Kaip LDK valdė rusėnų žemes

2013, lapkričio 24, 14:49 | kategorija Istorija | atsiliepimų (17) | peržiūrų 3 272 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

paveikslėlis

Puikiai lietuviškai kalbantis S.Polechovas prisipažino, kad lietuvių kalbą jam buvo lengviau išmokti negu lenkų. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Mask­vie­tis is­to­ri­kas Ser­ge­jus Po­le­cho­vas gi­li­na­si į tuos lai­kus, kai Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė (LDK) val­dė ru­sė­nų že­mes. Jo at­ra­di­mai apie mū­sų ku­ni­gaikš­čių, ypač Vy­tau­to Di­džio­jo, po­li­ti­ką yra nau­jie­na net daug apie sa­vo is­to­ri­ją ži­nan­tiems lie­tu­viams.

Jo­kių lie­tu­viš­kų šak­nų ne­tu­rin­tis S.Po­le­cho­vas dar mo­kyk­lo­je su­si­do­mė­jo LDK is­to­ri­ja. Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Mask­vo­je or­ga­ni­zuo­tuo­se kur­suo­se iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą. Da­bar is­to­ri­jos moks­lų dak­ta­ras, Vil­niaus uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kas sta­žuo­to­jas daug lai­ko pra­lei­džia Lie­tu­vos sos­ti­nė­je ir ra­šo moks­li­nį dar­bą apie tai, kaip LDK val­dė ru­sė­nų že­mes.

Pa­klaus­tas, kas lė­mė su­si­do­mė­ji­mą LDK, S.Po­le­cho­vas pa­sa­ko­jo: „Kai ren­giau­si sto­ja­mie­siems eg­za­mi­nams į Mask­vos vals­ty­bi­nį Mi­chai­lo Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­tą, bu­vo sky­rius apie LDK, bu­vo iš­var­dy­ti ku­ni­gaikš­čiai, mies­tai. Ta­čiau mū­sų ru­siš­kuo­se nau­juo­se va­do­vė­liuo­se ta te­ma nie­ko ne­ra­dau. So­viet­me­čiu leis­tuo­se va­do­vė­liuo­se, sie­kiant par­ody­ti dau­gia­tau­tiš­ku­mą, apie LDK po ko­kį pus­la­pį bū­da­vo, bet ne dau­giau. Pra­dė­jau do­mė­tis, skai­ty­ti įvai­rią, tuo me­tu man prie­ina­mą li­te­ra­tū­rą.“

Tre­čia­me kur­se, iš­mo­kus ne tik lie­tu­vių, bet ir len­kų bei vo­kie­čių kal­bas, Ser­ge­jui ta­po prie­ina­mi ke­lių ša­lių ar­chy­vai. Pui­kiai lie­tu­viš­kai kal­ban­tis is­to­ri­kas pri­si­pa­ži­no, kad lie­tu­vių kal­bą jam bu­vo leng­viau iš­mok­ti ne­gu len­kų. „Jos fo­ne­ti­ka la­bai su­nki“, – sa­kė jis ir pri­dū­rė, kad aps­kri­tai Lie­tu­vo­je su vi­sais grei­čiau ran­da kal­bą nei Len­ki­jo­je ar Ber­ly­ne.

S.Po­le­cho­vas pa­brė­žė, kad LDK is­to­ri­ja skir­tin­gai su­vo­kia­ma Lie­tu­vo­je, Ru­si­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Len­ki­jo­je, Ukrai­no­je. „Vi­sur ta is­to­ri­ja ra­šo­ma pa­gal da­bar­ti­nės tau­ti­nės vals­ty­bės samp­ra­tą. O aš kaip tik sten­giau­si sin­te­zuo­ti“, – tei­gė is­to­ri­kas.

paveikslėlis

S.Polechovas Horodlėje buvo susitikęs su viena žymiausių dabartinių LDK tyrinėtojų Lenkijoje, Jogailaičių universiteto prof. Lidia Korczak. / Asmeninio albumo nuotrauka

Dar stu­di­jų lai­kais Mask­vo­je, Ru­si­jos vals­ty­bi­nė­je vie­šo­jo­je is­to­ri­jos bib­lio­te­ko­je, Ser­ge­jus su­ra­do iki tol is­to­ri­kams ne­ži­no­tą Teo­do­ro Nar­bu­to is­to­ri­nių do­ku­men­tų ko­lek­ci­jos ap­ra­šy­mą. Tai jį la­bai su­do­mi­no, nes po 1863 me­tų su­ki­li­mo nu­slo­pi­ni­mo T.Nar­bu­to bib­lio­te­ka bu­vo iš­plėš­ta, di­des­nė jos da­lis li­ko Vil­niu­je, du to­mai at­si­dū­rė Lvo­ve, kai kas aps­kri­tai din­go.

Švi­tri­gai­la ne­bu­vo stačiatikis

S.Po­le­cho­vas ra­šė di­ser­ta­ci­ją apie vi­daus ka­rą tarp Švi­tri­gai­los ir Žy­gi­man­to Kęs­tu­tai­čio, apie de­šimt­me­tį po Vy­tau­to mir­ties. „XV am­žiaus pir­mai­siais de­šimt­me­čiais Lie­tu­vos me­tri­kos dar ne­bu­vo, ak­tų ori­gi­na­lų ir nuo­ra­šų iš­li­ko ne taip jau daug, ta­čiau yra ne­ma­žai po­li­ti­nės ko­res­pon­den­ci­jos, iš ku­rios daug ką ga­li­ma su­ži­no­ti. Svar­biau­sia ko­res­pon­den­ci­jos da­lis šiuo me­tu sau­go­ma Ber­ly­ne“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Ga­vęs sti­pen­di­ją iš Vo­kie­ti­jos Ger­dos Hen­kel fon­do, ap­va­žia­vo Vo­kie­ti­ją, Len­ki­ją, Lie­tu­vą. Jo ty­ri­mai nu­ste­bi­no ir pa­tį is­to­ri­ką, tai nau­ja bu­vo ir ko­le­goms iš Lie­tu­vos. „Il­gai ma­ny­ta, kad Švi­tri­gai­la bu­vo va­di­na­mo­sios ru­sė­niš­ko­sios, sta­čia­ti­kiš­kos par­ti­jos va­das. Bal­ta­ru­siai ir ukrai­nie­čiai mėgs­ta teig­ti, kad jis bu­vo pri­ėmęs sta­čia­ti­kių ti­kė­ji­mą, pa­krikš­ty­tas pa­gal sta­čia­ti­kių apei­gas. Ta­čiau tai ne­tie­sa, šal­ti­niai to ne­pat­vir­ti­no, – tei­gė is­to­ri­kas. – Iš­siaiš­ki­nau, kad Švi­tri­gai­la vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo la­bai pa­mal­dus ka­ta­li­kas. Ra­dau iš kur ki­lu­si ta teo­ri­ja, ne­va jis ta­po sta­čia­ti­kiu.“

Anot S.Po­le­cho­vo, XVIII am­žiu­je is­to­ri­jos šal­ti­nių lei­dė­jai vie­nuo­liai pi­jo­rai iš Len­ki­jos pa­da­rė klai­dą, o vė­liau vi­si ja rė­mė­si. „Pi­jo­rai ne taip su­pra­to vie­ną XVI am­žiaus do­ku­men­to vie­tą. Kab­le­lio trū­ku­mas do­ku­men­tuo­se Švi­tri­gai­lą „pa­da­rė“ sta­čia­ti­kiu, – tvir­ti­no Ser­ge­jus. – Ta­me XVI am­žiaus do­ku­men­te bu­vo ra­šo­ma apie Švi­tri­gai­los, Le­vo ir ki­tų ku­ni­gaikš­čių do­ku­men­tus. Kai tarp Švi­tri­gai­los ir Le­vo bu­vo pa­mirš­ta pa­dė­ti kab­le­lį, ma­ny­ta, kad Le­vas – tai Švi­tri­gai­los krikš­to var­das. Pa­aiš­kė­jo, kad čia kal­ba­ma apie XIII am­žiu­je Vo­ly­nė­je gy­ve­nu­sį ku­ni­gaikš­tį Le­vą Da­ni­lo­vi­čių. Ka­dan­gi Švi­tri­gai­la tu­rė­jo ka­ta­li­kiš­ką krikš­to var­dą – Bo­les­lo­vas, XVIII am­žiu­je is­to­ri­kas Ado­mas Na­ru­še­vi­čius su­pra­to, kad čia pa­mi­nė­tas jau sta­čia­ti­kiš­kas jo krikš­to var­das – Le­vas.“

To­liau šią teo­ri­ją iš­plė­to­jo Ru­si­jos šal­ti­nių lei­dė­jas sta­čia­ti­kių šven­ti­kas Ioa­nas Gri­go­ro­vi­čius. Taip ir nu­sis­to­vė­jo šal­ti­niuo­se tei­gi­nys, esą Švi­tri­gai­la bu­vo ta­pęs sta­čia­ti­kiu. Ypač tai daž­nai mi­ni­ma ukrai­nie­čių, bal­ta­ru­sių is­to­riog­ra­fi­jo­se. Ser­ge­jaus tei­gi­mu, vi­si ra­šo, bet ne­nu­ro­do, kuo re­mia­si taip teig­da­mi.

