Ką raketų incidentas Lenkijoje sako apie Rusiją ir NATO

2022, 18 lapkričio, 6:30 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | peržiūrų 171 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Joe Bidenas ir Vladimiras Purinas

Tai, kaip buvo sureguliuotas incidentas po raketų atakos prieš Lenkiją, rodo viena: JAV ir Rusija nenori, kad konfliktas peržengtų Ukrainos ribas, rašo „The Independent“. Tačiau kuo ilgiau trunka karo veiksmai, tuo didesnė rizika, kad kitą kartą viskas bus kitaip.

Šis incidentas (arba, jei norite, nelaimingas atsitikimas) tiesiog laukė, kol įvyks. Netoli Ukrainos sienos esančiame ūkyje du lenkus pražudžiusi raketa galėjo sukelti Trečiąjį pasaulinį karą.

Tačiau sveikas protas nugalėjo – bent jau kol kas. Be to, verta pažymėti, kad grėsmės mastas lemia pakankamai santūrią reakciją, nors ir rečiau, nei norėtųsi.

Žinoma, tiek daug valstybių vadovų fiziškai vienoje vietoje susirinko tik dėl atsitiktinumo (G20), tačiau tai leido greitai surengti savotišką pasaulio saugumo aukščiausiojo lygio susitikimą.

Galbūt pasisekė ir dėl to kad nė vienas iš jų iš užkulisių nešūktelėjo, jog „Rusija supranta tik jėgą“.

Volodymyras Zelenskis turėjo rimtą priežastį pykti: incidentas įvyko per Rusijos smūgių virtinę, dėl kurios dingo beveik pusė šalies elektros energijos tiekimo pajėgumų, ir atrodė kaip neigiamas Rusijos atsakas į vos prieš kelias valandas Ukrainos prezidento pristatytą dešimties punktų taikos planą.

Nesunku suprasti jo instinktyvų norą kaltinti Rusiją, taip pat menkai pridengtą viltį, kad po tokio incidento NATO neabejotinai taps visateise konflikto šalimi, bent jau formaliai.

Tačiau būtų gaila, jei įžvalgumą ir orumą, kurie iki šiol buvo būdingi jo kalboms, pakeistų nerūpestingumas ir skubėjimas, labiau būdingi buvusiam Gruzijos vadovui Michailui Saakašviliui.

Mums belieka tik tikėtis – ir šis „mes“, be abejo, apima ir pačius ukrainiečius – kad Ukrainos išlikimas, nepriklausomybė ir būsima gerovė gali būti pasiekta be visos Europos ar, juo labiau, pasaulinio gaisro.

Buvo kelios teorijos apie tai, kas lėmė raketų smūgį į lenkų grūdų džiovyklą. Nuo priešiškiausių (kad Rusija tyčia smogė Ukrainos kaimynei ir NATO narei, siekdama patikrinti aljanso reakciją), karinės klaidos (kad Rusijos raketa į Ukrainos taikinį šiek tiek nukrypo nuo kurso) iki pagrindinės šiuo metu – kad raketa buvo ukrainietiška ir buvo paleista siekiant atremti rusiškąją, tačiau nukrypo nuo kurso ir, didžiausiai nelaimei, nukrito Lenkijoje.

Buvo ir ketvirtoji, sąmokslo teorija: esą tai buvo sąmoninga Ukrainos provokacija, kad NATO galėtų pasinaudoti 5 straipsniu, pagal kurį vienos narės užpuolimas laikomas viso aljanso užpuolimu.

Kad ir kaip ten būtų, Joe Bidenas ir kiti, įskaitant Rishi Sunaką, kurie ragino nedaryti skubotų išvadų, kol nenustatyti incidento faktai, reagavo pagirtinai greitai ir santūriai.

Pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda iš karto pareiškė, kad ataka greičiausiai nebuvo tyčinė, o vėliau pripažino, kad „labai tikėtina“, jog už jos slypi Ukrainos priešlėktuvinės gynybos priemonės.

Tai, kad Kremliaus pareigūnas pritarė JAV „santūriai ir profesionaliai reakcijai“, neturėtų sumenkinti šio fakto. Tai netgi galima laikyti maža taikos alyvos šakele. Antradienio vakarą Europa nuėjo miegoti jausdama, kad pavojaus riba peržengta, o trečiadienio rytą atsibudo jausdama, kad pavojus praėjo.

Vis dėlto, raketų smūgis prieš Ukrainos NATO kaimynę, nesvarbu, ar jis būtų tyčinis, ar atsitiktinis, yra būtent tas scenarijus, kurio nuo pat pradžių baiminosi Kijevo sąjungininkai Vakaruose. Taip, tiesmukai tariant, ir pati Rusija taip pat.

