- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Stabilaus vystymosi ekonomika

Pateikiame jūsų dėmesiui profesoriaus Jeffrey D. Sachs, Specialiojo JT generalinio sekretoriaus patarėjo straipsnį apie galimą pasaulio visuomenių vystymosi kryptį. O kadangi šis profesorius užima gana svarbaus patarėjo poziciją pasaulyje – tai tikėtina jog ši jo versija gali būti pradėta įgyvendinti, kad apramint pasaulio visuomenę, kylančią prieš turtinę, socialinę bei atsakomybės prieš įstatymus nelygybę.

Paskaičius tokius rašinius ateina suvokimas, jog niekas šiame pasaulyje ir negali būti kitaip, nei yra dabar, kai net žinomi intelektualai skurdą pasaulyje vertina ir įvardina kaip investicijų trūkumą tam tikroje srityje. Kai iš tiesų visas investicijas pasaulyje susirenka turtuoliai, visose srityse, be išimties. Investicijos iš esmės yra skirtos jiems, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog jos skirtos visuomenei. Tačiau galutiniame etape visuomenė lieka praskolinta už paslaugas ar taip vadinamas „investicijas“ į jos gerovę, ir mokant tas skolas prisiima vis didesnę mokesčių naštą. Štai čia veda visos investicijos – žmonijos prasiskolinimą ir gyvenimo lygio smukimą didėjant darbo apkrovoms. Čia net nekalbėsime apie globalaus kapitalo įtaką vyriausybių sprendimams dėl visų investicijų krypčių – tą matome ir Lietuvoje Independence, Shevron, naujosios IAE statybos bandymų atvejais, mūsų žemės ūkio diskriminavimas draudžiant Lietuvoje dalintis joje išaugintomis augalų sėklomis ir t.t ir pan… Visur kyšo globalaus kapitalo ausys.

Todėl ir nekalbama apie visiškai naują požiūrį valstybių vidinį suverenitetą sprendžiant savo vidaus klausimus, apie valstybių turto, pajamų, BVP perskirstymą, kuris tiesiog neleistų įsigalėti korporacijų diktatui valstybės institucijoms. Čia galima tęsti ilgai…

Bet, pasiskaitykite patys šį gana optimistinį (nežiūrint į kai kuriuos atskirus fragmentus) straipsnį, kurio pabaigoje duotos nuorodos į 2015 metus, esą pakeisiančius mūsų epochą kokybiškai ir iš esmės. Susitiks tie patys biurokratai, kurie sėdėjo visą laiką valdžioje, ir staiga nuspręs suskurti visiškai kokybiškai naują (į gerąją pusę) žmonijos ateitį. Kad naują galima patikėti, o kad ji bus geresnė.. hmmm…. O tokie profesoriai jiems giedos ditirambus.
sarmatas.lt redakcija

paveikslėlisParyžius — Šiuolaikiniuose debatuose apie ekonomiką dominuoja dvi intelektualios mokyklos. Laisvosios rinkos šalininkų nuomone, vyriausybės turi mažinti mokesčius, silpninti reguliavimą, reformuoti darbo teisę, o tada pasitraukti į šalį, kad duoti galimybę vartotojams vartoti, o gamintojams kurti darbo vietas.

keynesianizmo šalininkų nuomone, vyriausybės turi išplėsti bendrą paklausą kiekybinio sušvelninimo ir fiskalinių stimulų pagalba. Nei tas, nei kitas būdai gerų rezultatų neduoda. Mums reikalinga nauja stabilaus vystymosi ekonomika, kurioje vyriausybės palankiai veikia naujų investicijų būdų atžvilgiu.

Laisvosios rinkos ekonomika veda link turtingųjų tapimo dar turtingesniais, ir apverktino rezultato visų likusiųjų atžvilgiu. JAV ir kai kurių Europos šalių valdžia mažina socialines išlaidas, darbo vietų skaičių, investicijas į infrastruktūrą (kelius, ligonines, mokyklas, švietimo sistemą ir t.t.), visuomenės kvalifikacijos kėlimą, nes turtingi verslininkai, apmokantys politikų rinkimines kampanijas, puikiai jaučiasi tokiomis sąlygomis nežiūrint į supančios juos visuomenės griūtį.