Po Vy­tau­to mir­ties at­ėjęs į val­džią Švi­tri­gai­la ne­kei­tė sa­vo di­džia­ku­ni­gaikš­tiš­kos ap­lin­kos. Iš pra­džių rė­mė­si tais žmo­nė­mis, ku­riuos „pa­vel­dė­jo“ iš Vy­tau­to. „Kai di­džiai da­liai šių žmo­nių ne­pa­ti­ko jo po­li­ti­ka, ma­no nuo­mo­ne, san­ty­kiai su Len­ki­ja, jie jį nu­ver­tė nuo sos­to, – pa­sa­ko­jo Ser­ge­jus. – Jis iš­sau­go­jo tam ti­kras po­zi­ci­jas kaip įtei­sin­tas val­do­vas ru­sė­niš­ko­se že­mė­se. Jam ši­to­se že­mė­se ne­rei­kė­jo kaip nors „iš nau­jo“ įsit­vir­tin­ti, o tik gin­tis. Įsit­vir­tin­ti rei­kė­jo ne­ti­kė­tai iš­kel­tam Žy­gi­man­tui Kęs­tu­tai­čiui, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Vy­tau­to še­šė­ly­je.“

Is­to­ri­kas sa­vo dar­be nag­ri­nė­jo, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis nau­do­jo­si vie­nas ir ki­tas, ir kuo vis­kas bai­gė­si. Pa­sak jo, abu Lie­tu­vos di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai (taip jie vie­nas ki­tą ti­tu­la­vo tar­pu­sa­vio ko­vos me­tu) da­li­jo že­mes, vals­tie­čius ir pri­vi­le­gi­jas, ban­dė pa­veik­ti prieš­inin­ko sto­vyk­lą as­me­ni­niais kon­tak­tais, sten­gė­si iš­nau­do­ti tie­sio­gi­nę są­jun­gi­nin­kų (Len­ki­jos, Vo­kie­čių or­di­no ir ki­tų) pa­gal­bą, taip pat ir ka­ri­nę kon­junk­tū­rą.

Paveikslėlis

Su kolega iš Baltarusijos Aliaksandru Hruša (kairėje) Sergejus publikavimui rengia Polocko dokumentus, kurie turėtų būti įdomūs ir lietuviams.

„Švi­tri­gai­la tu­rė­jo daug iš­tek­lių su­sig­rą­žin­ti sos­tą, ta­čiau jų taip ir ne­iš­nau­do­jo. Be to, sa­vo ne­ap­gal­vo­tais veiks­mais at­stū­mė ne­ma­žai ša­li­nin­kų, – tei­gė S.Po­le­cho­vas. – Skai­tant jo su­si­ra­ši­nė­ji­mą su Vo­kie­čių or­di­no par­ei­gū­nais su­si­da­ro įspū­dis, kad jis per vi­są ri­va­li­za­ci­jos su Vy­tau­tu lai­ką ne­išau­go į sa­va­ran­kiš­ką po­li­ti­ką. Ta­čiau man bu­vo svar­biau­sia nu­sta­ty­ti, kad vi­daus ka­ras po Vy­tau­to mir­ties ne­bu­vo re­li­gi­nis ar­ba tau­ti­nis konf­lik­tas, kaip tei­gė moks­li­nin­kai. Ne­pai­sy­da­mi val­do­vo ka­ta­li­kiš­ku­mo, jo pa­val­di­niai ru­sė­nai ko­vo­jo už jo tei­ses į Vil­niaus ir Tra­kų sos­tą. Tai lė­mė ma­no su­si­do­mė­ji­mą ru­sė­niš­kų že­mių in­teg­ra­ci­jos į LDK prob­le­ma.“

Vy­tau­to po­li­ti­kos naujovės

Šiuo me­tu S.Po­le­cho­vas sta­žuo­ja­si Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­te pas pro­fe­so­rių Rim­vy­dą Pe­traus­ką. Jo ty­ri­mų te­ma – LDK ru­sė­niš­kų že­mių val­dy­mo sis­te­ma XIV-XV am­žiais. Kaip pa­žy­mė­jo is­to­ri­kas, ry­tų sla­vų ir len­kų is­to­riog­ra­fi­jo­je ver­ti­nant Lie­tu­vos ir ru­sė­niš­kų že­mių san­ty­kius daž­niau­siai pa­brė­žia­mas konf­lik­ti­nis mo­men­tas. „Rei­kia pa­si­žiū­rė­ti, kaip tos ru­sė­niš­kos že­mės bu­vo in­teg­ruo­ja­mos į LDK. Kad to­kia in­teg­ra­ci­ja bu­vo, ro­do XV am­žiaus pa­bai­gos ir XVI am­žiaus pra­džios ka­rai su Mask­va. To­li gra­žu ne vi­si vie­ti­niai ru­sė­nai sta­čia­ti­kiai no­rė­jo pa­klus­ti Mask­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio val­džiai“, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. Is­to­ri­kui bu­vo įdo­mu iš­siaiš­kin­ti, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis ga­lė­jo nau­do­tis Lie­tu­vos val­do­vai, ne­tu­rė­da­mi nei re­gu­lia­rios ka­riuo­me­nės, nei po­li­ci­jos, nei šiuo­lai­ki­nio biu­ro­kra­ti­nio apa­ra­to. Taip pat įdo­mu, kaip jie ga­lė­jo in­teg­ruo­ti to­li­mas že­mes į bend­ros vals­ty­bės struk­tū­ras, kai dar ne­bu­vo pa­pli­tęs raš­tas. Kas pa­trauk­da­vo ru­sė­nus?

„Tai su­dė­tin­gas klau­si­mas, – sa­kė S.Po­le­cho­vas. – Iš pra­džių, XIII-XIV am­žiu­je, ru­sė­nai fak­tiš­kai ne­tu­rė­jo ki­tos iš­ei­ties. Jei lie­tu­vių ant­puo­liai ne­si­liau­ja, jei­gu vis puo­la, vis tiek ga­lų ga­le pa­klu­si to­kiam ku­ni­gaikš­čiui. Tie­sa, bu­vo ir di­nas­ti­nių san­tuo­kų, ku­rios il­gai­niui da­ry­da­vo lie­tu­vį ku­ni­gaikš­tį „sa­vą“. Ta­čiau bu­vo ir ki­to­kių prie­mo­nių. Jos skir­tin­gos. Ta­čiau svar­bu, kad lie­tu­vių ku­ni­gaikš­čiai, at­ėję į ru­sė­nų že­mes, so­cia­li­nė­je plot­mė­je daug ko ne­kei­tė.“

XIV am­žius men­kai nu­švies­tas šal­ti­nių – ma­žai do­ku­men­tų, kro­ni­kų, me­traš­čių. Ta­čiau ži­no­ma vie­na Vy­tau­to re­for­mų – vie­ti­niams ba­jo­rams ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Ru­sio­je jis pra­dė­jo da­ly­ti že­mes. Tai bu­vo nau­jo­vė. Ir ji ba­jo­rams tu­rė­jo pa­tik­ti.

