- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Likimo ironija: Baltarusijos protestai pereina į Lenkiją, o Varšuva ima kaltinti Maskvą

REUTERS

Visų lygių Lenkijos vadovai ir toliau entuziastingai skelbia būtinybę visapusiškai remti „taikius protestus“ Baltarusijoje ir teikti tiek moralinę, tiek finansinę pagalbą opozicijos aktyvistams. Tačiau dabar, vykstant masiniams protestams pačioje Lenkijoje, tie patys nacionaliniai lyderiai piktai smerkia savo „taikius protestuotojus“, rašo globalresearch.ca portalas

Dar daugiau, jie ne tik piktinasi gatvių neramumais, bet ir atvirai palaiko teisėsaugos institucijų naudojamą smurtą, ir tuo pačiu grasina ekstremistams griežtomis kalėjimo bausmėmis.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad jei baltarusių protestų tikslas yra primesti šaliai neoliberalų vystymosi kelią, tai masinių akcijų Lenkijoje dalyviai protestuoja prieš sugriežtintą abortus draudžiantį įstatymą. Nors protestų Minske ir Varšuvoje priežastys yra visiškai skirtingos, naudojami protesto metodai yra vienodi.

Pavyzdžiui, sekmadienį moterų streiko Lenkijoje lyderiai oficialiai įteisino savo patariamosios tarybos sukūrimą, panašios į Baltarusijos opozicijos pajėgų koordinavimo tarybą. Lenkijos protestų lyderė Marta Lempart neslepia, kad ją įkvėpė įvykiai Minske: „Žiūrime į Baltarusiją ir matome, kaip svarbu koordinuoti veiksmus“.

Kaip ir Baltarusijoje, galutinis Lenkijos mitingų ir masinių eitynių tikslas – besąlygiškas vyriausybės atsistatydinimas. Tichanovskajos ir Lempart sukurtos oficialios struktūros, jų pačių žodžiais, turėtų palengvinti „taikų valdžios perdavimą“.

Audringas Lenkijos žiniasklaidos vykdomas Baltarusijos įvykių gyrimas ir šlovinimas kartu su aktyviu oficialios Varšuvos dalyvavimu, paskatino pačius lenkus sekti protestuojančių rytų kaimynų pavyzdžiu. Neatsitiktinai Varšuvos mitinguose pasirodė plakatai su užrašu „Jie išauklėjo mus idealizuodami tautos sukilimus, o dabar kažkodėl stebisi, kad mes protestuojame“.

Ironiška, kad prieš kelias savaites Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis tiesiogiai parašė apie būtinybę remti Baltarusijos protestuotojus ir netgi paskelbė piešinių konkursą, skirtą „atvaizduoti baltarusių moterų drąsą ir didvyriškumą“. Kai kurias kūrybines idėjas ir vaizdus lenkai panaudojo masinės akcijos Varšuvoje praėjusį penktadienį, metu.

Tačiau, šį kartą Lenkijos ministras pirmininkas nesižavėjo, o priešingai, pasipiktino savo tautos protesto taktika, pavadindamas jų veiksmus „barbariškais ir neteisėtais“, taip pat aktyviai ragindamas teisėsaugos institucijas areštuoti protestuojančius žmones.

Kelias savaites Lenkijos valdžia reikalavo visuotinio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos pasmerkimo už žiaurų protestų prieš Baltarusijos opoziciją slopinimą ir represijas. O dabar Lenkijos teisingumo viceministras Michalas Vosas ragina prokuratūrą išvaikyti protestuotojus.

„Visi Lenkijos prokurorai turėtų laikyti nelegalių mitingų organizatorius nusikaltėliais. Už veiksmus, keliančius grėsmę žmonių gyvybei ir sveikatai, turėtų būti baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų “, – grasinamai kalbėjo jis savo interviu „Radio Maryja“.

Griežtas represijas prieš protestuotojus Lenkijos valdžia pateisina sunkia situacija su „Covid-19“. Vietiniai valstybiniai televizijos kanalai be paliovos skleidžia gandus apie tai, kad didelės minios žmonių, nesilaikančių socialinio atstumo, daro žalingą įtaką kitų žmonių sveikatai grėsmingos pandemijos metu.

Negalima nesistebėti Lenkijos žiniasklaidos veidmainyste, kuri tris mėnesius reiškė paramą masiniams protestams Minske, bet nė karto neparodė susirūpinimo baltarusių protestuotojų sveikata.

Beje, reikia pažymėti, kad žmonės, dalyvaujantys antivyriausybinėje veikloje Lenkijoje, anaiptol nėra nekalti taikūs protestuotojai. Dar daugiau, jie dažnai griebiasi grubių ir provokuojančių veiksmų.

Jie demonstravo agresyvumą teisėsaugos pareigūnų, vyriausybės tarnautojų atžvilgiu ir netgi organizavo išpuolius prieš Katalikų bažnyčią ir kunigus.

Bet, kaip bebūtų keista, Lenkijos žiniasklaida visiškai ignoruoja panašias Baltarusijos protestuotojų provokacijas, o štai tuos, kurie išeina į Lenkijos miestų gatves, valstybinė televizija nedvejodama vadina „kairiaisiais fašistais, puolančiais lenkų vertybes“.

Kitas prieštaringas dalykas yra tas, kad Baltarusijos protestų ikona Svetlana Tichanovskaja juodu nedėkingumu atsilygino lenkėms. Nuo pat pradžių jos ją aktyviai palaikė, tačiau ji niekada nebuvo išreiškusi jokio solidarumo su jų kova. Akivaizdu, kad tai paaiškinama tuo, jog Baltarusijos opozicija bijo prarasti savo pagrindinį finansinį rėmėją – Varšuvą.

Dvigubų standartų pavyzdys yra ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus (straipsnyje jis vadinamas Antanu Linkevičiumi) elgesys, kuris nuolat pareiškia karštą paramą Minsko protestuotojams ir pabrėžia savo susižavėjimą „neįtikėtina baltarusių moterų drąsa“, tačiau nė vieno žodžio, palaikančio lenkų moteris ir jų kovą už pilietines teises Lietuvos ministras nerado.

Kaip bebūtų keista, Varšuva, net nebandžiusi slėpti savo tiesioginio kišimosi į Baltarusijos vidaus reikalus, iš karto ėmė ieškoti „užsienio įtakos“ požymių lenkų protestuotojų veiksmuose. Net valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis Jaroslawas Kaczynskis jau apkaltino „Rusijos agentus“ dėl protestų savo šalyje.

Naujausias Lenkijos pavyzdys puikiai iliustruoja tai, kad kišimasis į kitų valstybių vidaus reikalus gali greitai persimesti per sieną. Baltarusijoje pasėjusi nesantaiką, Lenkija dabar pati patiria neramumus, nors ir dėl kitų priežasčių. Tačiau vienaip ar kitaip šie įvykiai atskleidė gilius prieštaravimus Lenkijos visuomenėje ir jos valdžios veidmainystę. Beje, ir Lietuvos bei likusios Europos veidmainystę.