Pažymėtina, kad iki Kerčės tilto bombardavimo, po kurio Maskva pradėjo smūgius Ukrainos energetikos infrastruktūrai, Rusija beveik niekada neapšaudė vakarinės šalies dalies, nors būtent per ją tiekiama didžioji dalis pagalbos Kijevui.

Apie Maskvos nuogąstavimus galima spręsti iš to, kaip greitai ir išsamiai Rusijos gynybos ministerija paskelbė savo įvykio versiją, komentuodama nuotraukas ir nurodė, kokio tipo priešlėktuvinės gynybos raketa buvo panaudota.

Rusija netgi nurodė, kur jos raketos buvo arčiausiai – už 35 km nuo Ukrainos sienos. Tai daug ką pasako apie galimą paklaidą.

Tai, kad tai pirmas tokio pobūdžio incidentas per beveik devynis karo mėnesius – bent jau pirmas, apie kurį buvo viešai paskelbta – ir tai, kaip jis buvo sprendžiamas, leidžia daryti vieną išvadą: JAV ir Rusija nenori, kad konfliktas išsiplėstų už Ukrainos ribų.

Tai menka paguoda ir prezidentui V. Zelenskiui, siekiančiam dar didesnės Vakarų paramos, ir tiems ukrainiečiams, kurie save laiko Europos civilizacijos gelbėtojais nuo rusų barbarų. Tačiau mes į konfliktą žvelgiame kitaip ir – galbūt savanaudiškai – tikimės kaip nors jį suvaldyti, todėl mums tai vis dėlto yra paguoda.

Tačiau, net jei incidentas bus užglaistytas, nėra jokios garantijos, kad ateityje bus išvengta panašių klaidų. Juk kuo ilgiau tęsiasi karo veiksmai, tuo didesnė rizika. Nežinia, ar kitą kartą visi bus tokie pat apdairūs.

Nors nėra abejonių, kad už konfliktą atsakinga tik Rusija, įvykdžiusi neteisėtą invaziją, rizika, kad kibirkštis šioje Europos dalyje gali įžiebti karą visame žemyne, neturi precedento per pastaruosius du dešimtmečius, jei ne nuo Sovietų Sąjungos žlugimo.

Svarbus aspektas yra JAV ir NATO atsisakymas kurti paneuropinę saugumo sistemą, kurioje būtų atsižvelgta į Rusijos interesus. Tačiau lemiamas veiksnys yra tai, kad aljansas vis labiau artėja prie Rusijos vakarinių sienų. Abiem pusėms Ukraina, per kurią prieš 80 metų nacistinė Vokietija perėjo į SSRS, yra paskutinė riba.

Tiesa, kad suverenios valstybės turi teisę pačios spręsti savo likimą ir, kad Lenkija, Baltijos šalys ir kitos buvusios sovietinės respublikos bei Varšuvos pakto šalys, kreipdamosi į NATO dėl garsiojo 5 straipsnio apsaugos, elgėsi racionaliai ir vadovaudamosi savo interesais, tačiau pasekmės dabar prieš mūsų akis.

NATO narės dabar kovoja su silpna Rusija dėl Ukrainos ateities, nors ir per atstumą, bet ne aljanso vardu. Bet kas būtų, jei JAV būtų nusprendusios, kad šią savaitę Lenkijoje nukrito Rusijos raketa? O kas, jei paaiškėtų, kad tai tiesa?

1999-2004 m. į NATO buvo priimama vis daugiau šalių, esančių netoli Rusijos sienų, ir hipotetinis klausimas, ar amerikiečiai būtų pasirengę pradėti karą su Rusija dėl vienos iš naujų mažų sąjungininkių, pavyzdžiui, Estijos, tapo vis aktualesnis.

Niekada nebuvo aiškaus atsakymo į šį klausimą. Tačiau, kuo ilgiau tęsis konfliktas Ukrainoje, tuo didesnė tikimybė, kad šis ar panašus klausimas vėl iškils. Atsakymas į šį klausimą arba parodys, kad 5 straipsnis nėra vertas to popieriaus, ant kurio jis parašytas, arba prives mus prie naujo pasaulinio karo slenksčio. Šią savaitę šios grėsmės pavyko išvengti, bet ar ilgam?

 

Sarmatai

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Romas says:

    Kaip išgyvens ukrainiečiai žiema be elektros ir šilumos? Šis klausimas svarbesnis.
    Į šią aklavietę atvedė klaidinga nuostata vengti adekvataus atsako agresoriui – leisti raketas ir į Rusijos miestus.

Rašyti atsiliepimą

Mums svarbios jūsų nuomonės.
Tuo pačiu norime priminti, kad komentarai nėra tarpusavio rietenų ar keiksmams skirta sritis.
Komentarai nėra cenzūruojami, tačiau programa gali kai kuriuos sulaikyti, jei ras keiksmų, nevartotinų žodžių ar nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "https" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top