Liberalizmas: laisvė mirksėti

2012, lapkričio 10, 15:23 | kategorija Ideologija | 12 komentarų | | | Sarmatai

paveikslėlisPrincipinis liberalizmo siekis, išlaisvinti individą nuo bet kokių kolektyvinių pasireiškimo formų(kolektyvizmo), veikęs kovoje su kitomis ideologijomis, po pergalės prieš pastarąsias atvedė liberalus į aklavietę.

Šiandien daugelis kalba apie liberalizmo krachą, liberalios civilizacijos kolapsą – globalaus liberalizmo projekto griūtis akivaizdi. Tai pasireiškia ir aiškiu amerikiečių pretenzijų į pasaulinę hegemoniją neįgalumu, ir amerikiečių kontrolės praradimu islamo pasaulyje vykstančiuose procesuose, ir nenumaldomai artėjančioje naujoje finansinės krizės bangoje, ir numatomame €uro-sąjungos skilime, ir.. ir.. ir.

Liberalizmas žūsta mūsų akyse, grimzdamas į neįgalumo būseną. Tai jau ne ta ideologija, kuri visai neseniai buvo pajėgi įkvėpti milijonus Žemės gyventojų. Šiandien būti „liberalu“ tiesiog nepadoru – panašu į tai, kaip marksizmas pradėjo greitai trauktis iš mados tarp Europos intelektualų, po kritiškų Solženycino knygų serijos publikacijų. Liberalizmo likimas dėliojasi niūriai, žinoma dėl visai kitų priežasčių – liberalių režimų nusikaltimai ir „demokratijos statytojų“ neįgalumas nedokumentuoti knygoje ar knygų serijoje. Mes visa tai matome aplink save – tūkstančiuose informacinių pranešimų, naujienų antraštėse,, biržų suvestinėse, pavyzdžiuose, transliuojamuose TV iš skirtingų pasaulio kampelių. Abejonių nėra – tai agonija. Liberalizmo laikas suskaičiuotas, išmatuotas ir baigiasi.

Principas «Laisvė nuo…»

Dabar pats laikas užduoti klausimą: kokios liberalizmo krizės priežastys? Krenta į akis, kad ši krizė užgriuvo tada, kai liberalizmo ideologija laimėjo prieš savo pagrindinius priešininkus – fašizmą ir komunizmą. XX amžiaus pabaiga apvainikuota būtent liberalizmo triumfu, kai jis patyrė pergalę visuose frontuose tuo pat metu: geopolitinėje plokštumoje nusistovėjo vienpoliariškumas, esant pilnam ir vienatiniam JAV dominavimui; ekonomikoje rinka planetos masteliu pilnai išstūmė socialistinės visuomenės modelius; individualizmas ir „žmogaus teisių“ ideologija paėmė viršų prieš bet kurias apeliacijas į kolektyvinį identitetą ir solidarumą – tautinį, socialinį, religinį, klasinį ar kokį nors dar. Galia daryti išvadą, kad krizė užgriuvo liberalus tą patį momentą, kai jie šventė savo pilną pergalę prieš istorinius priešininkus. Tai paradoksas, tačiau istorijoje tokių paradoksų daugybė.

Liberalizmas susidorojo su savo oponentas, tačiau nesugebėjo susitvarkyti su pačiu savimi. Kai jis išstodavo už laisvę, kurią suprato, kaip politinę liberalios demokratijos liniją, iš esmės skirtingą nuo įvairių totalitarizmo tipų (kaip fašistinio, taip ir sovietinio), tai daugeliui atrodė patraukliai. Lyginant su uždaromis visuomenėmis ši laisvė išrodė konkrečiai, turiningai ir patraukliai. Tačiau, kai formalūs liberalizmo priešai griuvo ir jo principai ėmė dominuoti globaliu mastu (o tai ir yra globalizacija), viskas beveik akimirksniu pasikeitė. Taip, liberalai duodavo laisvę, lyginant su totalitariniais režimais, ir tai buvo įrodoma bei akivaizdu. Tačiau gavusios laisvę visuomenės susidūrė akis į akį su problemomis: kur galima panaudoti tą laisvę? Koks jos turinys ir esmė? Kas nustato jos ribas? Laisvė nuo ko – buvo suprantama, bet laisvė kam? Šie klausimai liko atviri.

