Noro triumfas

2022, 25 lapkričio, 6:20 | kategorija Ideologija | 1 atsiliepimas | peržiūrų 115 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Filmo „Valios triumfas“ afiša

Vokiečių antžmogis sugrįžta ir jis yra „žalias“.

Tarsi kine: virš Vokietijos telkiasi tamsūs debesys. Žmonės į grėsmingą orą žvelgia su nerimo nuojauta. Tačiau staiga pro debesų plyšį prasiskverbia saulė ir savo spinduliais užlieja mus „žalia“ romantika kaip išganymas. Taip melodramatiškai, bet kartu ir jaudinančiai, juodai baltais tonais inscenizuojamas susiskaldęs pasaulis, kuris tariamai artėja prie pabaigos.

Žalia spalva, kaip ir balta, reiškia grynumą ir viltį, o juoda – mus, nereflektuojančius vartotojus, švaistūnus, apsvaigusius nuo automobilių išmetamųjų dujų.

Apokaliptinė „žalioji“ logika reiškia, kad beviltiški ir pasimetę žmonės, patekę į begėdiško kapitalizmo spąstus, pagaliau turi norėti pokyčių, nes principas „leidžiama daryti viską“ nebeveikia. Reikalingas perskirstymas ir pagalba, kad būtų įtvirtintas „teisingumas“.

Protestuojantis už klimato apsaugą jaunimas iš persisotinusios viduriniosios klasės vis labiau skleidžiasi kapitalizmo kritikų aplinkoje, o ultradešiniųjų infiltracija į klimato gynėjų aplinką pasireiškia reikalavimais labiau griauti ir eksproprijuoti valstybę. Protestai prieš klimato kaitą tampa radikalūs.

Tai skamba kaip dulkėtas patriotizmas, kai užsimenama, kad žalioji renesanso valstybė, kaip ją įsivaizduoja kai kurie ideologai, turėtų leisti mums tapti „kažkuo“, t. y. sektinu pavyzdžiu neišvengiamo laisvės ir vartojimo atmetimo, kurį norime pademonstruoti pasauliui, akivaizdoje.

Toks yra naratyvas. Atrodo, tarsi vėl atsirado tas nenumaldomas vokiečių griovimo troškimas. Turime būti nuolankūs valios triumfui (vokiškame originale Triumph des Wollens yra žodžių žaismas, nuoroda į Leni Riefenstahl A. Hitleriui sukurtą filmą apie 1934 m. Niurnbergo NSDAP konferenciją „Triumph des Willens“. – red.).

Laisvės, kaip ego pertekliaus degradacija 

Tie, kurie dar nėra persmelkti troškimo, anksčiau ar vėliau turės pritarti jiems suteiktam išsigelbėjimui. Tinkamas laikas: klimato kaita ir baltųjų kaltė, Covid-19 ir blokavimo psichozė, karas Ukrainoje ir energetikos krizė, infliacija ir gresianti recesija, abejonės Vakarų vertybėmis ir laisvės kaip ego pertekliaus degradacija, baimė ir valdžia, žmonės ir iliuzija, nesėkmės ir arogancija… Čia „žalieji“ kaip niekada tinkami. Dabar atrodo, kad reikia gelbėti ne tik planetą ir klimatą, bet ir humanizmą. Tačiau taip nėra.

Jis sugrįžo: antžmogiškas. Šiandien jis save laiko „žaliuoju“ ir mano, kad turi teisę rodyti kelią kitiems. „Žaliasis“ antžmogis pasirengęs sunaikinti trapią savo bendrakeleivių laimę, tvirtai tikėdamas, kad tai jiems naudinga ir neišvengiama.

„Žaliasis“ antžmogis nėra Homo Faber (šveicarų rašytojo Maxo Frischo romano, kuriame metamas iššūkis technokratinei – plačiąja šio žodžio prasme – pasaulėžiūrai, pavadinimas. – Red.), pažangos inžinierius, bet regresyvus ekonominis piromanas, kuris savo ekonominę piromaniją parduoda kaip „žaliąjį“ idealizmą ir dėl to postuluoja jos absoliučią būtinybę.

