- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Kaip LDK valdė rusėnų žemes

paveikslėlis

Puikiai lietuviškai kalbantis S.Polechovas prisipažino, kad lietuvių kalbą jam buvo lengviau išmokti negu lenkų. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Mask­vie­tis is­to­ri­kas Ser­ge­jus Po­le­cho­vas gi­li­na­si į tuos lai­kus, kai Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė (LDK) val­dė ru­sė­nų že­mes. Jo at­ra­di­mai apie mū­sų ku­ni­gaikš­čių, ypač Vy­tau­to Di­džio­jo, po­li­ti­ką yra nau­jie­na net daug apie sa­vo is­to­ri­ją ži­nan­tiems lie­tu­viams.

Jo­kių lie­tu­viš­kų šak­nų ne­tu­rin­tis S.Po­le­cho­vas dar mo­kyk­lo­je su­si­do­mė­jo LDK is­to­ri­ja. Lie­tu­vos am­ba­sa­dos Mask­vo­je or­ga­ni­zuo­tuo­se kur­suo­se iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą. Da­bar is­to­ri­jos moks­lų dak­ta­ras, Vil­niaus uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kas sta­žuo­to­jas daug lai­ko pra­lei­džia Lie­tu­vos sos­ti­nė­je ir ra­šo moks­li­nį dar­bą apie tai, kaip LDK val­dė ru­sė­nų že­mes.

Pa­klaus­tas, kas lė­mė su­si­do­mė­ji­mą LDK, S.Po­le­cho­vas pa­sa­ko­jo: „Kai ren­giau­si sto­ja­mie­siems eg­za­mi­nams į Mask­vos vals­ty­bi­nį Mi­chai­lo Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­tą, bu­vo sky­rius apie LDK, bu­vo iš­var­dy­ti ku­ni­gaikš­čiai, mies­tai. Ta­čiau mū­sų ru­siš­kuo­se nau­juo­se va­do­vė­liuo­se ta te­ma nie­ko ne­ra­dau. So­viet­me­čiu leis­tuo­se va­do­vė­liuo­se, sie­kiant par­ody­ti dau­gia­tau­tiš­ku­mą, apie LDK po ko­kį pus­la­pį bū­da­vo, bet ne dau­giau. Pra­dė­jau do­mė­tis, skai­ty­ti įvai­rią, tuo me­tu man prie­ina­mą li­te­ra­tū­rą.“

Tre­čia­me kur­se, iš­mo­kus ne tik lie­tu­vių, bet ir len­kų bei vo­kie­čių kal­bas, Ser­ge­jui ta­po prie­ina­mi ke­lių ša­lių ar­chy­vai. Pui­kiai lie­tu­viš­kai kal­ban­tis is­to­ri­kas pri­si­pa­ži­no, kad lie­tu­vių kal­bą jam bu­vo leng­viau iš­mok­ti ne­gu len­kų. „Jos fo­ne­ti­ka la­bai su­nki“, – sa­kė jis ir pri­dū­rė, kad aps­kri­tai Lie­tu­vo­je su vi­sais grei­čiau ran­da kal­bą nei Len­ki­jo­je ar Ber­ly­ne.

S.Po­le­cho­vas pa­brė­žė, kad LDK is­to­ri­ja skir­tin­gai su­vo­kia­ma Lie­tu­vo­je, Ru­si­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Len­ki­jo­je, Ukrai­no­je. „Vi­sur ta is­to­ri­ja ra­šo­ma pa­gal da­bar­ti­nės tau­ti­nės vals­ty­bės samp­ra­tą. O aš kaip tik sten­giau­si sin­te­zuo­ti“, – tei­gė is­to­ri­kas.

paveikslėlis

S.Polechovas Horodlėje buvo susitikęs su viena žymiausių dabartinių LDK tyrinėtojų Lenkijoje, Jogailaičių universiteto prof. Lidia Korczak. / Asmeninio albumo nuotrauka

Dar stu­di­jų lai­kais Mask­vo­je, Ru­si­jos vals­ty­bi­nė­je vie­šo­jo­je is­to­ri­jos bib­lio­te­ko­je, Ser­ge­jus su­ra­do iki tol is­to­ri­kams ne­ži­no­tą Teo­do­ro Nar­bu­to is­to­ri­nių do­ku­men­tų ko­lek­ci­jos ap­ra­šy­mą. Tai jį la­bai su­do­mi­no, nes po 1863 me­tų su­ki­li­mo nu­slo­pi­ni­mo T.Nar­bu­to bib­lio­te­ka bu­vo iš­plėš­ta, di­des­nė jos da­lis li­ko Vil­niu­je, du to­mai at­si­dū­rė Lvo­ve, kai kas aps­kri­tai din­go.