Kad įsigalėti žmonijos protuose ir triumfuoti pilnai, liberalai turėjo duoti atsakymus į šiuos principinius klausimus: ne tą atsakymą, kurį jie duodavo pirmuosiuose ideologinės kovos etapuose, kai visa esmė buvo laisvėjimo procese, kai pati laisvė buvo pakankamu principu, kai kalba ėjo apie apie konkrečią ir juntamą nelaisvės priešpriešą – diktatūrą, totalitarizmą, despotiją, tironiją.

Bet štai tironija griuvo. Liberalūs režimai ir normos tapo universaliu etalonu. Didžioji dauguma Žemės gyventojų šiandien gyvena liberalios demokratijos, laisvos rinkos, juridinės sistemos pripažįstančios žmogaus teises įstatymiškai, parlamentinės valdymo formos su valdžių atskyrimo principu pagal Konstituciją, sąlygomis. Ribos tarp valstybių trinamos. Judėjimas planetos ribose tampa vis labiau ir labiau paprastu. Liberalizmo programą-minimumą galima pripažinti įvykdyta planetos mastu. Laisvė yra. Bet ks tai yra? Ką su ja daryti? Kur pritaikyti? Kaip panaudoti? Ir kur laisvės ribos(matas)? Ar pakanka mums tos, kuri jau yra, ar mums reikia dar kažko?

Štai čia liberalizmas patyrė sisteminę klaidą (pakibo)

Reikalas tame, kad liberalizmas yra ideologija, kuri pilnai aprašoma principu „laisvė nuo“. Ši ideologija „gerai žino“ nuo ko siekia išlaisvinti individą. Atsakymas paprastas: nuo bet kokių kolektyvinio identiškumo formų. Liberalizmo pamate įmūrytas filosofinis individualizmas, kuriame visa realybė suvedama į „vienintelį ir jo nuosavybę“ (kaip pas Maksą Štirnerį). Normatyviniu liberalizmo subjektu yra individas pats iš savęs, be jokių ten nuorodų ar ryšių su kitais subjektais, kurie žinomai tik apribotų jo laisves. O normatyviniu objektu – ta privačios nuosavybės apimtis, kurią individas sugeba gauti, išlaikyti, saugoti ir dauginti. Ir žinoma atskirai nuo kažkokių kitų numatomų-galimų bendrasavininkų. „Aš tai TIK aš“. „Mano tai TIK mano“. Tokie filosofiniai liberalizmo pagrindai.

Kol ši programa priešpastatoma fašizmui ir komunizmui, ji turi pakankamą patrauklumo jėgą.

Statinėje, tautinėje ir tuo labiau rasistinėje visuomenėse individas yra neatskirtinas nuo tautos, nuo rasės – virsta dideliuose srautuose tik smiltele, neturinčia visumai didelės reikšmės. O jei individas priskiriamas dar ir mažumai, tai jo likimas apskritai tragiškas. Šiame fone lozungas „individas svarbus pats savaime“ ne tik patrauklus, bet dažnai ir gelbėjantis. Tuo liberalai laimi prieš nacionalistus – ne tik armijų, bet ir idėjų kovose. Individualus subjektas veržiasi išsivaduoti nuo nacionalinio kolektyvo priespaudos ir tai legitimu bei teisėta. „Vienintelis“ nori įtvirtinti save. Ir daro tai rinkdamasis liberalizmą.

Socializme nuosavybė būna pasmerkta kolektyvizacijai, ji perduodama bendram valdymui valstybei ar grupei, kas neturi reikšmės. Individas ištirpinamas klasėje – jos, kaip išsireiškė Majakovskis „milijonų delnų rankoje“. Socializmas atima ir privačią nuosavybę, patalpindamas subjektą į tiesioginę priklausomybę nuo sociumo, atimdamas privatumo galimybę visomis prasmėmis. Kai liberalai protestavo prieš tai, jie įeidavo į rezonansą su individais, pavargusiais nuo socializmo ir trokštančiais privatumo, nuosavybės, savęs pačių. Ir vėlgi.. visa tai pilnai galima suprasti, ir taip pristatant liberalus projektas atrodo pilnai pagrįstas ir patrauklus.

Vienu žodžiu, liberalizmas, kaip laisvė nuo fašizmo, nacionalizmo, rasizmo ir socializmo – ideologija pilnai pakankama, turininga, sugebanti patraukti į kovą ir iššaukti mažiausiai palaikymą tų visuomenių, kur toks liberalus modelis jau nugalėjo.

