Vėlė ir skaistykla

2010, lapkričio 21, 1:38 | kategorija Kelias | 9 komentarai | peržiūrų 1 601 | Spausdinti šį Įrašą | Sarmatai

Atsiskyrusi nuo fizinio kūno žmogaus dalis vadinama vėle arba velioniu. V. Kalvaičio surinkti, o J. Basanavičiaus išspausdinti pasakojimai knygoje “Iš gyvenimo vėlių bei velnių” (13) labai padeda mums, nutolusiems nuo protėvių kultūros, suvokti vėlės, velionio prigimtį.

Pasak J. Basanavičiaus, toje knygoje sudėti pasakojimai, ypač apie vėles, turi ne vienu atžvilgiu didesnę vertę, nei indų ar iranėnų šventraščiai, ir iš jos mokslas nemažai dar laimės (13, III). Sutikdami su autoriumi pažymėsime, jog vėlė – lietuviškos pasaulėvokos sąvoka, labai palengvinanti žmogaus ir mirties virsmo suvokimą. Knygos įžangoje J. Basanavičius pateikia įvairius žodžio vėlė aiškinimus.

Anot S. Daukanto, šis pavadinimas kilęs iš to, jog jos vėlai naktyj teskelbies ir baldies. Becenbergeriui rodėsi, kad velioka, veliuoka drauge su velniu kilusi iš vylius, apvilti. AnotVeselovskio, vėlė, vėlys, velionis paeiną iš indoeuropiečių šaknies uel ‘pragaišti’, iš kurios kilęs anglosaksų wael, senasis vokiečių wal ‘prapultis, pragaištis’. K. Būgai vėlė susideda iš kamieno vė- ir priesagos -lė (plg. zy-lė, pirš-lė).

Kamienas vė susijęs su žodžiais vėjas, vėtyti, vėtra. Todėl vėlė – tai vėjo pustoma dvasia (13; XVII). Vėlės ir velionio aiškinimų, kaip matome, yra ne vienas, bet J. Basanavičiaus pateiktieji neatskleidžia visų vėlės, kaip sudėtingo reiškinio, ypatybių ar savybių. Žodžiai velti, vėlinys ‘kas veliama ar suvelta’ rodo, kad velionis surenka, tarsi suvelia į sunkiai išraizgomą kamuolį visus besiveliančius (limpančius) prie jo buvusiojo gyvenimo įpročius bei ydas.

Jis vėl ir vėl (plg. vėlei, velek, veltui, veltas ‘tuščias’) grįžta prie buvusiojo (plg. veldėmė, veldinys ‘palikimas’) gyvenimo įpročių, kurie ir trukdo tolesniam velionio pasikeitimui – virsmui. Šią vėlės prasmę patvirtina ir latvių k. Veiksmažodis vėlėties, reiškiantis ‘norėti, trokšti, pageidauti’. Kadangi toks susivėlęs vėlinys (šį žodį prisiminsime kalbėdami apie velnią) netinka naujos egzistencijos sąlygoms, tai velionis lyg veltynėse (plg. veltis ‘imtis’, veltynės ‘imtynės’, veliasi ‘imasi’) galinėjasi su žemiškajame gyvenime išsiugdytais įpročiais ir ydomis.Vėlė sietina ir su veiksmažodžiu velėti, t. y. ‘švarinti, skalbti’.

Ši sąsaja atskleidžia vieną iš svarbiausių vėlės aspektų: vėlė turi velėtis, t. y. švarintis, skaistėti.

Esmės atžvilgiu vėlė – tai žemiškajame gyvenime sukauptas žmogaus sąmonės (psichikos) turinys, ypač susijęs su turėtu fiziniu kūnu, t. y. su jo poreikiais, įpročiais, ydomis ir pan. Žmogus iš įpročio nenori jų atsižadėti, o jie turi pragaišti, todėl, kaip sako Becenbergeris, vėlė žmogų apvilia (vylius).

Kitaip sakant, vėlė – tai žmogaus psichikos dalis, susijusi su turėtu fiziniu kūnu ir nesiderinanti su anapusine, dvasine būtimi, turinti skaistėti (velėtis) ir pragaišti (pragaištis), kas atitinka jau minėtą Veselovskio aiškinimą. Tai ir yra įžangoje minėta antroji mirtis.

