- Sarmatai - https://www.sarmatas.lt -

Trumpas sujungimas galvose

Civilizacijos griūtis

Apie tai, kaip šiuolaikiniai Vakarai sunaikins civilizaciją, jeigu mes visi tam nepasipriešinsime

Pagrindinė visų teiginių apie “liberalios rinkos demokratiją“ priešprieša egzistuoja atskiruose pokalbiuose apie “žmonių teises“ ir šeimyninį biudžetą.

Šeimyninis biudžetas – individuali žmogaus padėtis pasaulyje, individualios vartojimo galimybės. Jos nepriklauso nuo bendros situacijos.

Pavyzdžiui, dabartinė ekonominė padėtis Lietuvoje, imant atskirai kaip pavyzdį suskystintų dujų terminalą “Independence“. Ir tai ne išimtis ar kažkoks nesusipratimas. Bendras minties polėkis: “visus sunaikink, bet pats prisivok!“

Begaliniai plepalai apie žmonių teises ir aukštus teisingumo idealus sudūžta į beribį asmeninį siekį praturtėti. Čia jau nekalbu apie “savi marškiniai arčiau kūno“; čia jau iš principo svetimų marškinių net nebelikę.

Godžiųjų plėšrumas gimdo vagystes, pridengtas plepalais apie “vertybes“ ir “principus“. Bet beribės praturtėjimo galimybės daro beprasmėmis bet kokias kalbas apie “principus“.

Pagrindinė dabartinės visuomenės moralė tame, kad besilaikantis tam tikrų principų ne į savo naudą – kvailys ir “molis“, o jų nesilaikantis… Na, jis ir yra tas nesilaikantis – jam principai tik dūmų uždanga asmeniniam plėšikavimui.

Asmeninė žmogaus sėkmė išlaisvinta ir netgi priešpastatyta prieš visuomenės sėkmę ir interesus. Ši šėtoniška priešpastatymų doktrina “Aš-Mes-Jie“ jau seniai kalama į žmonių galvas, praktiškai visą XX amžių.

Liberalus individualizmas gimdo plėšrūnus, kanibalus. Kalbomis apie aukštas demokratines materijas jų kanibalizmą galima pridengti – bet negalima jo pašalinti.

Toks JŲ pasaulis, o dabar ir mūsų, į kurį mes taip strimgalviais skubėjome, kur milijonierius visiškai neprivalo mažinti savo statybų užmojų, jei šalyje, o gal net ir visame pasaulyje krenta statybų tempai. Jis neprivalo atsisakyti savo asmeninio lėktuvo ar jachtos – vien tik dėl to, kad kažkur reikalai eina vis blogyn.

Kaip prezidentas ar deputatas, pats milijonierius taip pat piktinasi skurdo, nusikalstamumo augimu, įvairiais negatyviais reiškiniais. Bet, kaip šeimos biudžeto valdytojo, milijonieriaus su tuo niekas nesieja. Tai ir yra tas psichikos “trumpas sujungimas“, jungimasis pačiame savyje ir savo asmeninėje žiurkės landoje, kuris grasina sunaikinti žmoniją ir palaidoti civilizaciją.

Tam tikrame etape svetimos problemos “rinkos žmogui“ nustoja egzistuoti pagal formulę “čia jūsų problemos“. Jūsų – reiškia ne mano. Kažką apvogė, nusispjauti, ne mane gi! Kažką nužudė, nusispjauti, ne mane gi! Kažkieno vaikus išskrodė organams – nusispjauti, juk ne mano!

Palaipsniui, ne iš karto, formuojasi žmoguje tas (kaip žvėriško egoizmo išdava) fundamentalus abejingumas svetimoms bėdoms. “Tai, kas manęs neliečia – man neegzistuoja“.

Suprantama, žvėriškasis egoizmas – NAIVUS. Būtent jis padėjo žmogui planetoje išnaikinti didžiąją dalį gyvūnų ir suvaryti likusią dalį į rezervatus. Žmonijai pavyko kaip dominuojančiai rūšiai – priešpastatant kolektyvizmą prieš žvėriškąjį ar bandos (grupinį) individualizmą. Daug silpnų žmonių pasirodė stipresniais prieš vieną urvinį lokį… Kad pavyktų “išrūkyti“ žmogų suformavusį kolektyvizmą, liberalios rinkos jėgos panaudojo apgaulingą žingsnį, gudrų triuką: “yra tie, kurie pagal pareigas susitvarkys su blogiu“.

Tai reiškia: tu gyvenk, daryk tik tai, kas tau asmeniškai naudinga, o pasaulinio blogio nebijok: tam skirti specialūs žmonės, kuriems pagal pareigas priklauso su juo susidoroti. Žmogus lyg ir delegavo savo kolektyvizmą “specialiai paskirtiems“ ir nusiramino – dabar galima atsiduoti pilnai savo pajamoms, savo padėties stiprinimu.