Ne­trė­mė vie­ti­nės diduomenės

paveikslėlis

S.Polechovas prie Slaptojo Prūsijos kultūros paveldo archyvo Berlyne. Čia rado daug įdomių, su LDK susijusių dokumentų. / Asmeninio albumo nuotrauka

Pa­klaus­tas, ar LDK te­ri­to­ri­jos dy­dis ga­lė­jo da­ry­ti įta­ką Vy­tau­to po­li­ti­kai (per di­de­lė te­ri­to­ri­ja, kad vi­sur bū­tų ga­li­ma įves­ti sa­vo tvar­ką ir kon­tro­liuo­ti), Ser­ge­jus sa­kė, kad taip bu­vo tik iš da­lies. „No­rė­da­mi su­pras­ti tu­ri­me pa­ly­gin­ti. Pa­vyz­džiui, Mask­vos vals­ty­bė XV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je ir­gi bu­vo ne­ma­ža. Ir vis tiek Mask­vos di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai nau­do­jo­si to­kio­mis prie­mo­nė­mis, ku­rių LDK ne­bu­vo. XV am­žiaus pa­bai­go­je ir XVI am­žiaus pra­džio­je bu­vo pra­kti­kuo­ja­mas prie­var­ti­nis vie­ti­nės aukš­tuo­me­nės, di­duo­me­nės per­kė­li­mas gy­ven­ti ki­tur, į ša­lies gi­lu­mą, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. – Taip bu­vo po Nau­gar­do, Psko­vo, Smo­lens­ko pri­jun­gi­mo prie Mask­vos. Vie­ti­niai ba­jo­rai iš ši­tų mies­tų bu­vo iš­siųs­ti į vals­ty­bės gi­lu­mą, o į šiuos mies­tus – mask­vie­čiai.“

Koks to­kios prie­var­tos tiks­las? Tuo siek­ta nau­jas te­ri­to­ri­jas ap­gy­ven­din­ti iš­ti­ki­mais žmo­nė­mis, kad ten ne­lik­tų ele­men­to, ku­ris bū­tų iš­sau­go­jęs ry­šį su gim­tuo­ju kraš­tu. LDK to­kių per­kė­li­mų ne­prak­ti­ka­vo. Kaip pa­brė­žė S.Po­le­cho­vas, vie­ti­niams po­li­tiš­kai ak­ty­viems sluoks­niams to­liau bu­vo leis­ta da­ly­vau­ti jų re­gio­nų, mies­tų vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me, su­si­rin­ki­muo­se.

Anot is­to­ri­ko, že­mes­nių sluoks­nių Mask­vos di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai ne­per­kel­da­vo, tik di­duo­me­nę. „Pa­vyz­džiui, apie tai by­lo­ja vie­nas XVI am­žiaus ket­vir­to de­šimt­me­čio Psko­vo do­ku­men­tas. Į LDK at­vy­kę žmo­nės iš Psko­vo tei­gė, kad vie­ti­nių di­džių­jų ba­jo­rų Psko­ve ne­li­ko, o tik va­di­na­mie­ji juo­die­ji žmo­nės, ama­ti­nin­kai. Jie vis su­si­rink­da­vo į su­si­rin­ki­mus, kaip ir prieš Psko­vo ne­prik­lau­so­my­bės pa­nai­ki­ni­mą, – pa­sa­ko­jo Ser­ge­jus. – Taip si­tua­ci­ja at­ro­dė Mask­vos vals­ty­bė­je. O LDK do­ku­men­tuo­se daž­nai teig­ta, kad žmo­nės „no­ri gy­ven­ti pa­gal se­no­vę“. O kas yra „se­no­vė“? Se­no­ve žmo­nės lai­ky­da­vo Vy­tau­to, Žy­gi­man­to Kęs­tu­tai­čio lai­kus. Įdo­mu, kad LDK ru­sė­nai sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą aso­ci­ja­vo su šiais val­do­vais.“

Sta­čia­ti­kių integracija

Jau pus­me­tį ty­ri­nė­jan­tis LDK ru­sė­niš­kų že­mių val­dy­mo sis­te­mą S.Po­le­cho­vas pri­si­pa­ži­no, kad jam nau­jie­na bu­vo Vy­tau­to po­li­ti­ka Sta­čia­ti­kių baž­ny­čios at­žvil­giu. „Ry­tų sla­vų is­to­riog­ra­fi­jo­je ne­pas­te­bė­tas mo­men­tas – Vy­tau­to pa­stan­gos Sta­čia­ti­kių baž­ny­čią in­teg­ruo­ti į LDK. Įpras­ta teig­ti, kad Vy­tau­tas rė­mė ka­ta­li­kus. Ta­čiau ati­džiau žvel­giant į jo po­li­ti­ką ma­ty­ti, kad jis ne­bu­vo toks sta­čia­ti­kių prieš­inin­kas, ko­kį jį pie­šia ry­tų sla­vų is­to­riog­ra­fi­ja, o sten­gė­si pa­nau­do­ti jų baž­ny­čią sa­vo po­li­ti­niams tiks­lams, – tei­gė Ser­ge­jus. – Dėl to tu­rė­jo iš­ti­ki­mų žmo­nių vys­ku­pi­jo­se. O nuo vys­ku­po ir ku­ni­gų daug kas pri­klau­sė vie­ti­nia­me gy­ve­ni­me, pa­vyz­džiui, vys­ku­pas da­ly­vau­da­vo prie­sai­ko­je val­do­vui, ga­lė­jo nuo jos at­leis­ti. Tiek cerk­vę, tiek baž­ny­čią vi­si lan­ky­da­vo. Dar Eu­ro­pos tė­vu va­di­na­mas Ka­ro­lis Di­dy­sis pui­kiai su­pra­to baž­ny­čios svar­bą sa­vo im­pe­ri­jai. Ne tik pa­skir­tas vie­ti­nin­kas bu­vo svar­bus.“

Daž­nai tei­gia­ma, kad Vy­tau­tas pa­ša­li­no sri­ties ku­ni­gaikš­tys­tes ir vi­sur vie­ti­nin­kais pa­sky­rė sa­vus lie­tu­vius. Ta­čiau vie­ti­nin­kas pats nie­ko lem­ti ne­ga­lė­jo. Pa­sak is­to­ri­ko, net ke­le­tas do­ku­men­tų iš Po­loc­ko že­mės liu­di­ja, kad vie­ti­nin­kas ne­iš­ma­nė nu­sis­to­vė­ju­sios tvar­kos. Jis kreip­da­vo­si į vie­ti­nius ba­jo­rus, mies­tie­čius. „Ga­na daž­nai Vy­tau­to lai­kais vie­ti­nin­kais tap­da­vo sta­čia­ti­kiai ku­ni­gaikš­čiai, jie bu­vo pri­pa­žįs­ta­mi vie­ti­nio eli­to, – kal­bė­jo Ser­ge­jus. – Ryš­kiau­sias pa­vyz­dys, ma­no gal­va, tai ku­ni­gaikš­tis My­ko­las Al­šė­niš­kis. Jis lie­tu­vių kil­mės, iš Al­šė­nų, da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos, sta­čia­ti­kis, Vy­tau­to bend­ra­žy­gio Jo­no Al­gi­man­tai­čio sū­nus. Do­ku­men­tuo­se jis va­di­na­mas vie­ti­nin­ku ar­ba vai­va­da Ki­je­ve, o vie­tos gy­ven­to­jai jį lai­kė sa­vo ku­ni­gaikš­čiu, Ki­je­vo ku­ni­gaikš­čiu.“

Anot pa­šne­ko­vo, Vy­tau­tas ne kar­tą ap­lan­kė stam­biau­sius sa­vo vals­ty­bės cen­trus.

paveikslėlis

Mokslininkai nelengvai perskaito vokiečių-žemaičių tarme surašytus Polocko dokumentus. Šiame dokumente aprašyta, kur važiuoti kilus prekybiniams konfliktams – iš pradžių pas Vytautą, o jei nepavyks – pas Krokuvos karalių.