„Žalioji“ antžmogystė yra apsvaigusi nuo alternatyvios galios trūkumo ir kenčia nuo pražūtingos arogancijos, kuri nesustoja prieš atvirą mizantropiją. Bus aukų, nukentėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų. Jau dabar galima numatyti, kas nukentės nuo žaliosios pasaulio gelbėjimo politikos: socialiai ir finansiškai silpni žmonės.

Dejuos ne miesto žaliojo elito aukštuomenė, o vargšai ir socialiai remtini asmenys. Klimato „protestuotojai“ tai jau suprato. Tačiau netrukus vien perskirstymo (resursų, turto) nepakaks. Socialinės utopijos ir debesų pilys, gimstančios viduriniosios klasės užkulisiuose, kuriuose dažniausiai gyvena jauni judėjimo „Penktadieniai ateičiai“ šalininkai, netrukus bus pakoreguotos ekonominės realybės ir virs tikru nepritekliumi.

Nesugebėjimas suvaldyti krizės

„Žalieji“ hermetiškai atsitvėrė nuo kančių, kurias jie sukelia šaliai savo perimtoje vokiečių valstybėje. Jie nesugeba valdyti šios šalies, pramoninės valstybės. Tačiau net ir jų nesėkmė yra naudinga jų ideologijos kontekste: ji pagaliau išlaisvina ir sugriauna mūsų ekonomikos statiką ir „pagaliau“ užbaigia tai, ko savanoriškai nenorėta užbaigti.

Štai kodėl akivaizdus jų nesugebėjimas suvaldyti krizes šiandien padeda jiems kovoti su nusistovėjusia tvarka: kapitalistiniu palikimu, pramonine didelio našumo kultūra, sunkiai pasiekta gerove.

Drąsos sumažėjimas visos dekonstrukcijos akivaizdoje byloja apie naujojo „žaliojo“ „patriotizmo“ apsėdimą, neišmanymą ir beširdiškumą. Tai užstoja vaizdą į dreifą, į kurį gresia pakliūti mūsų visuomenė.

Ir tai nebūtinai atves į naują šviesų pasaulį, kurį mums taip užtikrintai žada „žalieji“. „Istorija visada kartojasi du kartus: pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą kaip farsas“, – sakė K. Marksas, ir bijau, kad jis teisus.

Štai kodėl žalieji ideologai, ministrai ir jų pasekėjai kalba tiek daug nesąmonių. Juk sėkminga propaganda iš pažiūros sunkiai išsprendžiamas problemas pateikia kaip iššūkius kolektyvinei valiai, kuri neva gali pasiekti neįmanomų dalykų.

Joje nepriteklius ir sunkumai laikomi būtinais kovos už įveikimą, kuris padės sukurti naują žmogų, palydovais. Žaliojoje propagandoje žmogus taip pat tampa herojiškos transformacijos objektu.

Propaganda kaip techninės tiesos forma

Propaganda kreipiasi ne į individą, bet į kolektyvą, į bendruomenę, į bendražygius, kurie bendroje kovoje, drąsiai gindamiesi nuo priešo, įveikdami katastrofą, tampa transformacijos, kuri baigiasi geresne, tyresne, išlaisvinta ateitimi, nešėjais.

Be šio katarsio, kurį „išsigimusi“ visuomenė turi atlikti kaip apsivalymo ritualą, nėra išganymo nuo blogio, nėra ištirpimo ideale, nėra atsiskyrimo nuo demonizuotos kultūros, nėra „galutinio sprendimo“ apgirtus (ekologiniais) priešo įvaizdžiais.

Šiuolaikinės propagandos manipuliacinės galimybės tik šiek tiek skiriasi nuo jos pirmtakų praėjusiame amžiuje. Ir nenuostabu, kad priešingai nei įprasta manyti, tai ne tik diktatorių ir autoritarinių režimų įrankis, bet jį naudoja beveik visos ideologinės mokyklos.

Tie, kurie turi atlikti tam tikrą misiją arba nori paskatinti kitus laikytis tam tikros misijos, naudoja propagandą kaip techninės tiesos formą, kurioje piktnaudžiaujama semantika kaip kontroliuojamų, manipuliuojamų reikšmių disciplina.

Todėl propagandoje „tiesa“ yra tik konstruktas uždaroje teiginių, klaidingų prielaidų, insinuacijų, kaltinimų ir melo sistemoje. Tai gerai žinoma, tačiau tai veikia. Daugelis visuomenės narių netgi pripažįsta propagandą, nes ji savo „tiesų“ primetimu pateikiama kaip aukojimo suokalbis tarp jos siuntėjo ir gavėjo. „Žalieji tai gerai išmoko.

