- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Pabaltijo išgyvenimo strategija: Gyventojų „evakuacija“ tęsis ir toliau

rubaltic.ru

emigracijaPabaltijo gyventojų skaičius ir toliau mažėja. Pagrindine to priežastimi išlieka emigracija. Nežiūrint į tai, kad per nepriklausomybės metus Latvijos, Estijos ir Lietuvos gyventojų sumažėjo ketvirčiu ir, rodos, daugiau išvykti nebeliko kam, laukia dar viena bėgimo iš Pabaltijo į užsienį banga. Sekančią masinę gyventojų išvykimo bangą sukels JAV geoekonominio projekto – Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės – pasekmės, kuriam ruošiamasi nebyliai stebint Pabaltijo elitui.

Pabaltijys ir toliau išmiršta

Per dešimt metų buvimo Europos Sąjungos nare, Latvija neteko ketvirčio milijono savo gyventojų. Iš Lietuvos, oficialiais duomenimis, per tą patį laiką išvažiavo apie 300 tūkstančių žmonių. Tačiau MIP ir ekspertų pokalbiuose figūruoja skaičius, siekiantis pusę milijono. Lietuvos VU Istorijos katedros profesorius Liudas Truska šiandieninę emigraciją netgi sulygino su XVIII amžiaus maru, kuomet šalis neteko kas trečio gyventojo. Tad nenuostabu, kad į didžiausių „lietuviškų“ miestų dešimtuką pateko Britanijos sostinė, kur įsikūrė daugiau nei 50 tūkstančių persikėlėlių iš kažkada buvusios sėkmingos Pabaltijo respublikos.

Prognozės Baltijos šalims taipogi nekelia optimizmo. Įvertinusi Europos demografinę situaciją iki 2060 metų, Europos Komisija teigia, kad sekančius 50 metų Lietuva ir Latvija bus lydere tarp ES pagal gyventojų mažėjimą: šių šalių gyventojų skaičius sumažės atitinkamai 38 % ir 30 %. Latvijoje gyventojų skaičius iki 2060 metų sumažės nuo 2 iki 1,4 milijono, Lietuvoje – nuo dabartinių 3 milijonų iki 1,4 milijono, Estijoje – nuo 1,3 iki 1,1 milijono žmonių. Pagrindine Pabaltijo šalių depopuliacijos priežastimi po senovei bus gyventojų išvykimas gyventi į užsienį.

Pabaltijo gyventojų bėgimas pasireiškia bangomis. Migracinės bangos skiriasi priežastimis ir motyvais, kurie Pabaltijo miestų gyventojus verčia pirkti vienos krypties bilietą į Vokietiją ar Didžiąją Britaniją.

Įstojus Pabaltijo šalims į ES, Lietuvos, Estijos ir Latvijos gyventojai masiškai ėmė vykti į išsivysčiusias Vakarų Europos valstybes. Pagrindinis to meto emigrantų motyvas buvo noras užsidirbti daugiau. Vyko pasionarijai, ieškantys geresnio duonos kąsnio.

Antroji emigracijos banga (ekonominės krizės metu) buvo jau nebe romantinio avantiūrizmo protrūkis, o tiesiog priverstinė „savievakuacija“. Kaip rodo Latvijos universiteto gyventojų emigracijos priežasčių tyrimas, atliktas 2012 metais, Latvijos gyventojai daugiausia bėgo į užsienį netekus darbo, nesugebėję rasti naujo užsiėmimo tėviškėje.

Pabaltijo gyventojų „evakuacijos“ iš savo respublikų proceso katalizatorius buvo valdžios veiksmai, neva nukreipti į padėties ekonomikoje stabilizavimą. Ypač vaizdžiai tai įliustruoja Latvijos pavyzdys su jos antikrizine Dombrovskio vyriausybės politika, kurią liberalusis švedų ekonomistas Andersas Aslundas pavadino „sėkmės istorija“. „Sėkmė“ susideda iš du su puse karto sumažinto neapmokestinamo minimumo, PVM padidinimo nuo 18 % iki 21 %, visų socialinių išlaidų sumažinimo. Pasaulinio banko ir TVF duomenimis būtent mažai uždirbantys gyventojai labiausiai nukentėjo nuo premjero Dombrovskio „efektyvių“ ekonominių priemonių. Dėl to Latvija iki šiol yra tarp lyderių tų ES šalių, kuriose yra didžiausias pajamų skirtumas tarp turtingiausių ir vargingiausiai gyvenančių gyventojų grupių, šioje srityje nusileisdama tik Bulgarijai. Ir kaip čia neemigruosi…