Įpročių ir prisirišimų prie žemiškojo gyvenimo vedama vėlė grįžta į buvusius namus ir dažniausiai matoma naktį. O tai atitinka S. Daukanto aiškinimą, jog vėlės vėlai nakty teskelbies ir baldės. Mintys ir norai vėlę, kuri nebeturi kūno (inercijos) blaško tarsi vėjas sudžiūvusį lapą. Tai atitiktų K. Būgos aiškinimą, tik su pataisa, kad vėlę blaško ne vėjas, o jos pačios mintys, jausmai ir norai. Visos šios prasmės, kurios senovės lietuviui buvo savaime suprantamos, yra žodžiuose vėlė arba velionis.
Žodžius vėlė, velėti, velti sudaro pribalsinis skeletas v – l. Šių priebalsių reikšmės plačiau jau aptartos (p. 480): v reiškia naujai apsireiškiančią “metafizinę” formą, ovį, o l – individualybę, asmenybę. Žodyje vėlė naujai susidaranti apraiška v reiškiasi per individualybę l. Iš to seka, kad vėlė – tai iš po fizinio kūno mirties likusios žmogaus dalies naujai susidarantis asmeniškumo centras.

Todėl vėlė velėjasi ir veliasi, t. y. švarinasi ir “kristalizuoja”, velia naująjį asmeniškumo (sąmoningumo) centrą. Vėlė, ypač sugrįžtanti į namus, yra žemiško gyvenimo, didelio prisirišimo prie praeinančių dalykų išdava arba, šiuolaikiškai sakant, “gamybos atliekos”, arba tai, ko būti neturėtų.

Šventieji vėlės neužgyvena, nes jie tai, ką vagys pavagia, rūdys ir kandys suėda ar ugnis sudegina ir tai, ką paprastai žmonės nešasi į Anapus, yra palikę čia, žemėje ir todėl Ten – randa.

Randa naują dar nepatirtą dvasinę būtį, kurią mums patirti ir trukdo suveltas vėlinys – vėlė.

Suvokę būtinybę vėlei nuskaistėti, galime teigti, jog visa mirties virsmo sritis yra skaistykla. Mūsų nuomone, krikščionybėje skaistyklos sąvoka yra atsiradusi dėl indoeuropiečių kultūros įtakos. Judėjų tradicija pagrįstoje ankstyvojoje krikščionybėje jai atsirasti nebuvo palankios dirvos. Nors ugnies įvaizdis ir skaistykla (lot. purgatorium) minima Bažnyčios Tėvų raštuose, tačiau skaistyklos sąvoka galutinai priimta tik XIII– XIV a.

Todėl Rytų Bažnyčia, kuri atsiskyrė XI a., nors ir meldžiasi už mirusius, tačiau dėl skaistyklos su Vakarų Bažnyčia rimtai nesutaria. Protestantai, nepripažįstantys Bažnyčios tradicijos (kuri ilgus šimtmečius vystėsi indoeuropietiškoje dirvoje) ir visą mokymą grindžiantys šv. Raštu, remdamiesi Senuoju Testamentu, iš viso atmetė maldą už mirusius ir skaistyklos sąvoką, nes, jų nuomone, šv. Raštas to nepatvirtina*.

Mažosios Lietuvos lietuviams protestantų kunigai apie skaistyklą tikrai nekalbėjo, tačiau anie apie ją žinojo daugiau nei mes šiandien, gyvenantys katalikiškoje Lietuvoje. Pasakytume, jog Mažosios Lietuvos lietuvių žinios apie skaistyklą subtilesnės ir atskleidžia daugiau detalių, nei krikščioniškas mokymas. Į dangų tai nė viena dūšaitė negal’ be čysčiaus įeiti, – sako kaimo žmogus. – Ir tuoj gimęs vaikelis, miręs tur per čysčių pareiti už savo gimdytojų griekus, nors tiek, kai smilgai perdegant (13; 26).