Švi­tri­gai­la ne­bu­vo stačiatikis

S.Po­le­cho­vas ra­šė di­ser­ta­ci­ją apie vi­daus ka­rą tarp Švi­tri­gai­los ir Žy­gi­man­to Kęs­tu­tai­čio, apie de­šimt­me­tį po Vy­tau­to mir­ties. „XV am­žiaus pir­mai­siais de­šimt­me­čiais Lie­tu­vos me­tri­kos dar ne­bu­vo, ak­tų ori­gi­na­lų ir nuo­ra­šų iš­li­ko ne taip jau daug, ta­čiau yra ne­ma­žai po­li­ti­nės ko­res­pon­den­ci­jos, iš ku­rios daug ką ga­li­ma su­ži­no­ti. Svar­biau­sia ko­res­pon­den­ci­jos da­lis šiuo me­tu sau­go­ma Ber­ly­ne“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Ga­vęs sti­pen­di­ją iš Vo­kie­ti­jos Ger­dos Hen­kel fon­do, ap­va­žia­vo Vo­kie­ti­ją, Len­ki­ją, Lie­tu­vą. Jo ty­ri­mai nu­ste­bi­no ir pa­tį is­to­ri­ką, tai nau­ja bu­vo ir ko­le­goms iš Lie­tu­vos. „Il­gai ma­ny­ta, kad Švi­tri­gai­la bu­vo va­di­na­mo­sios ru­sė­niš­ko­sios, sta­čia­ti­kiš­kos par­ti­jos va­das. Bal­ta­ru­siai ir ukrai­nie­čiai mėgs­ta teig­ti, kad jis bu­vo pri­ėmęs sta­čia­ti­kių ti­kė­ji­mą, pa­krikš­ty­tas pa­gal sta­čia­ti­kių apei­gas. Ta­čiau tai ne­tie­sa, šal­ti­niai to ne­pat­vir­ti­no, – tei­gė is­to­ri­kas. – Iš­siaiš­ki­nau, kad Švi­tri­gai­la vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo la­bai pa­mal­dus ka­ta­li­kas. Ra­dau iš kur ki­lu­si ta teo­ri­ja, ne­va jis ta­po sta­čia­ti­kiu.“

Anot S.Po­le­cho­vo, XVIII am­žiu­je is­to­ri­jos šal­ti­nių lei­dė­jai vie­nuo­liai pi­jo­rai iš Len­ki­jos pa­da­rė klai­dą, o vė­liau vi­si ja rė­mė­si. „Pi­jo­rai ne taip su­pra­to vie­ną XVI am­žiaus do­ku­men­to vie­tą. Kab­le­lio trū­ku­mas do­ku­men­tuo­se Švi­tri­gai­lą „pa­da­rė“ sta­čia­ti­kiu, – tvir­ti­no Ser­ge­jus. – Ta­me XVI am­žiaus do­ku­men­te bu­vo ra­šo­ma apie Švi­tri­gai­los, Le­vo ir ki­tų ku­ni­gaikš­čių do­ku­men­tus. Kai tarp Švi­tri­gai­los ir Le­vo bu­vo pa­mirš­ta pa­dė­ti kab­le­lį, ma­ny­ta, kad Le­vas – tai Švi­tri­gai­los krikš­to var­das. Pa­aiš­kė­jo, kad čia kal­ba­ma apie XIII am­žiu­je Vo­ly­nė­je gy­ve­nu­sį ku­ni­gaikš­tį Le­vą Da­ni­lo­vi­čių. Ka­dan­gi Švi­tri­gai­la tu­rė­jo ka­ta­li­kiš­ką krikš­to var­dą – Bo­les­lo­vas, XVIII am­žiu­je is­to­ri­kas Ado­mas Na­ru­še­vi­čius su­pra­to, kad čia pa­mi­nė­tas jau sta­čia­ti­kiš­kas jo krikš­to var­das – Le­vas.“

To­liau šią teo­ri­ją iš­plė­to­jo Ru­si­jos šal­ti­nių lei­dė­jas sta­čia­ti­kių šven­ti­kas Ioa­nas Gri­go­ro­vi­čius. Taip ir nu­sis­to­vė­jo šal­ti­niuo­se tei­gi­nys, esą Švi­tri­gai­la bu­vo ta­pęs sta­čia­ti­kiu. Ypač tai daž­nai mi­ni­ma ukrai­nie­čių, bal­ta­ru­sių is­to­riog­ra­fi­jo­se. Ser­ge­jaus tei­gi­mu, vi­si ra­šo, bet ne­nu­ro­do, kuo re­mia­si taip teig­da­mi.