„Tie­sa, ne taip daž­nai jis ten bū­da­vo, kaip Len­ki­jos ka­ra­lius sa­vo že­mė­se, bet po ke­lis kar­tus yra lan­kę­sis Po­loc­ke, Smo­lens­ke, Vo­lui­nė­je, Ki­je­ve, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. – O svar­biau­sia, jog jau tuo me­tu šal­ti­niai liu­di­ja, kad vie­tos gy­ven­to­jai kreip­da­vo­si į Vy­tau­tą. Tai ne­gir­dė­tas, ne­pap­ras­tas da­ly­kas. Juk rei­kė­jo ne­ma­žai lė­šų bū­riui jų at­sto­vų nu­kak­ti pas val­do­vą ir įteik­ti jam do­va­nų, va­di­na­mų „če­lo­bit­je“. Do­va­nos bu­vo bū­ti­na krei­pi­mo­si su pra­šy­mu są­ly­ga. Bet žmo­nės vis tiek va­žia­vo pas jį.“

Ne­skelb­ti Po­loc­ko dokumentai

S.Po­le­cho­vas, kar­tu su mask­vie­čiais ir bal­ta­ru­siais is­to­ri­kais ren­gian­tis nau­ją Po­loc­ko XIII-XV am­žiaus do­ku­men­tų lei­di­mą, pa­sa­ko­jo, kad daž­nai vie­nas do­ku­men­tas su­tei­kia vi­są gy­ve­ni­mo pa­no­ra­mą.

„Yra daug įdo­mių do­ku­men­tų, ku­rie iki šiol ne­bu­vo skelb­ti. Ta­čiau juos su­nku su­pras­ti, nes jie su­ra­šy­ti va­di­na­mą­ja vo­kie­čių-že­mai­čių tar­me. Net da­bar­ti­niai vo­kie­čiai, rim­ti moks­li­nin­kai vos su­pran­ta, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas. – Pa­vyz­džiui, yra iš­li­kęs la­bai įdo­mus vie­no vo­kie­čio pirk­lio iš Po­loc­ko laiš­kas į jo me­tro­po­li­ją, į Ry­gą. Ap­ra­šy­da­mas įvy­kius Po­loc­ke jis mi­ni, kad Vy­tau­tas iš ten at­šau­kė sa­vo vie­ti­nin­ką lie­tu­vį Man­gir­dą ir pa­siun­tė nau­ją vie­ti­nin­ką, ku­ris yra Vy­tau­tie­nės gi­mi­nai­tis, ku­ni­gaikš­tis, sta­čia­ti­kis.“

Ki­tas in­tar­pas ta­me pa­čia­me laiš­ke – ne ma­žiau įdo­mus. Ja­me ra­šo­ma, kad no­rint iš­spręs­ti ko­kį nors pre­ky­bi­nį konf­lik­tą rei­kia va­žiuo­ti pas Vy­tau­tą, o jei­gu ten ne­pa­vyks, ta­da pas Kro­ku­vos ka­ra­lių. „Laiš­kas ra­šy­tas 1399 me­tais, li­kus trims sa­vai­tėms iki mū­šio prie Vorsk­los, pra­ėjus ke­le­tui mė­ne­sių po Sa­ly­no su­tar­ties, ku­rią su­da­rant (bet ne pa­čio­je su­tar­ty­je) Vy­tau­tas bu­vo pa­skelb­tas Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. – Mes ma­to­me, kaip šie šal­ti­niai prieš­ta­rau­ja pa­pli­tu­siai teo­ri­jai, kad tuo me­tu Vy­tau­tas konf­lik­ta­vo su Jo­gai­la, kad sa­va­va­liš­kai pa­sis­kel­bė Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi. Čia net užuo­mi­nos nė­ra apie ko­kius nors ne­su­ta­ri­mus. Juk pirk­liai tu­rė­jo ži­no­ti, kur jiems vyk­ti rei­ka­lui esant.“ Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, tai įro­do dar vie­ną as­pek­tą, ku­ris ne­ži­nia ko­dėl ne­la­bai do­mi­na lie­tu­vių is­to­ri­kus – Len­ki­jos ka­ra­liaus ir Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ku­ni­gaikš­čio Vla­dis­lo­vo Jo­gai­los vaid­me­nį val­dant LDK. „Tie­sa, net ir len­kų is­to­ri­kai tai dar tik pra­de­da nag­ri­nė­ti iš­sa­miai“, – pri­dū­rė S.Po­le­cho­vas.

Is­to­ri­kas ap­gai­les­ta­vo, kad dėl moks­lų re­for­mos Ru­si­jo­je ne­aiš­ku, ka­da bus iš­leis­tas jo su ko­le­go­mis ren­gia­mas Po­loc­ko do­ku­men­tų rin­ki­nys. „O šal­ti­niai la­bai svar­būs, nie­kam ne­ži­no­mi. Lie­tu­viams vis­kas, kas juo­se ra­šo­ma, tu­rė­tų bū­ti įdo­mu, – sa­kė jis. – Jau at­li­ko­me di­des­nę dar­bo da­lį – su­rin­ko­me teks­tus, da­lį iš­ver­tė­me iš vo­kie­čių ir lo­ty­nų kal­bų į ru­sų, ta­čiau bai­gė­si pi­ni­gai. Pa­pra­šė­me pa­pil­do­mo fi­nan­sa­vi­mo ki­tiems do­ku­men­tams iš­vers­ti, ori­gi­na­lams ap­ra­šy­ti, ko­men­ta­rams pa­pil­dy­ti ir kny­goms iš­spaus­din­ti (nu­ma­ty­ti bent jau du to­mai), bet ne­ži­no­me, ar gau­si­me.“

Konf­lik­tas su Konstantinopoliu

1406 me­tais, mi­rus me­tro­po­li­tui Kip­ri­jo­nui, tarp Mask­vos ir Ki­je­vo ki­lo gin­čas, kas tu­ri tap­ti nau­ju sta­čia­ti­kių me­tro­po­li­tu ir kur jis tu­rė­tų re­zi­duo­ti. Anks­čiau me­tro­po­li­tas Kip­ri­jo­nas te­ri­to­ri­jas su­ge­bė­jo jung­ti. Kaip pa­sa­ko­jo Ser­ge­jus, po jo mir­ties Vy­tau­tas sa­vo kan­di­da­tą, Po­loc­ko vys­ku­pą grai­ką Teo­do­si­jų pa­siun­tė į Kons­tan­ti­no­po­lį, Sta­čia­ti­kių baž­ny­čios cen­trą, ti­kė­da­ma­sis, kad pa­triar­chas jį pa­skirs vi­sos Ru­sios me­tro­po­li­tu.

LDK buvo integravusi daug rusėniškų žemių. / Valdovų rūmų archyvo nuotrauka

„Pa­triar­chas to ne­pa­da­rė, pa­sky­rė pro­mask­vie­tiš­ką kan­di­da­tą Fo­ti­jų, ir­gi grai­ką, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas. – Ta­da Vy­tau­tas su­kvie­tė su­va­žia­vi­mą. LDK ir Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ru­sė­niš­kų že­mių sta­čia­ti­kių vys­ku­pai Lie­tu­vos me­tro­po­li­tu iš­rin­ko Gav­ri­ji­lą Gri­ga­lių Camb­la­ką. Yra iš­li­kęs raš­tas, ku­ria­me dės­to­mos prie­žas­tys, ko­dėl ski­ria­mas at­ski­ras me­tro­po­li­tas. Bu­vo la­bai įtemp­ta pa­dė­tis. Iš pra­džių dėl to Vy­tau­tas bu­vo pa­te­kęs į konf­lik­tą su Kons­tan­ti­no­po­liu. Lie­tu­vos val­do­vas sa­vo po­li­ti­niams tiks­lams pa­siek­ti nau­do­jo­si sta­čia­ti­kių re­to­ri­kos, ka­no­ni­nės tei­sės tra­di­ci­jo­mis, se­nai­siais Ru­sios me­traš­čiais.“