Katalikų Bažnyčia moko, kad krikštyti kūdikiai ir maži vaikai eina tiesiai į dangų, o kaimo žmogus mano kiek kitaip: Maži vaikai, kiek yra prie krūties buvę, tai tiek jų dūšes čysčiuj kenč, nors jie be grieko, bet jie kenč už savo gimdytojų griekus (13; 26). Tie pasakymai atspindi ne tik gilesnį skaistyklos suvokimą, bet ir gimtosios nuodėmės kilmės sampratą bei jos perdavimo būdą.

Kūdikis iš savo tėvų kartu su kūnu ir krauju gauna gimtąją nuodėmę, t. y. nuodėmingą, o lietuviškai tariant, neskaisčią prigimtį. Prigimties nešėjas yra kraujas, o motinos pienas yra tas pats kraujas, tik baltas (39; 225). Todėl kūdikio žindymas, kaip neskaisčios (nuodėmingos) tėvų prigimties perdavimas, siejamas su skaistykla.
Jau pačiame pomirtinio būvio pavadinime – skaistykla, skaistovė slypi ugnies, karščio prasmė.

Plg. skaistuoti ‘spindėti, blizgėti, šviesti’; skaisčiuoti ‘kaisti, rausti’; skaistvaris, skaistumas: Tas ugnies skaistumas; skaistis: Dėkui už šilimą! Ant skaisčio!; nuskaistinti: Skausmams skirta nuskaistinti žmogaus sielą (LKŽ). Skaistinančioji skausmo, gėlos prasmė užkoduota ir žodyje gaila, kuris reiškia ir gailestį, ir aštrumą, ir atgailą (LKŽ). Kaip suvokti žodžių gailestis (gaila) ir aštrumas ryšį? Kuo gailesnis (aštresnis) šarmas, tuo balčiau jis skalbia.

Žodžio gaila sąsają su baltumu (skaistumu) patvirtina jotvingių žodis gailas ‘baltas’. Taigi, gėla (gailestis) gailina, t. y. baltina, skaistina sielą.
Skaistyklos sąvoka kyla iš virsmo sampratos. Besiruošian tieji mirčiai skaistyklon įžengdavo dar tebegyvendami žemėje (žr. 8-ą brėž.). Minėtieji kunigai – savo kūno valdovai – būtent ir buvo tie, kurie jau čia, žemėje, skaistindami kūniškąją prigimtį mokėsi gyventi ne kūno poreikiais, bet savo dvasine esme. Besiruošiantieji mirties virsmui keisdavo gyvenimo būdą, o kartu ir buvusius įsisenėjusius įpročius*, susijusius su žmogaus veikla žemėje ir gyvenimu fiziniame kūne.

Apie tai, kaip stipriai žmogus priklauso nuo savo įpročių ar prisirišimo prie žemiškųjų dalykų, yra tiesiog su jais suaugęs, galima spręsti iš laidojimo papročių bei tautosakos.Šarvojant velionį stengiamasi neužmiršti numirėliui kelių parišti, – kai anam sviete pančekos smukinės, rūgos ant jų, kurie užmiršo parišti (8; 59). Ir šiandien visi gerai žinome, kad dėl tos pačios priežasties prieš pat laidojant stengiamasi atrišti surištas lavono kojas.

Tai rodo suvokimą, jog vėlė tebegyvena senais įpročiais. Nors vėlei naujose gyvenimo sąlygose persikėlimui iš vietos į vietą (vaikščiojimui) kūno nereikia, bet ji nesuvokia naujų galimybių ir neįsivaizduoja kitokio judėjimo būdo, kaip tik buvusiojo, t. y. iš įpročio tebetapatina save su paliktu kūnu, ir todėl ji sapnuojasi, prašo atrišti kojas ar parišti kojines, kad vaikščiojant nesmuktų.

Pokario metais, – pasakojo J. Inčiūrienė iš Panevėžio, – žuvo mano broliukas. Jį šarvodama mama pasiuvo kel-naites, bet pritrūkusi sagos, neįsiuvo jos į kelnių juosmenį. Po laidotuvių jis prisisapnavo mamai, bet stovėjo viena ranka prilaikydamas kelnaites. Mama klausia: ‘Kodėl jas laikai?’, o jis atsakė, kad smunka, nes nėra sagos. Mama verkė, kad jam tenka vaikščioti su smunkančiom kelnaitėm.