Šeši smūgiai

Bet viskas radikaliu būdu keičiasi tuo momentu, kai liberalizmas švenčia pergalę. Dabar laisvę galima palyginti tik su pačia laisve. Ir liberalizmas pašauktas duoti atsakymą – kam galutinėje išvadoje tarnavo visa prieš tai buvusi, dramatiška išsilaisvinimo istorija? Ir štai čia atrandama svarbiausia: liberalizmas į šį klausimą atsakyti negali jokiomis sąlygomis. Ne todėl, kad jis jo nežinotų, o todėl, kad toks atsakymas neegzistuoja. Liberalizmas – tai nuosekli ideologija siekianti išlaisvinti individą nuo daugelio lygių konkrečių apribojimų, limitų, ribų. Kada jų nebėra, lieka tik pats procesas, neturintis jokio turinio. Išsilaisvinimas dėl išsilaisvinimo, vis didesnio ir didesnio, nuo visko kas papuolė, kad tik nestabdyt veiksmo – kaip jie patys sako – show must go on.

Čia mes arti prieiname prie tokio reiškinio, kaip liberalus nihilizmas. Po to, kai liberalizmas švenčia pergalę prieš savo tiesioginius priešininkus, t.y. prieš tas ideologijas, kurios reikalavo kolektyvinio identiškumo normatyvumo – nacionalinio, klasinio, socialinio, religinio, rasinio ir t.t., jis priverstas tęsti valymą ir „laisvinti“ individą nuo visų „kolektyvizmo“ likučių, kurie dar galėjo jame išlikti iš „inercijos“. Bet tai jau smūgis į patį save.

Pirmas smūgis smogiamas valstybei. Ir nors buržuazinė nacionalinė valstybė (kaip taisyklė demokratinės parlamentinės sandaros), kažkada buvo pagrindiniu liberalios buržuazijos, kovojusios prieš sluoksninę visuomenę ir šventąsias imperijas, politiniu instrumentu, šiandien ji tik stabdo liberalius procesus susiedama individus ir politiškai (nacionaliniai rėmai), ir ekonomiškai (liberalams bet kurie mokesčiai jau yra „pasikėsinimas į privačią nuosavybę“ ir „ekspropriacija“). Iš čia gimsta liberalus planas valstybei pereiti prie pilietinės bendruomenės. Pirmame etape ši pilietinė bendrija bendrija kuriasi valstybėje, o po to perauga jos ribas ir tampa globalia, o valstybės atmiršta. Todėl liberalizmas neatskirtinai susijęs su globalizacija.

Bet kuris nuoseklus ir logiškai baigtinis liberalizmas yra judėjimas link valstybės desuverenizacijos ir jos panaikinimo. Pilietinė bendruomenė kuriama vietoje tautinės valstybės. Ir vėl „laisvė nuo…“. Šįkart nuo valstybės. Tai ne atsitiktinis sutapimas – tai geležinė liberalizmo logika: valstybė turi išnykti. Laisvė nuo valstybės yra šiuolaikinių tinklinių procesų, technologiju ir NVO ašis. Iš čia ir akcentas į „žmogaus teises“. Žmogumi čia laikomas individas atplėštas nuo bet kokio kolektyvinio identiteto, pirmoje vietoje nuo valstybiškumo.

Todėl „žmogaus teisėmis“ užsiima tarptautinės transnacionalinės instancijos. „Žmogaus teisės“ yra valstybės suvereniteto griovimo strategija.

Būtent tai ir vyksta nugalėjusio liberalizmo pasaulyje. Bet jei paaiškinti tai aiškia ir atvirai, tai akivaizdu, kad žmonijos dauguma atsisakys nuo tokio projekto, atmes globalizaciją ir nesutiks savanoriškai atsisakyti valstybių. O liberalizmas savo ruožtu negali atsisakyti savo reikalavimų: pas jį suplanuota būtent palaužti suverenitetus. Ir jis negali, išsaugodamas ideologinį nuoseklumą neiti šią kryptimi. Globalus valdymas vietoje suverenių vyriausybių. Governance vietoje governments.

Taip nugalėjusio liberalizmo priešu tampa valstybės, kaip tokios – tame tarpe ir demokratinės. Jei jos vis dar valstybės o ne pilietinės „atviros bendruomenės“, tai demokratijos jose aiškiai nepakankamai.

