Ukraina po Maidano

2014, lapkričio 27, 5:00 | kategorija Ideologija | atsiliepimų dar nėra | peržiūrų 469 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Praėjus metams po pirmųjų protestų, Vakarų interesai ir ukrainiečių gyvybės yra aukojami vardan demokratinio idealizmo.

Tačiau turite manimi patikėti – negalima gauti visko, ko nori, ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Šito neigimas, ieškojimas bendro visaapimančio idealo, vien todėl, kad jis yra vienintelis teisingas visai žmonijai, neišvengiamai veda prie prievartos. O vėliau prie griovimų ir kraujo – kiaušiniai sudaužyti, tačiau omleto nėra, yra tik nesuskaičiuojama galybė kiaušinių, žmonių gyvybių, pasmerktų žlugimui.
Isaja Berlin (Isaiah Berlin)

paveikslėlis

Penktadienį, lapkričio 21 dieną, sukako vieneri metai nuo antivalstybinių protestų Kijevo Nepriklausomybės aikštėje pradžios. Nuo to laiko atsitiko daug dalykų, ir visa tai pražūtingai atsispindi silpstančioje Europos ekonomikoje bei JAV ir Europos saugumo interesuose. Standartinė įvykių interpretacija, kuri teigia, kad kova tarp europietiškojo Kijevo ir revanšistinės Rusijos yra ne kas kita, kaip kova už Europos ateitį ir netgi už jos sielą, yra klaidinga, nors ir tapo labai populiari.

Kaip jau yra žinoma, Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus atsisakymas pasirašyti asociacijos su ES sutartį pernai Europos Sąjungos susitikime Vilniuje tapo ta kibirkštimi, iš kurios įsiplieskė šitoks gaisras. Siaurąja prasme Euromaidano tikslai pasiekti: Janukovičius vasarį nuverstas, po to suformuota nauja, lyg ir proeuropietiška vyriausybė, gegužę išrinktas naujas prezidentas (Porošenko) ir birželį jis visgi pasirašė sutartį dėl asociacijos. Tačiau už visa tai teko sumokėti didelę kainą. Ilgalaikės „europietiško pasirinkimo“ pasekmės Kijevui vis dar lieka neaiškios.

Nuo XIX amžiaus vidurio rusai, dėl jų audringos politinės istorijos, po kiekvienos krizės pagrįstai uždavinėja klausimus. 1845 metais Aleksandras Gercenas paklausė: „Kas kaltas?“, o po keleto dešimtmečių Nikolajus Černyševskis uždavė kitą klausimą: „Ką daryti?“.

Įvertinant Obamos administracijos vaidmenį Ukrainos krizėje, turbūt reiktų užduoti visą eilę tokių klausimų.

Ar vertėjo visa tai pradėti?

Atsakyti į šį klausimą sunku. Nors protestuotojai Kijeve iš tikro savo pasiekė, protestų pasekmės mums sako, kad buvo galima, o ir reikėjo ieškoti alternatyvaus sprendimo, panašaus į tą, kurį Vladimiras Putinas Vokietijos kanclerei Angelai Merkel siūlė prieš Vilniaus susitikimą. Iš vienos pusės, Kijevas gavo sutartį dėl asociacijos. Iš kitos, vėliau sekusios krizės aukos nežmoniškai didelės: karo metu žuvo apie 4100 žmonių, daug tūkstančių sužeista. Beveik milijonas žmonių paliko savo nuolatines gyvenamasias vietas, Ukraina prarado Krymą ir faktiškai susiskaldė. Be to, prasidėjo naujas šaltasis karas tarp JAV ir Rusijos, o Europoje silpsta vienareikšmiška nuomonė dėl klausimo, ar reikia nutraukti sankcijas prieš Rusiją.

Kas iš Obamos administracijos kaltas?

Už pagalbą organizuojant pačią baisiausią išorės politikos katastrofą nuo antrojo Irako karo, o galbūt ir nuo Vietnamo pradžios (nors apie tai kalbėti dar anksti), nieko iš prezidento administracijos neapkaltino. Tuo metu, kai yra rašomas šis straipsnis, savo postuose vis dar tvirtai sėdi visi pagrindiniai prezidento saugumo komandos nariai ir svarbiausi mūsų politikos Rusijos-Ukrainos atžvilgiu, kūrėjai: nacionalinio saugumo patarėja Sjuzan Rais (Susan Rice), JAV atstovė JTO Samanta Pauer (Samanta Power), valstybės sekretoriaus padėjėja Viktorija Njuland (Victoria Nuland), Amerikos pasiuntinys Ukrainoje Džefris Pajetas (Jeffrey Payette), administracijos vadovas Denis Makdonou (Denis McDonough) ir CŽV direktorius Džonas Brenanas (John Brennan). O nacionalinio saugumo patarėjo pavaduotoją Tonį Blinkeną (Tony Blinken) ką tik paaukštino, paskirdami valstybės sekretoriaus pavaduotoju.