Po Vy­tau­to mir­ties at­ėjęs į val­džią Švi­tri­gai­la ne­kei­tė sa­vo di­džia­ku­ni­gaikš­tiš­kos ap­lin­kos. Iš pra­džių rė­mė­si tais žmo­nė­mis, ku­riuos „pa­vel­dė­jo“ iš Vy­tau­to. „Kai di­džiai da­liai šių žmo­nių ne­pa­ti­ko jo po­li­ti­ka, ma­no nuo­mo­ne, san­ty­kiai su Len­ki­ja, jie jį nu­ver­tė nuo sos­to, – pa­sa­ko­jo Ser­ge­jus. – Jis iš­sau­go­jo tam ti­kras po­zi­ci­jas kaip įtei­sin­tas val­do­vas ru­sė­niš­ko­se že­mė­se. Jam ši­to­se že­mė­se ne­rei­kė­jo kaip nors „iš nau­jo“ įsit­vir­tin­ti, o tik gin­tis. Įsit­vir­tin­ti rei­kė­jo ne­ti­kė­tai iš­kel­tam Žy­gi­man­tui Kęs­tu­tai­čiui, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Vy­tau­to še­šė­ly­je.“

Is­to­ri­kas sa­vo dar­be nag­ri­nė­jo, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis nau­do­jo­si vie­nas ir ki­tas, ir kuo vis­kas bai­gė­si. Pa­sak jo, abu Lie­tu­vos di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai (taip jie vie­nas ki­tą ti­tu­la­vo tar­pu­sa­vio ko­vos me­tu) da­li­jo že­mes, vals­tie­čius ir pri­vi­le­gi­jas, ban­dė pa­veik­ti prieš­inin­ko sto­vyk­lą as­me­ni­niais kon­tak­tais, sten­gė­si iš­nau­do­ti tie­sio­gi­nę są­jun­gi­nin­kų (Len­ki­jos, Vo­kie­čių or­di­no ir ki­tų) pa­gal­bą, taip pat ir ka­ri­nę kon­junk­tū­rą.

Paveikslėlis

Su kolega iš Baltarusijos Aliaksandru Hruša (kairėje) Sergejus publikavimui rengia Polocko dokumentus, kurie turėtų būti įdomūs ir lietuviams.

„Švi­tri­gai­la tu­rė­jo daug iš­tek­lių su­sig­rą­žin­ti sos­tą, ta­čiau jų taip ir ne­iš­nau­do­jo. Be to, sa­vo ne­ap­gal­vo­tais veiks­mais at­stū­mė ne­ma­žai ša­li­nin­kų, – tei­gė S.Po­le­cho­vas. – Skai­tant jo su­si­ra­ši­nė­ji­mą su Vo­kie­čių or­di­no par­ei­gū­nais su­si­da­ro įspū­dis, kad jis per vi­są ri­va­li­za­ci­jos su Vy­tau­tu lai­ką ne­išau­go į sa­va­ran­kiš­ką po­li­ti­ką. Ta­čiau man bu­vo svar­biau­sia nu­sta­ty­ti, kad vi­daus ka­ras po Vy­tau­to mir­ties ne­bu­vo re­li­gi­nis ar­ba tau­ti­nis konf­lik­tas, kaip tei­gė moks­li­nin­kai. Ne­pai­sy­da­mi val­do­vo ka­ta­li­kiš­ku­mo, jo pa­val­di­niai ru­sė­nai ko­vo­jo už jo tei­ses į Vil­niaus ir Tra­kų sos­tą. Tai lė­mė ma­no su­si­do­mė­ji­mą ru­sė­niš­kų že­mių in­teg­ra­ci­jos į LDK prob­le­ma.“