Antras smūgis tenka genderinei priklausomybei ir ant jos pastatytam šeimos institutui. Jei liberalizmas turi reikalą tik su individu, tai lytis, kaip dar viena kolektyvinės identifikacijos forma turi būti panaikinta. Laisvė nuo lyties, nuo jos „diktatūros“ ir numatytos lemties virsta iš neegzistuojančios detalės į socialinės ir politinės strategijos smaigalį. Štai iš čia ir seksualinių mažumų teisių gynybos tematika. Tai ne atsitiktinumas, tai liberalizmo ideologinės programos esmė. Liberalizmas turi išlaisvinti individą nuo lyties.

Lytis tampa laisvo pasirinkimo dalyku, žaidimu, socialiai įgautu statusu. Todėl kiekvienas turi turėti galimybę ją pasirinkti, pakeisti arba susigrąžinti atgal – ir taip be galo. Iš čia ir šeimos sąlygiškumas – vaikų įsivaikinimas vienos lyties „tėvų“ šeimose arba santuokų, iš daugiau nei dviejų personų registracija. Liberali programa nebus realizuota, kol lytis nebus panaikinta. Aišku, kad mūsų pasaulyje toks dienos planas, nors ir logiškas liberalams, sutiks per daug priešininkų: vargu ar iki to pribrendo žmonijos dauguma ir vargu ar šeimos institutas pasiruošęs pilnai išnykti, užleidęs vietą klonams ir surogatams.

Trečias smūgis smogiamas pačiam žmogui. Juk žmogus, kaip rūšis yra kolektyvinio identiteto forma. Individas niekada nebūna žmogumi vienas, bet visada dalinasi tuo su kitais individais. O reiškia jis nėra laisvas. Ir reiškia „žmogus yra kažkas, ką reikia įveikti“, mes prieiname prie liberalaus Friedricho Nietzsche formulės išaiškinimo. Bet jei Nietzsche siūlė įveikti žmogų aukštyn, per Antžmogį, tai šiuolaikiniai liberalai bando jį įveikti kita, nenustatyta kryptimi – postžmogaus, transhumanizmo naudai.

Viskas prasideda nuo to, kad nauji išradimai technikos, biologijos, mechanikos, chemijos, skaičiavimo technikos, genų inžinerijos srityse, „progresyvių mokslininkų“ nuomone leidžia pagerinti žmogiškąsias funkcijas, atskirais atvejais išgelbėti beviltiškus ligonius, invalidus, nukentėjusius, arba išvengti garantuotos vaisiaus(kūdikio) ydos. Taip, po humanizmo priedanga į žmogų įdiegiama kažkas nežmogiško, ko apimtis su laiku tik augs. Hard disc leidžia padidinti atminties apimtį. Naktinio matymo prietaisai įauginti į akių lešiukus padės matyti naktį taip pat aiškiai, kaip ir dieną (ir net kiaurai sienas).

Žmogus galės šokinėti aukščiau, bėgioti greičiau, gyventi ilgiau ir.. galų gale skraidyti. Bet tai jau bus kažkas tokio visiškai skirtingo nei žmogus. Individas išlaisvintas nuo visų apribojimų ir sukonstruotas naujai. Šių mokslo projektų įdiegimas į gyvenimą – artimiausio meto dalykas. Ir šio proceso niekas nesustabdys, nes jo pagrindu yra liberali idėja – laisvė nuo… Šįkart nuo paties žmogaus.

Ketvirtas smūgis taikosi į konkrečią rinkos ekonomiką ir jos fundamentą, išreiškiamą paklausos pasiūlos santykiu. Kainos fondų rinkose keičiamos trendais. Finansiniai mechanizmai ir lėšų masės, besisukančios globalių rinkų apyvartoje ir pilnai atitrūkusios nuo realių prekių bei paslaugų gamybos, daug kartų viršija realų visų pasaulio ekonomikų sektorių. Nauja ekonomika išimtinai susijusi su trečio lygmens sektoriumi ir pagrindinai su finansais, panaikina, kaip žemės ūkio taip ir pramonės reikšmę. „Turtingos Šiaurės“ šalys virsta paslaugų teikimo zonomis, pirmoje eilėje finansinių paslaugų, verčiant pramonę, prekes, daiktus – sąlygiškais, o kainas nustatant ne pagal prekių kokybę ar paklausos / pasiūlos santykį, o nuo biržos strategijų ir reklaminių kompanijų masto. Kaip viso to rezultatas.. visas pasaulis pradeda vartoti ne daiktus, o įvaizdžius, simbolius, ženklus.