Keynesianizmo šalininkų receptai – lengvi pinigai ir dideli biudžeto deficitai – taipogi neleidžia pasiekti žadėtų rezultatų. Daugelis vyriausybių bandė stimuliuoti išlaidas po 2008 -ųjų ekonominės krizės. Politikai apskritai labai mėgsta švaistyti pinigus, kurių jie net neturi. Tačiau, kaip bebūtų, trumpalaikio ekonomikos stimuliavimo politika žlugo dviejose svarbiose kryptyse.

Pirma: – išaugo valstybės skola, o suverenūs kreditiniai reitingai nukrito. Net JAV prarado aukščiausią AAA reitingą.

Antra: – privatus sektorius nesureagavo į šią politiką investicijų į ekonomiką didinimu ir pakankamo naujų darbo vietų skaičiaus kūrimu. Vietoje to kompanijos sukaupė milžiniškus finansinius rezervus, kaip taisyklė neapmokestinamose ofšorinėse sąskaitose.

Keynesianizmo ir laisvosios rinkos šalininkų problema tame, kad jie neteisingai supranta šiuolaikinių investicijų esmę. Abi mokyklos daro prielaidą, kad investicijose lyderio poziciją turi užimti privatus sektorius – arba dėl mažų mokesčių ir silpno reguliavimo (laisvosios rinkos), arba dėl aukštos visuotinės paklausos (keynesianizmo modelyje).

Tačiau šiandien privataus sektoriaus investicijos yra priklausomos nuo valstybės investicijų. Mūsų laikmetį apibūdina būtent ši visa papildančioji dedamoji. Jei valstybė nepradės investuoti (sumaniai investuoti) – privatus sektorius toliau tęs pinigų kaupimą arba dalins juos akcininkams dividendų pavidalu, arba jų akcijų išpirkimo keliu.

Pirmiausia vertėtų įdėmiai panagrinėti šešias kapitalo rūšis kaip: verslo-kapitalas, infrastruktūra, žmogiškasis kapitalas, intelektualusis kapitalas, gamtinis kapitalas ir socialinis kapitalas. Kiekvienas jų vaidina atskirą, jam skirtą vaidmenį valstybėje.

Verslo kapitalas apima priklausančias privačioms kompanijoms gamyklas, mašinas, transporto įrangą ir informacines sistemas.

Infrastruktūra apima kelius, geležinkelius, energetikos ir aprūpinimo vandeniu sistemas, pluoštinę optiką, vamzdynus, aerouostus ir jūrinius uostus.

Žmogiškasis kapitalas – tai švietimas, kvalifikacija ir darbo jėgos sveikata.

Intelektualusis kapitalas apima mokslinę ir technologinę visuomenės vystymosi kryptį.

Gamtinis kapitalas – tai ekosistemos ir pirminiai resursai, kurių pagrindu veikia žemės ūkis, išlaikoma gyventojų sveikata ir miestų gyvybingumas.

Socialinis kapitalas – tai pasitikėjimas visuomenėje, kurio pagrindu efektyviai vyksta prekyba, veikia finansinė sistema ir dirba valdžia.

Šios aukščiau pateiktos šešios kapitalo rūšys veikia papildydamos viena kitą. Verslo-kapitalas be infrastruktūros ir žmogiškojo kapitalo negali duoti pelno. Finansų rinkos negali dirbti, jei socialinis kapitalas (pasitikėjimas) išsenka. Be gamtinio kapitalo, dalinai, nepavojingo klimato, derlingos dirvos, prieinamo vandens, apsaugos nuo potvynių, – kitos kapitalų rūšys gali būti lengvai prarastos.

Galų gale, be visuotinės prieigos prie valstybės investicijų į žmogiškąjį kapitalą, visuomenė tampa ryškios nelygybės auka pajamų ir turto požiūriu.

Anksčiau investicijos buvo gerokai paprastesne užduotimi. Vystymosi pagrindu buvo bazinis švietimas, kelių ir elektros stočių tinklas, veikiantis uostas, prieiga prie pasaulio rinkų.

Šiandien mokyklos išsilavinimo jau nebepakanka; darbininkams būtinos labai specializuotos žinios, kurias galima gauti tik įgijus aukštąjį išsilavinimą, lankius kvalifikacijos kėlimo kursus arba apmokymą pagal specialias programas, bendrai finansuojamas valstybės ir privataus sektoriaus.