Pareinanti į namus vėlė visada rodosi turėto kūno pavidalu ir apsirengusi taip, kaip buvo pašarvotas lavonas. Jei žmogus buvo raišas – ir vėlė raiša, jei buvo pypkorius – ir vėlė su pypke.Mažų kūdikių vėlės suvystytos ir todėl jos nemoka vaikščioti, o tik ritasi žeme ir pan.

Vėlinių naktį, kai visos vėlės eidavusios bažnyčion, – pasakoja seni žmonės, – dvasregys varpininkas eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti, vaikų vėlelių bažnyčion nešti. (…) Užsikabindavo jos už juostos, ant pečių sulipdavo, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus nunešdavo (11; 144). Šią kūdikio vėlės negalią žinojo ir pribuvėjos: Demeniškių kaime (Seirijų v.) gyveno nuolatinė kūdikių priėmėja (apie 80 m. senutė). Ji tik gimusį kūdikį vedžiodavo, už rankučių paėmusi, po trobą, kad po mirties (suprantama, jeigu mirtų dar neišmokęs vaikščioti, – mūsų past.) galėtų pareiti pasižiūrėti, kas namie darosi (9; 54).

Toks pribuvėjos elgesys atrodytų mažiausiai keistas, tačiau, susiejus jį su minėta kūdikio vėlės elgsena mirties virsme, tenka tik stebėtis senųjų papročių empiriniu pagrįstumu. Matyt, senutė buvo dvasregė. J. Basanavičiaus surinktuose dvasregių pasakojimuose randame tokį teiginį: Kūdikius labai negerai suvystytus palaidot, tad jie negali eiti, bet turi ristis (13; 77). Ypač gajus prisirišimas prie turėtų ydų ar daiktų. Sako, jei žmogus mirdamas savo pinigus pakasa žemėsna, nenorėdamas jų palikti vaikams arba giminėms, tai to žmogaus dūšia negali nueiti nei dangun, nei pragaran, o tūpčioja ant vietos, kolei kas nors jo pinigus išims (išryškinta mūsų, – 8; 101).

Akivaizdu, jog skaistykla nėra tam tikra vieta, kurioje uždaromos žmonių vėlės perėjimui per kančios ugnį, t. y. Nuskaistėjimui, tačiau asmeniniu požiūriu ji gali būti susijusi su stipriu vėlės prieraišumu tai ar kitai vietai: Žmogus kur griešino, tai tuose pat kampuose ir pakūtavoja (8; 110). Skaistykla yra būsena, priklausanti nuo užgyventos vėlės suveltumo (juodumo). Ji tęsiasi tol, kol vėlė atsisako įpročių, ydų ir norų, nesuderinamų su nauju būties tarpsniu, t. y. kol ji galutinai
nuskaistėja (išsivelėja).

Skaistyklos, kaip būsenos, ir jos trukmės priklausomybė nuo sąmoningo savosios padėties suvokimo atsispindi paprastų kaimo žmonių pamokymuose: Kokio daikto čia žemėje
būdamas nekenti, su tokiu po mirties reiks drauge būti; arba Kas gyvendamas ant žemės neišpildo savo pareigų arba duoto žodžio, to siela po mirties bus nerami, slankios prie gyvenamų namų ir pakūtavos (8; 100). Jei nekenti, patiri neatliktos pareigos jausmą, vadinasi apie tai mąstai ir su tuo dalyku anapusinio pasaulio sąlygose susiduri akis į akį.

Todėl labai prasmingas pamokymas: Niekuomet nereikia kerštaujančiai sakyti: ‘Mirsiu, – neužmiršiu’, nes po mirties turėsi atmonyti (8; 99). Šie pamokymai netiesiogiai nurodo minties ar jausmo galią, kuri nulemia vėlės būseną nefizinėje egzistencijoje. Todėl ir sakoma – mirusieji nemeluoja, nes jie negali pasielgti ar jaustis kitaip, nei jie iš tiesų galvoja ar jaučia. Kitaip sakant, jie jau negali, kaip žemėje, apsimesti – viena sakyti, o kita daryti ir galvoti.