Vy­tau­to po­li­ti­kos naujovės

Šiuo me­tu S.Po­le­cho­vas sta­žuo­ja­si Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­te pas pro­fe­so­rių Rim­vy­dą Pe­traus­ką. Jo ty­ri­mų te­ma – LDK ru­sė­niš­kų že­mių val­dy­mo sis­te­ma XIV-XV am­žiais. Kaip pa­žy­mė­jo is­to­ri­kas, ry­tų sla­vų ir len­kų is­to­riog­ra­fi­jo­je ver­ti­nant Lie­tu­vos ir ru­sė­niš­kų že­mių san­ty­kius daž­niau­siai pa­brė­žia­mas konf­lik­ti­nis mo­men­tas. „Rei­kia pa­si­žiū­rė­ti, kaip tos ru­sė­niš­kos že­mės bu­vo in­teg­ruo­ja­mos į LDK. Kad to­kia in­teg­ra­ci­ja bu­vo, ro­do XV am­žiaus pa­bai­gos ir XVI am­žiaus pra­džios ka­rai su Mask­va. To­li gra­žu ne vi­si vie­ti­niai ru­sė­nai sta­čia­ti­kiai no­rė­jo pa­klus­ti Mask­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio val­džiai“, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. Is­to­ri­kui bu­vo įdo­mu iš­siaiš­kin­ti, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis ga­lė­jo nau­do­tis Lie­tu­vos val­do­vai, ne­tu­rė­da­mi nei re­gu­lia­rios ka­riuo­me­nės, nei po­li­ci­jos, nei šiuo­lai­ki­nio biu­ro­kra­ti­nio apa­ra­to. Taip pat įdo­mu, kaip jie ga­lė­jo in­teg­ruo­ti to­li­mas že­mes į bend­ros vals­ty­bės struk­tū­ras, kai dar ne­bu­vo pa­pli­tęs raš­tas. Kas pa­trauk­da­vo ru­sė­nus?

„Tai su­dė­tin­gas klau­si­mas, – sa­kė S.Po­le­cho­vas. – Iš pra­džių, XIII-XIV am­žiu­je, ru­sė­nai fak­tiš­kai ne­tu­rė­jo ki­tos iš­ei­ties. Jei lie­tu­vių ant­puo­liai ne­si­liau­ja, jei­gu vis puo­la, vis tiek ga­lų ga­le pa­klu­si to­kiam ku­ni­gaikš­čiui. Tie­sa, bu­vo ir di­nas­ti­nių san­tuo­kų, ku­rios il­gai­niui da­ry­da­vo lie­tu­vį ku­ni­gaikš­tį „sa­vą“. Ta­čiau bu­vo ir ki­to­kių prie­mo­nių. Jos skir­tin­gos. Ta­čiau svar­bu, kad lie­tu­vių ku­ni­gaikš­čiai, at­ėję į ru­sė­nų že­mes, so­cia­li­nė­je plot­mė­je daug ko ne­kei­tė.“

XIV am­žius men­kai nu­švies­tas šal­ti­nių – ma­žai do­ku­men­tų, kro­ni­kų, me­traš­čių. Ta­čiau ži­no­ma vie­na Vy­tau­to re­for­mų – vie­ti­niams ba­jo­rams ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Ru­sio­je jis pra­dė­jo da­ly­ti že­mes. Tai bu­vo nau­jo­vė. Ir ji ba­jo­rams tu­rė­jo pa­tik­ti.

Ne­trė­mė vie­ti­nės diduomenės

paveikslėlis

S.Polechovas prie Slaptojo Prūsijos kultūros paveldo archyvo Berlyne. Čia rado daug įdomių, su LDK susijusių dokumentų. / Asmeninio albumo nuotrauka

Pa­klaus­tas, ar LDK te­ri­to­ri­jos dy­dis ga­lė­jo da­ry­ti įta­ką Vy­tau­to po­li­ti­kai (per di­de­lė te­ri­to­ri­ja, kad vi­sur bū­tų ga­li­ma įves­ti sa­vo tvar­ką ir kon­tro­liuo­ti), Ser­ge­jus sa­kė, kad taip bu­vo tik iš da­lies. „No­rė­da­mi su­pras­ti tu­ri­me pa­ly­gin­ti. Pa­vyz­džiui, Mask­vos vals­ty­bė XV am­žiaus an­tro­je pu­sė­je ir­gi bu­vo ne­ma­ža. Ir vis tiek Mask­vos di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai nau­do­jo­si to­kio­mis prie­mo­nė­mis, ku­rių LDK ne­bu­vo. XV am­žiaus pa­bai­go­je ir XVI am­žiaus pra­džio­je bu­vo pra­kti­kuo­ja­mas prie­var­ti­nis vie­ti­nės aukš­tuo­me­nės, di­duo­me­nės per­kė­li­mas gy­ven­ti ki­tur, į ša­lies gi­lu­mą, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. – Taip bu­vo po Nau­gar­do, Psko­vo, Smo­lens­ko pri­jun­gi­mo prie Mask­vos. Vie­ti­niai ba­jo­rai iš ši­tų mies­tų bu­vo iš­siųs­ti į vals­ty­bės gi­lu­mą, o į šiuos mies­tus – mask­vie­čiai.“