Kaip klostosi reikalai šiuo metu?

Mes turėtume sunerimti dėl trijų neseniai vykusių įvykių.

Pirmiausia, išgirtieji Ukrainos parlamento rinkimai, vykę spalio 26 dieną, tik sustiprino griežtos linijos šalininkus Kijeve. Premjero Arsenijaus Jaceniuko frakcija klesti, ir jis gaus visišką veiksmų laisvę vykdant tokius projektus kaip nuosavos Berlyno sienos tarp Rusijos ir Ukrainos statyba. Mūsų stebuklingai nuolaidžios masinės informacijos priemonės beveik nieko apie tokius projektus nerašo ir nekalba, nors jie dvelkia autoritarizmu iš Jaceniuko pusės.

Antra, Ukrainos krizė skaldo Europą. Italijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos vyriausybės pasisako prieš sankcijas. Serbija, savaime suprantama, nusiteikusi prorusiškai. Vokietija ir Prancūzija vis labiau rodo dvejopą požiūrį į sankcijas, o Lenkija, Britanija, Švedija ir Pabaltijo šalys rankomis ir kojomis balsuoja už Rusijos izoliaciją ir nubaudimą (be abejo, aktyviai remiamos JAV).

Trečia, greitai vėl pasigirs reikalavimai apginkluoti Ukrainą, kadangi Respublikonų partija imasi kontroliuoti senato ginkluotųjų pajėgų ir užsienio reikalų komitetus. Šią savaitę pirmojo komiteto pirmininko poste esantis senatorius Džonas Makeinas (John McCain) kartu su senatoriumi Lindsiu Grehemu (Lindsey Graham) paskelbė pareiškimą, kuriame Obamos administraciją ragina (eilinį kartą) išsiųsti Ukrainai ginklų.

Kodėl Obamos administracija jaučia pareigą į visa tai kištis?

Čia reiktų sugrįžti prie Isajos Berlino citatos straipsnio pradžioje. Visoje šioje istorijoje yra vienas įdomus dalykas. Tai – tas užsispyrimas, su kuriuo politikos kūrėjai ir mokslo vyrai vienbalsiai tvirtina, kad dėl visko, kas išdėstyta čia, kaltas Vladimiras Putinas. Tačiau, lieka neatsakyta į klausimą: kodėl JAV ir ES galvoja, kad Rusija ramiai stebės, kaip jie stengiasi išplėšti Ukrainą iš Rusijos orbitos? Be galo įtakingi neokonservatoriai ir jų liberalieji pagalbininkai-internacionalistai jau 15 metų lygina Putiną su Stalinu ir/arba Hitleriu. Ar patys jie tuo tiki?

Greičiausiai, kad ne. Tačiau, kaip jau dažnai taip buvo atsitikę krauju pasruvusiame XX amžiuje, įvairiausių (ir gana keistų) idėjų rinkinys gali sukelti veiksmus. O metus besitęsiančios Ukrainos krizės atveju tokia veiksminga jėga yra pavojingas Vašingtono paklydimas, kuris teigia, kad „demokratija“, tai – kažkokia panacėja nuo visų ligų, puolančių besivystančias šalis.

Ukrainos krizė parodo pagrindinę šiuolaikinės politikos ir praktikos problemą: politikos vadovų ir atitinkamų mokslinių analitikos grupių atstovų užsispyrėlišką nenorą pripažinti, kad tokį geranorišką daiktą, kaip „demokratija“ galima naudoti destruktyviems tikslams.

Todėl mūsų elitas pastato vežimą pirma arklio: demokratija neegzistuoja be atsakingų ir stabilių institutų, kaip ir be politinės kultūros, vertinančios įstatymo valdžią. Demokratija nėra tokių institutų ir reiškinių pribuvėja.

Tačiau, jei Ukrainoje ir būtų šie reikalingi institutai ir palanki parlamentinei demokratijai politinė kultūra, mes vis tiek neturime nei teisės, nei galimybės skiepyti demokratines normas kur papuola. Vienas žinomas Europos istorikas sakė, kad įsišaknijusi ir tapusi neliečiama demokratinio pasaulio teorija yra tikėjimas – kuo labiau juo tikima, tuo labiau jis pavojingesnis.

Praėję metai parodė, kad mūsų užsienio politika tapo mūsų iliuzijų įkaite. Nelaimei, tūkstančiams ukrainiečių šios iliuzijos buvo lemtingos.

James Carden

theamericanconservative.com

parengė: Darius Dimbelis

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

top