Liberalizmas išlaisvina pinigus nuo prekių, o prekes nuo jų materialaus buvimo. Viskas susiveda į kodą, skaitmenų rinkinį. Ekonomika atitrūksta nuo savo materialumo, nuo savo fizikos ir virsta į pasaulinės finansinės oligarchijos moderuojamą spekuliatyvų žaidimą, kur savarankiški gamintojo ir vartotojo vaidmenys praranda bet kokią reikšmę. Pinigai gyvena savo nuosavą gyvenimą ir pagal savus įstatymus. Šis katastrofiškas atotrūkis tarp pasaulinių finansų ir realaus sektoriaus bus pagrindine neišvengiamos pasaulio ekonomikos griūties priežastimi artimiausioje ateityje. Bet ir šito dalyko sustabdyti liberalai nepajėgūs: dabartinė padėtis yra tiesioginis, jų sėkmingos ekonominės strategijos, natūraliai vedančios pasaulį į pražūtį rezultatas.

Penktą smūgį nugalėjęs liberalizmas suduoda realybei.

Realybė riboja individą. Reiškia būtina išlaisvinti jį nuo realybės, nugramzdinus į valdomą moderuojamą sapną. Tai ir yra virtualumas, „online“ būtis, palaipsniui įtraukianti į save vis didesnį žmonijos procentą. Realiame pasaulyje visada yra ribos ir kliūtys, tačiau jų nėra kompiuterinių komunikacijų, žaidimų, tinklų pasaulyje.

Šeštą smūgį liberalizmas suduoda kalbai. Pradžioje bendra visuotine kalba tampa anglų, kaip liberalios  civilizacijos branduolio kalba. Vėliau ji keičiama mašinų kalba, įkūnijančia schematiškų gestų ir protokolų rinkinį. Ir galų gale kiekvienas individas įgaus galimybę sukurti savo asmeninę kalbą, kuria jis galės nekliudomai išreikšti visus savo jausmų atspalvius ir būseną. Liberalizmas neįvykdys savo programos, jei nesunaikins klasikinių pasaulio kalbų, neišlaisvins individų nuo būtinybės operuoti kažkieno-kito, o ne savo nuosavybe.
Visus šiuos smūgius liberalizmas smogia vienu metu. Prie viso to jis dabar nesudaro priešpriešos kažkuriai kitai ideologijai, tačiau laisvai ir nekliudomai realizuoja savo programą.

Tačiau nesunku pastebėti, kad tuo pačiu jis ardo savo paties pagrindus. Neturėdamas jokių pozityvių nustatytų tikslų, liberalizmas siūlo tik viena: išsilaisvinti vis daugiau ir daugiau, laisvintis nuo visko, ko tik įmanoma, nuo visko kas neindividualu, kas susiję su kolektyvu, kas riboja, o vėliau galutiniame variante nuo paties individualumo. Ir taip paskutiniajame nugalinčio liberalizmo horizonte mes galime įžiūrėti tik filosofinio nieko figūrą.

Belytis virtualus individas, kalbantis niekam nesuprantama kalba, gyvenantis visur ir tuo pačiu niekur, operuojantis finansiniais prieigos prie tinklų kodais, neturinčiais tuo pačiu jokios prasmės ar turinio, kuriuo būtų galima pasidalinti su aplinkiniais, – štai kur link mes nenuilstamai veržiamės liberalios civilizacijos apsuptyje. Ir vėl: kalba eina ne apie karikatūrą ar atsitiktinumą – šis kritimas į niekur garantuotas pačia liberalizmo struktūra, o nugalėjęs liberalizmas tiesiog negali judėti kuria nors kita kryptimi. Likęs vienas pats su savimi, jis galų gale pradės išsilaisvinti ir nuo paties savęs. Tai savos rūšies trumpas sujungimas. Jis dabar ir vyksta mūsų akyse.

Ir pabaigai. Visur pasaulyje liberalizmas ir liberalūs tinklai išskleisti labai plačiai. Jie marširuoja opozicinėse eitynėse. Jie iki tam tikros ribos kontroliuoja ekonominę vyriausybės politiką. Jie užduoda toną masinėse informacijos priemonėse (MIP). Jie jungia daugumą ekonominio elito ir didelę dalį politinio. Reiškia dabartinėmis sąlygomis jie ir yra nešiotojai tokio radikalaus nihilizmo, kuris tapo paskutiniu jų reformacijos programų žodžiu. Realizuodami šias programas, mes garantuotai prarandame suverenitetą, valstybę, šeimą, lytį, ekonomiką, kalbą, realybę ir žmogiškumą. Nuo viso to liberalai pasiruošę mus išlaisvinti. Tai reikia sąmoningai suvokti. Kito plano liberalai mums su jumis neturi.