Štai ir gavome “trumpą jungimą“: žmogui niekas neįdomu, apart to, kas jam asmeniškai naudinga. Bet taip išeina, kad ir kitų niekas nedomina, tik tai, kas asmeniškai naudinga jiems! Tu išnyksi – o tavo išnykimo tiesiog niekas nepastebės…

Žmogus toks jau sutvėrimas, kad pradžioje kariauja dviem frontais: asmeninio uždarbio ir visuomenės gerbūvio. Bet kuo daugiau jėgų atima pagrindinis frontas (kuo sunkiau gauti prabangius daiktus asmeniškai sau), tuo mažiau jėgų lieka antrajam frontui, kuriame bujoja demagogija apie “žmogaus teises“.

Nustojus žmogui rūpintis pasauliu apskritai gavosi taip, kad pasaulis iš esmės nustojo rūpintis žmogumi.

Tai ne kažkieno pikta valia, ne sąmokslas, ne tamsaus pasaulio piktybės. Tai prioritetų žaidimas. Kuo didesnė šeimyninio biudžeto svarba ir kuo sunkesnis pajamų įnašas į jį – tuo mažiau lieka jėgų, o taip pat ir noro užsiimti kažkokiu ten “pasauliniu gėriu“.

Šeimyninio biudžeto interesai niekuo, išskyrus jūsų sėkmę neribojami nei iš viršaus, nei iš apačios persveria humanišką sąžiningumą. Bet kokia svetima nelaimė sutinkama žodžiais “tas mūsų neliečia“, “jie patys kalti“ ir “o ką mes galime padaryti, negi savus pinigus atiduoti?!“

Prasčioko buitinis egoizmas ir baisūs “elito“, “juodosios aristokratijos“ užmojai tinka viens prie kito, kaip raktas į spyną.

Jeigu žmogus atkunta ir pradeda kažką šaukti prieš savivalę – jį nuramina pažadais, jog “kam reikia – tas išsiaiškins“ ir “mes irgi prieš blogį“.

Manoma, jog amerikiečiai – žmonės su praplautomis smegenimis ir jie tiki viskuo, ką jiems sako jų valdžia.

Suprantama, kad ne.

Valstybės departamentas tik vaizduoja, kad veikia pagal įstatymus ir užsiima demokratijos plėtra, o paprasti žmonės vaizduoja, kad tuo tiki. Toks pats spektaklis vyksta ir pas mus.

Už ką prasčiokui mokama – apie tą jis ir kalba. Jo prioritetas – šeimos biudžetas, o ne kažkokios ten abstrakčios bendražmogiškos vertybės.

Žmonės “užsiciklinę“ asmeniniais reikalais – idealus maistas-planktonas pasaulinei mafijai. Kol tiems žmonės asmeniškai viskas gerai, tol jiems ir pasaulyje viskas gerai.

O kai jiems tampa blogai (pavyzdžiui juos pradeda ryti) – visam pasauliui į juos nusispjauti, lygiai kaip ir jiems patiems į vakar suėstą kaimyną…

Gaunasi toks selektyvus regėjimas, kuris nemato to, kas nenaudinga. Kokia man asmeninė nauda piktintis, kad žudo serbus Kroatijoje ar rusus su ukrainiečiais Ukrainoje?

Aš, pasakys prasčiokas – ne serbas, ne rusas, ir ne ukrainietis. Manęs tai neliečia. Yra tie, kurie paskirti spręsti šituos klausimus – tai tegul ir sprendžia. Manęs tai neliečia.

Šie rinkos žmonės (homo servus) niekam nepadeda ir niekuo nesirūpina, o kai ateina jų eilė – jau niekas nepadeda jiems patiems ir jais nesirūpina.

“Kada jie atėjo…“ – įžymi citata iš vokiečių pastoriaus Martino Nimiulerio kalbos, su kuria jis mėgino paaiškinti vokiečių inteligentijos pasyvumą ir nesipriešinimą nacistams.

1945 metų lapkritį Nimiuleris aplankė buvusią Dachau koncentracijos stovyklą, kurioje jis buvo įkalintas nuo 1941 balandžio iki 1945 metų. Užrašai jo dienoraštyje rodo, kad būtent šis apsilankymas paskatino užrašyti šią įžymiąją pastraipą:

”Kada jie atėjo pas komunistus, aš tylėjau – aš nebuvau komunistu.

Kada jie atėjo pas socialdemokratus, aš tylėjau – aš nebuvau socialdemokratu.