S.Po­le­cho­vo tei­gi­mu, dar vie­nas ryš­kus Vy­tau­to ir Sta­čia­ti­kių baž­ny­čios hie­rar­cho bend­ra­dar­bia­vi­mo pa­vyz­dys – bū­si­mas me­tro­po­li­tas Ge­ra­si­mas. Jis Vy­tau­to lie­pi­mu bu­vo pa­da­ry­tas Smo­lens­ko vys­ku­pu. Ten Ge­ra­si­mas su­kū­rė Vy­tau­to pa­gy­ri­mo kū­ri­nį. „Jis bu­vo prie­ina­mas ir su­pran­ta­mas ru­sė­nams, bent jau in­te­lek­tua­lams. Ir kū­ri­nys da­rė įta­ką, – sa­kė is­to­ri­kas. – Pa­vyz­dys iš vė­ly­ves­nių lai­kų – 1485 me­tais Smo­lens­ko vys­ku­pas Joa­ki­mas vie­na­me do­ku­men­te fi­gū­ruo­ja kaip lie­tu­vio ka­ta­li­ko Jur­gio Rad­vi­los krikš­ta­tė­vis. Jo tė­vas Mi­ka­lo­jus tuo me­tu bu­vo Smo­lens­ko vai­va­da. Aki­vaiz­du, kad vai­va­da, nors ir bū­da­mas ka­ta­li­kas, sten­gė­si ras­ti bend­rą kal­bą su sta­čia­ti­kių hie­rar­chu.“

Pa­klaus­tas, kaip LDK ty­ri­nė­to­jas ga­li api­bū­din­ti Vy­tau­to po­li­ti­ką ru­sė­nų že­mė­se, ar ji bu­vo de­mo­kra­tiš­ka, S.Po­le­cho­vas pa­aiš­ki­no:

„Tuo me­tu ne­bu­vo de­mo­kra­ti­jos są­vo­kos, to­dėl ir jo po­li­ti­ką va­din­ti de­mo­kra­tiš­ka nė­ra ko­rek­tiš­ka. Ir aps­kri­tai ta­riant, Vy­tau­tas ne­bu­vo li­be­ra­lus. Kai rei­kė­jo, ga­lė­jo ir gal­vą ku­ni­gaikš­čiui nu­kirs­ti, ir į ka­lė­ji­mą kaip Švi­tri­gai­lą pa­siųs­ti. Ta­čiau jo po­li­ti­ka bu­vo ga­na ap­gal­vo­ta. Su­nku pa­sa­ky­ti, ko­dėl jis mo­kė­jo tai, ko ne­mo­kė­jo jo įpė­di­niai. Kol kas ap­si­ri­bo­siu kons­ta­ta­vi­mu, kad jie Vy­tau­tui ne­pri­ly­go.“

Jūratė MIČIULIENĖ
lzinios.lt

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Atsiliepimų 17

  1. Joris says:

    Manau, geras straipsnis, patvirtinantis daug „keistų“ teiginių, kurie pešasi su oficialiaja is-tori-ja.

    Va koks įdomumas: „Istorikui buvo įdomu išsiaiškinti, kokiomis priemonėmis galėjo naudotis Lietuvos valdovai, neturėdami nei reguliarios kariuomenės, nei policijos, nei šiuolaikinio biurokratinio aparato. “

    Galbūt nebuvo tokios reguliarios kariomenės kaip mes ją suprantame dabar. O gal tokia kariuomenė buvo?! Nes jeigu jos nebuvo, tuomet nėra jokios logikos situacijai paaiškinti.

    Dar: „Taip pat įdomu, kaip jie galėjo integruoti tolimas žemes į bendros valstybės struktūras, kai dar nebu­vo paplitęs raštas. Kas patraukdavo rusėnus?“

    Pirmiausia būtų tikslinga pažvelgti į galimą lietuvių kalbos ar tautos kilmę. Štai pvz. senas lietuviškas žodelis ARTOJAS.
    Senovėje, skamba neįtikėtinai, bet raštas buvo skiemeninis (ir galbūt pati kalba taip pat atsirado šiuo pagrindu, o gal tiesiog buvo dirbtinai sukurta).
    Todėl žodį ARTOJAS suskaidome į skiemenis ir gauname: AR TO JA AS – išrusų kalbos reikštų: žemė (Ar – senovinis terminas) tai aš asas. Tegul kas nors paaiškina, kodėl lietuviškas žodis sudarytas iš rusiškų? Įdomiausia, kad tik šitaip galima suprasti, kuo pats žodis artojas yra susijęs su žeme. Man pavz. taip ir nepavyko rasti oficialaus paaiškinimo, kodėl ARTOJAS REIŠKIA ŽEMDIRBĮ.
    Arba ARKLAS – Ar K(uo)las -žemės kuolas. Arba ARKLYS – AR K(o)L LYS -žemėn kuolas lys. Pasirodo arklio vardas susijęs su žemdirbyste. Ar kur nors skaitėte, kaip arkliui buvo duotas jo vardas? DAbar žinosite.
    Jei manote kad tai išsigalvojimas, pasakykite frazę „Ar To Ja As“ greitakalbe. Kai žodeliai susilies į vientisą srautą, gausis lietuviškas žodis artojas.
    Remdamiesi šiais keliais pavyzdžiais (o kur dar RAIDYNAS- RA IDI NA AS(A) – ir kiti), galime daryti prielaidą, kad lietuviai tai labai senai nuo rusų atskilusi „gentis“. Maža to, savo kalbą sukūrusi iš kitos kalbos žodžių junginių. Gaila, patys seniausi žodžiai seniai jau išėję iš apyvartos. Jei ne tai, lietuvių kalbos kilmė, manau, nebūtų jokia mįsle: kiekvienas pats lengvai tą suprastų, kas beje dar ir dabar nėra taip jau ir sudėtinga. Per daug visokių panašumų, sutapimų ..
    Kitas momentas: seniau egzistavusi snovės slavų-arijų imperija (im-per-ija -imenem Peruna I Ja), kuri buvo vientisa „valstybė“. Senoviniai originalūs žemėlapiai pilni pavadinimų ‘Didžioji Tartarija“, Kinijos Tartarija“ ir pan. Vėliau šios imperijos tolimiausias provincijas po truputį užkariavo parazitinė vakarietiškos „civilizacijos šviesa“ (vis dar propaguojanti pseudodemokratiją). Lietuviai tapo paskutiniais pagonimis (va tik pagonimis, jie patys vadino tuos, kurie tikėjo į religiją, todėl ir liet. žodis pagonis skamba beveik kaip „paganys“. Kas ką gano, manau, aišku visisems.) europoje. Apsupti iš visų pusių vergiško paklusnumo, vergų religiją diegiančių priešų (labai gudrus ideologinis, socialinis ginklas). Kad išliktų, kažkokiu būdu turėjo laviruoti tarp naujos paklusnumo ideologijos ir pasaulio pažinimu paremtos pasaulėžiūros. Gaila, pastaroji pralaimėjo, bet dar ilgai nebuvo pamiršta ir, manau, kaikas dar išlikę iki šiol. Lietuvių tautos, jos kalbos kilmė, manyčiau, taip pat buvo dar ilgai visiems žinoma, kaip pavz. tas įžeidžiantis istorikams žinomas (is-tori-jos klastotojų) teiginys, jei gerai pamenu:“ lenkai nemėgo, negerbė lietuvių, nes jie net savo kalbos neturėjo, kalbėjo rusiškai“! Įdomu…?
    Taigi lietuviai, kurį laiką buvo vienintelė senosios kultūros, civilizacijos, pasaulėžiūros salelė vakarinėje buvusios slavų-arijų imperijos pakraštyje.
    Toliau, Vytautas, Kęstučio ir vaidilutės Birutės (jei atmintis nemeluoja, išpažinusių senąją pasaulėžiūrą, antraip tokia santuoka būtų buvusi neįmanoma) sūnus. Iš tų skurdžių istorinių žinių apie Kęstučio gyvenimą matosi, kad žmogus buvo tikrai garbingas ir dėl sudilusio skatiko ar valdžios savo garbės nepamindavo, kas beje būdinga senajai pasaulėžiūrai, kuri vadovavosi tais principais ir žiniomis, kurios žmogų darė žmogumi, o ne tais dalykais, kurie žmogų dabar verčia gyvuliu. Taigi Vytautas buvo senųjų tradicijų, pasaulėžiūros tesėjas. Nieko nuostabaus, kad jį rusėnai priimdavo ir su juo kalbą rasdavo. Gali būti, kad Vytauto ekspancijos į rytus priežastis buvo ne tiek LDK plėtra, kiek parazitiškos ideologijos ir jėgų užgrobtų žemių išlaisvinimas.
    Kalusimas: „Taip pat įdomu, kaip jie galėjo integruoti tolimas žemes į bendros valstybės struktūras, kai dar nebu­vo paplitęs raštas.“
    Pats mačiau senovines lietuviškas kapines, kuriose seniausias perskaitoma data ir runomis iškaltas paminklas siekė 1534 metus. O buvo dar keletas senesnių, „išrašytų“ tik runomis. Ir tokių paminklų mažose kapinaitėse buvo apie 3 dešimtis. Reiškia, jei paminklai buvo su iškaltomis runomis ir tokių paminklų buvo daug, tai šitai ir buvo senasis mūsų raštas, paplitęs tiek, kad net paminklai buvo jomis išrašinėti! Vadinasi, raštas buvo. Jokių problemų su integracija nebuvo. Tas pats raštas buvo gerai žinomas ir rusėnams (arba bent jau tiems, kas privalėjo jį žinoti). To rašto pavyzdys gerai žinomas, dar sovietinių laikų vadovėliuose buvo pateikiamas iliustracija, kaip Vytauto raštas surašytas Lydoje, kurio išlikusi tik maža dalelė (pirmas „lapas“).
    Tos lietuviškos kapinaitės, su senoviniais lietuviškais paminklais runomis, buvo išdraskytos praėjus dviems metams po nepriklausomybės atkūrimo. Prieš artėjančias lapkričio šventes žmogus panoręs sutvarkyti protėvių kapus ir aptikęs juos išniekintus išsireiškė taip: „Galų gale jie ir iki čia prisikasė“. O tą senovinį Vytauto Lydoje surašytą raštą dabar galima rasti internete. Tai senovės slavų-arijų vedos antroji knyga, kuri vadinasi „šviesos knyga“. Patarčiau palyginti šį „Vytauto“ raštą su pirmu runinio teksto lapu (rezultatas 1:1).
    Kas patraukdavo rusėnus? Argi neaišku?

