali apkaltinti rinkėją, girdi, pats išsirinkai, arba dar baisiau ir klastingiau – „kokia visuomenė, tokia ir valdžia“, tarsi pastaroji iš tiesų kiltų iš rinkimų, nors tik ką parodėme, kad taip anaiptol nėra.

Na, o dabar grįžkime prie ištakų, nuo kurių prasidėjo šis tekstas. Mes turime dviejų rūšių galios (valdžios) susidūrimą, kuriame senesnė imperinė forma, aplinkybėms verčiant šiek tiek kamufliuojanti save, kaip „valdoma demokratija“, patiria nemenką spaudimą iš modernesnės „demokratijos“ formos.

To konflikto – faktiškai itin sunkios ir labai užsitęsusios valdžios transformacijos – epicentre žūsta žmonės, kaip visada būna, kai pasireiškia tikrasis valdžios (nesvarbu, kaip kamufliuotos) veidas. Be jokio optimizmo sakau, kad kokiais kilniais lozungais besipuoštume ir jais betikėtume, nieko daugiau, išskyrus valdžios (įskaitant jos legitimizavimo būdą, o gal net svarbiausiai dėl jo) perdalinimą čia nevyksta.

Nepamirškite, kad valdžiai reikštis reikia ir valstybės, taigi, sienų perstumdymas iki galutinio jų apjungimo, jei toks būtų, tiesiog neišvengiamas, o kol taip nebus – bus vienoks ar kitoks karas. Va ir viskas.

Visa kita – pratinkitės prie cinizmo – tėra „techniniai nuostoliai“. Pinigams tai, suprantama, giliai „dzin“, nes kas bekariautų ir ką beaukotų, jiems visiems tam karui reikės pinigų, vadinasi bankai (tie, kurie dienos šviesoje ir toliau nesirodo), juos sėkmingai „gamins“ ir skolins kariaujančioms šalims, o šios, vis labiau grimzdamos į skolas, anksčiau ar vėliau turės ne tik paklusti bankų diktatui, bet ir ims juos ginti karine galia.

Taip jau buvo, kai karaliai, gaudami iš popiežiaus karūną, prisiekdavo „tarnauti Dievui“ ir ginti jo sostą, ne kitaip yra ir dabar, kai sprendimai „aptariami“ su Tarptautiniu Valiutos Fondu ar Pasaulio Banku vienokia ar kitokia bendravimo forma.

Todėl, kol bus toks dalykas, kaip valdžia – o tam nebūti kol kas net prielaidų nėra (prisiminkite, valdžia kyla iš ydų) – tol bus ir valstybės (tautinės ar globalistinės), bus politika ir intrigos, kurioms patekus į aklavietę kils karai. Kaip matome, po saule nieko naujo, išskyrus masinio naikinimo ginklų galingumą.

harmonio.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Kestutis says:

    Nesutiksiu, kad taip vadinama „institucionalizuota valdžia“ yra grynai zmogaus kulturinis fenomenas. Greiciau zmogaus prigimtis ir gamtos desniai veda prie tokios valdzios sukurimo. Ir cia pateikta, kad valdzia blogas darinys, taip pat negaliu sutikti. Paprasciausiai turim tai ka turim… Taip jau susikloste pasaulio istorija, kad valdziu klanai tarpusavyje be paliovos pjaunasi. Juk pasaulyje milijardai skirtingu, kalbu, kulturu, auklejimo, rases, tikejimo zmoniu, vienu ypu tu panaikink institucionalizuota valdzia ir visas zemes rutulys taps panasus i Somali, (tarp kitko, ten labai geras anarchistines visuomenes pavyzdys).
     Ir vis tik geras straipsnis, nes apskritai kitokio paziurio i valdzia ar siaip apie valdzia, jos sandara, kuo ja butu galima pakeisti straipsniu neipatingai daug..

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top