Koks to­kios prie­var­tos tiks­las? Tuo siek­ta nau­jas te­ri­to­ri­jas ap­gy­ven­din­ti iš­ti­ki­mais žmo­nė­mis, kad ten ne­lik­tų ele­men­to, ku­ris bū­tų iš­sau­go­jęs ry­šį su gim­tuo­ju kraš­tu. LDK to­kių per­kė­li­mų ne­prak­ti­ka­vo. Kaip pa­brė­žė S.Po­le­cho­vas, vie­ti­niams po­li­tiš­kai ak­ty­viems sluoks­niams to­liau bu­vo leis­ta da­ly­vau­ti jų re­gio­nų, mies­tų vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me, su­si­rin­ki­muo­se.

Anot is­to­ri­ko, že­mes­nių sluoks­nių Mask­vos di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai ne­per­kel­da­vo, tik di­duo­me­nę. „Pa­vyz­džiui, apie tai by­lo­ja vie­nas XVI am­žiaus ket­vir­to de­šimt­me­čio Psko­vo do­ku­men­tas. Į LDK at­vy­kę žmo­nės iš Psko­vo tei­gė, kad vie­ti­nių di­džių­jų ba­jo­rų Psko­ve ne­li­ko, o tik va­di­na­mie­ji juo­die­ji žmo­nės, ama­ti­nin­kai. Jie vis su­si­rink­da­vo į su­si­rin­ki­mus, kaip ir prieš Psko­vo ne­prik­lau­so­my­bės pa­nai­ki­ni­mą, – pa­sa­ko­jo Ser­ge­jus. – Taip si­tua­ci­ja at­ro­dė Mask­vos vals­ty­bė­je. O LDK do­ku­men­tuo­se daž­nai teig­ta, kad žmo­nės „no­ri gy­ven­ti pa­gal se­no­vę“. O kas yra „se­no­vė“? Se­no­ve žmo­nės lai­ky­da­vo Vy­tau­to, Žy­gi­man­to Kęs­tu­tai­čio lai­kus. Įdo­mu, kad LDK ru­sė­nai sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą aso­ci­ja­vo su šiais val­do­vais.“

Sta­čia­ti­kių integracija

Jau pus­me­tį ty­ri­nė­jan­tis LDK ru­sė­niš­kų že­mių val­dy­mo sis­te­mą S.Po­le­cho­vas pri­si­pa­ži­no, kad jam nau­jie­na bu­vo Vy­tau­to po­li­ti­ka Sta­čia­ti­kių baž­ny­čios at­žvil­giu. „Ry­tų sla­vų is­to­riog­ra­fi­jo­je ne­pas­te­bė­tas mo­men­tas – Vy­tau­to pa­stan­gos Sta­čia­ti­kių baž­ny­čią in­teg­ruo­ti į LDK. Įpras­ta teig­ti, kad Vy­tau­tas rė­mė ka­ta­li­kus. Ta­čiau ati­džiau žvel­giant į jo po­li­ti­ką ma­ty­ti, kad jis ne­bu­vo toks sta­čia­ti­kių prieš­inin­kas, ko­kį jį pie­šia ry­tų sla­vų is­to­riog­ra­fi­ja, o sten­gė­si pa­nau­do­ti jų baž­ny­čią sa­vo po­li­ti­niams tiks­lams, – tei­gė Ser­ge­jus. – Dėl to tu­rė­jo iš­ti­ki­mų žmo­nių vys­ku­pi­jo­se. O nuo vys­ku­po ir ku­ni­gų daug kas pri­klau­sė vie­ti­nia­me gy­ve­ni­me, pa­vyz­džiui, vys­ku­pas da­ly­vau­da­vo prie­sai­ko­je val­do­vui, ga­lė­jo nuo jos at­leis­ti. Tiek cerk­vę, tiek baž­ny­čią vi­si lan­ky­da­vo. Dar Eu­ro­pos tė­vu va­di­na­mas Ka­ro­lis Di­dy­sis pui­kiai su­pra­to baž­ny­čios svar­bą sa­vo im­pe­ri­jai. Ne tik pa­skir­tas vie­ti­nin­kas bu­vo svar­bus.“