  2. trolis says:

    Įdomu…

    Jūs Jori bent vieną tą originalų senovės žemėlapį savo akimis matėte tikrovėje?
    O jei matėte tai kur, kas jų savininkai ir kaip galima būtų jiems parašyti ar pas juos nuvykti?

    Turiu galvoje ne internete, nes tokių, kurių pilna internete gali pripaišyt kiekvienas iš mūsų truputį pasipraktikavęs su vaizdo redagavimo programomis.

    Prisipažinsiu aš asmeniškai kiek bandžiau juos gauti bent pamatyti.. tikrai nepavyko ir niekas net nenurodė kur jie tokie guli realiai, kad sakykim parašyti savininkams laišką ir paklausinėti apie autentiškumą.

    Tikrovėje jų niekur nėra.

    Kitas dalykas, kad nebuvo jokių slavų-arijų, tad ir jų vedų būti negalėjo. O tos vedos apie kurias jūs dabar kalbate atsirado TIK prieš 15 metų ir buvo SUKURTOS A. Chinevičiaus pastangomis.

    Pagal akademiką V. Toporovą, slavai atsirado jau II-III mūsų eros metais, kai jokių arijų jau nebuvo, tad toliau kažką aiškint nėra jokios prasmės. Beje oficiali slavistika slavų atsiradimą kildina apie 2 amžius vėliau, t.y. apie IV a.

    Šitas dalykas jau senokai visiems žinomas ir net patys rusai nebetiki tomis slavų vedomis.

  3. Joris says:

    Mačiau ir žemėlapių. Ir jūs galite pasižiūrėti. Internete juos galima rasti. Apie tokių žemėlapių savininkus ir pan klausimus… Na wikipedijoje buvo parašyta, kad iki Mindaugo karūnavimo tuometinėje Lietuvoje buvo net 21 kunigaikštis. Paviešinus šį faktą ir jo reikšmę internete, šitai „paslaptingai išnyko“ iš wikipedijos puslapio apie Lietuvos is-tori-ją. Išvada paprasta…
    Arba, kai buvo prabilta apie senovinius istorinius artefaktus, kurie sukaupti muziejuose, ir kurie pasakoja apie visai kitokią realybę, negu oficialioji is-tori-ja, pirmiausia, okupuojant Iraką, buvo apiplėšti istorijos muziejai, iš kurių paimti ne patys brangiausi eksponatai, bet patys seniausi, kurie netelpa į oficialios is-tori-jos rėmus.

    Internetas -vienintelė vieta, kurioje galima skelbti ne tik nesąmones, bet ir tiesą. Deja, oficialiai, tiesa yra naikinama, kaip ir senovinės lietuviškos kapinaitės su runiniu raštu iškaltais paminklais. – kažkam labai nepatinka, kad mes turime senesnę, turtingesnę praeitį…
    Nereikia visko stumti į vienus vartus. Jei remiatės oficialia is-tori-ja, kurioje daug skylių ir nesąmonių, jūsų reikalas…

    Jūs klystate. Chinevičius tik išleido vedinius tekstus (tai nereiškia, kad teisingai juos suprato), šiaip ar taip buvo pateiktas originalus tekstas ir vertimas į šiuolaikinę kalbą.
    Sakote, patys rusai netiki vedomis? O jums šitai kas pasakė: tikri rusai ar tie, kurie tik rusiškus vardus ir pavardes nešioja, kaip beje ir pas mus tam tikra „elito“ dalis?

    Be to slavų-arijų vedų autentiškumas jau įrodytas, pravedant paraleles tarp vedų ir biblijos (aprašomi tie patys įvykiai, tik iš skirtingų – priešingų- pozicijų). Ir jei paneigti vedas, vadinasi ir biblija – nesveikos vaizduotės vaisius. Deja oficialiai vedos taip ir nebuvo paneigtos. Jos, aišku, nepripažįstamos, šmeižiamos ir pan., bet konkrečiai šito niekas padaryti ir neįstengė. Vienu metu net milijonas buvo pasiūlytas, bet norinčių neatsirado… o jūs pats, tas vedas skaitėte?

    Jei minia žmonių lipa į kalną, o užlipusi ant jo, šoka į bedugnę, dar nereiškia, kad ir tu turi eiti su visa minia, kuri net nesupranta kur eina. Kiekvienas pats dėl savęs turi išsiaiškinti rūpimus klausimus -kas kartais užtrunka dešimtmečius – , tuomet niekas negalės maustyti pasakomis pavz. apie lietuviško rašto nebuvimą ar pan.
    Čia – mano atsakymas ne jums, o kitiems…

  4. trolis says:

    -> Joriui,
    na štai pats ir prisipažinote, kad tuos žemėlapius matėte TIK internete, o aš jums juk sakiau, kad su foto redagavimo programomis jų galima prigaminti tiek ir tiek.

    Kitas dalykas yra tame, kad neturint tinkamo pasirengimo tikima bet kuo, kas atitinka norus, bet kuo, kas patinka ir atrodo panašu į tiesą. – Tai jūsų atvejis.

    Dėl slavų-arijų vedų autentiškumo .
    Sakote jis įrodytas?

    Bet gi aš jums jau atrodo paaiškinai, kad ir slavų ir arijų egzistavimą skyrė amžių-amžiai ir negalėjo tarp jų būti nieko bendro, nes kai atsirado slavai – arijai jau seniai nebeegzistavo. Todėl jokių bendrų vedų, kaip ir slavų-arijų bendros valstybės net teoriškai būti negalėjo. Ar tą suprantate?

    Ir tai jau nebe wikipedijos duomenys – tai archeologiniais tyrimais, kalbotyra ir istorija paremti dalykai.

    Gal užteks tų pasakų apie ištrintus duomenis ir nuslėptą tiesą? – Jei turite faktų (tikrų) – klokite – jei ne, tai taip ir pripažinkite.