Įkapės ir šarvojimo būdas atspindi žmonių pasaulėvoką. Šarvojant seniau į karstą dėdavo ir tuos daiktus, prie kurių velionis buvo labai prisirišęs: Įdeda kartu, ką labiausiai mėgo ir tai, ką liepė įdėt (8; 73). Dar prieš II-ą Pasaulinį karą seneliai atminė, kad girtuokliams į karstą būdavo dedamas butelis degtinės, pypkoriams – pypkė, pintis, titnagas, skiltuvas ir tabokinė su taboka (8; 75). Randame ir paaiškinimą, kodėl taip daroma – kad po truputį galėtų lengviau atprasti nuo tų dalykų (8; 76). Senelių atsiminimai padeda suvokti, kodėl laidojant būdavo dedami sumažinti (žaisliniai) įrankiai ar ginklai. Iš tiesų, atpratimui, kaip ir mažo vaiko pripratimui, pakanka žaislinių daiktų, kurie tam reikalui net geriau tinka. Tai patvirtina ir priežodžiu tapęs posakis: Tu be šio daikto negali išsiversti, turbūt reikės jį tau graban įdėti (8; 76).
Pritariame Vydūno nuomonei, kad senovės lietuviai laidodavo mirusius su jiems priklausiusiais daiktais ne todėl, kad mirusiajam jų reikėtų Anapus, – senosios kultūros žmonės tokie kvaili nebuvo, – bet todėl, kad tie daiktai, kaip jo darbai ir likimas priklausė jam ir jie neturėtų būti kitų išniekinami* (60; 159).

Šią nuomonę patvirtina ir sulaužytų ginklų bei daiktų dėjimas įkapėms (žr. sk. Gyvybės vanduo ir senos formos naikinimas). Šarvojimas, kai įkapėms dedami tik šventi, t. y. tik su dvasiniu žmogaus gyvenimu susiję daiktai, atspindi jau labiau krikščionių pasaulėvoką.

Aleksandras Žarskus, Algirdas Patackas

Sarmatai

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta sarmatas.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga - jūs galite paremti tinklapį SMS žinute arba piniginiu pavedimu į redaktoriaus sąskaitą. Visos jūsų paaukotos lėšos eis tinklapio plėtrai. Iš anksto dėkojame.

Pasidalinkite su sarmatas.lt savo naujiena ar video siužetu!

Gauti naujienlaiškį per Google FeedBurner



Naujienos iš interneto

komentarai 9

  1. Ievaras says:

    kur ta vėlė, kol žmogus gyvas? labai lengva vėjus pilstyti ‘po mirties’.

  2. Titanas says:

    Kai žmogus gyvas jame yra siela. Sieloje yra karma, tai yra atmintis. Sielos karmoje kiekvieno jo įsikūnijimo metu kaupiamos žinios apie tą įsikūnijimą. Būtent su konkrečiu įsikūnijimu susijusi karmos dalis ir yra žmogaus, ar jo sielos, vėlė. Ta vėlė būna prisirišusi (įsivėlusi) prie įsikūnijimo medžiaginių dalykų. Todėl, anot straipsnio sudarytojų, ir reikalinga skaistykla, kad vėlė, tai yra sielos karma, žmogui gimus ar mirus atsirištų nuo įsikūnijimo įsivėlimų. tokia ja tikrovė. Ar suvokiame ją? Kodėl taip sunku suvokti?

  3. Ievaras says:

    Nori pasakyti, kad protėviai ką nors žinojo apie karmą? Ką čia rašai- „Sieloje yra karma, tai yra atmintis. Sielos karmoje.., karmos dalis ir yra žmogaus, ar jo sielos, vėlė.“? Žongliruoji, vėjus rašai.
    Skaistykla pas krikščionis, o lietuviai į Dausas pateks.

  4. Titanas says:

    skaistykla ir dausos skirtingi dalykai. nemanau, kad visi ale lietuviai į dausas, į savo protėvių buveinę, pateks. jei protėviai žinojo vėlių buvimą tai žinojo ir karmos buvimą. gal sielos atmintį vadino kitaip, ne karma, tačiau dėl to žinojimo tiesos nesikeičia.
    nors yra Lietuvoje karmazinai; karmazinas – raudonos spalvos plonas audeklas. gal ir karma tokia suvyta į raudonos spalvos ritinį gyvatos prasme.