Daž­nai tei­gia­ma, kad Vy­tau­tas pa­ša­li­no sri­ties ku­ni­gaikš­tys­tes ir vi­sur vie­ti­nin­kais pa­sky­rė sa­vus lie­tu­vius. Ta­čiau vie­ti­nin­kas pats nie­ko lem­ti ne­ga­lė­jo. Pa­sak is­to­ri­ko, net ke­le­tas do­ku­men­tų iš Po­loc­ko že­mės liu­di­ja, kad vie­ti­nin­kas ne­iš­ma­nė nu­sis­to­vė­ju­sios tvar­kos. Jis kreip­da­vo­si į vie­ti­nius ba­jo­rus, mies­tie­čius. „Ga­na daž­nai Vy­tau­to lai­kais vie­ti­nin­kais tap­da­vo sta­čia­ti­kiai ku­ni­gaikš­čiai, jie bu­vo pri­pa­žįs­ta­mi vie­ti­nio eli­to, – kal­bė­jo Ser­ge­jus. – Ryš­kiau­sias pa­vyz­dys, ma­no gal­va, tai ku­ni­gaikš­tis My­ko­las Al­šė­niš­kis. Jis lie­tu­vių kil­mės, iš Al­šė­nų, da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos, sta­čia­ti­kis, Vy­tau­to bend­ra­žy­gio Jo­no Al­gi­man­tai­čio sū­nus. Do­ku­men­tuo­se jis va­di­na­mas vie­ti­nin­ku ar­ba vai­va­da Ki­je­ve, o vie­tos gy­ven­to­jai jį lai­kė sa­vo ku­ni­gaikš­čiu, Ki­je­vo ku­ni­gaikš­čiu.“

Anot pa­šne­ko­vo, Vy­tau­tas ne kar­tą ap­lan­kė stam­biau­sius sa­vo vals­ty­bės cen­trus.

paveikslėlis

Mokslininkai nelengvai perskaito vokiečių-žemaičių tarme surašytus Polocko dokumentus. Šiame dokumente aprašyta, kur važiuoti kilus prekybiniams konfliktams – iš pradžių pas Vytautą, o jei nepavyks – pas Krokuvos karalių.

„Tie­sa, ne taip daž­nai jis ten bū­da­vo, kaip Len­ki­jos ka­ra­lius sa­vo že­mė­se, bet po ke­lis kar­tus yra lan­kę­sis Po­loc­ke, Smo­lens­ke, Vo­lui­nė­je, Ki­je­ve, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. – O svar­biau­sia, jog jau tuo me­tu šal­ti­niai liu­di­ja, kad vie­tos gy­ven­to­jai kreip­da­vo­si į Vy­tau­tą. Tai ne­gir­dė­tas, ne­pap­ras­tas da­ly­kas. Juk rei­kė­jo ne­ma­žai lė­šų bū­riui jų at­sto­vų nu­kak­ti pas val­do­vą ir įteik­ti jam do­va­nų, va­di­na­mų „če­lo­bit­je“. Do­va­nos bu­vo bū­ti­na krei­pi­mo­si su pra­šy­mu są­ly­ga. Bet žmo­nės vis tiek va­žia­vo pas jį.“

Ne­skelb­ti Po­loc­ko dokumentai

S.Po­le­cho­vas, kar­tu su mask­vie­čiais ir bal­ta­ru­siais is­to­ri­kais ren­gian­tis nau­ją Po­loc­ko XIII-XV am­žiaus do­ku­men­tų lei­di­mą, pa­sa­ko­jo, kad daž­nai vie­nas do­ku­men­tas su­tei­kia vi­są gy­ve­ni­mo pa­no­ra­mą.