Politikai skatina emigraciją

Didžiausią nuostabą kelia Pabaltijo elitas, nematantis staigaus kažkada klestėjusių Latvijos, Estijos ir Lietuvos gyventojų mažėjimą. Vietoje to, kad skelbtų aliarmą ir ieškotų išeities iš demografinės krizės, Pabaltijo valdantieji ieško teigiamų savo tautos bėgimo į užsienį pusių.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė:

„Į emigraciją galime žiūrėti įvairiai. Ką tik grįžau iš Londono, kur sutikau daugybę lietuvių. Nelengva buvo matyti, kad jų tiek daug. Kita vertus – žmonės ten įsikūrė, įgauna milžinišką patirtį, daugelis planuoja anksčiau ar vėliau grįžti į Lietuvą. Manau, kad reikia reaguoti ne taip pesimistiškai, o įvairiai, tikėtis, kad išvažiavę žmonės, gavę gerą išsilavinimą ir patirtį, grįš ir duos valstybei didelę naudą“.

Toomas Hendrikas Ilvesas, Estijos prezidentas:

„Šita laisvė reiškia, kad taip, kaip visi gali atvykti į Estiją, taip ir mes laisvai galime iš jos išvykti. Tarybinių laikų prievartos gyventi tam tikroje teritorijoje neliko ir ji pamiršta, kaip kad buvo panaikinta baudžiava prieš 200 metų“.

Pozityviomis spalvomis nuspalvintas, gražiai pavadintas „judėjimo laisve“ ir „milžiniška patirtimi“, kuria emigrantai galės pasinaudoti grįžę, gyventojų bėgimas iš savo šalių yra ne kas kita, kaip Pabaltijo elito baimė ir nesugebėjimas pripažinti pasirinkti vystymosi modelių žlugimą. Juk būtent jų dėka ketvirtį amžiaus kuriant nepriklausomas respublikas, Pabaltijyje susidarė „užburtas ratas“: žmonės išvažiuoja, nes nėra darbo, darbo nėra dėl įmonių trūkumo, įmonių nėra, nes nėra investicijų, o investicijos neateina į Pabaltijo šalis, kadangi gyventojai masiškai bėga į užsienį, mažindami darbo jėgos fondą.

Viso šito fone ypač kvailai ir naiviai atrodo Pabaltijo vadovų viltys ir svajos apie tai, kad jų mylimi pavaldiniai, priversti evakuotis į Vakarų Europos šalis, apsigalvos ir grįš namo mokėti mokesčius į tėvynės iždą, iš kurių bus perkami tankai „karui su Rusija“.

Raimondas Vejonis, Latvijos respublikos prezidentas:

„Jei prisiminsime istoriją, tai tuomet, kai dar nebuvo sukurta Latvijos valstybė, Baronas ir Veidenbaumas išvyko mokytis į Tartu universitetą, tačiau grįžo, kadangi mylėjo Latviją. Daugelis tų žmonių myli Latviją ir grįš, o tie, kurie nejaučia tikro ryšio su ja, gali būti, kad ir neparvyks namo“.

Jau minėto Latvijos universiteto tyrimo duomenimis, tik 23 % išvykusiųjų iš Latvijos norėtų grįžti namo. Potencialūs reemigrantai paprasčiausiai nemato galimybės vėl tapti mažų ir jaukių valstybių gyventojais: pagrindinis susilaikymo faktorius yra neužtikrintumas dėl savo šalių rytdienos.