  5. Al. says:

    Dieviskas mokymas yra vienas,ir visos tautos vienais ar kitaip laikas ta Dieviska mokyma turejo.tik per zmoniu samone skirtingai nusidazo.Ir per laika yra iskraipomas ir prapranda tikra savo prasme.Kadangi mokyma perduodavo mokytojo ir mokinio seka,tai nutrukus tai sekai,is paliktu rasytiniu saltiniu neatkuremas Dieviskas mokymas vel turi ateit didinga siela kuri atnaujintu mokyma.O ce tos sapaliones apie visokias dausas ,tai tik i dausas ir nuves.O jai is kitos tautos galima atnaujinti Dieviska moksla tai nematau ce nieko blogo svarbiausia sielos pazanga,tik del ribotumo ir kitu kazkokiu fobiju kabinamasi i kazkokias dogmas.O jai kazkas rado kazkokius rastus ir nori i juos isigilinti tai pirma reikia save isvalyti ,pakelti savo vibracijas kad gaketum suvokti kas ten uzrasyta,tiesiok toks raktas i tiesa.O loginiu mastymu loginimas vienu ar kitu minciu ,modelevimas formulavimas,yra ribotas kad ir kaip jis skambetu. Tiesa kaip rukas norint suprasti tiesa turi pats istirpti i ruka .Nes paprasciausiai galima tik pasiskaitineti ir dziaugtis kad viska suprato ir viskas yra sudeta taitosakoje,bet nera ne vieno zmogau kuris rementis tuo senovisku mokymo budu mokytu sendien.Tad nera jokios praktiskos naudos.

  6. Titanas says:

    gyvenate neiginiais. bandote remtis kažkieno tai kito mokymu ir nerandate savyje jėgų suvokti lietuvišką pasaulėjautą. lengviausias kelias iš mokytojo gauti žinias ir jas be vertinimo naudoti. kitas dalykas pačiam suvokti. tai reikalauja subtilesnių gebėjimų. Regiu, kad jūs dar tik pakeliui į savo subtilesnę būtį.

  7. zoot says:

    Vėlė -siela -informacija ar svarbu kaip pavadinsi. Kol mes gyvi ,aplink mus yra informacinis laukas -aura -bio laukas. Kai mes mirštame kūnas miršta o bio laukas -siela -vėlė lieka kiek pakitusi mums mirus. Mes danguje matome žvaigždes -mes matome informaciją ,kas žino gal ta matoma žvaigždė jau senai užgesusi bet informacija eina ir ją matome,su siela -vėlia, informacija ,tie patys dėsniai. Ar taip svarbu kaip vadiname?

  8. o kaip says:

    o kaip su deginimu. Kas jei vėlė sudeginama, o ne laidojama? Gal kas žinote? Tibetiečiai vėlę sukapoja į gabalus ir ant medžio kabina, kad sumaitinti maitvanagiams.

  9. karolina says:

    man ziauriai nepatinka veles. ir ju as labai bijau. nes tada man viskas vaidenasi namuose. kai ziuru filma pie veles.

Rašyti atsiliepimą

Paaiškinimas,
Atsiliepimų skiltis skirta pasidalinti savo nuomone straipsnio tema, ir mums svarbios jūsų nuomones.
Tuo pačiu norime priminti, kad tai nėra skaitytojų tarpusavio rietenų sritis, todėl prašome valdyti savo
emocijas ir nepaversti šios vietos balaganu ir/ar keiksmų mokykla. Taip pat bus sulaikomi iš PROXY
serverių rašomi komentarai.
Komentarai nėra cenzūruojami, bet programa gali automatiškai išmesti atsiliepimus, su keiksmažodžiais.
P.S. Siekiant apsisaugoti nuo reklaminių robotų, peržiūrai taip pat bus sulaikomi komentarai, kuriuose
bus rasta nuorodų, tad rekomenduojame jas dėti be pradinių "http" ir "www".

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

top