„Yra daug įdo­mių do­ku­men­tų, ku­rie iki šiol ne­bu­vo skelb­ti. Ta­čiau juos su­nku su­pras­ti, nes jie su­ra­šy­ti va­di­na­mą­ja vo­kie­čių-že­mai­čių tar­me. Net da­bar­ti­niai vo­kie­čiai, rim­ti moks­li­nin­kai vos su­pran­ta, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas. – Pa­vyz­džiui, yra iš­li­kęs la­bai įdo­mus vie­no vo­kie­čio pirk­lio iš Po­loc­ko laiš­kas į jo me­tro­po­li­ją, į Ry­gą. Ap­ra­šy­da­mas įvy­kius Po­loc­ke jis mi­ni, kad Vy­tau­tas iš ten at­šau­kė sa­vo vie­ti­nin­ką lie­tu­vį Man­gir­dą ir pa­siun­tė nau­ją vie­ti­nin­ką, ku­ris yra Vy­tau­tie­nės gi­mi­nai­tis, ku­ni­gaikš­tis, sta­čia­ti­kis.“

Ki­tas in­tar­pas ta­me pa­čia­me laiš­ke – ne ma­žiau įdo­mus. Ja­me ra­šo­ma, kad no­rint iš­spręs­ti ko­kį nors pre­ky­bi­nį konf­lik­tą rei­kia va­žiuo­ti pas Vy­tau­tą, o jei­gu ten ne­pa­vyks, ta­da pas Kro­ku­vos ka­ra­lių. „Laiš­kas ra­šy­tas 1399 me­tais, li­kus trims sa­vai­tėms iki mū­šio prie Vorsk­los, pra­ėjus ke­le­tui mė­ne­sių po Sa­ly­no su­tar­ties, ku­rią su­da­rant (bet ne pa­čio­je su­tar­ty­je) Vy­tau­tas bu­vo pa­skelb­tas Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi, – pa­sa­ko­jo S.Po­le­cho­vas. – Mes ma­to­me, kaip šie šal­ti­niai prieš­ta­rau­ja pa­pli­tu­siai teo­ri­jai, kad tuo me­tu Vy­tau­tas konf­lik­ta­vo su Jo­gai­la, kad sa­va­va­liš­kai pa­sis­kel­bė Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi. Čia net užuo­mi­nos nė­ra apie ko­kius nors ne­su­ta­ri­mus. Juk pirk­liai tu­rė­jo ži­no­ti, kur jiems vyk­ti rei­ka­lui esant.“ Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, tai įro­do dar vie­ną as­pek­tą, ku­ris ne­ži­nia ko­dėl ne­la­bai do­mi­na lie­tu­vių is­to­ri­kus – Len­ki­jos ka­ra­liaus ir Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ku­ni­gaikš­čio Vla­dis­lo­vo Jo­gai­los vaid­me­nį val­dant LDK. „Tie­sa, net ir len­kų is­to­ri­kai tai dar tik pra­de­da nag­ri­nė­ti iš­sa­miai“, – pri­dū­rė S.Po­le­cho­vas.

Is­to­ri­kas ap­gai­les­ta­vo, kad dėl moks­lų re­for­mos Ru­si­jo­je ne­aiš­ku, ka­da bus iš­leis­tas jo su ko­le­go­mis ren­gia­mas Po­loc­ko do­ku­men­tų rin­ki­nys. „O šal­ti­niai la­bai svar­būs, nie­kam ne­ži­no­mi. Lie­tu­viams vis­kas, kas juo­se ra­šo­ma, tu­rė­tų bū­ti įdo­mu, – sa­kė jis. – Jau at­li­ko­me di­des­nę dar­bo da­lį – su­rin­ko­me teks­tus, da­lį iš­ver­tė­me iš vo­kie­čių ir lo­ty­nų kal­bų į ru­sų, ta­čiau bai­gė­si pi­ni­gai. Pa­pra­šė­me pa­pil­do­mo fi­nan­sa­vi­mo ki­tiems do­ku­men­tams iš­vers­ti, ori­gi­na­lams ap­ra­šy­ti, ko­men­ta­rams pa­pil­dy­ti ir kny­goms iš­spaus­din­ti (nu­ma­ty­ti bent jau du to­mai), bet ne­ži­no­me, ar gau­si­me.“

Konf­lik­tas su Konstantinopoliu

1406 me­tais, mi­rus me­tro­po­li­tui Kip­ri­jo­nui, tarp Mask­vos ir Ki­je­vo ki­lo gin­čas, kas tu­ri tap­ti nau­ju sta­čia­ti­kių me­tro­po­li­tu ir kur jis tu­rė­tų re­zi­duo­ti. Anks­čiau me­tro­po­li­tas Kip­ri­jo­nas te­ri­to­ri­jas su­ge­bė­jo jung­ti. Kaip pa­sa­ko­jo Ser­ge­jus, po jo mir­ties Vy­tau­tas sa­vo kan­di­da­tą, Po­loc­ko vys­ku­pą grai­ką Teo­do­si­jų pa­siun­tė į Kons­tan­ti­no­po­lį, Sta­čia­ti­kių baž­ny­čios cen­trą, ti­kė­da­ma­sis, kad pa­triar­chas jį pa­skirs vi­sos Ru­sios me­tro­po­li­tu.