Nuolatinė sparti Žaliųjų partijos sėkmė grindžiama mitu apie katarsio, kuriuo žmonija gali užkirsti kelią neišvengiamai planetos pabaigai, klimato griūčiai ir savo rūšies išnykimui, poreikį.

Tai, kad ši pretenzija išgelbėti pasaulį įtvirtinta mite, kuriuo remiasi partija, ir dabar virsta beprotišku šuoliu, kuris gali baigtis avariniu nusileidimu, ideologiniams pražūties apologetams, žinoma, nėra svarbu. Jis netgi atrodo geidžiamu ir priverstiniu – iš dialektinio pasitenkinimo ir, dar blogiau, kaip būtina priežastis brutaliausiam lūžiui.

„Neliks akmens ant akmens“

Naikinimui nereikia jokių įgūdžių, išskyrus radikalumą, begėdiškumą ir pojūtį, kad tai reikia daryti. Ne veltui žodis-apendiksas „posūkis“ yra vienas mėgstamiausių „žaliosios“ propagandos žodžių. Primygtinai reikalaudami pramonės nuosmukio, „mažinimo“ ir maldingai kartodami savo atmetimo moralę, žalieji pasiekia savo troškimo triumfą.

Tai šiurpi, mizantropiška išvada, kuri „žaliajam“ pasaulio gelbėjimui suteikia genocido prieskonį. Nes, kas bus su visais tais žmonėmis, kurie nori vartoti daugiau, nei gali „atiduoti“?

Ar žalieji turi atsakymą į šį klausimą ar net planą? Ar yra „darnus vystymasis“, į kurį neįtraukiamos masės žmonių, kurių negalima integruoti į žiedinę ekonomiką?

Kodėl man kyla tokie klausimai? Peržiūrėkite Ulrikės Herrmann pristatymą, kurį parengė taz žurnalistas, apie kurį EP rašė praėjusiame numeryje. Tiesą sakant, ji sako, kad jai patinka kapitalizmas, bet man sunku tuo patikėti.

Ji bent jau sąžiningai prisipažįsta: „Žaliosios“ kompresijos negalima derinti su kapitalizmu… Jei iš tiesų norime tapti neutralūs klimato atžvilgiu, nutraukiame skrydžius… „Žaliosios“ energijos neužteks ir asmeniniams automobiliams.“

Ulrike Herrmann teigia, kad jei tapsime ekologiški, ištisos pramonės šakos taps nereikalingos. Naujajame žaliosios žiedinės ekonomikos pasaulyje viskas, kas pagrįsta augimu, yra nesvarbu. Ji mini bankus, ryšių su visuomene agentūras, mugių organizatorius, grafikos dizainerius.

„Visos šios sritys taps beveik nereikalingos.“ Svarbiausias sakinys: „Turite suprasti, kad klimato apsauga reiškia visišką pertvarkymą. Neliks akmens ant akmens.“ Šaliai reikia tokio paaiškinimo.

Kiek žmonių reikia žaliajai ekonomikai?

Ulrike Herrmann argumentacijoje yra stereotipinių spragų. Pavyzdžiui, jos pasakojimas apie „žaliąjį posūkį“ kaip augimo atsisakymą ir naują socialinę pradžią deindustrializuotai visuomenei yra neišsamus, nes net TAZ žurnalisto  aprašyta žiedinė ekonomika priklauso nuo mikroschemų, specialių medžiagų ir betono.

Maisto produktų gamybai neintensyviai ūkininkaujant reikia daugiau dirbamos žemės, nes gaunamas mažesnis derlius.

Jei norime turėti ekstensyvią pramonę, ekologiškai gaminti energiją ir gyventi visuomenėje be augimo, pirmiausia turime kontroliuoti „gyventojų skaičiaus perpildymą“ ir praktikuoti gimstamumo kontrolę.

Juk (ne kapitalistinėje) žiedinėje ekonomikoje gyventojų skaičius neturėtų didėti. Kyla klausimas, kiek žmonių gali išlaikyti žalioji žiedinė ekonomika?