Transporto investicijos turėtų būti gerokai labiau apgalvotos, nei tiesiog būti valstybės tiesiamų kelių statybomis; energetikos tinklai turi atitikti aštrų kuo mažesnės anglinės(mažinti išmetamų anglies dioksido dujų kiekį) energetikos poreikį. Galų gale, vyriausybės visur privalo investuoti į naujas intelektualaus kapitalo sritis, kad išspręsti beprecedentines gyventojų sveikatos problemas, klimato kaitą, ekologinės aplinkos blogėjimą, informacinių sistemų reguliavimą ir taip toliau.

Tačiau daugelyje šalių vyriausybės nėra lyderės, nevadovauja ir net nedalyvauja bendruose su privačiu sektoriumi investiciniuose procesuose. Jos mažina investicijas.

Laisvosios rinkos ideologai įsitikinę, kad valdžia tiesiog nėra pajėgi vykdyti produktyvių investicijų.

Keynesianizmo šalininkai taip pat negalvoja apie tas valstybės investicijų rūšis, kurios tikrai reikalingos; jiems „bet kurios išlaidos – tai išlaidos“. Ko pasekoje valstybiniame sektoriuje susidarė vakuumas, investicinis badas, o tai savo ruožtu stabdo taip būtinas privataus sektoriaus investicijas.

Jei trumpai – tai vyriausybėms yra būtina ilgalaikė investicijų strategija ir suvokimas kaip ją reikės apmokėti. Jos turėtų kur kas geriau gaudytis tame, kaip būtent sudėlioti prioritetus investuojant į automobilių kelius, geležinkelius, energetiką ir uostus.

Kaip savo investicijomis sustiprinti aplinkos stabilumą, padedant perėjimui link anglies dioksido išmetimo mažinimo energetikos srityje. Kaip apmokyti jaunimą gauti pritinkamą darbą, o ne tiesiog dirbti paslaugų sektoriuje gaunant minimalų atlyginimą.

Galų gale, kaip sukurti socialinį kapitalą epochoje, kurioje taip maža pasitikėjimo ir tokia didelė korupcija.

Vyriausybės turi išmokti galvoti apie ateitį. Tai irgi prieštarauja dabar galiojančioms koncepcijoms, Laisvosios rinkos ideologai nenori, kad valdžia apskritai galvotų. O keynesianistai nori, kad valdžia galvotų tik apie trumpalaikes perspektyvas, nes jie pernelyg tiesiogiai suvokia žymųjį John Maynard Keynes pasisakymą: „Ilgalaikėje perspektyvoje mes visi mirsime“.

Aš dabar išsakysiu mintį, kuri Vašingtone bus priskirta anatemai, bet ji verta apmąstymų.

Greičiausiai auganti ekonomika pasaulyje, Kinija, remiasi valstybės investicijų penkmečio planu, kurio vykdymą įdėmiai seka nacionalinio vystymosi ir reformų Komisija.

JAV nėra panašios institucijos ir apskritai kokios nors agentūros, kuri sistemingai užsiimtų valstybinių investicijų strategija.

Apskritai paėmus, visoms pasaulio šalims dabar reikalingas ne paprastas penkmečio planas. Joms reikalinga 20 metų trukmės strategija, visai kartai, kad sukurti infrastruktūrą, kvalifikuotą darbo jėgą ir žemo anglies dioksido lygio ekonomiką, kurie atitiktų XXI amžiaus reikalavimus.

G-20 susirinkimas neseniai padarė mažą žingsnelį teisinga kryptimi, naujai akcentavęs bendrą atsakomybę už investicijų didinimą kaip valstybiniame taip ir privačiame sektoriuose.

Mums reikalinga daugiau tokio mąstymo pavyzdžių sekančiais metais, kai vyriausybės tarsis naujų globalių susitarimų, apie stabilaus vystymosi finansavimą, klausimais (Adis-Abeboje, 2015 m. liepą); apie „Stabilaus vystymosi tikslus“ (JT būstinėje, 2015 metų rugsėjis) ir apie klimato kaitą (Paryžiuje, 1015 metų gruodį).

Minėti susitarimai turi nustatyti geresnės ateities galimybes žmonijai. Jei tas pavyks, naujoje stabilaus vystymosi eroje atsiras ir nauja stabilaus vystymosi ekonomika.

Jeffrey D. Sachs

Sustainable Development Economics