LDK buvo integravusi daug rusėniškų žemių. / Valdovų rūmų archyvo nuotrauka

„Pa­triar­chas to ne­pa­da­rė, pa­sky­rė pro­mask­vie­tiš­ką kan­di­da­tą Fo­ti­jų, ir­gi grai­ką, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas. – Ta­da Vy­tau­tas su­kvie­tė su­va­žia­vi­mą. LDK ir Len­ki­jos ka­ra­lys­tės ru­sė­niš­kų že­mių sta­čia­ti­kių vys­ku­pai Lie­tu­vos me­tro­po­li­tu iš­rin­ko Gav­ri­ji­lą Gri­ga­lių Camb­la­ką. Yra iš­li­kęs raš­tas, ku­ria­me dės­to­mos prie­žas­tys, ko­dėl ski­ria­mas at­ski­ras me­tro­po­li­tas. Bu­vo la­bai įtemp­ta pa­dė­tis. Iš pra­džių dėl to Vy­tau­tas bu­vo pa­te­kęs į konf­lik­tą su Kons­tan­ti­no­po­liu. Lie­tu­vos val­do­vas sa­vo po­li­ti­niams tiks­lams pa­siek­ti nau­do­jo­si sta­čia­ti­kių re­to­ri­kos, ka­no­ni­nės tei­sės tra­di­ci­jo­mis, se­nai­siais Ru­sios me­traš­čiais.“

S.Po­le­cho­vo tei­gi­mu, dar vie­nas ryš­kus Vy­tau­to ir Sta­čia­ti­kių baž­ny­čios hie­rar­cho bend­ra­dar­bia­vi­mo pa­vyz­dys – bū­si­mas me­tro­po­li­tas Ge­ra­si­mas. Jis Vy­tau­to lie­pi­mu bu­vo pa­da­ry­tas Smo­lens­ko vys­ku­pu. Ten Ge­ra­si­mas su­kū­rė Vy­tau­to pa­gy­ri­mo kū­ri­nį. „Jis bu­vo prie­ina­mas ir su­pran­ta­mas ru­sė­nams, bent jau in­te­lek­tua­lams. Ir kū­ri­nys da­rė įta­ką, – sa­kė is­to­ri­kas. – Pa­vyz­dys iš vė­ly­ves­nių lai­kų – 1485 me­tais Smo­lens­ko vys­ku­pas Joa­ki­mas vie­na­me do­ku­men­te fi­gū­ruo­ja kaip lie­tu­vio ka­ta­li­ko Jur­gio Rad­vi­los krikš­ta­tė­vis. Jo tė­vas Mi­ka­lo­jus tuo me­tu bu­vo Smo­lens­ko vai­va­da. Aki­vaiz­du, kad vai­va­da, nors ir bū­da­mas ka­ta­li­kas, sten­gė­si ras­ti bend­rą kal­bą su sta­čia­ti­kių hie­rar­chu.“

Pa­klaus­tas, kaip LDK ty­ri­nė­to­jas ga­li api­bū­din­ti Vy­tau­to po­li­ti­ką ru­sė­nų že­mė­se, ar ji bu­vo de­mo­kra­tiš­ka, S.Po­le­cho­vas pa­aiš­ki­no:

„Tuo me­tu ne­bu­vo de­mo­kra­ti­jos są­vo­kos, to­dėl ir jo po­li­ti­ką va­din­ti de­mo­kra­tiš­ka nė­ra ko­rek­tiš­ka. Ir aps­kri­tai ta­riant, Vy­tau­tas ne­bu­vo li­be­ra­lus. Kai rei­kė­jo, ga­lė­jo ir gal­vą ku­ni­gaikš­čiui nu­kirs­ti, ir į ka­lė­ji­mą kaip Švi­tri­gai­lą pa­siųs­ti. Ta­čiau jo po­li­ti­ka bu­vo ga­na ap­gal­vo­ta. Su­nku pa­sa­ky­ti, ko­dėl jis mo­kė­jo tai, ko ne­mo­kė­jo jo įpė­di­niai. Kol kas ap­si­ri­bo­siu kons­ta­ta­vi­mu, kad jie Vy­tau­tui ne­pri­ly­go.“

Jūratė MIČIULIENĖ
lzinios.lt