  5. Joris says:

    http://www.kramola.info/books/letopisi-proshlogo/kollekcija-kart-tartarii – čia galite parsiūsti žemėlapius. Jų net 2 gigabaitai.
    Įrodykite, kad jie neautentiški (išdidinkit vaizdą iki megapikselio ir visi redagavimai bus matomi, nebent ten jų nėra arba viską tektų pagaminti išpagrindų – ko nepajėgus padaryti net ir labai gabus žmogelis, nes jam reikia ne tik vietovardžius ir geografiją žinoti). -akivaizdžiai šios gudrybės nežinote.
    Sakote arijai neegzistavo vienu metu su slavais. O jūs kuo remetės?
    Beje dar šiais laikais randami arijų palikuonys rytuose, kurių pavz. merginų galvos apdangalai labai primena tradicinius lietuviškus! Foto galima rasti nen pat. GAlų gale, jei buvo didžiulė imperija, tai jos skirtinguose regionuose galėjo vienu metu gyventi tiek vieni, tiek kiti.
    Jei kritikuojate, tai pats ir pateikite konkrečius savo žodžių įrodymus ir patvirtinimus.
    Ir beto, kodėl turėčiau jums viską pateikti ant lėkštutės? Čia diskusija, kur kiekvienas gali pasidalinti savo pamąstymais ar išvadomis.
    Mąstantis – protauja, o lendantis į oficialios is-tori-jos rėmus – tik kritikuoja. Pats imtumėte ir ko nors paieškotumėte, pasidalintumėte…

  6. trolis says:

    Jori, bet gi jūs juokinate gerbiamasis 🙂
    Matosi, kad net nesuvokiate kas tai yra foto redagavimo programos ir kaip jos veikia.
    Tada net diskutuot nėra apie ką – su jomis galima padaryti bet ką – pakanka turėti bet kokį paprastą žemėlapį 🙂

    Ir man nereikia įrodinėt kad jie neautentiški, nes čia jūs įrodinėjate, kad jie autentiški, bet negalite pateikti nė vieno fizinio jų egzistavimo fakto.

    Kai sakau, kad arijai neegzistavo kartu su slavais remiuosi rusų kalbininko akademiko Vladimiro Toporovo aiškinimu, kad slavai atsirado II-III mūsų eros amžiuje. O šis žmogus (Toporovas) pripažįstamas visame pasaulyje, o ne tik Rusijoje dėl savo indėlio į kalbotyros mokslą ir jam jau tikrai neturėtų būti naudinga sakyti, kad patys slavai atsirado taip vėlai.
    Bet jis, kaip mokslininkas tą sako atvirai.

    Beje – jūsų žiniai jo žmona išvertė į rusų kalbą Rigvedą (vieną iš vedų), tad galite pasitikėti juo, kaip autoritetu – jis tikrai žino ką kalba. T.y. žinojo, nes jis prieš porą metų mirė.

    Ir šitie jo žodžiai yra išsakyti viešai vienoje iš jo laidų, kurią darė Lietuvos Kino Studija ir aš pats tą mačiau ir girdėjau ir turiu tos laidos įrašą.
    Pasidomėkite tuo, kas toks yra Vladimiras Toporovas ir jums atkris bet kokis abejonės.

    Galų gale įrodykite pats sau, kad esate mąstantis, priimkite faktus net tada, kai jie jums net labai nepatinka.

  7. Joris says:

    Dar visai neseniai Lietuvoje atvirai juokėsi ir tyčiojosi iš tų, kurie teigė, kad Lietuvos teritorija kadaise vadinosi Sarmatija ir kad šitai yra senuose žemėlapiuose. Ir štai, kai visiems prieš nosis buvo pakišti įrodymai, staiga atsirado „geri dėdės ir tetos“, kurie išleido knygą ir pateikė tuos pačius žemėlapius, kurie visai neseniai buvo vadinami „fotoshopiniais falsifikatais“. Kodėl to nepadarė anksčiau? Kam apsimokėjo „varyti“ tokį šmeižtą, o po to „susišluoti laurus“?

    Kitas klausimas: ar gali eilinis žmogus, su lietuvišku atlyginimu, įsigyti tokį žemėlapį. Negana, kad jį dar reikėtų rasti (aukcinuose pardavinėjami įvairiausi senoviniai žemėlapiai plius autentiškumo ekspertizių sertifikatai prie jų – tokių ir internete galima pasižiūrėti), susitarti su savininku, nuvykti į kokią nors Prancūziją, pamatyti savo akimis ir bent jau nufotografuoti,kai neretai kolekcionieriai nori likti nežinomais ir su bet kuo neprasideda, vargiai ar įmanoma.

    Slavų-arijų vedos. Labai paprasta susieti su geografija arba konkrečiu laikotarpiu ir įrodinėti, kad jų negalėjo būti. O gal „slavų-arijų“ reiškia kažką, kas buvo bendra tiek vieniems tiek kitiems (pavz. pasaulėžiūra). Va pavyzdžiui, naujas paminklas Marijampolės miesto aikštėje: ant Arklio sėdi Raitelis su Ietimi rankose, o jie užkelti ant Stulpo (Stelos). Kas jei ne ARIS? O dar Lietuvos herbas: Arklys Raitelis kardas kaip egiptietiška runa I(ilgis) ir Skydas. Keistas sutapimas?Gal būt… o gal ir ne.

    Bet visa tai ne esminiai dalykai. Svarbu, kad oficiali is-tori-ja neatitinka paprasčiausios gyvenimiškos realybės ir, kaip sakė vienas mano istorijos dėstytojų: „Ten daug kas aukštyn kojomis apversta, iškraipyta“. Gražu, kol nepradedi gilintis…

    Ir priėjau prie šių dalykų ne todėl kad jie man patinka ar nepatinka: aš jiems abejingas. Kuo daugiau ir įvairesnės informacijos pasidaro žinoma, tuo labiau prieštaringas is-tori-nis vaizdelis pasidaro. Ir kai is-tori-ja susimauna, tai pamatai, kad tam tikrų žmonių šmeižiami alternatyvūs variantai, geriau paaiškina ir nušviečia senovę.

    O kuo remiasi oficiali is-tori-ja? Kažkokiais nuorašais nuo neva pradingusių dokumentų, kurie, jei tikėti „popierinėmis žiurkėmis“, taip pat padaryti nuo nuorašų, bet svarbiausia, kad tokiems „dokumentams“ net autentiškumo ekspertizės neatliktos?, na bet kuo gali tikėti, kai daugiau nieko nėra…? Labai patogu!
    Kam tokia situacija naudinga? Kas varo propagandą, kad mūsų protėviai buvo nemokšos, purvini vyžočiai? Ar ne tie, kas atnešė vergų religiją ir alkocholį į mūsų kraštus?
    Muziejuose apstu visokių smulkmenų, kurios kalba visai priešingus dalykus.
    O internetas geras tuo, kad jame vietos yra kiekvienai nuomonei…

  8. trolis says:

    -> Joriui
    Citata:
    „O internetas geras tuo, kad jame vietos yra kiekvienai nuomonei…“

    Na taip, būtent nuomones jūs čia ir kraunate – tik pateikiate jas, kaip tikrus, nenuneigiamus faktus, kas tikrai nėra tiesa. Beje, kažkodėl tikrų faktų pripažint nenorite, kad ir kalbant apie tas pačias slavų-arijų vedas, kurios atsirado tik prieš 15 metų!

    Iki tol apie jas pasaulis net girdėt negirdėjo. Bet jūsų tas nesustabdo – išlankstote net iki to, kad neva žodžiai slavų-arijų gal reiškia ne tikrąją tiesioginę tokio sąskambio prasmę, o siejasi su pasaulėžiūra ir t.t. Kokia gali būti bendra pasaulėžiūra, kai šios civilizacijos egzistavo skirtingais laikmečiais?

    Vienu žodžiu Jori siūlau jums visgi atsižvelgt į faktus ir priimt juos tiesiogiai, o ne tikėk šarlatanų, kuriuos patys rusai taip įvardija naujosios istorijos versijomis. Ypač tomis, kurios liečia ištisas civilizacijas.