Darbo vietų bus prarasta milijonai, tačiau Ulrike Herrmann įsitikinusi, kad žiedinė ekonomika sukurs pakankamai naujų darbo vietų, pavyzdžiui, daugybėje vėjo jėgainių arba miško atkūrimui.

Tačiau baltoji dėmė šiame „žaliajame“ žemėlapyje yra atsakymas į klausimą, ar tokios mažų poreikių visuomenės su žiedine ekonomika skirtos 84 milijonams vokiečių, 750 milijonų europiečių, 8 milijardams žemiečių, ar vis tik reikia daryti staigų posūkį gyventojų skaičiaus atžvilgiu.

Į galvą ateina mizantropiškos biologo Paulo Ehrlicho antiutopijos, kuris dar 1968 m. knygoje „Populiacijos bomba“ „dauginimosi instinktą“ pavadino evoliuciškai pateisinama žmonijos našta, o gyventojų skaičiaus augimą palygino su vėžiniu augliu.

Vokiečių ekonomistas Nico Pechas savo darbuose taip pat propaguoja požiūrį, kad šiuolaikinės visuomenės gerovės augimą pasiekia per „ribų nustatymo mechanizmus“, ir ragina nutraukti šią „ekspansionistinę beprotybę“, „radikaliai sumažinant reikalavimus“.

Vieni bus lygesni už kitus

Manau, kad daugelį metų sąmoningai to nesuvokdami girdėjome pasakojimą apie dviejų klasių visuomenę, kurioje vėl bus šeimininkai ir tarnai.

Tačiau žalieji ideologai neatsako į klausimą, kaip elitas nori valdyti žiedinės ekonomikos sąlygomis, kai demokratija ir žmogaus teisės apskritai užtikrina laisvą individo vystymąsi.

Ulrike Herrmann aprašo tik žmones, kurie turi apsieiti be visko ir gyventi nepritekliuje, nes, kaip ji pati pripažįsta, net regeneracinės energijos nebus gausu.

Tad, vėlgi, vieni bus lygesni už kitus, ir tai neabejotina. Tačiau laisvės klausimas lieka atviras, nes jei kiekvienam leidžiama nuspręsti, kaip jis nori gyventi, tuomet „suspaudimo“ ir kuklumo idėja tampa neįgyvendinama.

Jei visiškai „žalioji Vokietija“ iš tiesų nori išgelbėti visą pasaulį, ji negali apsiriboti vien tik savo poreikiais. Ypatingo Vokietijos kelio į klimato neutralumą idėja yra logiškai prieštaringa, nes Vokietijos sukurtos naujos aplinkosaugos realijos negali niekaip reikšmingai prisidėti prie pasaulio gelbėjimo.

Atrodo, kad likęs pasaulis renkasi kitą kelią. „Žaliasis“ pramoninio „vokiško lavono“ modelis pasauliui parodytų, ko nederėtų daryti. Šis kelias gali būti neutralus klimato atžvilgiu, tačiau jis veda į katastrofą daugybę žmonių.

Fabianas NIKOLAI, Jewish panorama

Sarmatai

Jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba PayPal. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.



Naujienos iš interneto

1 Atsiliepimas

  1. Vytas says:

    Manau, kad visa „žalioji politika“ yra biznio projektas, kurio tikslas – pinigų plovimas, neribotų pelnų per „kovą už žalią energetiką“ legalizavimas. „Kova“ su klimato kaita – iš tos pačios operos. Klimatas planetoje Žemė keitėsi, keičiasi ir keisis , nežiūrint tos „kovos“, nes tai yra natūralus procesas. Klimatas Žemėje 97 procentus priklauso nuo planetos padėties mūsų „šildytuvo“, Saulės“, atžvilgiu. Ir tik 3 procentai, galimai, priklauso nuo žmogaus veiklos. Bet mokslininkams skelbti tiesą draudžiama. Kas netiki – pasiguglinkite, apie visą ta ten rasite.i

Rašyti atsiliepimą

Mums svarbios jūsų nuomonės.
Tuo pačiu norime priminti, kad komentarai nėra tarpusavio rietenų ar keiksmams skirta sritis.
Komentarai nėra cenzūruojami, tačiau programa gali kai kuriuos sulaikyti, jei ras keiksmų, nevartotinų žodžių ar nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "https" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top