Kada jie atėjo pas profsąjungų aktyvistus, aš tylėjau – aš nebuvau profsąjungos nariu.

Kada jie atėjo pas mane – jau nebuvo likę nieko, kas mane apgintų“.

Būtent taip ir veikiama iš šiuolaikinių Vakarų. Liberalusis neofašizmas jau matomas plika akimi.

Jau nėra kam užsistoti serbų ne serbų tarpe. Jau nėra kam užsistoti ruso ne rusų tarpe ar ukrainiečio ne ukrainiečių tarpe. Nėra kam užsistoti arabų ne arabų tarpe arba sirų ne sirų tarpe. Tas pats ir su lietuviais, mieli mano skaitytojai.

Ir kada ateis pas jus, jūsų apginti jau irgi nebus kam: visi likusieji – NE JŪS!!!

Kiek šiuolaikinis rinkos prasčiokas (homo servus) atskiria realybę nuo tos, kurią deklaruoja valdžia? Nei kiek! Jam, užvaikytam nuolatinėse lenktynėse dėl ėdalo ir skudurų, nėra nei laiko, nei jėgų, o visų svarbiausia (!) noro – palyginti ir priešpastatyti realijas.

Sako, kad praėjo rinkimai – vadinasi praėjo.

Sako, kad Rusija – blogio imperija, vadinasi ji blogio imperija.

Sako, kad rusai puola. Na ką gi, vadinasi puola. Ir taip toliau.

Sako, kad kaimynas, kurį išmėsinėjo donoro organams, jau “Laimės saloje“ – vadinasi jis Laimės saloje. O tai, kad aš kraują mačiau, geriau netikėti savo akimis…

Žmogus sprendimą apie tai “Tiesa ar Melas“ perleido savo viršininkui. Jeigu anksčiau šitas verdiktas buvo vidinio įsitikinimo reikalas – žinių, pastebėjimų, palyginimų, įrodymų, asmeninių išvadų visuma, tai šiuolaikinis rinkos prasčiokas nusprendė “nesiterlioti“ “vidaus tyrimais“. (Pabrango maistas, nėra kuo maitinti šeimos už gaunamą šiuolaikinį atlyginimą. Tūlas lietuvaitis pradeda maištauti. Paduok jam atsakymą čia ir dabar. Pačiam galvoti ir ieškoti išeities neprivalu, ne jo pareiga. Paduok jam atsakingą už tai asmenį, kad jis tučtuojau ištaisytų situaciją. Kad ir toliau ramiai sau galėtų “kriuksėti, kaip kiaulė migyje“, visa galva paniręs į TV).

Išnyko tai, kas anksčiau buvo laikoma pažinimo viršūne – “kritinis pažinimas“. Mes nenorime ginčyti politechnologų pateikto juodai-balto filmo. Mums jau įprasta greitai linktelėti “taip, taip. Visos liaudies išrinkta vienbalsiai!“ ir lėkti savo reikalais, sukti asmeniškus bizniukus.

Net pačių akivaizdžiausių prieštaravimų pateiktame pasaulio paveiksle egoistiškas kaip žvėriukas rinkos prasčiokas linkęs geriau nepastebėti. Kur “geri vaikinai“, o kur “blogi“ jis pats jau nesprendžia – jam jau pateikiama gatava išklotinė.

Filmas darosi vis labiau atviresnis. Vieni ir tie patys žmonės įsigudrina vienuose ir tuose pačiuose reikaluose po kelis kartus pabūti “kovotojais už laisvę“, “piktybiškais teroristais“, tautų apsisprendimo pranašais ar nusikaltėliais separatistais ir t.t. O prasčiokas jau to ir nebepastebi, nėra kada.

Visa tai labai pavojinga vakarietiškam prasčiokui (nepamirškime į kieno glėbį lietuviai nužygiavo, nes tai liečia ir mus), nes jam visiškai ištrinta “sąžinės“ sąvoka, su sąvokos “interesai“ trintuku.

Toks nihilizmas sąvokose apie Gėrį ir Blogį, Tiesą ir Melą pavirsta ypač plastiška psichika, kuri dabar (XXI amžiuje) gali priimti absoliučiai viską, kas nuleidžiama iš viršaus ir būtent pagal versiją, sugalvotą sistemos piramidės viršuje.

Atsisakymas ieškoti abstrakčios tiesos, abstraktaus (bendro) suvokimo apie Gėrį ir Blogį – priveda žmogų prie visiško bejėgiškumo.

Manipuliacijos žmogaus sąmoningumu šiuolaikiniuose Vakaruose ir tarp mūsų liberaliai nusiteikusių veikėjų, pasiekė nematytas aukštumas.

Taigi, “trumpas sujungimas“ jau daugelio galvose.

Remigijus Sinkevičius