    Nes koks bebūtų kreivas tas istorijos mokslas – jis neneigia akivaizdžiai žinomų dalykų – jei egzistavo arijai – tai ir pateikia, kad jie egzistavo, jei arijai ir slavai egzistavo skirtingu laikmečiu – tai taip ir pateikiama. Jei egzistuoja Vedos (Indijos) – tai jos aprašomos jau šimtmečius.

    Jei nebuvo (prieš 15 metų) jokių slavų-arijų vedų – tai jos niekur pasaulyje ir neaprašomos, mat apie jas išgirsta tik prieš 15 metų ir čia jos įvardijamos, kaip paprasčiausias falsifikatas, kaip faktų – taip ir dokumentų autentiškumo klausimu.

    Beje, rimti mokslininkai apie tai net diskutuoti nenori – tiesiog nėra jokių duomenų apie tokį kūrinį.

    Tad ar galima būtų tuo patikėti, kad vienas žmogus – A. Chinevičius – nebaigęs jokių mokslų, neturintis jokio supratimo apie archeologiją, istoriją, kalbotyrą ir t.t. – staiga sugebėjo iš atskirų fragmentų atkurti tokį kūrinį – ir pastebėjime – per tokį trumpą laiką?!!

    – Kai Vladimiro Toporovo žmona, Tatjana Jelizarenkova vien tik Vedų vertimui (Rigvedos) paaukojo 30 savo gyvenimo metų.

    Ar jūs suvokiate gerb. Jori koks tai yra darbas? Matyt ne, jei taip paprastai tikite tuo – ką čia dėstote.

  9. Joris says:

    Ojoijoj… Tik pateikiau savo nuomonę, deje ne tokią, kokią „lozungai“ piešia ir kokios aistros!…
    Beje slavų-arijų vedas Chinevičius tik išspauzdino (jau kartojuosi) ir taip sakant paleido į viešumą, bet ne sukūrė ir pan. Šių vedų atsiradimas siejamas visai su kitais žmonėmis, apie kuriuos jūs, akivaizdžiai, nieko nežinote.
    Is-tori-ja reiškia:iš toros aš. O pasakaitės iš judėjų toros man jau pabodę. Dar pasiūlykite dabar taip reklamuojamų (farmacininkų aferistų) vitaminų „brainol“, kas reiškia smegenų nulis (pasityčioti mat sugalvojo, mano visi kvaili, kad akivaizdžių dalykų nemato). Bet skaityti ir matyti aš jau truputį pramokau, todėl ant šio kabliuko nekibsiu.
    Linkiu jums ko geriausios kloties. Studijuokite, propaguokite savo is-tori-ją. ir nebeužsiimkite įtikinėjimais, nes tai – laiko gaišimas.

  10. trolis says:

    Joriui
    o aš jūsų ir neįtikinėju, nes tikintį kažkuo įtikint kitaip yra beviltiškas darbas, o va štai norintį sužinot jau galima apšviest.

    Jūs gi Jori esate prie tikinčių, todėl tai ką rašau tikrai ne jums skirta 🙂
    O apie šias „vedas“ – kaip jūs jas vadinate, jūs galite pasiskaityti žemiau duotoje nuorodoje, kur jas pakomentavo kiti protingi žmonės – beje patys rusai:

    „Provokatoriai veržiasi vadovauti slavams“ :
    http://www.forumas.sarmatas.lt/viewtopic.php?f=9&t=2335

    Gal būt kas nors ir paaiškės.

  11. nelabs says:

    Man jau seniai nusivodo spekuliacijos LDK tema. Nė viena imperinė valstybė neturi ateities, tautos išsivaduoja ir kuria savo valstybes. Bent jau praeityje tai buvo aksioma. Plakti į krūvą slavus, baltus katalikus, pravoslavus yra nesąmonė, ir istorija parodė, kad taip, kaip ir Austro-Vengrijai, arba kitokiems laikiniems dariniams atėjo krachas. Ir nėra ko raudoti prie senų žemėlapių, idiotai.
    P.S. neskaičiau net.

  12. Dalia says:

    Sveiki, gruodžio 15 d. per LRT Kultūrą pasirodė 4-rių dalių ciklo „Didžioji Lietuva.Lietuvių kalbos istorija“ I-oji dalis, vedė aktorius R.Bagdzevičius. Taip gavosi, kad tik ją ir mačiau. Stipru! Tačiau labai norėčiau paprašyti, gal kas turite įsirašęs ir galėtumėte pasidalinti visomis 4-iomis dalimis. Niekur internete neradau. Net LRT į savo tinklalapį neįtraukė (!), yra tik laidos anonsas. Matyt, išsigando patys, ką parodė.
    Manau, daugeliui Lietuvos mylėtojų ir besidominčių būtų įdomu.
    Ačiū

  13. dar viena nesamone says:

    kas yra arklys ir is ko jo pavadinimas kilo zinome ir be tavo ligotu isvedziojimu

  14. Vitalka says:

    Arable (anglų kalba) – ariama, ariamoji žemė, arimas

    Šis pavyzdys rodo, kad lietuvių kalba kilusi iš indoeuropiečių prokalbės, o ne kad lietuvių kalba nuo rusų kalbos.

  15. Rikis says:

    aryojas, nuo zodzio ARTI.Ir joks tu ne Joris, turbot jurijus koks, paciam reiketu sveikatele pasitikrint.Velniai griebtu juokas ima is tokiu paistalu..

  16. liudas gira says:

    Žvelgiant iš šalies į diskusiją ir turint šiek tiek žinių, ir veikiančias smegenis, tai visiškas palaikymas Joriui (!!!!) .Šaunuolis !!! Smagu rasti logiškai galvojančių žmonių, o kažkoks Trolis, deja tik tikras „trolis“ rašantis pagal rusafobišką užsakymą

  17. Jurgis says:

    Tokia slavų istorijos pradžia
    Pasibaigus ledynmečio periodui (maždaug prieš 6 tūkst. metų) nuo dabartinių Berlyno iki Maskvos ir nuo Rygos iki Kijevo teritorijose apsigyveno lietuvių (baltų) gentys. Nuo jų pirmiausia atsiskyrė germanai ir klajojo maždaug dabartinėje teritorijoje. Po jų atsiskyrė slavai ir klajojo nuo Karpatų iki Altajaus.
    Klajodami slavai maišėsi su kitomis klajoklių gentimis (hunais, skitais ir kt.), keitėsi jų genomas, panašėjo į azijiečius. Laikui bėgant (apie VI-VII amž.), kada klajojant jau buvo neįmanoma iš plėšikavimų išgyventi vėl užpuolė lietuvių (baltų) genčių gyvenamas gyvenvietes, tai dabartinius Kijevą, Maskvą, Smolenską, Tverę, Smolenską, Riazanę, Gardiną, Varšuvą ir daugybę kitų. Nukariavę minėtas didesnes gyvenvietes pagrindinai išnaikino vyrus (ištisi miškuose gyvenusių lietuvių genčių masyvai liko nepaliesti) ir nuo to laiko prasidėjo slavų era. Asimiliuojant išlikusias lietuvių (baltų) gentis slavų genomas vėl pasidarė panašesnis į lietuvių, bet 300 metų trukęs totorių-mongolų jungas padarė savo, vėl pakeitė slavų genomą ir padarė jį panašesnį į azijietišką.
    Vėliau kryžiuočiai užkariavo pajūrio lietuvių gentis (prūsus) nuo Gdansko iki Klaipėdos.
    Tais aukso amžiaus laikais slavų gentims autoritetas, idealas ir pagarba buvo šaunūs lietuvių kariai-raiteliai „VYČIAI“ (raitelis pavaizduotas dabartiniame Lietuvos herbe) iš ko ir kilo rusų ir kitų slavų kalboje tėvavardžiai, pavardės pagarba Lietuvos kariui-raiteliui (vejančiam iš savo žemių priešus) pvz. ivano-vič, vladimiro-vič, petro-vič ir taip toliau.
    Tvano kare (17 amž.) Rusija išnaikino apie 50 proc. Baltarusijos gyventojų (baltų).

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top