Visiškai akivaizdu, kad didžiosios Žemės žmonių daugumos, toks planas, tampantis vis labiau aiškus ir grėsmingas, absoliučiai netenkina. Ir čia reikėtų iškelti savaime suprantamą klausimą apie alternatyvą: jei mes atmesime liberalizmą ir jo logiką, kokią ideologiją mums pasirinkti mainais? Į šį labai gilų ir rimtą klausimą aš pabandysiu atsakyti sekančiame straipsnyje.

O kol kas buvo svarbu parodyti liberalios ideologijos giluminį pjūvį ir pagrindinius paradoksus.

A. Duginas

evrazia.org

vertė:  Arvydas Daunys

Sarmatai

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarų 12

  1. Omega says:

    „Į šį labai gilų ir rimtą klausimą aš pabandysiu atsakyti sekančiame straipsnyje.“ Laukiame sekancio straipsnio, arba jo vertimo. Nes nurodytame saltinyje nei sio straipsnio nei antro nepavyksta surasti.

  2. ara-copy says:

    Straipsnis dešiniame šone:
    Svoboda morgat http://evrazia.org/article/2100

  3. Manau says:

    Dabartiniai liberalai tera paprasciausi liberastai ir jie neturi nieko bendro su Adamo Smito liberalizmo idejomis

  4. Pi Skaicius says:

    Kokia tai zanro krize pastaruoju metu apemusi si Sarmatu psl. Kame saknys galetu buti?

  5. Rokas says:

    Manau, visiems būtų geriau ir paprasčiau gyventi liberalioje visuomenėje. Ir čia kalbu ne apie genderizmo šalininkus, ar visiškus nuo grupės atsiskyrusius anarchistus (su kuo dažnai painiojamas liberalizmas), o tokį liberalizmą, kur kiekvienas individas yra laisvas jungtis į grupes pagal savo interesus, pvz religijos ar kitais pagrindais.
    Šiame tekste, ir apskritai liberalizmo kritikų tarpe labai dažnai nesuvokiama pagrindinių liberalizmo principų, kaip pvz kiekvienas laisvas išsaugoti savo kalbą, kiekvienas laisvas tikėti ir taip toliau.
    Liberastija gimė vakaruose, kaip liberalizmo karikatūra, kai iš laisvės ideologijos vietiniai socialistai ėmė gaminti naują socialistišką liberalizmą ir jį visiems primesti. Iš jų ir atsirado daugelio taip išjuokiamas politinis korektiškumas ir kraupinanti genderizmo ideologija. Cia vadinama, kas būtų, jeigu ideologiją pritemptume iki negaliu. Bėda tik ta, kad kaip žmonės gyvena su apribojimais, kaip rašoma tekste, taip ir ideologijos turi apribojimus – tuos pačius žmones.

  6. žmogiškasis faktorius says:

    Laisvė, tai būti atsakingam niekieno neverčiamam.

  7. Ra Light says:

    Vis dar sunkiai suvokiat, kad liberalizmas verčia tautą į biomasę: tautoje individas yra šeimos sudedamoji dalis, šeima – giminės. Liberalizme to nėra ir nenumatyta: yra tik individas ir interesų grupės. Tautoje individai gimsta ir auga šeimoje, o liberalizme? Iš mėgintuvėlio ar sugriautų šeimų?

  8. Ra Light says:

    Atsakingam už ką ir laisvė nuo ko?

  9. žmogiškasis faktorius says:

    Atsakingam už savo veiksmus. Laisvė nuo talmudo filosfijos.

  10. Ra Light says:

    Žmogiškajam faktoriui:
    Atsakingam kam? Ir kam gyvenate pagal talmudo filosofiją, jei nuo jos dabar bėgate? Susimąstėt kada kur bėgate nuo jo? Prie kitos jo formos?

  11. žmogiškasis faktorius says:

    Esu laisvas ir nuo nieko man bėgt nereikia. Bei nemaišykite to su liberalizmu, jeigu negalite suvokti, kad aš apie tą patį ką ir jūs tik kita forma, gaila, kad jums nesuvokiama.

  12. Ra Light says:

    Vien tik LR paso turėjimas jau apriboja jūsų laisvę. Suvokiat tokius dalykus?

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top