Artėja nauja masinių išvykimų banga

Šiuo metu artėja trečia masinė emigracijos banga iš Pabaltijo. Ją lems Pabaltijo elito užjūrio „draugų“ ambicijos ir geopolitinis Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės projektas (TTIP), finansuojamas Obamos administracijos. TTIP sutartis reiškia prekybos barjerų tarp JAV ir ES panaikinimą ir didžiausios pasaulyje prekybos zonos sukūrimą. TTIP idėjos lobistai tvirtina, jog partnerystė padės padidinti Europos Sąjungos BVP 100 milijardų eurų, JAV – 80 milijardų. Be to, TTIP Jungtinėse Valstijose sukurs daugiau nei 700 tūkstančių naujų darbo vietų. Vašingtonui transatlantinė sutartis yra priemonė pasipriešinti Kinijos ekonomikai ir išlaikyti savo pozicijas pasaulinių jėgų balanse (TTIP suduoda smūgį daugiapolio pasaulio koncepcijai, kur JAV, ES ir BRIKS yra lygūs subjektai), o taip pat durys į milžinišką Europos Sąjungos rinką. Briuselis partnerystėje įžvelgia galimybę išbristi iš daug metų besitęsiančios stagnacijos ir gauti impulsą ekonomikos augimui. Labai svarbus, o gal net ir svarbesnis už ekonominį pranašumą, yra atskirų Europos ir Amerikos elito grupių siekis suartinti ES ir JAV politinėje plotmėje.

Popieriuje projektas iš tikro masina pasakiška abipuse nauda. Bet, nežiūrint į gražų apipavidalinimą ir patrauklų anonsavimą, TTIP nėra toks jau vienareikšmis ir turi savyje galybę povandeninių akmenų bei rizikos faktorių. Todėl daugeliu atvejų būtent dėl to transatlantinės partnerystės idėja ilgą laiką buvo aptarinėjama už uždarų durų ir tik 2014 metais, po informacijos nutekėjimo apie planuojamą megaprojektą, Europos Komisija visuomenės teismui pateikė ribotą sutarties eskizo punktų skaičių.

Kaip pagrindines projekto grėsmes Europos Sąjungai galime paminėti ES šalių suvereniteto netekimą, transnacionalinių korporacijų prievartą, Amerikos diktatą – jau dabar TTIP neoficialiai vadinamas „ekonominiu NATO“, juk vadovaujantis vaidmuo šiame projekte atitenka būtent Vašingtonui.

Be to, muitų apribojimų panaikinimas neabejotinai sugriaus sistemą, kuri leido atskiroms Europos Sąjungos valstybėms apsaugoti strategiškai svarbias savo ekonomikų sritis.

TTIP taip pat lemia ir Europos balanso tarp darbo ir kapitalo pokytį, o tai neišvengiamai sukels socialinius konfliktus. Ypač aštriai tai pasireikš ES periferijoje, tame tarpe ir Pabaltijyje, kur atskirų grupių pajamų skirtumas jau seniai pasiekė pavojingą lygį.

TTIP taip pat gali smarkiai įtakoti ES nedarbo augimą, kadangi, nežiūrint į prekybos intensyvumo didėjimą, daugelis darbo vietų persikels už vandenyno, į Jungtines Valstijas. Tačiau, jei didelės ekonomikos, tokios kaip Vokietijos ar Prancūzijos yra konkurencingos eksportuotojos ir sugebės įdarbinti atitinkamą kiekį savo piliečių padidėjusio eksporto dėka, tai Pabaltijo periferija su savo mažo efektyvumo įmonėmis ir 40 % (vidutiniškai ES) darbo našumu bus gerokai labiau nustumta nuo rinkos. Lietuviškos ir latviškos prekės, ir taip nebūdamos itin populiarios ES, taps dar mažiau konkurencingos pigios transatlantinių korporacijų produkcijos fone.

Todėl, jei TTIP Europos Sąjungos priešakinėms valstybėms sudarys potencialią naudą bei riziką, tai Pabaltijo respublikoms ir kitai Europos periferijai transatlantinė partnerystė tikrai nežada nieko gero. Aiškūs padariniai – eksporto sumažėjimas, mažų nacionalinių ekonomikų žlugimas ir, žinoma, papildoma gyventojų emigracija.

O kol Briuselis ir JAV, tyliai stebint Pabaltijo ir kitų periferinių Europos Sąjungos jauniklių elitui vykdo baigiamąją TTIP derybų stadiją, Pabaltijo sostinėse tebesitęsia kova su mistine Rusijos grėsme. O juk pragmatiški partnerystės santykiai su rytų kaimynu jei ir nepadėtų sustabdyti, tai bent jau žymiai sumažintų neišvengiamą eilinį Pabaltijo šalių gyventojų srautą į Vakarus. Vietoje to Latvijos, Estijos ir Lietuvos lyderiai vėl ims pasakoti, kaip yra naudingas jų išvykimas ir kokią neįkainojamą patirtį gali gauti tie gyventojai, kurie yra priversti palikti savo namus ir išvykti uždarbiauti į užsienį.

Parengė: Darius Dimbelis